A. Jovaišas: DAUKŠA - "LYG MŪSŲ HOMERAS"

Lietuvių raštijos situacija XVI a. iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paradoksali: Lietuvos piliečiai, daugiausia bajorai, sukuria tautinę raštiją XVI a. viduryje už Lietuvos ribų – Mažojoje Lietuvoje, tuo tarpu pačioje tėvynėje lietuviškos knygos pradedamos leisti tik XVI a. pabaigoje. Tačiau tai buvo nulemta istorinių aplinkybių.

Mažvydinė humanistų karta (M. Liuterio pasekėjai) turėjo pasitraukti iš Lietuvos dėl katalikų spaudimo. Patys katalikai lietuviškų raštų svarbos tuo momentu dar nebuvo suvokę. Šimtmečiui perlūžus į antrąją pusę,Profesorius Albinas Jovaišas Lietuvos didikai Radvilos politiniais sumetimais sukuria kalvinistų bažnyčią, tačiau kurį laiką ji tarnauja aukštųjų ponų interesams ir remiasi ne lietuvių, o lenkų ir lotynų kalbomis. Ir tik XVI a. pabaigoje lietuvių kalba pagaliau išsikovoja pripažinimą tiek katalikiškoje, tiek kalvinistiškoje Lietuvos kultūros šakoje. Iškyla stambiausia lietuvių raštijos figūra renesanso epochoje – M. Daukša. Nors jis pats buvo katalikas, tačiau tarsi suvienijo renesansiškoje tautinės kultūros idėjoje visas kitas religines pakraipas ir ją itin ryškiai suformulavo. Štai kaip jį charakterizuoja kapitalinės monografijos „Mikalojus Daukša” autorius J. Lebedys: „Jis buvo švietėjas, pažangių humanistinių idėjų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI amžiuje, taip pat vienas pirmųjų literatūrinės kalbos kūrėjų, palikęs reikšmingiausią (greta Bretkūno) senosios lietuvių kalbos paminklą ir padėjęs pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje” (Mikalojus Daukša. P. 5). Negalima susilaikyti nepacitavus Just. Marcinkevičiaus žodžių: „Kaip himnas gimtajai kalbai skamba garsioji Mikalojaus Daukšos prakalba „Į malonųjį skaitytoją” iš jo „Postilės” (1599). Nieko gražesnio, pakilesnio, tauresnio apie lietuvių kalbą nerandu visoje mūsų raštijos istorijoje” (Dienoraštis be datų. V., 1981. P. 134). Skulptorius K. Bogdanas sukūrė puikų M. Daukšos portretą. Žaidžia jo veide Varnių katedros bažnyčios šešėliai, pro kuriuos švyti išmintinga renesanso epochos asmenybės kakta. K. Bogdanas rašo, kaip kūrė šią skulptūrą: „Įdomiausias man buvo M. Daukša. Lyg mūsų Homeras, kuris kalbą suprato plačiąja prasme, kaip tautos patriotinės dvasios išraišką. Tad ir pavaizdavau jį kaip senovės pranašą, susikaupusį, dvasingą”.

Mikalojus Daukša (gimė tarp 1527-1538 m., greičiausiai Babėnuose, dabar Kėdainių dalis, mirė 1613 m. vasario mėn. Varniuose), kilęs iš bajorų, buvo labai išsilavinęs žmogus, tačiau nėra žinių, kur ir kada išėjo mokslus. Pirmoji tiksli jo biografijos data – 1570 m., kuriais jis tapo Krakių klebonu. 1572 m. buvo paskirtas Žemaičių kanauninku – kapitulos nariu. Kapitula – prie vyskupo esanti dvasininkų kolegija. Tai pačiai kapitulai Varniuose (miestelis buvo Žemaičių vyskupijos centras) priklausė ir anksčiau minėtas istorikas M. Strijkovskis, „Kronikos” autorius. Be abejo, M. Daukša ir M. Strijkovskis dažnai susitikdavo. 1576 m. Žemaičių vyskupu tapo Merkelis Giedraitis, kuris rėmė M. Daukšos literatūrinę veiklą. Vyskupas testamentu užrašė jam šermuonėlių kailius, paruoštus pamušti, ir sieninį skambinantį laikrodį. O ankstesnis vyskupas Jurgis Petkūnas testamentu M. Daukšai buvo padovanojęs baltą arklį ir mažiausiąjį laikrodį. 1850 m. M. Daukša paskiriamas Kražių koplyčios altarista (globėju), bet ir toliau lieka kanauninku ir Krakių klebonu. M. Giedraitis, stengdamasis sudaryti M. Daukšai geras materialines sąlygas literatūriniam darbui, 1592 m. vietoje Krakių parapijos paskyrė daug turtingesnę Betygalos parapiją. Mirus M. Giedraičiui (1609 m.) M. Daukša vienus metus ėjo vyskupijos administratoriaus pareigas, taigi buvo aukščiausias pareigūnas vyskupijoje. Po metų perdavė vyskupiją naujajam vyskupui Mikalojui Pacui. M. Daukšos skulptūra. Autorius Arūnas Sakalauskas

Daukšos plunksnai priklauso labai reikšmingi leidiniai. 1595 m. Vilniuje išėjo M. Daukšos parengtas Katekizmas. Jo autorius – ispanas J. Ledesma. M. Daukša knygą vertė iš lenkų kalbos. Katekizmo antrąją dalį sudaro „Trumpas būdas pasisakymo, arba išpažinimo, nuodėmių”.

