Angliškai

V. M. DAUKŠOS KOVA DĖL GIMTOSIOS KALBOS

(Fragmentai iš Jurgio Lebedžio knygos „Mikalojus Daukša”, V., 1963. P. 270-282. Kalba netaisyta)

Svarbiausioji Postilės ir drauge literatūrinio M. Daukšos palikimo dalis yra „Prakalba į malonųjį skaitytoją”. Šis nedidelis, vos kelių puslapių kūrinėlis turi nemažos reikšmės lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje. Prakalba neatskiriamai susijusi su M. Daukšos vardu ir parodo vertingiausią jo veiklos bruožą – kovą dėl gimtosios kalbos teisių. Joje Daukša geriausiai pasirodo kaip rašytojas, renesanso žmogus, įžvalgus mąstytojas ir didelis patriotas.
„Prakalba į malonųjį skaitytoją” seniai yra patraukusi daugelio dėmesį kaip svarbus ir įdomus, bet visai netikėtas reiškinys. Ji daugiausia cituota ir minėta literatūros vadovėliuose ir apžvalgose, bet platesnio tyrinėjimo lig šiol nėra sulaukusi. Kadaise A. Briukneris pavadino ją patriotiniu manifestu, o patį M. Daukšą – pirmuoju sąmoningu „litvomanu” [1], tuo pačiu lyg atkeldamas jį į XIX a. pabaigą ir traktuodamas nacionalinio judėjimo požiūriu. M. Miškinis prakalbą laikė savotišku „lietuvybės manifestu”, kuris kitokiomis sąlygomis būtų reiškęs tautinio atgimimo pradžią” [2]. Kiti pabrėžė M. Daukšos vienišumą: „jo prakalba buvo tik tyruose šaukiančiojio balsas” [3]. Minėtiems vertinimams trūksta istorinio priėjimo. Pagal juos išeitų, kad M. Daukša praaugo savo epochą, skelbė tai, prie ko visuomenė dar nebuvo praiaugusi, ir liko jos nesuprastas.
Prieš keliolika metų lenkų literatūros istorikas St. Kolbuševskis M. Daukšos prakalbai paskyrė nedidelį straipsnį, kuriame pirmą kartą pažiūrėjo į ją XVI a. fone, sugretino su panašiais reiškiniais Lenkijoje ir Prancūzijoje ir pareiškė naujų ir įdomių minčių [4]. St. Kolbuševskio pasukta teisingu keliu. M. Daukšos prakalba, savaime aišku, yra istoriškai apspręstas ir sąlygotas reiškinys. Į jį reikia žiūrėti ne nacionalinio judėjimo požiūriu, bet paieškoti artimesnėje ir tolesnėje aplinkoje palankių, skatinančių veiksnių, nulėmusių jos pasirodymą ir pobūdį. Tik amžiaus fone išryškės, kas buvo nauja ir pažangu M. Daukšos paskelbtame gimtosios kalbos gynimo manifeste.

SKATINANTIEJI AKSTINAI, KOVA DĖL TAUTINIŲ KALBŲ TEISIŲ KITUOSE KRAŠTUOSE

Jurgio Lebedžio portretas. Dailininkė Sigutė ValiuvienėVeiksnių, apsprendusių M. Daukšos pažiūras į gimtąją kalbą ir padariusį jį didžiuoju kovotoju dėl jos teisių Lietuvoje feodalizmo epochoje, buvo bent keletas. Čia suvaidino teigiamą vaidmenį ir įprastas žmogui prisirišimas prie savo kalbos, ryšys su liaudimi ir smulkiąja bajorija, reakcija į neigiamas Liublino unijos pasekmes, kova dėl valstybinio savarankiškumo, renesanso poveikis ir skatinantieji pavyzdžiai kitose šalyse.
