Angliškai

TRUMPAI APIE ASMENIS, PAMINĖTUS LEIDINYJE
"POSTILEI - 400"

A B C D E G J K L M P R Š T V Ž

A

B

Bilevičiai. Įtakinga žemaičių bajorų giminė, XVI -XVIII amžiais garsėjusi Rietave, Dirvėnuose, Beržėnuose, Šiauduvoje.

Jonas Bilevičius. Jurgio Bilevičiaus sūnus, Žemaitijos seniūnas, vienas iš pirmųjų protestantizmo skleidėjų Žemaitijoje. Turėjo dvarą Viduklėje. Čia apie 1526­1527 metus surinko gabius jaunuolius, kuriuos jo pasamdytas mokytojas Stanislovas Rapalionis ruošė aukštosioms studijoms. Tarp šių mokinių buvo ir Abraomas Kulvietis, Jurgis Zablockis. J. Bilevičiaus globojami jaunuoliai toliau mokydavosi Krokuvoje, Karaliaučiuje.

Vaclovas Biržiška. Bibliografas, kultūros istorikas, profesorius. Gimė 1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniuose. Teisės specialistas. 1923-1944 m. V. Biržiška buvo VDU, 1940­1941 metais ­ Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius. 1924-1939 m. išleido penkis „Lietuvos bibliografijos” tomus, kurie apima 1547-910 metų lietuvišką spaudą ir dalį lituanistikos. V. Biržiška buvo ir „Lietuviškosios enciklopedijos”, išleistos lietuvių kalba 1931-1944 metais (išėjo 9 tomai), atsakingasis redaktorius. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 metų gyveno JAV. Čia daug dirbo leisdamas Bostone spausdintą „Lietuvių enciklopediją”, kurios išėjo 35 pagrindiniai ir du papildomi tomai. V. Biržiška buvo šios enciklopedijos pirmųjų trijų tomų vyriausiasis redaktorius. Didžiausias jo darbas emigracijoje - trys „Aleksandryno” dalys. Šios knygos žinomos ir „Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m. , biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos” vardu. Vaclovas Biržiška mirė 1952 m. sausio 2 d. JAV Voterberio mieste. Povilas Bokša. Pirmasis Lietuvos jėzuitų provinciolas (nuo 1608 m). Gimė 1552 m. Slucke, mirė 1627 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje. Septynerius metus buvo Vilniaus akademijos rektorius, ilgą laiką valdė Vilniaus profesų namus.

Adomas Butrimas. Istorikas. Vienas iš Žemaičių kultūros draugijos steigėjų, pirmasis Žemaičių akademijos rektorius. Gimė Žemaitijoje 1955 metais. Baigė Telšių vidurinę mokyklą, aukštąjį istoriko išsilavinimą įsigijo Lietuvoje. Docentas, Istorijos mokslų daktaras, Vilniaus dailės akademijos prorektorius, daugelio mokslinių konferencijų apie Žemaitijos istoriją organizatorius, knygų leidėjas, kelių istorijos vadovėlių mokykloms autorius ir bendraautoris.

Danielius Butvila. Lietuvos jėzuitas. Gimė 1600 metais Žemaitijoje, mirė 1682 metų sausio 10 d. Naugardėlyje. 1661 metais buvo Kražių kolegijos rektorius. Parašė mokyklinę dramą „Architectura fraudium „ (1670) ir keletą kitų tikybinių raštų ir prakalbų.

D

Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Literatūrologė, profesorė, daugelio knygų ir vadovėlių mokykloms autorė. Lietuvos nacionalinės ir „Santarvės” premijų laureatė. Gimė 1945 m. spalio 1 d. Telšių rajono Keiniškės kaime. Baigė Vilniaus Universitetą, kuriame nuo 1972 m. ir dirba. Pirmieji svarbesni jos darbai: „Jurgis Baltrušaitis”, „Lietuvių filosofinė lyrika”, etiudų rinkinys apie lietuvių poetų kūrybą rinkinyje „Kas tu esi, mokymo priemonė aukštosioms mokykloms „Lyrikos teorijos pradmenys”, monografinė apybraiža „Janina Degutytė”, „Tautos žodžio lemtys”, „Moters dalis ir dalia” ir kt. Viena iš paskutiniųjų jos knygų, „Šatrijos Raganos pasaulyje”.

 Vladas Daujotas. Marijono Daujoto sūnus. Dailininkas tekstilininkas, profesorius. Gimė 1921 m. spalio 21 d. Sedoje. Baigė Vilniaus dailės institutą. Dirbo Kauno dailės kombinato dailininku, nuo 1957 metų dėsto Vilniaus dailės institute. Parodose dalyvauja nuo 1955 metų. Labiausiai kaip menininkas išgarsėjo rištiniais kilimais ir gobelenais.

 Simonas Daukantas. Istorikas, švietėjas, rašytojas. Gimė 1793 m. spalio 28 d. Skuodo rajono Kalvių kaime. Mokėsi Kretingoje, žemaičių Kalvarijoje, Vilniuje. Dirbo Rygoje, Peterburge, Vilniuje, Varniuose. Studijavo Lietuvos metriką ir kitus archyvinius dokumentus. Nuo 1861 m. gyveno Papilėje, kur 1864 m. gruodžio 6 d. ir mirė. Palaidotas Papilėje. Pirmasis istorikas, rašęs apie Lietuvos istoriją lietuvių kalba. Svarbiausi S. Daukanto veikalai: „Istorija žemaitiška”, „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių”, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. S. Daukantas pats ir per savo talkininkus, kurių turėjo apie 50, rinko lietuvių tautosaką ir parengė spaudai rinkinius „Dainės žemaičių”, „Pasakos masių”. Parašė Lietuvių - lotynų ir Lenkų - lietuvių kalbų žodynus, vadovėlius „Prasma lotynų kalbos”, „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos”, išvertė iš lotynų kalbos „Pasakas Fedro”, parašė ir išvertė į lietuvių kalbą nemažai kitų darbų. Dažniausiai pasirašinėdavo J. Laukio, M. Šauklio, J. Girdenio, J. Einoro ir kt. pavardėmis.

Mikalojus Daukša. Pirmasis žinomas Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės rašytojas, rašęs lietuvių kalba. Gimė apie 1527 m. Babėnuose, prie Kėdainių. Kur gavo išsilavinimą, tikslių žinių nėra. 1570 m. jau buvo Krakių klebonas, o 1572 m. - Varnių kanauninkas, kurį laiką ėjo ir Žemaičių vyskupystės oficiolo pareigas, reikalui iškilus, pavaduodavo iš vyskupijos dažnai išvykstantį vyskupą Merkelį Giedraitį. 1595 m. Vilniuje, M. Giedraičiui finansuojant, buvo išleista pirmoji lietuviška knyga Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje - M. Daukšos iš lenkų kalbos išverstas Ledesmos „Katekizmas”, o 1599 m. - M. Daukšos išversta „Postilė”. Imtis šio darbo M. Daukšą paskatino Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Mirė Mikalojus Daukša 1613 m. vasario 16 d. Varniuose, kur ir buvo palaidotas.