Versdamas M. Daukša daug ką praleido, pakeitė, praplėtė, turėdamas prieš akis lietuvių skaitytoją. Originalas papildytas reikalavimu leisti vaikus į mokyklą – „duot juos ant mokslo”. Taip pat užsimenama apie pagoniškuosius tikėjimus ir papročius: ugnies, Žemynos, Medeinės, Perkūno garbinimą, šventuosius medžius ir alkus, žyniavimą ir burtus. Vertimo leksika turtinga, įtvirtinamos literatūrinėje kalboje kultūrinio gyvenimo sąvokos mokytojas, skaitytojas, įkvėpimas, išmintis, gydytojas, vietininkas ir kt.

Katekizmas yra pirmoji de visu („iš matymo”) žinoma lietuviška knyga, išleista Lietuvos valstybėje. Vienintelis jos egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Betgi literatūrinę šlovę Daukšai pelnė kitas jo darbas – lenkų autoriaus Jokūbo Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas 1599 m. Vilniaus universiteto spaustuvėje. Jis vadinasi „Postila katolicka. Tai est išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus”. Tai didelis 650 puslapių veikalas. Pakartotinai jis išleistas fotografuotiniu būdu 1926 m. Kaune.

Pilniausi Postilės egzemplioriai (iš viso išliko penki) turi keturis originalius priedus; lotynišką ketureilį, skirtą M. Giedraičio herbui; aštuonių eilučių lotynišką epigramą, adresuotą taip pat M. Giedraičiui, ją sukūrė M. Daujotas-Labunauskis; lotynišką M. Daukšos prakalbą į M. Giedraitį; garsiąją M. Daukšos „Prakalbą į malonųjį skaitytoją”, parašytą lenkiškai.

Vertimo leksikos turtingumas atitinka renesanso epochos gražios kalbos supratimą, kuri, pasak Erazmo Roterdamiečio, turi lietis kaip aukso upė. M. Daukšos kalboje daug įvairių leksikos klodų, tiek buitinės, tiek filosofinės. Prof. J. Lebedžio žodžiais, „galima net teigti, kad M. Daukša atrado vaizdinį veiksmažodį”. Dažnos gyvosios kalbos intonacijos. Retorinis vertėjo meistriškumas leidžia jam konstruoti puikius periodus – ilgus, emocingus sakinius su kylančiąja, paskui krintančiąja intonacija.

Visuomeniniu atžvilgiu reikšmingiausia M. Daukšos literatūrinio palikimo dalis yra publicistinė-filosofinė „Prakalba į malonųjį skaitytoją”. Tai keturių puslapių kūrinys, nukreiptas prieš bajorijos lenkėjimą, karštai ginantis gimtosios kalbos teises. Tautinės kalbos ugdymo pastangos lydėjo renesanso kultūrą daugelyje šalių: Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Tai gerai buvo žinoma M. Daukšai.

Lietuvoje XVI a. dar buvo gaji viduramžiška pažiūra, kad tauta – tai didikai ir bajorai. Apie liaudį nebuvo galvojama. Tauta dažnai tapatinama su valstybe, t. y. lėmė ne etninė, bet indigento (pilietinė) priklausomybė. Kai kurie feodalai, vadindamiesi ir jausdamiesi lietuviais, nebesibodėjo lietuvių kalba. M. Daukša iškėlė visai naują, renesansinį požiūrį į kalbą. Tautos sąvoką jis apibrėžė šiais kriterijais: 1) bendra teritorija – tėvų žemė; 2) istoriškai susiformavę papročiai; 3) toji pati kalba. M. Daukša kalbą laikė svarbiausiu tautos požymiu. Kalbos išaukštinimui paskyrė pakiliausius žodžius. Jie skamba kaip eilėraštis: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę”.

Daukša įtikinėja, kad Lietuviai bajorai privalo vartoti savo kalbą, gėdina tuos, kurie ją užmiršta. Vaizdingus argumentus ima iš gamtos: „kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, – klausia jis, – jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys?”

