V. Biržiška: MIKALOJAUS DAUKŠOS  BIOGRAFIJA Nors K. Jablonskio paskelbtoji archyvinė medžiaga jau kiek ir nušvietė Mikalojaus Daukšos kilmę ir kai kuriuos jo gyvenimo faktus, vis dėlto jo biografija žymia dalimi yra apytamsi, juo labiau, kad ligi 30-40 jo gyvenimo metų jo vardas dar nebuvo tiesiogiai niekur užtiktas, nors jo šeimyniniai santykiai ir yra išaiškinti. Daukšos šeima yra kilusi iš DLK. Vytauto bajoro Vaidilos (greičiausiai, Vaidilos Kušeilevičiaus), turėjusio sūnus Tiršlį, Donį, Sirputį ir Sotį. Apie 1440-1450 m. Sirputis gavo iš DLK. Kazimiero žmonių šeimą, nors pačiame tarp 1440 m. ir 1447 m. paskelbtame akte tebekalbama apie suteikimą ponui „Dovkševičiui” dviejų žmonių – Miliaus ir Geišio, jei jie patys panorės tarnauti. Dar 1449 11 09 ir 1457 02 28 minimas Pac Dovkševič. Sirpučio sūnus Daukša turėjo sūnų Mikalojų, kunigo Mikalojaus Daukšos senelį. Horodlės unijos metu Daukša priėmė Pierzchalos ženklą (penkios stručio plunksnos šalme, raudoname dugne). Mikalojus Daukšaitis turėjo sūnus: Baltramiejų, kunigo Mikalojaus tėvą, Simaną, Stanislovą (jis, Stanislaw Daukszewicz, minimas 1474 m.), Joną ir Petrą. Mikalojus Daukšaitis to laiko Veliuonos valsčiuje (Žemaitijoje), vadinamojoje Liaudoje, turėjo Babėnų dvarą, prie kelio tarp Kėdainių ir Dotnuvos. Nuolat prisipirkdami žemės, Mikalojus ir jo įpėdiniai šį dvarą tolydžio plėtė ir XVIII a. jis virto Didžiųjų Daukšių dvaru.  K. Jablonskis spėja, kad Mikalojus Daukšaitis mirė ne vėliau kaip 1527 m., nes 1528 m. kariuomenės sąrašo duomenimis, Babėnams atstovauja jau ne jis pats, bet jo sūnus Baltramiejus, miręs 1586 m.

 Tačiau tuo laiku Daukšos asmenvardis dar nebuvo virtęs pavarde, nes tas pats 1528 m. sąrašas pažįsta ir daugiau Daukšių: pvz. Daukša Piktužaitis statė vieną arklį iš Viduklės, Daukša Sokaitis su dviem broliais statė vieną arklį iš Ariogalos. Tie patys sąrašai pažįsta ir keletą Daukšaičių: Miknius (Michno), Butkus (Butko) ir Mockus Daukšaičiai iš Medininkų, Rimkus (Rimko) ir Martynas Daukšaičiai iš Rudaminos, Jonas Daukšaitis iš Memėžos, Martynas ir Rimkus (Rimko) Daukšaičiai iš Betygalos (tai, matyti, tie patys, kurie stojo ir iš Rudaminos), Stanislovas Daukšaitis iš Žiežmarių, Jonas Daukšaitis iš Upytės (galimas daiktas, kad tas pats, kuris stovėjo ir iš Memėžos), Jonas (Janko) Daukšaitis iš Veliuonos, Laurynas ir Mikalojus Daukšaičiai iš Kurklių. Galimas daiktas, kad veliuoniškis Jonas Daukšaitis (gal tas pats, kuris stojo ir iš Upytės) buvo Daukšos Sirputaičio sūnus ir Mikalojaus Daukšaičio brolis. Bet tie patys sąrašai pažįsta ir nevieną Mikalojų Daukšaitį. Tas sąrašas mini turtingą Mikalojų Daukšaitį iš Ašmenos, kuris statė net penkis arklius; vienas Mikalojus Daukšaitis stojo iš Rudaminos (gal Rimkaus ir Martyno Daukšaičių brolis); vienas Mikalojus Daukšaitis su broliu Laurynu stojo iš Kurklių ir dar vienas iš Kražių. 1514 m. aktas mini „žena naboščika Stanka Dovkševiča”, taip pat ir 1516 m. Vaclovui Mikolajevičiui Dovkševičiui iškėlus reikalą 1585 03 28, Kristina Chodkevičienė, bene Jono Chodkevičiaus našlė, pripažino, kad Gintališkio vls. jos valdomieji Mikalojus (matyti, Vaclovo tėvas), Jonas, Baltramiejus, Augustinas ir Razmus Dovkševičiai (kurių daugumas vaikai) esą iš senų senovės bajorai, ir jiems ji pavedė 13 valakų tuščiame „zascianke” Baidotuose.

