Angliškai

 

MIKALOJUS DAUKŠA – RELIGINIS RAŠYTOJAS IR NAUJŲ TAUTOS IDĖJŲ SKLEIDĖJAS

Šiaurės Atėnai. 1995 m. rugsėjo 30 d. Nr. 38(282)

Albinas Jovaišas

Albinas JovaišasRenesansas buvo tautinių kalbų atgimimo epocha. Tačiau to ilgą laiką nematyti XVI amžiaus Lietuvoje. Literatūriniame gyvenime vis intensyviau vartojama lotynų kalba. Grožinius, publicistinius, istorinius, teisinius kūrinius ir darbus parašo Mikalojus Hustovianas, Mykolas Lietuvis, Augustinas Rotundas, Petras Roizijus, Jonas Radvanas, nežinomas autorius, pasivadinęs Tėvynės Mylėtoju (Philopatris), Andrius Volanas ir kiti. Slavų kanceliarine kalba iš tradicijos toliau rašomi metraščiai, patvirtinami ta kalba parašyti trys Lietuvos Statutai. Pamažu plinta Lietuvoje ir lenkų kalba. 1554 m. surašomas lenkų kalba pirmas Vilniaus magistrato aktas.

Motiejus Stryjkovskis sukuria didžiulį veikalą „Kroniką” – pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją. A. Rimšos herojinė poema apie Kristupą Radvilą Perkūną taip pat parašyta lenkų kalba. Pagaliau Mažojoje Lietuvoje lietuviškus raštus leidžia Martynas Mažvydas, Baltramiejus Vilentas, Jonas Bretkūnas. O Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – tautos lopšys – tyli! Šią tylą reikia turėti galvoje, kad suprastume Daukšos lietuviškų raštų pasirodymo istorinę reikšmę. Lietuviškas žodis suskambėjo aiškiai, garsiai, plačiai, puikiomis stilistinėmis formomis. Tai buvo lietuvių kalbos manifestas. XVI a. pabaigoje, 1595 ir 1599 m., Vilniaus universiteto spaustuvėje išėjo Daukšos išversti iš lenkų kalbos „Katekizmas” ir „Postilė”.
Ispanų jėzuitų Jokūbo Ledesmos darbo vertimas vadinasi „Katekizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioni (=krikščioniui) privalus”. Ledesmos katekizmas buvo labai populiarus Vakarų Europoje kontrreformacijos laikais. Lenkai jį buvo išvertę iš itališkojo vertimo. Daukšos knyga labai brangi lietuviams ir dėl to, kad tai seniausia išlikusi LDK išleista lietuviška knyga. Šiuo metu žinomas tik vienas jos egzempliorius, saugomas Vilniaus universitete. Tačiau tikriausiai tai nėra pirmoji lietuviška knyga LDK. Manoma, kad apie 1585 m. Vilniuje buvo išleistas vokiečių katalikų kunigo Petro Kanizijaus katekizmas ir nežinomo autoriaus maldaknygė.
Ledesmos katekizmo vertimas turi autoriaus pratarmę, pavadintą „Prabylis skaitytojop krikščioniškop”. Ten pasakyta, kad „katakizmėlis” reikalingiausias yra vaikeliams, kaip lietus ir laistymas jaunoms atžaloms, kad geriau prisiimtų ir augtų. Katekizmas parašytas klausimų ir atsakymų forma. Klausia mistras (mokytojas), atsako mokytinis (mokinys). Yra penkios dalys, kur aiškinami klausimai apie krikščionio vardą ir žymę, žmogaus galią, viltį, meilę ir septynis bažnyčios sakramentus. Aiškinami ir paprasti, ir sudėtingi dalykai. Katekizmui svetimas abstraktumas, nes dogmatika maksimaliai priartina prie individo. Trečiojoje dalyje yra viena seniausių krikščioniškų giesmių – anifona „Sveika Karalyčia (=Karaliene)” (Salve Regina).