Vladislovas Dembskis. Kunigas, 1863 metų sukilimo dalyvis. Gimė 1831 m. gegužės 19 d. Šiaulių apskrities Pašiaušės parapijoje. Mokėsi Raseiniuose, Šiauliuose, Varnių kunigų seminarijoje. Vikaravo Varniuose, Plungėje, Ylakiuose ir Kražiuose. V. Dembskis iš sakyklos perskaitė 1863 metų sukilėlių manifestą ir pats išėjo į sukilimą, Robako slapyvardžiu stojo į Banevičiaus ir Šimkevičiaus sukilėlių būrį ir ten ėjo kapeliono pareigas. Vėliau persikėlė į Stanevičiaus (Pisarskio) būrį ir su Bagdanavičiaus vyrais Varniuose puolė rusų dragūnus. Po 1863 metų spalio pradžioje nesėkmingo sukilėliams mūšio ties Tryškiais pasitraukė į Klaipėdą, o vėliau - į Paryžių. Atlikęs atgailą, dirbo pagal pašaukimą Prancūzijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje. 1900-1910 metais buvo Lietuvių laisvamanių susivienijimo Amerikoje sekretorius. Yra išleidęs keletą knygelių, aktyviai bendradarbiavo įvairiuose spaudos leidiniuose.

Jonas Domanovskis. Žemaičių vyskupas. Lenkas, geras Žygimanto Augusto, kuris jį ir paskyrė vyskupu, bičiulis. Žemaičiuose tarnavo pareigingai. Jo laikais vyskupija padalinta į 38 parapijas. Žinomas kaip geras teisininkas. Buvo aplankęs daug užsienio šalių. Nuo 1557 metų dirbo Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėju. Buvo komisijos pirmininkas rengiant Lietuvos Statuto II-ąjį projektą, taisant jį. Jo rūpesčiu parengtas Žemaitijos kapitulos statutas, kurio čia laikytasi dar ir M. Valančiaus laikais. Mirė 1563 m.

Juozapas Silvestras Dovydaitis. Kunigas, rašytojas, blaivybės veikėjas. Gimė 1826 m. sausio 12 d. Mantviliškiuose, mirė 1883 m. sausio 7 d. Latvijoje. Mokėsi Šiaulių bajorų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Nuo 1858 m. - Žemaičių vyskupo M. Valančiaus sekretorius ir Varnių kunigų seminarijos kapelionas. J. S. Dovydaitis darė didelę įtaką M. Valančiui, ypač plečiant blaivybės sąjūdį Žemaičiuose, pats šiais klausimais susirašinėjo su valdžios atstovais, dvarininkais ir kunigais, skelbė blaivybę savo pamoksluose , rašė vyskupui M. Valančiui laiškus blaivybės klausimais. Blaivybės akcijai vadovavo ir vėliau. 1860 m. rugpjūčio 25 d. buvo paskirtas Varnių dvasinės seminarijos rektoriumi. Rusų valdžiai reikalaujant, iš šių pareigų atsistatydino, bet ir toliau buvo persekiojamas, o 1865 m. kovo mėnesį suimtas, kalintas Kaune, o vėliau ištremtas į Sibirą. 1882 m. spalio mėnesį gavo leidimą apsigyventi Alūkstoje, tačiau vos tik atvykęs ten mirė.

Labiausiai J. S. Dovydaitį išgarsinęs kūrinys - „Šiaulėniškis senelis”, į lietuvių literatūrą įėjęs kaip vienas iš pirmųjų didaktinių pasakojimų. Jo straipsniai blaivybės klausimais buvo spausdinami L. Ivinskio leistuose „Kalendoriuose” ir „Tygodnik Peterburgski” laikraštyje.

Petras Dusburgietis. XIV a. pirmosios pusės kronikininkas, kurio Prūsų žemės kronika yra pirmasis ir svarbiausias Ordino istoriografijos šaltinis. Gimė Vestfalijoje. Kunigas. Rašydamas kroniką, gyveno Karaliaučiuje. „Chronicon terrae Prussiae” (rašyti baigė1326 m. ). Vėliau buvo parašytas šios (1326-30 metai). Kronika itin svarbi tuo, kad tai pirmasis ir seniausias išlikęs vokiečių ordino istoriografijos paminklas Prūsuose, ja plačiau naudojosi kiti kronikininkai, istorijos tyrinėtojai.

E

F

Adamas Freitagas. Gimė 1608 m. Lenkijoje, mirė 1650 m. Kėdainiuose. Karo inžinierius, filosofijos ir medicinos mokslų daktaras. Išleido knygas „Naujoji ir išaugusi karo architektūra”, „Astrologinės prognozės”.

G

Mykolas Gadonas. Telšių apskrities bajorų vadas, kurį laiką buvęs ir teisėju. Gimė 1807 m. , mirė 1855 m. Ilgą laiką rinko medžiagą apie Žemaitijos praeitį ir ją skelbė įvairiuose leidiniuose, dažniausiai po jais pasirašydamas tim M. G. 1846 m. išleido „Opisanie powiatu Telszewskiego”. M. Gadono paliktus rankraščius vėliau tvarkė Prekeris. Yra žinių, kad bus davęs lėšų S. Daukanto „Dainoms” (1846 m. ) išleisti. Tai spėjama ir iš to fakto, kad šį leidinį S. Daukantas paskyrė M. Gadono žmonai Teklei Šukštaitei - Gadonienei.

Gadonai buvo garsi bajorų šeima, atsikėlusi į Žemaičius iš Livonijos, kur anksčiau vadinosi Gaden. Lietuvos gyvenime be Mykolo Gadono garsus buvo ir Liubomiras, Valdemaras, Vladimiras Dionizas Gadonai. .

Bonaventūra Gailevičius. Kunigas, J. A. Giedraičio pagalbininkas leidžiant „Naująjį testamentą”. Gimė 1752 m. Žemaitijoje, mirė 1834 m. rugpjūčio 23 d. Varniuose. Kunigavo Žemaičių vyskupystėje.

Merkelis Elijaševičius Geišas. Žemaičių vyskupas. Kilęs iš garsios Gedgaudų giminės nuo Raseinių. Mokėsi Varniuose, Vilniuje. Į kunigus įšventino Žemaičių vyskupas M. Giedraitis. 1620 m. buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės referendoriumi. Žinomas kaip M. Giedraičio darbų tęsėjas. Gerai kalbėjo žemaitiškai, pamokslus taip pat sakė žemaitiškai. Jo vyskupavimo metais Žemaitijoje Katalikų bažnyčia itin sustiprėjo. Prieš M. E. Geišo mirtį Žemaičiuose jau buvo 73 bažnyčios. M. E. Geišas mirė 1633 m. Jo palaikai palaidoti Varnių katedros rūsyje.

Jonas Steponas Giedraitis. Karaliaus Poniatovskio šalininkas, iš jo gavęs ir Žemaičių vyskupo vietą. Kartu buvo ir karaliaus patarėjas - senatorius. Žemaičių vyskupystę daugiausia valdė laiškais. Po antrojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo įsikūrė Alsėdžiuose ir iš čia tvarkė vyskupystės reikalus. Jį palaikė ir carienė Kotryna, ir caras Povilas I - asis. Žemaičiuose Vyskupavo 25 - erius metus. Visą tą laiką itin rūpinosi savo giminės iškėlimu, tačiau neužmiršo ir kitų. Gyvendamas Alsėdžiuose nuolat šelpė vargšus. Iš vyskupo pareigų pasitraukė savo noru, stipriai negaluodamas - ištiko paralyžius. Mirė 1803 m. vasario 23 ar liepos 16 d. Alsėdžiuose.