Stojęs iš Veliuonos Baltramiejus Mikalojaitis, greičiausiai, buvo kun. Mikalojaus Daukšos tėvas. Galimas daiktas, kad ir tas pats Baltramiejus Mikalojaitis su broliais stojo ir iš Kurklių. Tuomet jau anksčiau minėtas kurkliškis Mikalojus Daukšaitis galėjo būti jo tėvas, kun. Mikalojaus senelis, dar gyvas 1528 m., bet jau užleidęs Veliuonos Babėnus savo sūnui Baltramiejui; gal dėl to, o ne dėl mirties, Babėnams ir atstovavo ne Mikalojus, bet Baltramiejus. Gal ir Daukšių šeima turėjo daugiau narių. Gal Daukša Sirputaitis turėjo ne vieną sūnų Mikalojų, bet dar Joną, gal ir Lauryną, o Mikalojus, gal būti, be Baltramiejaus, turėjo dar sūnus Augustiną Mikalojaitį, stojusį iš Veliuonos, gal ir kurį iš kurkliškių Mikalojaičių – Grigą, Jonelį ar Vitkų, ar stojusį su Kurklių vėliava Petrą Mikalojaitį. Berods, buvo ir kitų Daukšaičių; 1496 04 01 aktas mini Kauno bajorą Neverą Daukšaitį, o Bonieckis (Poczet rodów p. 44) mini ir 1539 m. karaliaus bajorą Mikalojų Daukšaitį.

Jablonskis spėja, kad Baltramiejus Mikalojaitis Daukšaitis buvo vedęs du kartus: pirmą kartą tik gavęs ūkį, t. y. apie 1527 m. Tos jo pirmosios žmonos vardo nežinome, bet tai buvo kunigo Mikalojaus motina, iš kurios apie 1527-1528 m. ir gimė tik tas vienas sūnus Mikalojus. Antrą kartą Baltramiejus vedė Uršulę Stanislovaitę, ir iš jos turėjo sūnų Petrą (mirusį apie 1590-1591 m.), Joną (mirusį 1599 m.), Stanislovą (mirusį 1625 m.) – šis buvo vedęs du kartus: pirmą kartą Daratą Grinevičiūtę-Sakavičienę ir Oną Dirvoniškytę; gal būti, kad ir Morkų (mirusį prieš 1590 m.) ir dukteris: Elzbietą, 1593 m. ištekėjusią už Šimkaus Jurevičiaus Semaškevičiaus ir Sofiją, kuri, mirus seseriai Elzbietai, apie 1599 m. ištekėjo už savo svainio Semaškevičiaus. Kunigo Mikalojaus pamotė Uršulė Daukšienė dar 1614 m. buvo gyva. 1567 m. mini „rod Dovkšov ot Moišagolki” ir iš jo stojo Jurij Baltromeevič ir Andrej Janovič.

Ligi 1570 m., t. y. per pirmuosius 40-45 kunigo Daukšos gyvenimo metus, mes nieko apie jį nežinome. Tariant, kad jis gimė 1527-1528 m., Daukša galėjo būti įšventintas kunigu ne anksčiau kaip 1552-1553 m. bet rimtas išsilavinimas, toli prašokęs kitų jo laikų išsilavinimą, ir jo padaryta bažnytinė karjera, pasiekta dar prieš tai, kada jis pasireiškė savo literatūriniais darbais, leidžia spėti, kad jis nebuvo įšventintas kunigu taip, kaip daugumas XV-XVI a. kunigų, t. y. tik pramokęs lotyniškai skaityti ir mechaniškai atlikti apeigas, bet kad jis gavo rimtą pasiruošimą savo vėlesnėms pareigoms kokioje mokykloje. Pradžios mokslą jis tuo laiku galėjo įsigyti vienintelėse ano laiko mokyklose Vilniuje – katedros ar Šv. Jono bažnyčios mokykloje; bet jos, blogai pastatytos ir neturėjusios gerų mokytojų, beveik visai neturėjo mokinių. 1540-1542 m. Vilniuje veikė ir vienintelė aukštesnio tipo mokykla, vedama Abromo Kulviečio. Daukša tuo laiku turėjo apie 13-14 metų, taigi dėl amžiaus galėjo tikrai stoti į tą mokyklą. Tačiau, greičiausiai, ir jis, kaip ir daugelis jo laiko bajoraičių, mokėsi ne kokioje mokykloje, bet privačiai: ar pas specialiai jam paruošti pasamdytą mokytoją, ar kartu su kitais kokio nors didiko dvare. Nors mes nieko nežinome apie jo studijas, bet vis dėlto galime spėti, kad, namie paruoštas aukštesnėms studijoms, jis apie 1543-1544 m. išvyko į užsienį.