Pirmiausia akcentuotina M. Daukšos vaikystės ir darbo aplinkos reikšmė. Gimtoji jo kalba buvo lietuvių. Vaikystėje tėviškės aplinkoje jis tikriausiai kitokios ir negirdėjo. Su lenkų kalba susidūrė turbūt tik mokydamasis. Nuo XVI a. vidurio, ypač po Liublino unijos, viršūniniuose feodalų sluoksniuose įsigalinti lenkų kalba ilgą laiką dar liko svetima smulkiajai bajorijai. Būdingi šiuo atžvilgiu paties M. Daukšos žodžiai „Prakalboje į malonųjį skaitytoją”:
„Nors tiesą sakant, retas kuris iš mūsų, ypač prakilnesniųjų, nemoka lenkų kalbos, tačiau, mano manymu, daugiausia yra tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba nekiek jos temoka” [5]
Prakalba skirta bajorijai ir apie ją čia kalbama. M. Daukša pabrėžia skirtumą tarp
„prakilnesniųjų”, t. y. aristokratų, ir bajorijos masės. Lenkų kalbos vartojimas tada dar buvo palyginti naujas reiškinys, ir ne visi bajorai į ją palankiai žiūrėjo. Lenkų kalba darėsi stambiųjų feodalų kalba, kuria jie norėjo atsiskirti nuo smulkiųjų bajorų ir liaudies. Smulkieji bajorai buvo labiau prisirišę prie savo gimtosios lietuvių kalbos ir ją tevartojo. Jiems sunku buvo ir išmokti lenkiškai. Lenkų kalbos vartojimas neabejotinai kėlė smulkiųjų bajorų ir liaudies nepasitenkinimą ir pasipiktinimą. Ypač tai pasakytina apie Žemaičių bajorus, kurie lietuviškai tebekalbėjo ir XIX amžiuje ir su kuriais per visą gyvenimą M. Daukša buvo labiausiai susijęs.
Reikia turėti galvoje ir kai kuriuos Žemaičių krašto bruožus, jo didesnį monolitiškumą etnografiniu atžvilgiu, ilgaamžes kovas su kryžiuočiais ir kalavijuočiais, kurių atminimas XVI a. dar nebuvo išblėsęs ir kurios išugdė atkaklų gynimą to, kas sava, didesnį prieraišumą prie tradicijų, papročių, taip pat provincinį uždarumą, pastangas išlaikyti senas krašto privilegijas.
Neliečiant senesnių laikų, galima paminėti, kad 1551 m. Vilniaus seime Žemaičių bajorija prašė Žygimantą Augustą palikti neliestą Žemaičių seniūno teisminę kompetenciją, nesiųsti už Nevėžio šaukimų ir teismo pareigūnų (urėdų) nei lietuviams, nei rusams, o tik žemaičiams ir t. t. [6]. 1554 m. Vilniaus seime vėl kartojami tie patys dalykai ir dar prašoma nesiųsti svetimšalių valakų matininkais ir revizoriais [7]. O 1559 m. tarp kitų dalykų dar pageidaujama, kad didysis kunigaikštis leistų išpirkti žemes, jo padovanotas Žemaičiuose lenkams, vokiečiams ir vengrams, atimtų pareigybes iš lenkų ir rusų, o duotų jas vien žemaičiams ir t. t. [8]
Žemaičių bajorų didesnį prisirišimą prie gimtosios kalbos rodo ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės surašymas 1567 m., sąrašas sudarytas rusiškai (baltarusiškai). Jame sužymėti bajorų vardai ir tėvavardžiai, retais atvejais ir pavardės. Vardai ir tėvavardžiai rašyti arba visai lietuviška jų forma (tik dažnai pakeičiant fonetiškai atitinkamus garsus), arba atmetant galūnes, arba lietuviškas tėvavardines priesagas ir vardų formas pakeičiant slaviškomis. (...)
Toks didelis įvairavimas priklausė turbūt tiek nuo raštininkų, kurie, rusiškai rašydami, galėjo atitinkamai patys keisti formas, tiek ir nuo registruojamųjų bajorų. Tačiau, palyginus Žemaičių krašto sąrašą su rytinės ir pietinės Lietuvos sąrašais, matyti nemažas skirtumas. Žemaičių sąraše dominuoja tėvavardinės priesagos -aitis, -ūnas, -onis, o kitur – avičius (-ovič), evičius (-evič). Taigi Žemaičių bajorų daugumas, išskyrus stambiuosius feodalus, XVI a. antroje pusėje dar nebuvo „subajorinę” savo tėvavardinių pavardžių. Tik XVI a. pabaigos dokumentai rodo pavardžių lenkinimo tendencijos stiprėjimą ir Žemaičiuose. Tokia aplinka skatino M. Daukšą laikytis gimtosios kalbos ir ginti jos teises. Prasidėjo čia ir kova dėl valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos. Tiesioginis M. Daukšos viršininkas M. Giedraitis buvo vienas žymiausių tos kovos dalyvių. Jis, pavyzdžiui, vadovavo Vilniaus kapitulos ir lietuvių feodalų pasipriešinimui prieš lenko B. Macejovskio paskyrimą Vilniaus vyskupu. Ar M. Daukša aktyviai įsitraukė į kovą dėl valstybinio savarnkiškumo, besireiškiančią įvairiomis formomis, žinių nėra, bet neabejotinai ją sekė ir palaikė.
