MIKALOJUS DAUKŠA LIETUVOS DAILĖJE „Kad akmuo primintų, reikia žinoti, kad jis turi priminti”1 Diana Juškaitė Mąstydama apie skulptoriaus Arūno Sakalausko sukurtą paminklą Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir prieš 400 metų pasirodžiusios „Postilės” lietuviško vertimo bei šios „Postilės” garsiosios prakalbos autoriui kanauninkui Mikalojui Daukšai, bandau suprasti bendrijinės atminties mechanizmo veikimo principą. Kuo skiriasi vienas akmuo nuo kito akmens? Manau, kad tik tomis reikšmėmis, kurias šie akmenys, išskirti iš kitų panašių riedulių ir žmonių valia tapę paminklais, turi priminti. Atminties sargas – tiltas tarp praeities ir ateities... „Kad akmuo primintų, reikia žinoti, ką jis turi priminti”. Įrašas, skulptoriaus kaltelio prisilietimui suteiktas pavidalas, pastatymo vieta, semantinis ryšys su aplinka – visa tai tarnauja reikšmei įženklinti. Statydami paminklą istorinėms asmenybėms arba reikšmingiems istoriniams įvykiams įamžinti, tarsi sakome ateinančioms kartoms – Nota bene! Štai šių žmonių dvasios savybės ir nuveikti darbai yra sektinas pavyzdys, arba: pasigilinkit į šį istorinį momentą – tai svarbi pamoka tautai, etc. Tokiu būdu paminklas yra istorinio įvykio (veiksmų) reikšmę saugantis bendrijinės atminties mechanizmas. Svarbus tautinei bendruomenei, kuri atminties apie savo praeitį dėka gali tikėtis, kad darys teisingus sprendimus lemtingų apsisprendimų kryžkelėse.

Intencijas, projektuotas į būsimą paminklą, galima perteikti Telšių vyskupo Antano Vaičiaus žodžiais: „(...) Žemaitijoje turėsime paminklą, kuris ne tik mums, bet ir ateities kartoms primins reikšmingus XVI-ojo amžiaus įvykius mūsų krašte, primins Žemaitijos sugrįžimą į katalikų tikėjimą ir tuos žmones, kurie kėlė pamintą lietuvių kalbą, tiesdami jai kelius į pasaulietinį ir bažnytinį gyvenimą” ² . Taigi šio „akmens” saugoma reikšmė nėra „vienareikšmė”, ji sudėtinga ir netgi komplikuota, turint galvoje „reikšmingus XVI-ojo amžiaus įvykius mūsų krašte” – Reformaciją ir Kontrreformaciją, – kartu su įvairiausiomis tų įvykių interpretacijomis bei vertinimais. Kartu šis paminklas įamžina dviejų istorinių asmenybių bendradarbiavimo vienos idėjos vardan pavyzdį. Galiausiai, tai yra paminklas to bendradarbiavimo reikšmingiausiam rezultatui – „Postilei” - „himnui lietuvių tautai”.

Tiesą sakant, naujas paminklas keturių šimtų metų senumo įvykiams bei jų istoriniam kontekstui nėra autentiška kultūrinės atminties saugykla. Tokia gali būti – ir yra – išlikęs lietuviškos „Postilės” egzempliorius, 1599 m. išėjęs iš Vilniaus Akademijos spaustuvės. Būtent jis yra tikrasis paminklas – „jeigu aš padariau ką gero, tai ir bus man paminklas, o jei ne – nepadės visos pasaulio statulos (...)”³.

Mintimis grįždama prie skulptoriaus kūrinio, suvokiu, kad prie paminklo Tekstui – „ (...) M. Daukšos „Postilė” yra ne vien „paminklas”, bet ir nuolat iš naujo perskaitomas kūrinys, provokuojantis mūsų mąstymą bei intelektualines įžvalgas”⁴ – ir jo kūrėjams neišvengiamai šliejasi ir šliesis kiti tekstai. Intelektualų ratas, žmonės, rašę ir rašysiantys apie „Ppostilę”, jos istorines atsiradimo aplinkybes, vienaip ar kitaip interpretuojantys tuometinę kultūrinę, politinę situaciją, „formuluoja tai, ką „akmuo turėtų priminti”.

Tačiau visos interpretacijos, visi tekstai pasilieka už pačio kūrinio. Skulptūriniu paminklu – plastiniu ženklu – fiksuota idėja turi būti nesunkiai suvokiama, „perskaitoma”. Šiuo ženklu turi būti perduodama pirminė informacija, pats ženklas turi būti toks paveikus emocionaliai, kad intriguotų, akintų pasidomėti daugiau, pasigilinti į tai, kas prie jo šliejasi paprastai rašytinių tekstų pavidalu.