XVI a. daugumas bajoraičių ir miestiečių, besiruošiančių kunigo darbui Lietuvoje, važiuodavo į Krokuvą, o iš ten kiti iš jų išsikeldavo į vokiečių, italų ar net prancūzų universitetus. Bet Krokuvos akademijos studentų sąrašuose jis nesurandamas. Ryšium su jo vėlesniais glaudžiais santykiais su vyskupu Merkeliu Giedraičiu būtų natūralu jo ieškoti tarp Giedraičio studijų palydovų, kada tas studijavo vokiečių universitetuose. Tačiau tiek Giedraičiui stojant į Karaliaučiaus universitetą, tiek vėliau jam studijuojant Leipzige, Wittenberge, Tuebingene, Daukšos nerandame, nors tų universitetų paskelbtose matrikulose visi Giedraičio palydovai ir kartu su juo stoję į universitetus Lietuvos jaunikaičiai ir yra pažymėti. Kita vertus, visai galimas daiktas, kad Giedraičiui pradėjus savo užsienio studijas, Daukša buvo jas jau buvo baigęs, nors jo nerandame nė viename vokiečių universitete, kurių matrikulos yra paskelbtos. Bet tos kelios knygos, kurias 1579 m., popiežiaus nuncijaus auditoriaus Pakulos surado Daukšos valdomojoje Krakių klebonijoje ir kurias jis pripažino eretikinėmis ir dėl to pasiūlė jas sudeginti (Erazmo Roterdamiečio Adagia, graikų kalbos gramatika su melanchtono prakalba ir Moellerio graikų kalbos gramatika), lygiai ir tos kelios jo bibliotekos knygos, kurios, jam mirus, buvo atiduotos Kretingos vienuolynui ir kurios išliko ligi mūsų laikų, leidžia ieškoti Daukšos studijų ir ten, kur tuo laiku buvo gyva Erazmo Roterdamiečio tradicija ir kur aukštai stovėjo klasikinis mokslas, juo labiau, kad visas tas Pakulo pasmerktąsias knygas Daukša galėjo įsigyti tik užsienyje studijuodamas, kaip tai darė ir Giedraitis, kurio išlikusiose ligi mūsų laikų knygose yra kuone kiekvienoje pažymėta, kur jos buvusios paties Giedraičio pirktos.

Erazmas 1519-1521 m. dėstė Louvaine, 1521-1529 04 13 Baselyje, 1529-1535 m. Freibure i. Br. Ir paskiau vėl Baselyje ligi mirties, 1536 07 12 . Tuo laiku, kada Daukša galėjo išvykti į užsienį studijuoti, jei jis apskritai užsienyje studijavo, Erazmo jau nebuvo gyvo; bet ypač Louvaine ir Baselyje, ir jam mirus, klasikinės studijos tęsiamos tokios pat dvasios. Freiburge Daukša nestudijavo, nes išleistose to universiteto matrikulose jo vardo nėra. Erazmo talentingumas, kuris dėl jo kritiškos pažiūros į daugelį ano laiko katalikų bažnyčios ydų vis dėlto jo nenuvedė į Liuterio šalininkų eiles, labiausiai atitiko ir vėlesniąją Daukšos poziciją: supratęs, kad tokiame tikybiniame chaose, kuris XVI a. Lietuvoje buvo įsiviešpatavęs, liaudis ne tik nepakils kultūros požiūriu, bet dar labiau nusmuks, Daukša Lietuvoje ne tiek kovojo su nekatalikais, kiek stengėsi katalikiškai ir lietuviškai tą liaudį šviesti ir kartu veikti ir kunigus. Bet pats jis nesišalino kitatikių: jo tolerancija ryškiai matoma (...) iš 1587 m. Morkaus Vnučkos, žymaus reformatų veikėjo, testamento, kur šis karštas reformacijos šalininkas žymią savo turto dalį užrašė įvairioms reformatų bažnyčioms.