Juozapas Arnulfas Giedraitis. Žemaičių vyskupas. Gimė 1754 m. birželio 29 d. Giedraičiuose (Kosakovsčiznoje), mirė 1838 m. liepos 5 d. Alsėdžiuose. Mokėsi Vilniuje, Varniuose, Varšuvoje. Teologijos mokslų daktaras. Kunigu įšventintas 1781 m. Carienės Kotrynos šalininkas. Žemaičių vyskupo pareigoms jį rekomendavo vysk. Steponas Giedraitis. Valdydamas vyskupiją, gyveno Varniuose. Napoleono šalininkas karo su rusais metu. Nuo 1820 m. nuolat rūpinosi parapijinių mokyklų kūrimu prie bažnyčių. Pritarė 1831 metų sukilimo idėjoms. Varniuose leido įkurti patrankų liejyklą ir ginklų gamybai panaudoti net bažnyčių varpus. Sukilimui pralaimėjus, išliko gyvas vien dėl savo garbaus amžiaus - jam, 77 - erių metų senukui, griežtos bausmės už sukilėlių palaikymą niekas nebeskyrė - tik pašalino iš vyskupo pareigų, pavesdami vyskupiją valdyti sufraganui Simonui Giedraičiui. Po to J. A. Giedraitis atsidėjo literatūrinei veiklai. 1816 m. išvertė „Naują įstatymą Jėzaus Christaus”. Yra žinoma, kad buvo surinkęs nemažai medžiagos apie žemaičių kalbą ir ją aprašęs, tačiau šis darbas neišliko. Iš italų kalbos vertė eilėraščius, domėjosi lietuvių kalbos mokslu bei gramatika. Mirė 1838 m. liepos 5 d. Alsėdžiuose. Balzamuotas jo kūnas atvirame karste palaidotas Varnių katedroje po Didžiuoju altoriumi.

Merkelis Giedraitis. Žemaičių vyskupas. Gimė apie 1536 metus, mirė 1609 m. balandžio 6 d. Varniuose. Kilęs iš kunigaikščių Giedraičių giminės. Žemaičių vyskupu paskirtas kaip didžiai išsilavinęs (studijavo Karaliaučiuje, Vitenberge, Tiubingene, Leipcige), žemaičių kalbą mokąs ir iki tol (1576 m. ) Lietuvos politiniame gyvenime jau plačiai pasižymėjęs žmogus. Šioms pareigoms jį rekomendavo ir Vilniaus jėzuitai. Laikomas antruoju Žemaitijos krikštytoju, nes itin daug nuveikė sugrąžindamas reformacijos ir atgimstančios pagonybės bangos apimtą Žemaitiją į krikščionių katalikų tikėjimą. Nuolat rūpinosi kunigų ruošimu Žemaitijai, bažnyčių grąžinimu katalikams, pastatė naujas bažnyčias Skuode, Palangoje, Gargžduose. Rėmė pirmųjų lietuviškų knygų išleidimą (Ledesmos „Katekizmo” ir „Postilės”) Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, šiam darbui skatindamas M. Daukšą. Mirė M. Giedraitis 1609 m. Daugelį metų žemaičiai jį laikė šventuoju. 1900-aisiais Amerikos lietuviasi kreipėsi į Popiežių, kad M. Giedraitis oficialiai būtų paskelbtas šventuoju.

Simonas Giedraitis. Žemaičių vyskupijos sufraganas. Gimė 1764 m. Vilkijoje, mirė 1844 m. rugpjūčio 7 d. Alsėdžiuose. Caro pavedimu administravo vyskupiją po J. A. Giedraičio pašalinimo iš pareigų. Atstovavo Žemaičių vyskupijai Petrapilio dvasinėje kolegijoje. Nepritarė 1831 metų sukilimui, buvo lojalus rusų valdžiai.
Popiežius Simono Giedraičio generalinio vikaro ir vyskupijos administratoriaus pareigose nebuvo patvirtinęs.

Jonas Krizostomas Gintila. Žemaičių vyskupijos skirtinis valdytojas. Gimė 1788 m. lapkričio 14 d. Alsėdžių valsčiuje, mirė 1857 m. liepos 25 d. Alsėdžiuose. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, Alsėdžiuose, Kraslavos kunigų seminarijoje. Teologijos mokslų daktaras. Žemaičių vyskupijos atstovas Petrapilio dvasinėje kolegijoje. Pasisakė prieš 1831 metų sukilimą. 1844 m. buvo paskirtas vyskupo nominatu ir valdė Žemaitiją iki 1850 m. Paskirti J. K. Gintilą Žemaičių vyskupu popiežius atsisakė. M. Valančius apie J. K. Gintilą atsiliepė itin neigiamai ir pirmiausia dėl jo parsidavimo rusų valdžiai. Palaidotas Alsėdžių šventoriuje.

Juozas Girdzijauskas. Literatūrologas, profesorius. Gimė 1935 m. liepos 10 d. Jurbarko rajono Kalupių kaime. Baigė Vilniaus Universitetą, kuriame dirba mokslinį ir pedagoginį darbą, tyrinėdamas eilėdarą, senąją lietuvių literatūrą, dėstydamas studentams. Yra parengęs XVII-XIX a. literatūrologinių darbų antologiją „Lietuvių poetikos pradmenys”, parašė studijas „Lietuvių eilėdara”: Silabinės­toninės sistemos susiformavimas”, „Lietuvių eilėdara XX a.”, kitų mokslo darbų. Spaudai parengė XVII­XIX a. literatūrologinių darbų antologiją „Liet. poetikos pradmenys”, Jurgio Lebedžio darbų rinktinę „Lituanistikos baruose”, keletą kitų leidinių.

Aleksandras Mikalojus Gorainis. Žemaičių vyskupas. Prieš atvykdamas dirbti į Varnius ėjo Smolensko vyskupo pareigas. Žemaičiuose jis buvo rūpestingas vyskupas, įkurdino Varniuose, prie katedros, kanauninkus, pastatė keletą bažnyčių. Vėliau iš Žemaitijos persikėlė gyventi į Tilžę ir iš čia toliau valdė vyskupiją (iki pat savo mirties - 1735 m. gruodžio 7 d. ). 1734 m. Vilniuje buvo išleista vysk. Aleksandro Gorainio tais laikais gana populiari knygelė „Kninga S. Juzupa apei wisokies Broctas”. Dažnai šis vyskupas maišomas su jo brolio sūnumi Aleksandru Gorainiu - Žemaičių vyskupystės sufraganu Aleksandru Gorainiu, kuris šias pareigas ėjo net 44 - erius metus.