Valstybinio savarankiškumo gynimas atitiko įvairių feodalinės Lietuvos sluoksnių interesus, bet tie interesai nebuvo vienodi. Feodalinei viršūnei, kuriai čia priklausė vadovaujantis vaidmuo, rūpėjo daugiausia siauri klasiniai tikslai – užsitikrinti ir išlaikyti nedalomą viešpataujančią padėtį Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, įtakingiausias ir pelningiausias vietas, apsisaugoti nuo lenkų feodalų skverbimosi. Vartodami lenkų kalbą, persiėmę lenkų feodalų papročiais, didikai jokių tautinių tikslų neturėjo. Jeigu jie rūpinosi istoriškai pagrįsti ir palaikyti valstybingumo tradicijas ir dėl to skyrė nemaža dėmesio istoriografijai, o iš dalies ir publicistikai, grožinei kūrybai (lotynų ir lenkų kalba), tai pirmiausia irgi klasiniais sumetimais – norėdami iškelti garbingą savo kilmę, giminę.
Smulkesniems bajorams, kurie lietuviškai tekalbėjo ir nemokėjo lenkiškai, valstybingumo gynimas savaime siejosi su savų papročioų ir kalbos gynimu. Kova dėl valstybinio savarankiškumo žadino ir tautinį jų sąmoningumą, ypač susidūrus su kylančiu bajorijos tautiniu sąmoningumu. To, žinoma, negalima pasakyti apie visus smulkiuosius bajorus, tik apie jų dalį. Bet prie jų dar reikia pridėti ir kai kuriuos stambesnius feodalus ir, kaip išimtį, diduomenės atstovą M. Giedraitį.
Šie veiksniai sudarė prielaidas išaugti M. Daukšai kaip kovotojui dėl gimtosios kalbos teisių, o jį subrandino renesansas. Kova dėl tautinių kalbų kituose kraštuose, joms ginti ir propaguoti leidžiami manifestai, literatūrų gimtosiomis kalbomis padėjo M. Daukšai teoriškai apsiginkluoti, pagrįsti kovą dėl gimtosios kalbos teisių ir Lietuvoje. Reikia turėti galvoje, kad XVI a. viduryje ir antroje pusėje žymiai platesniu mastu, negu prieš tai ir vėlesniu laikotarpiu, buvo užmegzti ryšiai su Vakarų Europa, jos kultūriniu-literatūriniu gyvenimu, godžiai stengtasi pasisavinti įvairias naujoves. Jeigu M. Daukša pats ir nestudijavo užsienyje, tai jis turėjo įvairių galimybių jį pažinti iš kitų pasakojimų ir knygų.
XVI amžius – kovos dėl tautinių kalbų ir jų įsigalėjimo Europos literatūroje laikotarpis. Nors gimtosios kalbos viešajame gyvenime ir literatūroje daugelyje kraštų buvo vartojamos jau žymiai anksčiau, bet jų įsigalėjimas nebuvo savaiminis procesas. Humanizmo išplitimas, antikinės literatūros nepaprastas iškėlimas, laikymas neprilygstama meno aukštuma, klasikinės lotynų ir graikų kalbos kultas, neginčijamo primato joms pripažinimas ir pastangos jas atgaivinti, jomis kurti, privalomas ilgametis jų mokymasis, lotynų kalbos visuotinis įsigalėjimas mokytųjų tarpe sudarė rimtą grėsmę tautinėms kalboms. Į tautines kalbas žiūrėta niekinamai kaip į barbarų kalbas, nenorėta joms pripažinti literatūrinių teisių. Dėl tų teisių reikėjo pakovoti, teoriškai jas pagrįsti, atremti užkietėjusių ciceronininkų puolimus. Kova dėl tautinių kalbų buvo kova dėl kultūros demokratizavimo, kad ji būtų prieinama platesniems sluoksniams ir kad jie galėtų būti įtraukti į jos kūrimą. Ši kova sustiprėjo ir labiausiai išsiplėtė XVI a. antrajame ketvirtyje ir viduryje, kai kur antrojoje pusėje ir tada buvo laimėta. Kova vyko Italijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Nieko tad nuostabaus, jeigu ji XVI a. pabaigoje stipriau pasireiškė ir Lietuvoje.