Skulptoriaus A. Sakalausko sukurto paminklo atskiri elementai nesunkiai atpažįstami: renesansinės kolonos viršų vainikuoja Madonos su vaiku statula, kolona iš šonų įrėminta architektūros fragmentais – nišomis, stovi vyskupo ir kanauninko skulptūros. Visi elementai pagal svarbą, reikšmės krūvį išdėstyti pagal hierarchišką schemą, įrašytą į trikampę kompoziciją: „centre – kolona, simbolizuojanti XVI amžiuje vykusį Lietuvos kultūros, o tuo pačiu ir lietuvių kalbos renesansą, kuris padėjo mums išlikti kaip tautai”⁵. Ant monumento ašies – renesansinės kolonos – Madonos su kūdikiu, rankoje laikančio knygą, skulptūra, simbolizuojanti amžiną žemaičių veržimąsi į mokslą, į pažinimo šviesą (...). Kolonos ir istorinio seminarijos pastato jungties nišose – dvi didžiųjų kūrėjų – M. Daukšos ir M. Giedraičio – skulptūros”⁶.

Tokiu būdu išskiriami motyvai – „frazės”, perskaitytos tam tikra seka, kurią nurodo hierarchinė schema, perduoda „pasakymą” – t. y. tai, ką „akmuo turėtų priminti”. Motinos su vaiku motyvas „perskaitomas” taip (ar panašiai): gimdymas pradeda žmogų, ugdymas jį formuoja. Platesne prasme – „tai, pagal ką žmogus yra „suformuotas” – ne genetika, o sąmoningas sumanymas, kultūrinis prospektas”⁷. Kolona, paminklo centras ir ašis, – humanistinės Renesanso idėjos yra tai, kuo buvo grindžiama ir remiamasi iškeliant lavinimo, švietimo, ugdymo, pagaliau – gimtosios kalbos svarbą: „Daukšos pažiūros į gimtąją kalbą susiformavo bendroje Renesanso epochos atmosferoje”⁸. Kolonos motyvas yra nuoroda į kontekstą, panašiai kaip ir simboliškas buvusios Varnių kunigų seminarijos architektūrinių elementų sujungimas su šia kolona. „M. Giedraitis, greta M. Daukšos1579 m. imdamas globoti ir M. Strijkovskį, remdamas jo „Kronikos” rašymą, paverčia Varnius pajėgiu renesansinės kultūros ir modernios tautinės ideologijos centru, gyvai atliepiančiu Vakarų Europos intelektualinius ieškojimus.”⁹ Apatinėje „piramidės” dalyje stovi skulptūros tų dviejų istorinių asmenybių, kurių pastangomis ir darbu buvo įgyvendinamos aukštesnės idėjos. Puikus bendradarbiavimo pavyzdys:” (...) mano darbu, o Tavo sumanymu, liepimu ir lėšomis”. Tarsi laukas ir strėlė. Sekant tradicija, „Postilės lietuviškame leidinyje įrašytas ženklas, kiekvienam skaitytojui rodantis, kieno dėka jis gali vartyti šią knygą”.¹⁰ Pirmiausia tai – stema, arba herbinė iliustracija, pagal visas tradicijas spausdinta garbingiausioje knygos vietoje, titulinio puslapio atvertime. Virš herbo – įprastas dedikacinis įrašas – lotyniškas ketureilis vyskupo herbui, apačioje – Vaclovo Labunauskio lotyniška epigrama – panegirika, skirta vyskupui už „Postilės” išleidimą.

„(...) Bet tavo garbė, Vyskupe, gamta, nobažnumas ir viera / Neragaus smerties ant amžių./ Kordin? Nesa žmonėmus tavomus šventą patiekei peną, / Kurio šlovė, garbė ir gyrimas nemoka numirt!” – ši epigrama, kartu su lotyniška M. Daukšos prakalba į Merkelį Giedraitį, yra amžininkų tikėjimas, kad patys vyskupo nuveikti darbai, jų pasekmės bylos gyvai atminčiai, šį įsitikinimą jie sutvirtino savo paminklu”.

Merkelis Giedraitis, kaip istorinė asmenybė, nestokoja ir kitokių jo individualius bruožus įamžinančių kūrinių – bent du tapyti portretai, epitafinė lenta. Veido ir vardo – tai, su kuo susijęs asmens tapatumas, nepavyko ištrinti laiko tėkmėi. Tuo tarpu apie M. Daukšos išvaizdą išliko tik keli mažyčiai fragmentai: buvo „stambus, aukštas, gerai išsilavinęs vyras”¹¹, „iš visų šešių vyskupijos kanauninkų vienintelis vilkėjo dvasininko drabužius ir turėjo tonzūrą”¹². Lieka tik pasikliauti dailininko vaizduote.

„Imaginacinių portretų užuomazgos galime ieškoti įvairių epochų valdovus vaizduojančiose senų kronikų graviūrose, kurių autoriai dažniausiai pasikliovė vaizduote. Ne kartą kopijuojamos, dedamos į įvairius leidinius jos virsdavo tai vieno, tai kito asmens portretu. (...) Atvaizdas čia paverčiamas simboliniu ženklu, žadinančiu skaitytojo vaizduotę ir priartinančiu prie jo aprašomą asmenybę.