Vincentas Gosievskis. Aleksandro Gosievskio (Smolensko vaivados) sūnus, Lietuvos lauko hetmonas ir iždininkas. 1655 m. rugpjūčio 17 d. pasirašė Kėdainių sutartį su švedais, bet netrukus nuo jos atsimetė ir ėmė dėrėtis su Maskva. Radvila jį suėmė ir atidavė švedams. V. Gosievskis nuo švedų pabėgo ir vadovavo daliai Lietuvos kariuomenės kovose prieš švedus Lenkijoje ir Rytprūsiuose. 1657 m. vadovavo kautynėms su švedais Žemaitijoje ir Latvijos teritorijoje. Vienas iš žymiausių to laikotarpio politikų ir karo vadų, kurio autoritetas buvo didžiulis ne tik Lietuvoje, Rusijoje, Švedijoje, bet ir Prancūzijoje bei kai kuriose kitose šalyse. Žuvo 1662 m. lapkričio mėnesį - Vilniuje buvo užkluptas sąmokslininkų ir, išvežus į Astriną, nužudytas.

Jonas Gruževskis. Lietuvos jėzuitas. Gimė 1578 m. Naugarduko apskrityje, mirė 1646 m. rugpjūčio 12 d. Varšuvoje. Studijavo Vilniuje ir Romoje. 1625 - 1628 m. buvo Vilniaus Akademijos rektorius, 1622 m. liepos mėn. Vilniaus kongregacijoje išrinktas Lietuvos jėzuitų prokuratoriumi. 1644 - 1646 m. - Lietuvos jėzuitų provinciolas. Mirė grįždamas iš 1646 m. Romoje vykusios VIII generalinės jėzuitų kongregacijos. Manoma, kad jis išvertė į lietuvių kalbą 1647 m. išspausdintą popiežiaus Urbono VIII „Bulla in soena Domini” (“Gromata arba istatimas Urbono Aszmojo Popieziaws”). Jis sueiliavo pagrindines katekizmo tiesas vaikams ir rūpinosi, kad jos būtų viešai giedamos aikštėse. Jonas Gruževskis paliko ir dar kelių savo darbų rankraščius.

Julius Gruževskis. 1831 m. sukilimo veikėjas. Gimė 1808 m. vasario 8 d. Kelmėje, mirė 1865 m. lapkričio 3 d. Paryžiuje. Su Benediktu Dobroslavu Kalinausku ir Ignotu Stanevičiumi suformavo keletą žemaičių sukilėlių dalinių. Šie daliniai 1831 m. vasario 26 d. užėmė Raseinius ir čia buvo sudaryta laikinoji valdžia, o po to sukilimas išsiplėtė beveik visoje Lietuvoje. J. Gruževskis rūpinosi ir Žemaitijos ulonų pulko suformavimu, tam skyrė nemažai lėšų. Žymus partizaninio karo organizatorius. Talkino (dengė) Antano Gelgaudo kariuomenę, kai ši traukėsi į Prūsus. 1831 m. su sukilėliais pasitraukė ten, o vėliau išvyko į Prancūziją, po kiek laiko - į Šveicariją. Vykstant 1863 m. sukilimui, dalyvavo emigrantų politinėje kovoje.

I

Samuelis Ivaškevičius. Žemaičių bajoras, jėzuitas. Gimė 1661 m. birželio 6 d. , mirė 1719 m. rugpjūčio 28 d. Pašiaušėje. 1699 metais buvo Kražių kolegijos pamokslininkas ir bibliotekos tvarkytojas, 1701-1705 metais vėl dirbo Kražių kolegijoje ir Varniuose misininku. 1709 - 1714 metais buvo Pašiaušės kolegijos rektorius. Nuo 1717 metų iki pat mirties Kražių kolegijoje ėjo Tilžės misijos viršininko pareigas.

Laurynas Ivinskis. Pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas, liaudies švietėjas, literatas. Gimė 1810 m. rugpjūčio 15 d. Šilalės apylinkėse, mirė 1881 m. liepos 29 d. Palaidotas Kuršėnuose. Nuo 1841 metų įvairiose Lietuvos mokyklose dirbo mokytoju, 1845 metais prie Varnių knygyno įsteigė skaityklą. 1864-1866 metais Kaune dirbo lietuviškų raštų transkribavimo rusų rašmenimis (graždanka) komisijoje. Jo leisti kalendoriai populiarino mokslo žinias, teikė valstiečiams praktinių patarimų, populiarino grožinę literatūrą ir tautosaką. Jis taip pat rašė eilėraščius, vertė, parengė lenkų-lietuvių ir rusų-lietuvių kalbų žodynus, aprašinėjo Lietuvos augalus, kūrė lietuviškų augalų vardyną, sudarinėjo herbariumus, parengė grybų atlasą, parašė gamtos mokslo veikalą „Prigimtumenė” ir kita. 1960 metais Kuršėnuose L. Ivinskiui pastatytas paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius).

Zenonas Ivinskis. Istorikas, filosofas. Gimė 1908 m. gegužės 25 d. Plungės valsčiaus Kaušėnų kaime, mirė 1971 m. gruodžio 24 d. Mokėsi Telšiuose, Kaune, Miunchene, Berlyne. Nuo 1933 metų dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Iš pradžių buvo labiau žinomas kaip filosofas. Pirmieji jo kaip istoriko darbai: „Vytauto Didžiojo veikimas iki 1392 metų”, „Saulės - Šiaulių kautynės 1236 m.”, „Lietuvos istorija 1385 - 1572 metais”. I Vakarus pasitraukė 1944 metais. Gyvendamas Romoje, Vatikane toliau rinko medžiagą Lietuvos istorijai, dirbo „Lietuvių enciklopedijos” Istorijos skyriaus redaktoriumi. Z. Ivinskis mirė nebaigęs monografijos apie Merkelį Giedraitį, palikęs neišspausdintų daug kitų mokslo darbų.

J

Jonas Jamielkovskis. Kražių kolegijos rektorius. Jėzuitas. Gimė 1576 m. Žemaitijoje, mirė 1649 m. spalio 1 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniuje. 1616 m. rugsėjo 18 d. buvo paskirtas naujai kuriamos Kražių kolegijos rektoriumi. J. Jamielkovskis padėjo pagrindus Kražių kolegijai išaugti į svarbų švietimo židinį Žemaičiuose.

Kipras Jančiauskis. Žemaičių bajoras, „Juodųjų brolių” draugijos veikėjas. Gimė 1805 m. gruodžio 9 d. Raseinių apskr. , mirė 1853 m. rugsėjo 19 d. ten pat. Mokėsi Raseiniuose, Kaune. Mokydamasis Kauno gimnazijoje pradėjo rašyti satyrines eiles, nukreiptas prieš policiją, ir todėl kilo nesutarimų tarp jo ir vietos valdžios. Po to buvo priverstas mokslus tęsti Kražių gimnazijoje. Čia jis su draugais įsteigė „Juodųjų brolių” draugiją, kurios tikslas buvo veikti prieš rusų valdžią ir baudžiavą. Kai 1823 metais šios draugijos veikla buvo susekta, K. Jančiauskas nuteistas mirti. Vėliau ši bausmė pakeista 10 m. kalėjimu, o dar vėliau - tarnyba kariuomenėje ar tremtimi Sibire. Paleistas iš įkalinimo vietos tarnavo kariuomenėje, gavo karininko laipsnį ir išėjo į dimisiją. Grįžęs į Žemaičius, gyveno dvare, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, buvo bajorų maršalka.