Toje pačioje knygoje buvo ir dar vienas Ledesmos darbas, kurį Daukša išvertė pavadindamas taip: „Trumpas būdas pasisakymo, arba išpažinimo, nuodėmių”. Išversta ir Ledesmos pratarmė „Prabylis”. Tai visai ne trumpi, o išsamūs paaiškinimai ir samprotavimai apie tai, jog žmogus turi savo mintis, norus, elgesį giliai analizuoti, suvokti ir pažinti, tik tada galės save vertinti kaip krikščionis ir eiti išpažinties. Įdėta eiliuota giesmė „Malda šv. Tamošiaus iš Akvino” (Tomas Akvinietis gyveno XIII a.). Kartu su „Sveika Karalyčia” tai dvi pirmosios LDK lietuviškai publikuotos giesmės. Jų pasirodymą šiame leidinyje reikia sieti su Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio pastangomis diegti liturginį ir bažnytinį žmonių giedojimą lietuvių kalba. Yra dešimt maldų apie išpažintį ir komuniją bei kiti dalykai. Versdamas Ledesmą, Daukša kūrė ir lietuvišką bažnytinę terminiją. Ji labai pavykusi, lietuviška, išvengta skolinių. Kaip sako Tėvas Vaclovas Aliulis, maloniai veikia širdį ši graži lietuviškos bažnytinės terminijos kūdikystė.
Jau Ledesmos vertimuose ryškėja Daukšos lietuviškumas. Nutoldamas nuo ispano, jis kai ką pritaiko lietuviams. Daukša mini lietuvių senameldiškus tikėjimus, papročius ir prietarus: ugnies, deivės Žemynos, dievaičio Perkūno, šventų medžių ir alkų garbinimą, žyniavimą, burtus, nuodijimus. Kas taip daro, rašo Daukša, tas „pristoja velniop”. Pastebėtina dar, kad versdamas Ledesmą, Daukša naudojosi ir Mažosios Lietuvos liuteronų ir lietuviškomis knygomis. Jurgis Lebedys savo monografijoje „Mikalojus Daukša” pateikia kai kurias neabejotinas paraleles tarp Daukšos ir Baltramiejaus Vilento. Tą ryšį reikia laikyti bene pirmąja lietuviškojo ekumenizmo užuomazga. Svarbiausias Daukšos darbas, pelnęs jam ir didžiulį pasauliečių pripažinimą, yra Jokūbo Vujeko „Postilės” vertimas: „Postila katolicka.Tai est išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus”. Vujekas – lenkų jėzuitas, žymus vertėjas ir rašytojas, buvęs, be kita ko, 1578-1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriumi, tad gal net asmeniškai Daukša su juo yra susitikęs, nekalbant jau apie vyskupą Giedraitį. Vujekas parašė dvi postiles, Daukša išvertė vadinamąją mažąją postilę.
Postilė – pamokslų rinkinys, todėl suprantamas noras pamoksluose girdėti ne tik apie Jėzaus Kristaus gyvenimą ir jo mokslą, bet ir apie reikalus bei rūpesčius tų žmonių, kurie pamokslų klauso. Tuo atžvilgiu Vujeko postilė tik iš dalies tenkino lietuvių visuomenės poreikius. Lenkų autorius negalėjo kelti specifinių lietuviškų problemų. Lietuvos vardas jo postilėje vos randamas. Vis dėlto bendrąja katalikybės propaganda ir protestantizmo smerkimu (kritikuojami Liuteris, Melanchtonas, Kalvinas, Zvinglis, husitai ir kiti, net Erazmas Roterdamietis) Vujeko veikalas Lietuvai buvo ne mažiau aktualus negu Lenkijai ir atitiko svarbiausią kontrreformacijos tikslą – įveikti protestantizmą, kuris Lietuvoje XVI a. antroje pusėje itin aktyviai reiškėsi. Ledesmos darbų vertimais Giedraitis ir Daukša turėjo tikslą skleisti katalikybę lietuvių tautoje. Dar energingiau tai daroma Vujeko postilės vertimu, nes šiuo atveju griežtai kritikuojamas ir protestantizmas.
Taip išryškėja Daukšos ir jo mecenato Giedraičio vieta Lietuvos religinės minties ir lietuvių tautos religinio auklėjimo istorijoje. Bet tai dar ne viskas. Kovodami už katalikybę, jie imasi ryžtingai stiprinti lietuvišką bažnyčią, stengiasi perimti joje iniciatyvą iš lenkiškai kalbančių kunigų. Pirmasis toks mūšis jau buvo įvykęs, kai Giedraitis nurungė lenkų kandidatą į Žemaičių vyskupus Gniezno arkivyskupo J. Uchanskio seserėną Jokūbą Voroneckį. Lėmė tai, kad Giedraitis moka lietuvių kalbą.