Dar ir šiandien, neturėdami kai kurių istorinių asmenybių tikrų atvaizdų, mielai žiūrime į jų paveikslus, sukurtus dailinkų. Kartais jie tokie įtaigūs, kad lieka ištisų kartų sąmonėje, tvirtai suaugdami su vaizduojamomis asmenybėmis.”¹³ Įsivaizduojami portretai nėra retenybė ir skulptūros tradicijoje. Tarp Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtų biustų – Abraomo Kulviečio, Stanislovo Rapalionio, Martyno Mažvydo, Danieliaus Kleino, Konstantino Sirvydo – yra ir M. Daukšos skulptūrinis portretas: „(...) pavaizdavau jį kaip senovės pranašą, susikaupusį, dvasingą”¹⁴... Sena portretų galerijų pildymo tradicija. „Tik labai retai imaginacinių portretų autoriai, apibūdindami vaizduojamąjį asmenį, pabrėždavo kokį nors ryškiai išsiskiriantį jo bruožą”, „(...) nuasmeninti atvaizdai sudaro imaginacinių portretų daugumą.”¹⁵

Kaip vieną iš problemų, kilusių kuriant paminklą, skulptorius Arūnas Sakalauskas taip pat įvardina šią: „(...) kaip sukurti M. Daukšos skulptūrą, jei nėra išlikusių jokių jo nuotraukų, portretų? (...) Mano kuriamame paminkle M. Daukšos veido bruožai nėra labai išryškinti.”¹⁶

Tam tikra prasme tapatumo stoką bandoma kompensuoti skulptūros, vaizduojančios M. Daukšą, kairėje rankoje laikomos „Postilės” tituliniu lapu. Kaip žmogaus tapatumas siejamas su jo kūnu, o pirmiausia – su veidu, taip knygos „tapatumas” sietinas su jos tituliniu lapu. Jei vaizduojamo žmogaus veidas nėra būdas atpažinti asmenį, atpažinimo nuorodą gali duoti rankose laikomas daiktas, šiuo atveju – knyga.

Panašiu būdu graviūroje vaizduojant M. Daukšą, sprendimo ieškojo dailininkas Antanas Šakalys, portreto fone įklomponuodamas titulinį „Postilės” lapą bei tekstą – žodžius, su kuriais tapatinamas M. Daukšos vardas: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu...”

Panaudota nuoroda į tapatumą – titulinis „Postilės” lapas priimtina su tam tikra sąlyga: būtina, kad įskaitomai „keturiomis Švabacho garnitūromis ir trim lotyniškom”¹⁷ būtų įrašyta „Postilla catolicka. Tai est: Išguldymnas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir šventes per visus metus per Kūniga Mikaloiu Davksza...” Tai būtina dėl to, kad nebūtų supainiota, pavyzdžiui, su Jokūbo Morkūno „Postile”, išleista su tokio pat piešinio tituliniu lapu. Raižinys į Vilniaus spaustuvę atkeliavo iš Maskvos – ten buvo panaudotas 1564 m. I. Fiodorovui ir P. Mstislavecui leidžiant knygą „Apaštalas”. Graviūrą sudaro dvi lentos. Vienoje išraižyti rėmai – Renesanso portalas. Tarpas tarp dviejų portalo kolonų išpjautas taip, kad į šiuos rėmus būtų galima įstatyti kitą lentą su raižiniu – sėdinčio su knyga rankoje evangelisto Luko figūrą. Kaip jau seniai pastebėjo istorikai, šis frontispisas labai primena Erhardo Šeno (Schön) 1524 m. „Niurnbergo biblijai” sukurtą frontispisą. Kurdami savo knygos ornamentą, 1564 m. „Apaštalo” apipavidalintojai, be abejo, buvo susipažinę su Maskvos knygų kolekcijose esančiomis užsienio knygomis, pasirinko tą pačią graviūrą ir ją pritaikė „Apaštalo” turiniui bei jo apipavidalinimo stiliui. (...)

„Apaštalo” frontispisas buvo labai populiarus. Jį naudojo ne tik jo kūrėjai Fiodorovas ir Mstislavecas, spausdindami knygas Zabludove, Vilniuje, Lvove ir Ostroge, bet vienas šio frontispiso elementas – portalas – puošia ir Vilniaus akademijos spaustuvės leidinius: lenkiškąją, o kiek vėliau ir M. Daukšos „Postilę” (1599). 1600 m. tas pats portalas įrėmino Jokūbo Morkūno „Postilę”¹⁸.

A. Sakalausko sukurtas paminklas – stiprus plastinis ženklas, kurio struktūra sudaryta taip, kad kylant problemai dėl vieno asmens tapatumo, ją išspręstų struktūrinių elementų kompozicinė visuma bei vykusiai parinkta paties paminklo pastatymo vieta.

Parinktos vietos svarbą norėčiau ypač pabrėžti, nes šiuo atveju, vykusiai parinkus vietą, aplinka, kurioje „apgyvendinamas” monumentas, ne tik priima „svetimkūnį”, bet ir papildo, padidina jo prasmių krūvį, palengvina perduodamų reikšmių perskaitymo galimybę.

[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]