Jei Daukša nestudijavo nei Louvaine, nei Baselyje (to patikrinti ligi šiol nepavyko, nes tų universitetų matrikulos nėra ligi šiol visos išspausdintos), tai jo studijų pėdsakų galima būtų ieškoti ir kuriame nors Italijos universitete. Deja, ir tų universitetų matrikulos nėra išspausdintos. Pagaliau E. Volteris (Mitteilungen d. Lit. Lit. Gesellschaft IV 4 1897 p. 368), šaltinio nenurodydamas, tvirtina, jog Daukša studijavęs Krokuvoje ir čekų Prahoje. Bet šis teigimas yra klaidingas: kad jis nestudijavo Krokuvoje, tai matyti iš išspausdintų Krokuvos matrikulų, o į Prahą, išskyrus keletą atvejų XV a. pradžioje, lietuviai apskritai nevyko, nes ji buvo tikybiškai jiems visai svetima, ir iš ten, dar prieš galimus Daukšos studijų metus, beveik visi nevietiniai studentai iškeliavo ir patys įkūrė Leipcigo universitetą. Ir tuo būdu vienas svarbiausių Daukšos biografijos klausimų – kur ir kada jis mokėsi ir studijavo – taip ir lieka šiuo tarpu nepaaiškėjęs.

Kadangi į kunigus paprastai tešventindavo sulaukus 24 metų amžiaus, tai ir Daukša galėjo būti įšventintas kunigu ne anksčiau kaip 1552-1553 m., taigi jau grįžęs iš užsienio, o gal ir kokį dešimtmetį po to. Prisimenant, kad tuo laiku Lietuvoje dar nebuvo nė vienos kunigų seminarijos, netenka ieškoti jokios socialinės mokyklos, kurioje Daukša būtų buvęs rengiamas kunigo darbui. Kur ir ką jis veikė prieš 1570 m., mes dar nežinome, bet 1570 m. jis jau žymimas Krakių klebonu, o 1572 m. ir Varnių kanauninku. Taigi reikėtų manyti, kad bent dešimt metų prieš tai jis ėjo ir žemesnes bažnytines pareigas, nes tuo laiku tik didikų vaikai iš karto pakildavo bažnytinėje hierarchijoje (pavyzdžiui, M. Giedraitis tuojau po įšventinimo kunigu buvo iš karto pakeltas pralotu), o Daukša buvo kilęs iš smulkesnių, kad ir turtėjančių bajorų. 1572 m. paskirtas kanauninku, jis, pasilaikydamas Krakių parapiją, išsikėlė gyventi į Varnius, savo parapiją pavesdamas globoti kviečiamam altaristai ar paprašydamas kurį kaimyninės parapijos kleboną rūpintis Krakių parapija. Bet dėl tokio sutvarkymo kartais jo parapijiečiai per ištisus metus nematydavo kunigo. Matyti, dėl savo rimto pasirengimo Daukša jau prie vyskupo J. Petkevičiaus pradėjo hierarchijoje kilti. Petkevičius jį paskyrė kanauninku, o 1574 05 21, surašydamas savo testamentą, vyskupas išrinko jį vienu iš savo testamento vykdytojų.

Kada, Petkevičiui mirus, vyskupu tapo didelis lietuvių patriotas Merkelis Giedraitis, Daukšos vaidmuo Žemaičių vyskupijoje dar labiau padidėjo, juo labiau, kad iš pradžių jis buvo vienintelis Varnių kanauninkas, mokėjęs lietuviškai, laikęsis celibato, nors pas save ir laikė erezija kvepiančias knygas, dėvėjęs kunigo rūbais, nešiojęs tonzūrą, atlikinėjęs ir kitas kunigo pareigas tuo laiku, kada daugelis kitų kunigų, kaip konstatavo tas pats Pakulas, šiuo požiūriu buvo labai smarkiai apsileidę. Giedraičiui pradėjus naikinti įsivyravusią prie jo pirmtakų bažnytinę netvarką ir pradėjus reformuoti visą savo valdomosios vyskupijos gyvenimą, Daukša liko jo artimiausias padėjėjas ir visų jo sumanymų vykdytojas. Giedraičiui savo studijų metu užsienyje gavus susipažinti ne tik su išspausdintomis Karaliaučiuje pirmomis lietuviškomis knygomis, bet ir tiesiogiai susidurti su rašytojais (vienas Mažvydo bendradarbių ir artimiausias Abromo Kulviečio bičiulis Jurgis Zablockis buvo Giedraičio mokytojas ir globėjas Tuebingene, o ir pats Giedraitis savo studijų metu dar nebuvo katalikas), o užėmus vyskupo sostą, sumanius pradėti ir katalikišką lietuvių literatūrą, Daukša, jo paragintas, pradeda rašyti pirmąsias lietuviškas knygas. Tik, greičiausiai, pirmoji lietuviškoji katalikų knyga – Kanizjaus Katekizmo vertimas, pasirodęs 1585 m. – buvo ne Daukšos parengta, nes ji, rodos, buvo skiriama Vilniaus, ne Žemaičių vyskupijai. Šis Daukšos darbas, beveik neturint jokių senesnių pavyzdžių, gal išskyrus tik anas lietuviškas protestantų knygas, buvo ypatingai sunkus, ir atimdavo jam labai daug laiko (pavyzdžiui, savo Postilę Daukša vertė mažiausia dvylika metų). O greta to darbo jam teko kovoti už grąžinimą katalikų bažnyčiai tų turtų, kurie prie Giedraičio pirmtakų buvo išgrobstyti ir išeikvoti.