Adomas Liudvikas Jucevičius. Kunigas, vienas iš aktyviausių XIX a. pradžios lituanistinio sąjūdžio dalyvių. Gimė 1813 m. gruodžio 15 d. Pakėvio dvare, mirė 1846 m. kovo 24 d. Vitebsko gubernijoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje, vikaravo Švenčionyse, Svėdasuose. Čia atsisakė kunigystės, vedė ir 1843 m. priėmė provoslavų tikėjimą. 1836 m. išleido patriotišką Lietuvos istorijos vadovėlį vaikams. Parašė apybraižas „Žemaitijos bruožai”, „Žemaitijos atsiminimai”, išleido tautosakos rinkinius „Lietuvių liaudies priežodžiai”, „Lietuvių dainos”. Svarbiausias jo veikalas - „Lietuvos senovės paminklai, papročiai ir įpročiai”. Žymus darbas „Biografinės ir literatūrinės žinios apie mokytus žemaičius”.

Jonas Juknevičius. Žemaitis jėzuitas. Gimė 1618 metais, mirė 1687 m. sausio 17 d. Drogičine. 1651-1664 metais sėkmingai misionieriaudamas specialiai kalbėjo lietuviškai. 1665 - 1671 metais buvo Kražių kolegijos rektorius, vėliau ėjo kitas atsakingas pareigas Gardine, Vilniuje ir kitur. Jo gyvenimas daugeliui jėzuitų buvo šventumo pavyzdys.

Antanas Juzumas. Kunigas, 1863 m. sukilimo dalyvis. Gimė 1822 m. lapkričio 21 d. Sedos valsčiaus Rubikių kaime, mirė 1871 m. kovo mėnesį tremtyje (Archangelsko srityje). Mokėsi Varniuose, Petrapilyje. 1852 - 1855 metais dėstė Varnių kunigų seminarijoje. 1855 m. išleido brolio Tado Juzumo „Didysis elementorius ir katekizmas”. Parašė teologijos, Lietuvos bažnyčios istorijos veikalų. Už pritarimą 1863 m. sukilimui buvo kalintas ir ištremtas.

Juozapas Juzumas. Vienas iš 1863 metų sukilimo vadų. Gimė 1825 m. spalio 26 d. Sedos valsčiaus Rubikių kaime, nužudytas 1877 m. lapkričio 12 d. Varšuvoje. Mokėsi Kėdainiuose, Vilniuje, Petrapilyje. Medikas. Dirbo Varšuvos medicinos akademijos ir Varšuvos universiteto profesoriumi. Sukilimo metais Varšuvoje vadovavo sukilėlių sveikatos priežiūrai ir sužeistųjų globai. Juozapas Juzumas savo brolio Vincento Juzumo vardu išleido Žemaičių vyskupijos žemėlapį.

Tadas Juzumas. Kunigas, profesorius. Gimė 1810 m. liepos 14 d. Sedos valsčiuje, mirė 1851 m. birželio 14 d. Varniuose. Mokėsi Varniuose, Vilniuje, dirbo Varnių kunigų seminarijos profesoriumi. Kartu su Kiprijonu Račkauskiu 1848 m. parengė spaudai maldaknygę „Senas aukso altorius”, kuri buvo išleista net 40 kartų. Paliko nespausdintus moralinės teologijos užrašus, kuriais naudodamasis brolis Vincentas išleido kelias lietuviškas knygeles.

Vincentas Juzumas. Kunigas, kelių knygų autorius. Gimė 1819 m. vasario 26 d. Sedos valsčiaus Rubikių kaime, mirė 1901 m. birželio 14 d. Varniuose. Baigė Varnių kunigų seminariją. Populiari buvo jo 1854 metais išleista knygelė „Šventas Izidorius artojas”. 1855 m. išleido brolio Juozo sudarytą „Žemaičių diecezijos žemėlapį”, parengė spaudai „Naują žemaitišką elementorių”, kuris spaudos draudimo metais buvo perspausdintas daugiau kaip 20 kartų. Nespėjo pabaigti „Aprašymo žemaičių vyskupystės”.

K

Pranciškus Karevičius. Žemaičių vyskupas. Gimė 1825 m. Mosėdžio valsčiaus Giršinų vienkiemyje, mirė 1907 m. ten pat. Mokėsi Liepojoje, Petrapilyje. Valdė Žemaitiją po vysk. M. Cirtauto mirties. Jo darbo metais Žemaičių bažnyčiose lietuvių kalba buvo pradėta vartoti oficialiai. Rėmė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, dalyvavo Steigiamojo Seimo atidaryme. Tai buvo giliai išsilavinęs, plačių humanistinių pažiūrų dvasiškis, nuolat rėmęs lietuvybės išlaikymą. Rūpinosi Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimu. 1926 m. vasario 22 d. savo noru atsisakė nuo užimamų pareigų, užleisdamas jas jaunesniems. Mirė 1945 m. gegužės 30 d. Palaidotas Kauno katedroje.

Juozapas Mykolas Karpis. Žemaičių vyskupas. Gimė 1679 m. Šiaulių apskrities Rekyvos dvare, mirė 1739 m. gruodžio 10 d. Trakuose. Garsi visa Karpių giminė, iš kurios kilęs ir šis vyskupas. Ji Lietuvos politiniame gyvenime turėjo didelę įtaką iki pat Lietuvos nepriklausomybės laikų. J. M. Karpis mokėsi Vilniaus akademijoje, dirbo LDK sekretoriumi. Vėliau mokėsi kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1719 m. Žemaitijos vyskupo pareigas ėjo tik apie tris metus, tačiau suspėjo pagarsėti kaip rūpestingas vyskupas. Jo nuopelnas, kad, susitarus su Vilniaus vyskupu, tais laikais buvo nustatytos Žemaitijos vyskupystės ribos. Jo rūpesčiu buvo atstatyta daug per karą nukentėjusių bažnyčių. Vyskupas šelpė vargšus. 1737 m. išleido lotynišką laišką kunigams, kuriame yra išdėstyta daug svarbių duomenų iš Žemaičių kultūros, papročių istorijos. Mirė 1739 m. gruodžio 10 d. Trakuose. Palaidotas Varnių katedros rūsyje.

Kalikstas Kasakauskas. Kalbininkas. Gimė apie 1792 metus Šilalės rajone, mirė 1886 m. gegužės 25 d. Akmenėje. Teologijos mokslų daktaras. Kunigavo Salantuose, Vilniuje, Kaltinėnuose, Akmenėje. Parašė gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško” (1832 m. lenkiškai), kurioje pateikė bendras žemaičiams ir aukštaičiams lietuvių kalbos normas ir kita. Parašė keletą populiarių knygelių.

Ambraziejus Pranciškus Kašarauskas ( Kosaževskis). Kunigas, gamtininkas, kraštotyrininkas. Gimė 1821 metais Telšių rajone, prie Pavandenės, mirė 1882 m. gruodžio 14 d. Tomske. Dirbo Baisogaloje, Pajūryje, Telšiuose. 1852-1864 metais buvo Varnių kunigų pataisos namų vedėjas. Žinomas ir kaip archeologas. Jis buvo Vilniaus archeologų komisijos bendradarbis, dalyvavo geologinėje ekspedicijoje, kuri tyrė Dubysos slėnį, aprašė retesniuosius Žemaitijos augalus. Surinko daug tautosakos, skelbė straipsnius apie lietuvių kalbą ir kita. 1865 metais buvo ištremtas į Sibirą, tačiau ir čia tęsė mokslinę veiklą.