Visų akys XVI a. buvo nukreiptos į Italiją, humanizmo tėvynę, traukusią savo mokslu, universitetais, neregėtu meno suklestėjimu, „kuris buvo lyg klasikinės senovės atošvaistė ir kurio lygis niekuomet daugiau nebebuvo pasiektas” [10]. Italijoje kova dėl tautinės kalbos ir pasiekė pirmiausia didžiausio aštrumo. Nors jau Dantė, Petrarka ir Bokačio XVI a. padėjo tvirtą pagrindą italų literatūrai ir literatūrinei kalbai, o Dantė ir teoriškai pagrindė jo vartojimą (De vulgari eloquentia), bet jie patys kūrė ne vien itališkai, ir anaiptol dar nebuvo pripažinta lygybė abiem, italų ir lotynų, kalboms. (...)
Kovoje dėl italų kalbos dalyvavo daug didesnių ir mažesnių rašytojų. Lemiamą vaidmenį joje suvaidino P. Bembo (1470-1547), humanistas poetas ir prozininkas, vienas žymiausių XVI a. italų literatūros atstovų, amžininkų vadinamas italų kalbos tėvu [11]. Jis teoriškai pagrindė ir gynė italų kalbos teises (Prose della volgar lingua 1525). Greta jo paminėtinas Speronė Speronis (1500-1588), 1542 m. išleidęs greit kelių leidimų susilaukusį „Dialogą apie kalbas” (Dialogo delle lingue), kuriame ryžtingai ginama italų kalba. Pažymėtina dar, kad 1540 m. įsteigta Florencijos akademija, kurios tikslas – išversti „iš visų kalbų visus gražiuosius mokslus” (ogni bella scienza) [12] į Toskanos kalbą. 1572 m. akademijai pavesta nustatyti Toskanos kalbos taisykles, o 1589 m. įsteigta pirmoji Toskanos kalbos katedra Sienoje [13]. Dar prieš tai – 1551 m. pasirodė pirmoji italų kalbos gramatika „Apie kalbą, kuria kalbama ir rašoma Florencijoje”. 1582 m. įsteigiama, o 1583 m. oficialiai pradėjo veikti vadinamoji „Sėlenų akademija” (Accademia della Crusca) Florencijoje – „apvalytai kalbai, kaip miltams nuo sėlenų”. Nemažos reikšmės italų kalbai įsaigalėti turėjo ir žymūs renesanso poetai L. Ariosto ir T. Taso.
Italų pavyzdžiu pasekė prancūzai. 1549 m. išėjo Plejados manifestas – Ž. Diu Bele (Joachim du Bellay) „Prancūzų kalbos apgynimas ir praturtinimas”, suvaidinęs svarbų vaidmenį literatūriniame gyvenime. Manifestas nukreiptas prieš tuos, kurie niekina ir atmeta visa, kas rašyta prancūziškai, taip pat prieš poetus, skurdinančius kalbą. Ž. Diu Bele gina prancūzų kalbos literatūrines teises, vertę, garbę. (...)
Arčiau Lietuvos buvo Vokietija. Joje didžiulės reikšmės vokiečių literatūrinei kalbai susiformuoti ir įsigalėti turėjo reformacija, ypač M. Liuteris, kuris, F. Engelso žodžiais, „sukūrė šiuolaikinę vokiečių prozą” [14]. Jau iš senų laikų vokiečiai turėjo savo literatūrą gimtąja kalba, vokiečių kalba buvo vartojama kanceliarijose, ir reformacija tik sustiprino jos vartojimą, ypač religiniame gyvenime, bažnyčioje. Erazmas Roterdamietis prikaišiojo M. Liuteriui, kad jis savo vokiškais raštais darąs skriaudą lotynų kalbai [15]. Tačiau lotynų kalba taip buvo įsitvirtinusi, kad ir reformacija jos negalėjo išstumti. Ir reformacijai įsigalėjus, knygos daugiausia buvo rašomos lotynų kalba. Tai aiškiai matyti iš statistinių duomenų. 1520 m. lotynų kalba buvo išspausdinta 90 proc. visų Vokietijoje išėjusių knygų, o 1570 m. maždaug 70 proc. [16].
