Angliškai

Albinas Jovaišas: „GIMTOJI KALBA – TAI ŽMOGAUS GARBĖ”
(Mikalojus Daukša, 1599)

Pirmosios lietuviškos knygos buvo pradėtos leisti Prūsijos Kunigaikštystėje nuo 1547 metų – M. Mažvydo „Katekizmuso”.Albinas Jovaišas Dauguma jų autorių, vertėjų, parengėjų (M. Mažvydas, B. Vilentas, A. Jomantas, S. Vaišnoras ir kiti, išskyrus J. Bretkūną, kilusį iš vietinių Mažosios Lietuvos gyventojų) buvo Didžiosios Lietuvos piliečiai, bajorai, pasitraukę iš savo katalikiškos tėvynės į liuteronišką Prūsijos Kunigaikštystę, nes skleisti naująjį M. Liuterio mokslą tėvynėje jiems buvo trukdoma arba tiesiog draudžiama. Visus liuteronybės šalininkus rėmė Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. Be to, čia, Mažosios Lietuvos regione, gyveno apie 300 tūkst. lietuvių tautybės gyventojų. Labai svarbu buvo ir tai, kad liuteronai ir apskritai protestantai anksčiau negu katalikai suvokė tautinių kalbų vartojimo bažnyčioje svarbą. Dėl šių ir panašių priežasčių katalikų pasirengimas leisti lietuviškas knygas Didžiojoje Lietuvoje užsitęsė.

Turimos žinios leidžia manyti, kad Didžiojoje Lietuvoje pirmosios lietuviškos katalikiškos knygos buvo išleistos apie 1585 m. Tai turėjo būti vertimai: vokiečių jėzuito šv. Petro Kanizijaus (1521-1597) katekizmas ir neišaiškinto autoriaus maldaknygė.

XVI a. pabaigoje lietuvių kalba pagaliau išsikovoja pripažinimą ir Didžiojoje Lietuvoje – tiek katalikiškoje, tiek kalvinistiškoje (evangelikų reformatų) kultūros šakoje. Ypač didelių laimėjimų pasiekia katalikų bažnyčia. Iškyla stambiausia lietuvių raštijos figūra Renesanso epochoje – Žemaičių vyskupijos kanauninkas Mikalojus Daukša, remiamas Žemaičių vyskupo kunigaikščio Merkelio Giedraičio. Daukša laikomas didžiausiu kovotoju dėl gimtosios kalbos teisių (J. Lebedys), jo prakalba „Postilei” vadinama himnu gimtajai kalbai (Just. Marcinkevičius), jis lietuviams primena Homerą (K. Bogdanas).

Daukšos plunksnai priklauso du labai reikšmingi jo versti iš lenkų kalbos leidiniai: Vilniuje 1595 m. išėjo ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos (1522-1570) „Katekizmas”, labai populiarus katalikiškojoje Europoje, o 1599 m. Vilniaus universiteto spaustuvė išleido lenkų jėzuito, žymaus vertėjo ir rašytojo Jokūbo Vujeko „Postilę”. J. Vujekas (1541-1597), be kita ko, buvo 1578-1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriumi, tad tikriausiai ir Daukša, ir vyskupas M. Giedraitis galėjo būti asmeniškai su juo susitikę. Daukša išvertė vieną iš dviejų J. Vujeko postilių – „Mažąją”.

J. Vujeko Postilė tik iš dalies tenkino lietuvių visuomenės poreikius, nes lenkų autorius negalėjo žinoti specifinių lietuviškų problemų. Vis dėlto bendrąja katalikybės ppropaganda ir protestantizmo smerkimu J. Vujeko veikalas Lietuvos katalikams buvo ne mažiau aktualus negu lenkų ir atitiko svarbiausią Kontrreformacijos tikslą – įveikti protestantizmą, kuris XVI a. antroje pusėje Lietuvoje itin aktyviai reiškėsi. Lietuvoje kontrreformacija prasidėjo 1578 m., įsigalėjus Tridento Susirinkimo nutarimams.

Taigi J. Ledesmos ir J. Vujeko darbų vertimais Daukša ir jo mecenatas M. Giedraitis turėjo tikslą skleisti ir stiprinti katalikybę lietuvių kalba. Taip išryškėja šių abiejų katalikų bažnyčios veikėjų vaidmuo Lietuvos religinės minties ir lietuvių tautos religinio auklėjimo istorijoje: stiprinti lietuvišką bažnyčią, perimti joje iniciatyvą iš lenkiškai kalbančių kunigų.

Ši lietuviškumo idėja deklaruojama visuose originaliuose „Postilės” prieduose: jauno lietuvių šviesuolio Vaclovo Daujoto-Labunauskio lotyniškose eilėse (ketureilyje „Herbui” ir „Epigramoje”, kurioje šlovinamas vyskupas), paties Daukšos lotyniškoje prakalboje, skirtoje M. Giedraičiui, ir garsiojoje lenkiškoje „Prakalboje į malonųjį skaitytoją”. Jei Daukša būtų buvęs tik vertėjas, jį laikytume žymiausiu lietuvių Kontrreformacijos rašytoju, kovotoju už lietuvišką bažnyčią. Tačiau minėtais originaliais „Postilės” priedais jis išeina į pasaulietinę Lietuvos visuomenės erdvę kaip naujųjų tautinių renesanso idėjų šauklys. Garsiausiai jo balsas nuskamba skaitytojams skirtoje prakalboje.

„Prakalba” parašyta lenkiškai, kad suprastų visi Lietuvos dvasininkai ir didikai. Daukša skelbia naują, renesansinį tautos supratimą, iškeldamas tris svarbiausius tautos bruožus: 1) bendra teritorija – tėvų žemė, 2) istoriškai susiklostę vienodi papročiai, 3) toji pati kalba. Rašytojas smerkia prasidėjusį bajorijos lenkėjimą, lietuvių kalbos paniekinimą, ypač bažnyčiose, nesirūpinimą šios kalbos ugdymu, brėžia plačią lietuvių religinės ir pasaulietinės kultūros programą.

Nesmerkdamas kitų kalbų vartojimo Lietuvos valstybėje (lotynų, rusėnų, lenkų) Daukša reiškia tvirtą nuomonę, kad valstybės įstatymai, jos istorija, kitų tautų istorijos turėtų būti rašomi lietuvių kalba, kad jąja reikėtų aptarti visus valstybės reikalus, ją vartoti „bažnyčioje, taryboje, namie”, piktinasi gimtosios lietuvių kalbos apleidimu. Skelbiama demokratiška mintis, kad tautą sudaro ne vien bajorai, kaip tada dažnai buvo aiškinama, bet ir nekilmingi žmonės.

Daukšos pažiūrose nėra antilenkiško nusistatymo. Jis buvo lojalus Liublino unijai, rašo, kad po jos lenkų kalba tapo lietuviams „lyg ir gimtąja”. Bet prioritetą Daukša teikė lietuvių kalbai, buvo aktyvus jos teisių gynėjas, ugdytojas. Gimtosios lietuvių kalbos išaukštinimui Daukša skyrė pakiliausias savo „Prakalbos” eilutes, išpuošė jas tauriausiais žodžiais, giliausiomis prasmėmis (meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas), kalbos netekimą palygino su saulės užtemimu, žmogaus gyvybės ir garbės praradimu.

Profesorius dr. Albinas Jovaišas

1999 01 25


[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15