Jeigu Daukša būtų buvęs tik vertėjas, tai jis būtų laikomas žymiausiu lietuvių kontrreformacijos rašytoju, kovojusiu už lietuvišką bažnyčią. Tokiu atveju jo veikla tilptų bažnytinėje problematikoje. Tačiau horizontai esmingai išplatėja, kai mes atsigręžiame į paties Daukšos originalius tekstus – lotyniškąją ir lenkiškąją prakalbas „Postilėje” ir ten pat esančias Vaclovo Daujoto-Labunauskio stemą ir epigramą. Savo pratarmėmis „Postilėje” Daukša tarsi atidaro bažnyčios duris ir išeina į pasaulietinę Lietuvos visuomenės, jos luomų erdvę kaip naujųjų tautinių renesanso idėjų heroldas.
Daujotas, Giedraičio ir Daukšos išugdytas jaunas lietuvių intelektualas, „Stemoje” herbo aprašymu konstatuoja Giedraičio nuopelnus Lietuvai,
„Epigramoje” juos sukonkretindamas: tai tautai padovanota knyga. „Epigrama” – laisvas Horacijaus sekimas. Daujotas pasako, kad dvasia yra aukščiau negu materija. O Daukša lotyniškoje prakalboje, parašytoje Cicerono stiliumi, išaukština Giedraitį ir išreiškia susižavėjimą Vujeko postile. Štai dabar lietuvių tauta gauna vaisių, kurį yra gavusios ir kitos tautos (Vujekas buvo išverstas į vokiečių, čekų kalbas). Giedraičio rūpesčiu jau nestokojama lietuvių kalbą mokančių kunigų. Daukša leidžia suprasti, kad postilė bus labai reikšminga visai tautai, gal net nepaisant, kokios jie bebūtų konfesijos. Knyga skiriama, rašo Daukša, didikams, valstiečiams, bajorams, taigi visiems luomams.
Svarbiausias „Postilės” originalus priedas, žinoma, yra garsioji lenkiška „Prakalba į malonųjį skaitytoją”. Tas nedidelės apimties (4 puslapių), bet neblėstančios reikšmės kūrinys. Jis smerkia prasidėjusį bajorijos lenkėjimą, lietuvių kalbos paniekinimą bažnyčiose, nubrėžia plačią lietuvių religinės ir pasaulietinės kultūros ugdymo programą, žadina lietuvių aukštesniųjų sluoksnių tautinę savigarbą. Jo paskelbta tautos samprata galioja ir šiandien: tauta – tai bendra teritorija: tėvų žemė, istoriškai susidarę vienodi papročiai ir toji pati kalba. Kalbą laikė svarbiausiu tautos požymiu, jai išaukštinti skyrė tauriausius žodžius.
Be kita ko, Daukša pabrėžė, kad tautos savo kalba „rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie”. Čia paslėpti didieji priekaištai lietuvių diduomenei ir šviesuomenei dėl nesirūpinimo savo kalba. Lietuva jau turėjo įstatymus – Statutus, bet jie buvo parašyti slavų kanceliarine kalba, ir Motiejaus Stryjkovskio „Kroniką” lenkų kalba. Daugiatautės LDK taryboje lietuvių kalba, matyt, retai teskambėjo ir galbūt tik kuluaruose. Tokiai padėčiai Daukša nepritarė.
Gali kilti klausimas: ar reiškėsi Daukšos veikloje koks nors antilenkiškas nusistatymas? Taip galvoti būtų klaida. Prisiminkime Daukšos žodžius iš lenkiškosios „Postilės” prakalbos, kur sakoma, kad lenkų kalba, „mūsų mielajai kunigaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkijos valstybe, virto lyg ir gimtąja”. Taigi Daukša yra lojalus Liublino unijai ir lenkų kalbos vartojimui Lietuvoje. Prisimintina ir tai, kad Liublino unijos aktą pasirašė ir Merkelis Giedraitis. Bet turėdamas galvoje lietuvių ir lenkų kalbų vartojimo perspektyvą Lietuvoje, Daukša neabejotiną prioritetą teikė lietuvių kalbai.

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15