Kaimyninėje Lenkijoje XVI a. įvyko žymūs poslinkiai gimtosios kalbos vartojimo atžvilgiu. Joje iki XVI a. vidurio literatūros ir rašto kalba buvo lotynų. Lotynų kalba buvo ne tik oficiali katalikų bažnyčios, mokyklų, bet ir karaliaus kanceliarijos, ir teismų dokumentų kalba. Jau XVI a. pirmoje pusėje prasidėjo kova dėl gimtosios – lenkų kalbos, ir ji tolydžio intensyvėjo. V. Tašickis palankiomis aplinkybėmis, skatinusiomis domėjimąsi lenkų kalba ir jos vartojimą, laiko šias: 1) renesanso įtaka, 2) reformaciją, 3) tautinio sąmoningumo stiprėjimą bajorų ir miestiečių tarpe ir 4) patriotines ir demokratines kai kurių rašytojų tendencijas [17]. Lenkus veikė italų ir prancūzų, kovojusių dėl savosios kalbos teisių, pavyzdys. (...)
Tautinio sąmoningumo stiprėjimas bajorų ir miestiečių tarpe skatino rašyti ir kalbėti lenkiškai patriotiniais sumetimais. Į kalbą imta žiūrėti kaip į neatskiriamą nuo tautos dalyką. (...)
Tai, kas vyko Lenkijoje ir tolesniuose kraštuose, jų kultūriniame-literatūriniame gyvenime, M. Daukšai buvo gerai žinoma, kaip matyti iš pačios „Prakalbos į malonųjį skaitytoją”. Apie savosios gimtosios kalbos vartojimą, branginimą ir puoselėjimą jis kalba kaip apie visuotinį reiškinį: „Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus.” Konkrečiai sumini Italiją ir Lenkiją, pabrėždamas rūpinimąsi „išlaikyti ir skleisti savo kalbą”, versti į ją net ir sunkiausio turinio knygas (Italijoje), kalbos sužydėjimą ir turtėjimą (Lenkijoje).
Nežinome, ką iš kalbos gynėjų M. Daukša buvo skaitęs, ar į jo rankas pateko kuris iš minėtų manifestų, dialogų, palyginti gausių prakalbų, ar apie tai tik girdėjo, bet jų skatinamu poveikiu, ypač italų ir lenkų kovotojų, abejoti netenka. Kitas šalis ir tautas jis rodė pavyzdžiu saviesiems, ragindamas jomis pasekti. M. Daukšos požiūros į gimtosios kalbos reikšmę susiformavo bendrojoje renesanso epochos atmosferoje.
 
               Išnašos:
  1. PiL 352-353.
  2. Miškinis M. Lietuvių literatūra. Kaunas, 1939, I. P. 125.
  3. Zajančauskas V. Lietuvių literatūros vadovėlis. Vilnius, 1928. P. 37.
  4. Kolbuszewski St. Mikołaja Daukszy „Przedmowa do czytelnika łaskawego”. – „pamiętnik Literacki”, 1947, XXXVII, str. 193-196.
  5. Lietuvių literatūros chrestomatija... P. 65.
  6. Litovskaja metrika. Otd. I-II. Čast III:Knygi Publičnyx.....” T. 1. 1914. str. 197-207.
  7. Ten pat. P. 250-261.
  8. Ten pat. P. 278-285.
  9. Litovskaja metrika. Perepiski voiska Litovskogo. Petrograd, 1915, str. 1256-1356.
  10. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai... II. P. 50.
  11. Toffanin G. Geschichte des Humanismus. Wormerveer, 1941. S. 255.
  12. Kristeller P. O. L’origine... P. 153.
  13. Sozzi B. T. Aspetti e momenti della qestione linguistica. Padova, 1955. P. 108.
  14. Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai... II. P. 51.
  15. Hirt H. Geschichte der deutschen Sprache. München, 1919. S. 223.
  16. Arndt E. Luthers deutschers Sprachschaffen. Berlin, 1962. S. 26.
  17. Taszycki W. Obrońcy języka polskiego. Wrocław, 1953. Str. XX, XXXV.

[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15