AMERIKOS LIETUVIŲ LAIŠKAS POPIEŽIUI LEONUI XIII-ajam GYVENIMAS KUNIGAIKŠČIO MERKELIO GIEDRAIČIO, ŽEMAIČIŲ VYSKUPO (Kalba netaisyta) Kunigaikštis Merkelis Giedraitis, Žemaitijos Vyskupas iš seniausios ir aukščiausios kunigaikščių Giedraičių giminės paeinąs, apturėjęs Žemaičių Vyskupiją, per 33 metus ją valdė. Nors buvo tai vyras sviete ir Bažnyčioje tikrai garbingas ir visur didžiu vadintas, tačiau pats save už nieką laikė; nuo savo tarno nei mažiausio patarnavimo nepriimdamas, pats sau dažnai pasiklodavo lovą, pats, nakties laike ant maldos atsikėlęs, žvakę užsižibindavo. Bet labiausiai apsireikšdavo jo nusižeminimas pabaigoje metų, kada ubagų kojas, savo rankomis numazgojęs, bučiuodavęs ir kiekvieną didesnę šventę prie savo stalo vaišindavęs, vadindamas juos savo Ponais ir geradėjais. Jeigu kada atsieidavo jam nepribūti ant Seimo, meldžiamas Senato ir karaliaus, turėdavo visad savo nuomonę apie įvairius dalykus nors gromatoje išreikšti, lig tartum be jo balso viešpatystės parėdymai maž svarbos teturėtų. Taip tai aukštas buvo visur numanymas apie jo išmintį. Bet pats tik tuokart laikė save už išmintingą, kada bažnyčioje vargšų ir prasčiokų spaviednes klausydavo.

O kad daugiau jų bažnyčion galėtų patraukti, tai, davęs maloningai reikalingus pamokymus ir griekų išrišimą, apdovanodavo kiekvieną kokia nors alužna, arba dažnai kokiais nors kvepiančiais dalykais. Koliai gyvas buvo prigimtoje žemaitiškoje kalboje pamokslus sakydavo.Vilkėdavo paprastais rūbais, kuriuose nebuvo nieko akį veriančio nei tuštybę rodančio. Vėlyjo jisai prastą parėdą, negu brangų papuošalą. Dėl visų maloningas, tik dėl savęs buvo kietas. Prisivarginęs kasdieniniais darbais, dažnai, vien ant plikos žemės atsigulęs, beilsėdavos. Taip dorą vyrą pagal tėviškės paprotį prigulėjo būtinai perkelti ant aukštesnio vyskupiško sosto. Jau buvo ir pats karalius užmanęs suteikti jam Vilniaus Vyskupiją. Bet Merkelis atsisakė ne tik dėl to, jog nemėgo didystės, bet dar ir dėl to, jog bijojos sąžinę savo sutepti, nes suprato, jog už tą perkėlimą tulai asabai prisieitų pakišti 4 tūkstančius muštinių. Todėl ir pasiliko Žemaičių vyskupijoje, dėl kurios dvasiško pakėlimo su dar didesniu rūpesniu ir darbštumu darbavosi. Ir tas jo triūsas nemaža atnešė vaisių. Pastojęs Vyskupu, rado visoje Žemaitijoje vos 7 kunigus. Bažnyčios beveik visos buvo kreivatikių rankose arba sugriautos. Todėl pirmuoju jo rūpesniu buvo ne tik menkas liekanas katalikų tikėjimo cielybėje užlaikyti, bet dar ir pabėgėlius bažnyčion sugrąžinti. Todėl dėjo nemažą kaštą ant krikščioniško išauklėjimo ir pramokinimo vaikų, kreivatikystėje gimusių. Jėzaus Draugystei, kaipo jaunuomenės mokytojai, būdamas ypatingai prilankus, padovanojo Vilniaus Jezavitų klioštoriui Rzešos dvarą, melsdamas, idant jam mirus, kreivatikius katalikystėn atverstų, ką pats, gyvas būdamas, padaryti nesuspėjo. Ant galo metuose 1609 pašauktas į dangų dėl apturėjimo užmokesnio už skaitlingus savo gyvenimo nuopelnus. Geras piemuo ir danguje savo dvasiškų avelių neužmiršo. Ištikus ant Varnių nelaimės gadynei, pasirodė Varnių bažnyčią, kame palaidotas tapo, savo ploščiumi pridengiąs ir anksti rytą vyskupiškais rūbais pasirėdęs, prie altoriaus beinąs. Pagaliaus dėl parodymo jo šventybės ir tai verta paminėti, jog vienas dievobaimingas vyras ir išmintingas kunigas, bažnyčios zakristijonas, dažnai matė ant jo grabo nakties laike žibant lempas tamsoje stebuklingą nežemišką šviesą.

(Tekstas ir iliustracija iš 1900-aisiais metais išleistos knygutės

„Balsas Amerikiečių Lietuvių”)

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]