Zenonas Ivinskis: GIEDRAIČIŲ GIMINĖ Giedraičiai, jų vaidmuo bažnyčios ir Lietuvos valstybės gyvenime Matas, Merkelio Giedraičio tėvas Kasparas, Merkelio Giedraičio brolis Martynas Marcelis, Merkelio brolis Mykolas Giedraitis, palaimintasis

Giedraičiai, jų vaidmuo bažnyčios ir Lietuvos valstybės gyvenime

Giedraitis yra nuo XV a. pradžios dažnai Lietuvoje sutinkama pavardė asmenų, kurie labiausiai pasižymėjo krašto bažnytiniame gyvenime. Trys kunigaikščiai Giedraičiai yra buvę vyskupai Žemaičiuose. O Giedraičių kapitulų narių, klebonų, vienuolių sutinkamas visas būrys. Eilė jų buvo LDK civilinėse ir karo tarnybose. XIX a. Giedraičiai Lietuvoje dar plačiai reiškėsi. 1863 m. sukilime pasižymėjo penki Giedraičiai.

Giedraičiai buvo daliniai (teritoriniai) kunigaikščiai, kurie artimų ryšių su LDK valdovais niekada neturėjo. Vysk. Merkelio Giedraičio kapitulos narys kronikininkas M. Strijkovskis jį susiejo su kunigaikščiais Daumantais. Kai XVI a. pabaigoje buvo imta nekritiškai plėsti pačią seniausią Lietuvos istoriją, Giedraičiai buvo siejami su tariamuoju Lietuvos kunigaikščiu Giedriumi, kuris valdęs dalinę Giedraičių kunigaikštystę. Jokie patikimi šaltiniai tokio vardo nežino. Tačiau tai nepaneigia tos šeimos senumo.

Pats vardas pirmą kartą yra minimas Hermano Wartbergės kronikoje 1375. Tarp 15 kitų Livonijos kryžiuočių nusiaubtų vietų buvo paminėta „Gedereythe” (vėliau „Geddereyten”). O seniausias autentiškas dokumentas, kuris kunigaikščius Giedraičius mini, yra iš lapkričio mėn. 27 d. (1399, 1414 ar 1429). Tada ėjo Vilniaus vyskupo ginčas su „Giedraičiais kunigaikščiais” („Kniaziami Gedrojskimi”) dėl Aiseto ežero (Kuktiškės, Utenos aps.).

Iš XIV a. apie kunigaikščius Giedraičius jokių tikrų žinių neturime, o XVI a. jie jau buvo taip išsišakoję ir pasidarę tiek gausūs, jog iš aktuose apsčiai sutinkamų jų vardų nebegalima tiksliai nustatyti giminystės ryšių tarp atskirų to vardo narių.

Giedraičiai priklausė retai lietuvių kunigaikščių giminei, kurios dalis anksti nuėjo į bajorus. Šitaip iš jų atsirado bajoriškoji Bylimino šaka, kuri toliau sklaidėsi. Pabrėždamas lietuvišką Giedraičių kilmę, H. Lowmianskis juos kildina iš „kunigų” grupės, vad. „nobiles”.

XV a. šeši Giedraičiai kunigaikščiai studijavo Krokuvos universitete. Pirmasis ten buvo 1419-1423 „Hermannus de Lytwania de Kyedorothya”, tapęs magistru ir Krokuvos kanauninku. Šalia Giedraičių kunigaikščių Krokuvos universitete buvo jų ir be šito titulo. Be kunigaikščio titulo politiniuose aktuose 1431-1434 buvo pasirodę trys Giedraičiai (Vainius, Gogulis ir Jogaila). Giedraičių suskilimas į kunigaikščius ir paprastuosius bajorus matyti ir iš 1528 m. Lietuvos kariuomenės sąrašo. Ten yra atskiras „Registras kunigaikščių ir bajorų Giedraičių”, kurie karo metu turėjo statyti nuo 8 „dūmų” po vieną ginkluotą raitininką. 80 Giedraičių asmenų turėjo pastatyti 234 raitininkus. Matyt, ir kunigaikščiai, ir bajorai Giedraičiai nebuvo turtingi. 1567 m. Lietuvos kariuomenės sąraše buvo minimos 74 jų pavardės. Jų suskilimas į dvi šakas išsilaikė iki mūsų laikų. Rusų valdžia 1865-1880 metais eilei Giedraičių dar pripažino kunigaikščių titulus.