Daukša lietuviškos raštijos kūrimą supranta ne vien tik kaip Dievo mokslo skleidimą, bet kartu ir kaip valstybės stiprinimą. Jis rašo: „… gana man bus, jog šiuo, nors ir mažu savo darbeliu, – kaip manau ir geidžiu, – duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti. Juk tatai mums ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams, kaip sakyta, labai turėtų rūpėti”. M. Daukšos prakalboje yra ir tokia mintis: „nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savo kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais bažnyčioje, tarnyboje, namie”. Tai nėra abstraktus samprotavimas, o aiškiausia užuomina į Lietuvoje susidariusią padėtį, kuriai M. Daukša nepritartų. Lietuva jau turėjo savo įstatymus. Tai buvo trys statutai (1529, 1566, 1588), bet jie parašyti slavų kalba. Buvo išleista Lietuvos istorija – lenkiškai parašyta M. Strijkovskio „Kronika”. Sprendžiant valstybės reikalus, bendroje po Liublino unijos Taryboje (Senate), lietuvių kalba taip pat nebegalėjo būti vartojama. Įvairiose žemesnėse Lietuvos institucijose, pvz. teismuose, rašoma buvo iš pražių slavų kanceliarine kalba, o paskui lenkiškai.

Daukša kaip sektiną pavyzdį mini tuos senovės kraštus – Romą, Graikiją, Persiją, kur gimtąja kalba „įvairius” filosofijos mokslus dėstė ir savo dievų garbę aprašė”. Taigi skatinama gimtąją kalbą vartoti dar plačiau. Be abejo, šiai M. Daukšos programai pritarė Žemaičių vyskupas, jungtinės valstybės Senato narys, kunigaikštis M. Giedraitis, su kurio herbu pasirodė M. Daukšos Postilė ir kuriam faktiškai ji buvo dedikuota. Tačiau dauguma valstybės viešpačių nenorėjo girdėti M. Daukšos balso. Jo programa pradėta įgyvendinti tik XIX a. pradžioje, kai yrant feodalinei santvarkai pamažu brendo nacionalinio išsivadavimo sąjūdis. Tada S. Daukantas pirmasis pradėjo rašyti Lietuvos istoriją gimtąja kalba.

Daukša nestoja prieš kitas Lietuvoje vartojamas kalbas. Apie tai jis rašo labai aiškiai: „Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimą ir vartojimą (tai visados visų žmonių buvo ir tebėra vartojama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai kunigaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkijos valstybe, virto lyg ir gimtąja. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja”. Pats M. Daukša, be lenkų kalbos, mokėjo lotynų kalbą ir Lietuvos raštvedyboje vartojamą kanceliarinę slavų kalbą. Tiesa, čia keistai skamba M. Daukšos žodžiai apie „mielą” Lietuvos susijungimą („mile zjednczenie”) su Lenkija, nes jam turėjo gerai būti žinoma, kokie dideli konfliktai kilo tarp Lietuvos ir Lenkijos ponų 1569 m. Seime. Šiaip ar taip, visa tai leidžia daryti išvadą, kad M. Daukša siekė pakelti lietuvių kalbą iki paraleliško vartojimo valstybėje greta kitų kalbų. Vadinasi, jo renesansinė programa buvo ir reali, ir blaivi.

„Prakalboje” aiškiai atsispindi M. Daukšos demokratiškas nusiteikimas. Principinės reikšmės turi jo pareiškimas, kad tautą sudaro ne tik bajorija, bet ir liaudis. Vadina jis ją prastuomene (prostota), bet tai nieko blogo nereiškia: „Kaip paprasti žmonės supras, kas gera ir išmintinga, jeigu tas (t. y. kunigas), kuris turi juos mokyti, jų kalbos arba nemoka, arba ja bjaurisi […]. Pasigailėkime mūsų pačių kraujo, kuris džiūsta dėl barbariškos ganytojiško darbo padėties. Pasigailėkime mūsų pačių kūno dalių, nes mes ne vien Kristuje, bet ir kaip vieną tėvynę turintieji visi sudarome vieną kūną”. Sakydamas „mūsų” M. Daukša turi galvoje bajoriją, nes pats buvo bajoras, o liaudį laiko to paties tėvynės kūno dalimi.

Daukšos „Prakalba” itin aktualiai vėl suskambo XIX a. pradžioje. Tada Vilniaus universiteto studentas Simonas Stanevičius, ieškodamas lietuvių kalbos ugdymui atramos senuosiuose lietuviškuose raštuose, 1823 m. dviem atskiromis knygelėmis išleido ištraukas iš M. Daukšos Postilės su jo „Prakalba”.

Just. Marcinkevičius dramoje „Katedra” ištraukos iš M. Daukšos „Prakalbos” klausosi Lauryno draugai, slapta katedros rūsyje susirinkę rengtis sukilimui. Povilo skaitomus žodžius girdi ir Laurynas:

Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta,
tokia prasta ir niekinga,
kad neturėtų šių trijų
savų ir tarsi įgimtų dalykų:
tėvų žemės, papročių ir kalbos?
Ne žemės derlumu, […]

Toliau skamba mūsų jau cituotas fragmentas. Beje, Žmogus dar reikalauja būtinai pridėti žodžius apie lygybę, laisvę, brolybę.

(Fragmentas iš 1989 m. Vilniuje išleistos Albino Jovaišos knygos „Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas”) 
Iliustracijos iš Arūno Sakalausko ir Žemaičių kultūros draugijos redakcijos archyvo

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15