Stanislovas Kiška. Žemaičių vyskupas. Iš pradžių išpažino kalvinų tikėjimą, o mokydamasis pas jėzuitus Vilniuje perėjo į katalikų tikėjimą. Žinomas kaip rūpestingas vyskupas. Per 8 jo vyskupavimo metus pastatyta 10 bažnyčių: Lieplaukės, Gardų, Pamūšio, Pavandenės, Girkalnio, Laukuvos, Klovainių, Kuršėnų, Radviliškio, N. Žagarės, keletas bažnyčių atgauta iš kalvinų. Mirė 1626 m. vasario 13 d. Palaidotas Vilniuje.

Nikolajus Klingerbergas. Mirė 1908 m. Rusų caro generolas, kilęs iš vokiškos šeimos. Dirbo Vilniuje prokuroro padėjėju, paskui policmeisteriu, o vėliau paskirtas Kauno vicegubernatoriumi. Po gubernatoriaus Melnickio pašalinimo N. Klingerbergas tapo Kauno gubernatoriumi ir 1893 metais asmeniškai vadovavo Kražių skerdynėms.

Vijukas Albertas (Vaitiekus) Kojalavičius. Jėzuitas, Lietuvos istorikas, heraldikos ir gausių pastoracinių asketinių, poleminių, filosofinių raštų autorius. Gimė 1609 m. Kaune, mirė 1677 m. Varšuvoje.

Šv. Stanislovas Kostka. Lenkų jėzuitas, kilęs iš senos lenkų didikų giminės

Jonas Jeronimas Krišpinas - Krišenšteinas. Žemaičių vyskupas. Gimė apie 1654 metus Žemaitijoje, mirė 1708 m. liepos 14 d. Kilęs iš vokiečių kilmės bajorų. Augusto Saksoniečio šalininkas. Žemaičiuose daug nuveikė rūpindamasis nuo švedų nukentėjusio krašto atstatymu, parama vargstantiems žmonėms. Pastatė bažnyčias Eržvilke, Šateikiuose, Ylakiuose. Jis pasirūpino, kad būtų leista rengti muges Papilėje, Kaltinėnuose, Surviliškyje, Alsėdžiuose, Mosėdyje. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus daugiausia praleido tėvo dvare (netoli Jurbarko).

Jurgis Jeronimas Krišpinas-Krišenšteinas. Lietuvos kariuomenės generolas. 1722 metais buvo Žemaičių pilininkas. Mirė apie 1737 metus.

Česlovas Kudaba. Geografas, kelių knygų apie Žemaitiją autorius. Gimė 1934 m. liepos 24 d. Ignalinos rajone, mirė 1993 metais. Knygą „Kalvotoji Žemaitija” išleido 1972 metais. Paskutinis jo didesnis darbas - knyga „Septyni keliai iš Varnių”.

 Darius Kuolys. Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, dirbęs Kultūros ministru. Mokslininkas, daugelio knygų apie kultūros raidą Lietuvoje autorius, Lietuvos Prezidento patarėjas.

L

Žygimantas Liauksminas. Jezuitas, Kražių kolegijos rektorius. Gimė 1597 m. Žemaitijoje, mirė 1670 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus akademijoje. Vėliau dirbo šios akademijos profesoriumi, o 1661 - 1665 m. buvo Kražių kolegijos rektorius. Išleido lotynų kalbos, retorikos ir muzikos vadovėlius, graikų kalbos gramatiką.

Samuelis Leskis. Jėzuitas. Gimė 1611 m. Lietuvoje, mirė 1678 m. vasario 10 d. Pašiaušyje. 1647 - 1649 metais buvo Varnių jėzuitų misijos viršininkas. Misininku dirbo taip pat ir Kražiuose bei kitose Lietuvos vietose.

Jonas Domininkas Lopacinskis. Žemaičių vyskupas, teisių mokslų daktaras. Gimė 1708 m. gegužės 9 d. Mstislaulio vaivadijos Lopacinės dvare. Mokėsi Vilniuje, Varšuvoje. Kunigu įšventintas 1732 m. Buvo žinomas kaip talentingas žmogus, energingas ir uolus kunigas. Didelis jo nuopelnas, kad, norėdamas geriau pažinti savo vyskupiją, buvo nurodęs visiems klebonams kuo tiksliau aprašyti savo parapijas ir ši medžiaga buvo pristatyta į Alsėdžius, kur gyveno vyskupas. Platų vyskupijos aprašymą J. D. Lopacinskis nusiuntė į Romą.Stengėsi, kad šviestųsi visi kunigai, kad sakytų paprastiems žmonėms suprantamus pamokslus. Vyskupaudamas nuolat rūpinosi naujų bažnyčių ir koplyčių, klebonijų statyba, mėgo gražią architektūrą ir skatino visoje vyskupijoje žmones statytis gražius namus. Labai mėgo Viržuvėnus, kuriuos pavadino Janapole, ir čia buvo pasistatęs gražius rūmus. Nėjo į jokius kompromisus su kitatikiais. Vertė knygas iš prancūzų į lenkų kalbą. Jo nurodymu išleistos dvi religinio turinio lietuviškos knygos. Parašė 2 išsamias reliacijas Šventam Sostui. Mirė 1778 m. sausio 11 d. Janapolėje. Palaidotas Varniuose.

M

Antanas Mackevičius. Kunigas, vienas iš 1863 metų sukilimo vadų. Gimė 1828 m. birželio 14 d. Raseinių apskrities Liolių parapijoje, mirė 1863 m. gruodžio 16 d. Kaune. Mokėsi Vilniuje, Kijeve, Varnių kunigų seminarijoje. Dirbo Krekenavoje, Paberžėje prie Surviliškių. 1863 m. suorganizavo apie 300 ginkluotų žmonių būrį, perskaitė bažnyčioje sukilimo valdžios išplatintą manifestą ir ėmėsi vadovauti būriui, siekdamas iškovoti lietuvių tautai politinių teisių, tautinį savarankiškumą. Jis nepritarė lenkų sukilėlių siekiams sujungti Lietuvą su Lenkija. Z. Sierakauskas A. Mackevičių buvo paskyręs ketvirtojo bataliono vadu. Su šiuo batalionu jis kovėsi Anykščių, Panevėžio ir Raseinių apylinkėse. Rusai A. Mackevičių suėmė 1863 m. gruodžio 17 d. ties Vilkija ir, kai A. Mackevičius atsisakė išduoti sukilimo vadus, jį viešai pakorė Kaune, Ožeškienės gatvėje.

Martynas iš Luokės. XV a. Žemaičių vyskupas. Pasižymėjo itin didele dora, atsidavimu savo darbui, geru bažnytinių reikalų tvarkymu. Žemaičių vyskupystę valdė itin trumpą laiką - apie pusę metų.

Martynas (II). Žemaičių vyskupas, į šias pareigas paskirtas 1483 m. vasario 21 d. po vyskupo baltramiejaus mirties. Yra žinių, kad buvo kilęs iš Žemaitijos ir daug jėgų atidavė katalikų bažnyčios stiprinimui Žemaičiuose. Rūpinosi Papilės, Šaukėnų bažnyčių statyba, Kražių altarijos įkūrimu. Mirė 1492 m.