Be mitruotųjų Giedraičių, apie kuriuos XIX a. Žemaičiuose atsirado priežodis „Kas Giedraitis, tai vis vyskupas”, keturi to vardo turėtojai yra buvę vienuoliai jėzuitai. Vienas kunigaikštiškos kilmės jėzuitas, Jurgis G., buvo daug nusipelnęs Kauno jėzuitams. Ką tik Vilniuje mokslus baigę, 1646 m. jis atvyko į Kauną ir ten išpopuliarėjo, apaštalaudamas tarp žydų ir stačiatikių. Grįžęs Vilniun, beslaugydamas ligonius, užsikrėtė ir mirė 1653 m. Naugarduko jėzuitų rezidencijoje 1689 m. buvo magistras Vladislovas Giedraitis, kuris žemesnėse klasėse mokė „gramatiką”. 1691 m. spalio mėnesį, jau pasiekęs cholastikos laipsnį, jis buvo iš Vilniaus atleistas. Trečias Giedraitis jėzuitas Juozapas (mirė 1757 m.) buvo kilęs iš bajorų nuo Pinsko. Nesvyžiaus kolegijai 1738 m. priklausė jėzuitas Stanislovas Giedraitis. Ketvirtas vienuolis jėzuitas „Juraha Casimir Gedroyc” XVIII a. skelbė savo pamokslus didikų žmonų laidojimo progomis ir naujokėms vienuolių apžadus priimant. Pranciškonų tarpe taip pat yra buvę Giedraičių. 1574 m. pranciškonas observantas Pranciškus Giedraitis buvo Tikocino vienuolyno gvardijonu.

Iš išsišakojusios jų giminės narių žymiai daugiau už vienuolius yra buvę kapitulų kanauninkų, prelatų, klebonų. Paminėtinas prelatas Vladislovas Giedraitis, Žemaičių vyskupijos valdytojas 1667-1669, kol į Varnius atvyko naujai paskirtas vyskupas Kazimieras Pacas. Bet ir vėliau žmonės „turieje tąn pralotą wisumet už waldierą wiskupistės” (Valančius, Žemaičių vyskupystė. I. P. 184). Kitas Medininkų vyskupijos Giedraitis, kanauninkas Juozapas, greičiausiai vyskupo Stepono Jono artimas giminė, šio įgaliotas, 1783 m. kovo mėn. buvo Romoje „ad Limina Apostolarum”. XVIII a. pabaigoje buvo ir kitas Giedraitis, Žemaičių kapitulos kanauninkas, būtent Kasparas. Tuo pačiu metu Antanas Giedraitis buvo Vilniaus vyskupijos prelatas. Sostinėje 1838 m. prelatu kustošiumi mirė Vincentas Giedraitis. O 1893-1907 metais Ignas Giedraitis buvo Seinų kunigų seminarijos rektorius.

Per kelis amžius kunigai Giedraičiai aptinkami įvairiose Lietuvo parapijose. XV a. gale, Kražių senajai bažnyčiai sudegus, Jokūbas Giedraitis pastatė naują, kurią vyskupas 1475 m. pašventino. Vienas Giedraitis (Vladislovas) XVII a. klebonavo Giedraičiuose. O XIX a. bent keturi Giedraičiai buvo klebonais įvairiose Lietuvos vietose (Šiauliuose, Pašvitiny, Rudaminoje, Mosėdyje, Jurbarke).

Civilinėse ir karinėse tarnybose Lietuvos Didžiojoje kunigaikštijoje stipriai nepasižymėjo. XIX a. yra žinomi du Giedraičiai generolai ir vienas pulkininkas.

Per penkis amžius iš įvairių versmių lengvai galima prirankioti bent 50 žymesnių ir vidutinių Giedraičių pareigūnų pavardžių. Daugiausia jie veikė bažnytinėje srityje.