Bet kartu eidamas savo senelio ir tėvo pėdomis, Daukša rūpinosi ir materialiais reikalais: 1580 m., pasilikdamas Krakių klebonu, jis gavo ir turtingą altariją Kražiuose, kuri, matyti, dėl to ir buvo jam duota, kad jis jau ir anksčiau parodė sugebąs kovoti už grąžinimą pasigrobtų turtų, nes tai altarijai priklausančius du palivarkus buvo pasigrobę turtingi dvarininkai Šemetos. Juos Daukša iš Šemetų atgavo tik po penkiolikos metų trukusios bylos Lietuvos teismuose.

Daukša buvo pakeltas vyskupijos oficiolu, ir tas pareigas ėjo ligi 1592 m. Būnant oficiolu, jam tekdavo nuolat faktiškai valdyti vyskupiją, nes vyskupui tekdavo dažnai dėl politinių Lietuvos reikalų važinėtis į Vilnių, net į užsienį (pvz. Enriko Valois kvietimui į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos ir Lenkijos sostą). 1592 m. Daukša pakeitė daugiau kaip 20 metų valdytą Krakių parapiją į daug platesnę Betygalos parapiją. Tuo pačiu laiku jis atsisakė ir oficiolo pareigų, galimas daiktas, norėdamas turėti daugiau laiko literatūriniam darbui. Bet ir Betygalos parapijos jis tiesiogiai nevaldė, tik pavedė rūpintis jos materialiniais reikalais savo broliui Stanislovui (nekunigui). Iš to laiko liko nemažai dokumentų apie nuolatines bylas, kurias, susirūpinęs savo turtu, vedė Daukša.

Daukšos akivaizdoje M. Giedraitis surašė savo testamentą, kuriuo ir Daukša buvo apdovanotas nedidele dovana. Kai po keturių dienų vyskupas mirė, susirinkusi Medininkų vyskupijos kapitula, išrinko nauju vyskupu Mikalojų Pacą, o Daukšai pavedė administruoti vyskupiją, kol atvyks naujas vyskupas. Ir tuo būdu, turėdamas jau daugiau kaip 80 metų, Daukša turėjo imtis sunkaus darbo valdyti vyskupiją. Tuo laiku jis atsisakė ir nuo Betygalos parapijos. Jam vyskupiją valdant, jėzuitai buvo įvesti į Kražius.

Perdavęs naujai atvykusiam vyskupui vyskupiją, jis pats skubėjo savo materialinių reikalų tvarkyti. 1613 m. vasario 13 d.  surašė testamentą, o po kelių dienų (bene tik vasario 16 d.) jis mirė. Jo testamentas buvo 1613 m. kovo 3 d. pristatytas patvirtinti Raseinių žemės teismui. Bet dar prieš tai, vasario mėnesį, Daukšos bibliotekos knygos, padarius juose atitinkamus įrašus, buvo atiduotos tik neseniai įkurto Kretingos vienuolyno bibliotekai. Dvi iš tų knygų pateko jau mūsų laikais į VDU biblioteką. Daukša mirė ir palaidotas Varniuose.

(Vaclovas Biržiška. „Aleksandrynas”. Lietuvių rašytojai.

T. I. Čikaga, 1960. P. 123-140 psl. Kalba netaisyta)

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]