Martynas (III) Lintfaras. Žemaičių vyskupas. Kilęs iš Vilniaus. Ilgą laiką gyveno Italijoje, kur baigė ir mokslus. Didelis teisės specialistas. Dirbo Poznanėje, Liuvene, Vilniuje, o po to jam patikėta Žemaičių vyskupija. Žinoma, kad jo valdymo metais Žemaitijoje pastatytos 7 bažnyčios. Aktyvus politikas, rūpinosi lietuvybės išlaikymu. Mirė 1515 m.

Eugenijus Matuzevičius. Poetas, vertėjas. Gimė 1917 m. gruodžio 24 d. Volgogrado srityje. 1939 - 1943 metais Kaune ir Vilniuje studijavo lituanistiką. Žurnalistinį darbą pradėjo nuo 1939 metų - redagavo ateitininkų žurnalą „Ateitis”. Pirmasis poezijos rinkinys - „Audros paukščiai” - išleistas 1944 metais. Pokario metais dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, Lietuvos rašytojų sąjungoje ir kitur, išleido nemažai savo poezijos, atsiminimų knygų, aktyviai bendradarbiavo periodinėje spaudoje, yra paskelbęs nemažai literatūros kritikos darbų, vertimų.

Martynas Mažvydas. Pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmuso prasti žodžiai” (1547) autorius (parengėjas spaudai). Gimė apie 1510 m., mirė 1563 m. gegužės 21 d. Ragainėje. Studijavo Karaliaučiuje, dirbo Ragainėje. Yra išleidęs dar ir „Giesmę Šv. Ambraziejaus”, „Formą krikštymo”, parengė spaudai giesmyną „Giesmės krikščioniškos”, maldyną „Parafrazės”.

Danutė Mukienė-Ramonaitė. Žurnalistė. Gimė 1957 m. liepos 28 d. Lenkimų apylinkėje (Skuodo r.). 1984 metais baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis”, Palangos miesto tarybos laikraščio „Palanga”, Skuodo rajono radijo redakcijose, įkūrė ir nuo 1991 iki 1993 metų redagavo pirmąjį žemaitišką laikraštį „A mon sakaa?”, nuo 1993 metų spalio mėnesio redaguoja Žemaičių kultūros draugijos ir Žemaičių akademijos žurnalą „Žemaičių žemė”.

N

Kiprijonas Juozapas Nezabitauskis - Zabitis. Politinės lietuvių poezijos pradininkas. Gimė 1779 m. rugsėjo 12 d. Salantų valsčiaus Baidotų kaime, mirė 1837 m. liepos 10 d. Prancūzijoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje, Varniuose. 1831 m. Veliuonos bažnyčioje skelbė sukilėlių atsišaukimus, vėliau emigravo į Prūsus. 1834 m. Šiauliuose už akių karo teismo buvo nuteistas mirti. Rankraščiuose paliko poezijos rinkinį „Eiliavimas liežuvyje lietuviškai žemaitiškame”

Tomas Narevičius. Jėzuitas, poetas. Gimė 1691 m. lapkričio 19 d. Žemaitijoje, mirė 1761 metais. Mokėsi ir profesoriavo Vilniaus akademijoje. Sueiliavo nemažai panegirikų, parašė dramą „Nenugalimas valdovas karalius Haliotas”, kuri 1718 m. buvo pastatyta Vilniuje.

Stanislovas Narkuskis. Žemaičių vyskupas. Žinomas kaip didžiai išsilavinęs žmogus. Žemaičių vyskupu paskyrė karalius Žygimantas Augustas. Vyskupu nedirbo, nes mirė dar neatvykęs į Žemaitiją.

Petras Nonhartas. Architektas, statybininkas. Minimas 1599-1633 metais. Olandų kilmės. Atvyko į LDK Stepono Batoro valdymo metais. Prisidėjo prie Panemunės pilies (Jurbarko) statybos, statė daugelį svarbių tais laikais pastatų Lietuvoje.

O

P

Kazimieras Pacas. Žemaičių vyskupas. Jauniausias Petro Paco ir Elzbietos Šemetaitės sūnus. Po Radvilų Pacų giminė buvo viena iš įtakingiausių didikų giminių Lietuvos politiniame gyvenime. K. Pacas kurį laiką buvo LDK sekretorius, Vilniaus prelatas, Smolensko vyskupas. Valdydamas Žemaičių vyskupystę, ilgą laiką gyveno Alsėdžiuose, toliau aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime. Sudegus medinei Varnių katedrai, kitoje vietoje pastatė naują mūrinę katedrą ir jai padovanojo nemažai turto. Palaikė lietuvybę, ragino lietuvių kalbos mokytis ir kunigus. Rūpinosi paprastų žmonių reikalais. Mirė 1695 m. Palaidotas Varnių katedroje.

Mikalojus Pacas. Žemaičių vyskupas. Vilniaus jėzuitų kolegijos ir Krokuvos universiteto auklėtinis. Vyskupo pareigoms paskirtas karaliaus Žygimanto Vazos. Žemaičiuose tęsė M. Giedraičio pradėtus darbus. Yra išlikę dokumentų, kurie patvirtina jį buvus garsiu pamokslininku, uoliu ganytoju. Jo rūpesčiu pastatytos bažnyčios Tryškiuose, Tirkšliuose, Čekiškėje, Grinkiškyje, Tveruose, Pašvintinyje. Jis Kražiuose įkurdino jėzuitus ir įsteigė Kražių kolegiją, rūpinosi Varnių kunigų seminarijos statyba.

Būdamas silpnos sveikatos, 1614 metais pavedė vyskupiją valdyti kanauninkui M. Geišui, o pats gydėsi Paduvoje ir ten būdamas atsisakė vyskupo pareigų. Mirė Paduvoje 1624 m. rugsėjo 6 d.

Mečislovas Leonardas Paliulionis. Gimė 1834 m. Panevėžio apskrities Smilgių parapijoje, mirė 1908 m. gegužės 2 d. Kaune. Žemaičių vyskupystę valdė po to, kai iš vyskupo pareigų rusų valdžia pašalino Aleksandrą Beresnevičių. Kilęs iš Panevėžio apskrities. Profesorius, uolus kovotojas už bažnytines teises. Jo rūpesčiu seminarijose buvo prailgintas būsimųjų kunigų mokymas iki 5 - erių metų ir imta daugiau dėmesio skirti muzikiniam auklėjimui.

Petras Parčevskis. Žemaičių vyskupas. Gimė apie 1592 m. Mstislavo apskrityje, Parčeve, mirė 1658 m. gruodžio 6 d. Alsėdžiuose. Vyskupiją valdė 10 metų ir šiose pareigose gerai užsirekomendavo. Vienas iš tų, kurie 1655 m. pasirašė Kėdainių sutartį su švedais. Dėl jos P. Parčevskis vėliau turėjo daug nemalonumų: buvo apšaukę, kad išdavė katalikų tikėjimą, nors jis to daryti niekada ir nesiruošė. Mirė 1659 m. Palaidotas Varnių katedros rūsyje.