Matas, Merkelio Giedraičio tėvas

Matas (apie 1500-apie 1562) Merkelio Giedraičio tėvas, Baltramiejaus sūnus. 1547 m. jis buvo Kernavės ir Maišiagalos vietininku. Dėdė Jonas Mlekus jam užrašė dvarą Vilniuje. Per 10 metų jis dar figūravo ir Giedraičių srities vietininku („chorąžy”). 1560 m. jis minimas Vilniaus vietininku, rūmų maršalka. Iš jo politinių žygių paminėtas jo dalyvavimas 1551 m. Lietuvos pasiuntinių delegacijoje į Maskvą pas Joną IV. Jis buvo du kartus vedęs. Su pirmąją žmona, kunigaikštyte Ona Krošinskaite, kurios giminė save kildino iš Vygando Kęstutaičio, jis turėjo keturis sūnus : Merkelį, Kasparą, Zigmantą ir Martyną (Marcelį). Ilgai buvo neaišku, ar tie keturi sūnūs nepriklauso antrai žmonai bajoraitei Sofijai Norbutaitei. Yra paaiškėję, kad iš antrųjų vedybų buvo tik du sūnūs (Jonas ir Grigalius) ir duktė (Regina). Kunigaikštytės Onos sūnūs iš aukšto žiūrėjo į paprastos bajoraitės jaunesnius brolius. Nesutikimai baigėsi tuo, kad tik Onos vaikai pasilaikė kunigaikštiškų Giedraičių pavardę, o Sofijos vaikai vartojo tik tėvo vardą, ir šitaip atsirado Matuševičiai, t. y. Mato sūnūs. Kai Onos vaikams tėvo vardas jau antroje kartoje nebebuvo pridedamas, Sofijos sūnums Mato vardas tapo asmenvardine pavarde. Dar XVIII a., byloje su Čartoriskiais, Matuševičiai prisiminė Giedraitinę savo kilmę.

Kasparas, Merkelio Giedraičio brolis

Kasparas (apie 1535-apie 1602) Mato Giedraičio sūnus, Merkelio vyresnysis (?) brolis; jau 1545 m. buvo įrašytas į Zigmanto Augusto rūmininkus Vilniuje („aulicus Lithuanus”). Drauge su Merkeliu jis 1550 m. stojo į Karaliaučiaus universitetą. Kartu su juo kaip Kauno apskrities atstovas pasirašė ir Liublino unijos aktą. Jis 1581 m. buvo minimas Kauno pakamariu, t. y. žemės (ribų) teisėju. Anksčiau jis buvo laikomas bevaikiu. Yra duomenų spręsti, kad jis iš vedybų su Ona Jurjevičaite sulaukė trijų sūnų (Vaitiekaus, Baltramiejaus, Mato) ir dukters Elzbietos. Iš Kasparo Giedraičio šakos yra kilęs Juozapas Arnulfas Giedraitis.

Martynas Marcelis, Merkelio brolis

Martynas Marcelis (mirė 1621), jauniausias Merkelio Giedraičio brolis, ketvirtasis Mato sūnus, kaip „kniaz Marcin Dowmont Gedrojt” 1586 m. buvo minimas Obelių seniūnu, o 1589 m. – Ukmergės, garsiose Salaspilio (Kirchholmo) kautynėse su švedais 1605 m. jis pasižymėjo, vadovaudamas vyrų šimtinei. 1617 m. jis tapo Mstislavlio vaivada, ir šitaip visoje giminėje jis vienintelis iš pasauliečių tepateko į senatorius, nes Merkelis į senatą pateko vyskupo titulu. 1617 m. kunigaikštis Giedraitis augustinijonams pastatė Videniškiuose (į rytus nuo Ukmergės) mūrinę bažnyčią (atgailos kanauninkams). Tuo būdu jis bus norėjęs labiau pažymėti palaimintojo Mykolo Giedraičio atminimą. Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos Romai tikusiai rekomenduotas, gavo jis 1617 m. rugpjūčio 19 d. giriamą brevę, o kitais metais jis išsirūpino Romoje sau kilnojamąjį altoriuką su relikvijomis. Dėl bažnyčių retumo Lietuvos didikai tada iš popiežiaus išsiprašydavo tokius altoriukus. Jis buvo du kartus vedęs, ir paliko sūnų Mauricijų ir dukterį Jadvygą.

Mykolas Giedraitis, palaimintasis

Mykolas, Palaimintasis (XV a. pirmoje pusėje-1485 m. gegužės 4 d.) ne vyskupo Merkelio Giedraičio kunigaikštiškos kilmės, bet kitų Giedraičių giminės; iš mažens šlubas ir mažo ūgio. Šalindamasis „pasaulio tuštybių”, Bistricoje stojo į reguliarus atgailos (de poenitentia) kanauninkus. Baigęs studijas Krokuvos universiteto filosofijos daktaro laipsniu (1460), jis pasižymėjo labai pamaldžiu gyvenimu ir tapo užsidariusiu vienuoliu. Mirė jis 14 mėnesių po šv. Kazimiero mirties. Apie Giedraitį pirmas autentiškų žinių davė XVI a. pradžioje kronikininkas Miechovita. Nuo 1544 m. jis yra palaimintasis.

(Fragmentai iš Zenono Ivinskio Rinktinių raštų ketvirto tomo „Krikščionybė Lietuvoje”. Išleista Romoje 1987m. P. 299-307)

Tinklalapyje panaudotos Mečislovo Sakalausko nuotraukos ir iliustracijos iš Arimetos Vojevodskaitės archyvo

[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]