1595 METAI: SĄSAJOS IR SĄSKAMBIAI Šiaurės Atėnai. 1995 m. rugsėjo 30 d. Nr. 38 (282) Eugenija Ulčinaitė Nė vieno kultūros fakto ar reiškinio neįmanoma deramai įvertinti be ryšio su kitais, be tam tikro konteksto, sąsajų ir palyginimų. 1595-ieji metai – Mikalojaus Daukšos „Katekizmo” išleidimas – man visų pirma asocijuojasi su kitų tų pačių metų įvykiu: tais metais Mozūrijos žemėje, gana toli nuo Vilniaus ir Varnių, gimė Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Tai nėra vien atsitiktinis datų sutapimas. Po 20 metų Sarbievijus atvyko į Kražius, jėzuitų kolegijoje dėstė poetiką ir retoriką, parašė pirmuosius poetinius kūrinius, dedikuotus žymiems Žemaitijos žmonėms: vyskupui Stanislovui Kiškai, Lietuvos kariuomenės etmonui, ir Žemaitijos seniūnui Jonui Karoliui Chodkevičiui ir kt. Keista ir nuostabu lotyniškuose Sarbievijaus tekstuose skaityti lietuviškus (žemaitiškus!) v a r d u s, v i e t o v a r d ž i u s, r e a l i j a s: „Medžiokalnis”, „Kražiai”, „Šaltiniai”, įkomponuotus į platų antikinės literatūros, kultūros, mitologijos kontekstą.

Sarbievijus Lietuvoje, Lenkijoje, o galbūt ir visoje Europoje ryškiausiai prezentuoja jėzuitinės humanitarinės kultūros modelį, kuriame fundamentalus senųjų kalbų (lotynų, graikų hebrajų) mokėjimas, Antikos autorių studijos ir krikščioniškoji pasaulėžiūra sudarė puikiai tarpusavyje suderintą vienovę.

Taigi atskirų Lietuvoje šviesuolių – tokių kaip Martynas Mažvydas, Mikalojus Daukša, Merkelis Giedraitis – pastangos versti antikos autorių ir Šventojo Rašto tekstus į lietuvių kalbą, daryti juos suprantamus paprastiems žmonėms, metaforiškai sakant, „atnešti šviesą ir tiesą į namus”, papildė kitas švietimo ir kultūros tipas, skatinęs lietuvių ir žemaičių jaunuolius siekti patiems mokslo, žinių ir fundamentalaus išsilavinimo, skaityti šaltinius originalo kalbomis.

Apie 1589 metus į Žemaitiją vyskupo Merkelio Giedraičio kvietimu atvyko pirmieji misionieriai jėzuitai: Laurynas Mackevičius ir Jurgis Blindeckis, neabejotinai mokėję lietuviškai (žemaitiškai?), o 1607 m. prie jų prisidėjo dar du: Motiejus Galminas ir Merkelis Daugėla. Pastarasis buvo Konstantino Sirvydo bendramokslis, dėstęs įvairiose kolegijose lotynų kalbą, rašęs eilėraščius, prisidėjęs prie Kražių kolegijos įkūrimo ir iki mirties dirbęs čia misionieriumi. Peržiūrint Jėzaus Draugijos personalinius katalogus stebina gausybė jaunuolių iš Žemaitijos („Samogitia”), studijavusių jėzuitų kolegijose, tapusių profesoriais, pamokslininkais, poetais. Štai keletas pavardžių: Kazimieras Daumantas, Mikalojus Labunauskas, Jurgis Giedraitis, Mykolas Gerulskis, Kazimieras Kelpša, Paulius Juodeika, Mikalojus Narmuntas, Gabrielis Šimkevičius ir labai daug Daukšų.

Taip Lietuva ir Žemaitija ne tik perėmė senosios Europos kultūrinę patirtį, bet ir integravosi į intelektualinį Vakarų Europos pasaulį.

Žemaičiai gali didžiuotis, kad jų žemėje apie 1596-1597 metus gimė Žygimantas Liauksminas – žymus XVII a. humanitaras, filosofijos ir teologijos profesorius, graikų kalbos, retorikos ir muzikos vadovėlių autorius. Liauksmino veikalas „Oratorinė praktika ir retorikos meno taisyklės” (Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae, 1648) sulaukė net 14 leidimų įvairiuose Vakarų Europos miestuose: Frankfurte prie Maino, Miunchene, Kiolne, Prahoje, Vienoje, Viurcburge, Košicuose. Iš tiesų triumfo žygis per Europą!

Mikalojaus Daukšos aplinka atskleidžia dar vieną būdingą XVI a. Lietuvos kultūros aspektą: kelių kalbų, tikybinių orientacijų, literatūrinių tradicijų dermę. Juk to paties vyskupo Merkelio Giedraičio globojamas Varniuose Lietuvos istoriją lenkų kalba parašė mozūras Motiejus Stryjkovskis: „Kuri prieš tai niekad šviesos nematė, Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusijos kronika” (1582).

Daukšos „Postilė” turi, kaip žinia, dvi prakalbas: lotynišką, skirtą „Medininkų vyskupui kunigaikščiui Giedraičiui” ir lenkišką – „maloniajam skaitytojui”. Tarsi motto visai knygai skamba Vaclovo Labunauskio-Daujoto epigrama „Tempora labuntur magnorum Pergama Regum/ Tempore dispereunt stemmata clara Ducum. „Amžiais nupuola didžių karalių miestai,/ Amžiais pragaišta brangūs paminklai kariovedžių”, – šitaip išversta Simono Daukanto turėtame Daukšos „Postilės” egzemplioriuje.

Vizitatorius Tarkvinijus Pekulas Mikalojaus Daukšos bibliotekoje rado kelias „uždraustas knygas”: Erazmo Roterdamiečio „Adagia”, Jono Hetzlerio ir Filipo Melanchtono graikų kalbos gramatikas. Galbūt tai nėra vien „simpatijų reformacijai” išraiška, kaip rašo Jurgis Lebedys, bet iš tikro humanisto požiūris: žinoti ir toleruoti ne tik tai, kas „sava”, bet ir tai, kas „svetima”. (...)

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]