Tarkvinijus Pekulas (Peculus). Italas, nuncijaus J. A. Caligario auditorius. 1579 metais nuncijaus atsiųstas į Žemaičius surašė Žemaičių parapijų vizitacijų aktus. Šie aktai neprarado reikšmės iki šiol ir pateikia gana aiškų Žemaitijos gyvenimo vaizdą tuo laikotarpiu, kai čia vyskupu dirbo Merkelis Giedraitis.

Jurgis Petkevičius. (Petkūnas). Medininkų vyskupas. Gimė apie 1530 Eišiškių srityje, mirė 1574 m. liepos mėnesį Varniuose. Mokslus baigė Paduvoje ir Italijoje. Yra žinių, kad jis buvęs karaliaus gydytoju. Atvykus J. Petkevičiui į Žemaitiją, kraštas jau buvo apimtas protestantizmo. Kaip yra rašęs M. Valančius, J. Petkevičius ne itin daug dėmėsio skyrė tam, kad žemaičiai vėl sugrįžtų prie katalikų tikėjimo, tačiau jis rūpinosi kunigų ruošimu ir finansavo jų ruošimą Žemaičių vyskupystei Vilniuje. Mirė Varniuose. Ten ir palaidotas (Varnių katedros rūsyje).

Juozapas Pletkus. Gimė 1895 m. gegužės 22 d. Kėdainių apskrityje. Kunigu įšventintas 1921 m. Dirbo Kaltinėnuose, Papilėje, Gargžduose, Leckavoje. Mirus P. Maželiui, buvo išrinktas Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros valdytoju, o nuo 1967 m. paskirtas vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, netrukus ir vyskupu. Mirė 1976 m. rugsėjo 29 d. Palaidotas Telšiuose.

Baltramiejus Pultuskietis. Žemaičių vyskupas. Yra žinoma, kad, valdydamas Žemaitijos vyskupystę, prie žemaičių nepritapo, todėl pasitraukė į Kėdainius ir vyskupijos atsisakė.

R

Jeronimas Kiprijonas Račkauskas. Profesorius, vienas iš žymiausių XIX amžiaus lietuvių asketinės teologijos specialistų. Gimė 1825 m. gruodžio 21 d. Kaltinėnų valsčiuje, mirė 1889 m. gruodžio 22 d. Kaune. Išleido keletą orginalių raštų teologijos klausimais. Buvo Varnių kunigų seminarijos profesorius, o 1864-1884 metais ir šios seminarijos rektorius. Didelis lietuvybės šalininkas. Jį labai vertino vysk. M. Valančius.

Mikalojus Radvila. Žemaičių vyskupas. Į šias pareigas buvo paskirtas vos turėdamas 20 metų. Vilniaus vaivados Mikalojaus sūnus. Valdydamas vyskupiją, ne itin sutarė su vietiniais didikais ir su kapitula. Jo rūpesčiu buvo pradėta statyti Varnių katedra, įkurta Šeduvos parapija.

S

Arūnas Sakalauskas. Dailininkas skulptorius. Gimė 1952 m. gegužės 13 d. Telšiuose. 1968 metais baigė vidurinę mokyklą Telšiuose ir toliau mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, kurį baigęs 1973 metais įstojo į Vilniaus dailės institutą. Jį užbaigęs 1979 metais pradėjo dirbti Telšių taikomosios dailės technikume, vėliau persikėlė gyventi į Klaipėdą, nuo 1985 metų dirba Vilniaus dailės akademijoje. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1993 m. ).

Sapiegos. Lietuvos didikų šeima, davusi didelių politikų, karių ir veikėjų, nusipelniusi krašto kultūrai. Jų įtaka Lietuvoje ypač pasireiškė XVI a. pabaigoje, XVII ir XVIII amžiais. Už juos galingesni Lietuvos istorijoje buvo tik Radvilos. XIX a. Sapiegos save jau laikė lenkais ir priklausė vienai iš 12 turtingiausių Lenkijos šeimų.

Aleksandras Sapiega. Žemaičių vyskupas. Kilęs iš kunigaikščių giminės. Mokėsi Liubline, Krokuvoje, Bolonijoje, Perudžijoje, Romoje. Geras teisės žinovas. Lietuvos referendorius. Į kunigus įšventino vysk. J. Tiškevičius. Palaikė lietuvybę, nors pats lietuviškai kiek pramoko kalbėti tik dirbdamas Žemaičiuose. Pradžioje, kol Žemaitijoje siautė maras, vyskupiją buvo pavedęs valdyti Povilui Puzinui. Vėliau, atvykęs į Žemaičius, čia gana uoliai rūpinosi vyskupijos reikalais, švedų ir maro nusiaubto krašto atgimimu. Atstatė Kražių vyskupiją, galutinai iš kalvinų perėmė Šiluvos bažnyčią. Vėliau buvo paskirtas Vilniaus vyskupu ir čia dar labiau išgarsėjo kaip lietuvių teisių gynėjas. Jo rūpesčiu Vilniuje buvo pradėta statyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. A. Sapiega atnaujino Vilniaus katedrą, pastatė tiltą per Nerį, nuolat rūpinosi parama vargšams. Vyskupo palaikai ilsisi Vilniaus katedroje.

Povilas Bernardas Sapiega. Žemaičių vyskupas. Dalyvavo kare su turkais ir už nuopelnus jame buvo gavęs pulkininko laipsnį. Dvasininko kelią pasirinko 1686 m. 1701 m. įstojo į vienuolyną. Čia jam suteiktas Bernardo vardas. Žemaičių vyskupu įšventintas 1715 m. sausio 21 d. Varšuvoje. Iš čia važiuodamas į Žemaitiją susirgo ir mirė, Žemaitijos taip ir nepasiekęs.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Pasaulinio garso poetas, rašęs lotynų kalba. Gimė 1595 m. vasario 24 d. Lenkijoje, mirė 1640 m. balandžio 2 d. Varšuvoje. 1617 - 18 metais dėstė sintaksę ir poetiką Kražių kolegijoje. Gyvendamas Kražiuose jis sukūrė ir pirmuosius savo žymesnius jaunystės poezijos kūrinius. Panegirikoje Jonui Karoliui Chodkevičiui (1619 m. ) aprašo Kražių kolegijos įsteigimą, keliuose kituose jo kūriniuose taip pat minimi Kražiai, Žemaitija.

Simonas Tadas Stanevičius. Rašytojas. Gimė 1799 m. spalio 26 d. Viduklės valsčiaus Kanopėnų kaime, mirė 1848 m. kovo 10 d. Stemplėse, palaidotas Švėkšnoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje, dalyvavo XIX a. lituanistiniame sąjūdyje, kurio pagrindas buvo domėjimasis lietuvių kalba, tautosaka ir Lietuvos istorija. 1823 m. parašė odę „Šlovė Žemaičių”, kuri vėliau buvo paskelbta knygoje „Šešios pasakos Simono Stanevičiaus, žemaičio ir antros šešios Krizo Donelaičio, lietuvninko prūso”. Jis išleido trisdešimties dainų rinkinį „Dainės Žemaičių”. Buvo Kazimiero ir Jurgio Plioterių geras bičiulis.

Motiejus Strijkovskis. Istorikas, poetas. Gimė apie 1547 m. Lodzės vaivadijoje, mirė apie 1593 m. Lietuvoje. Rinko ir tyrinėjo Lietuvos istorijos šaltinius. Nuo 1578 m. jį globojo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, kuris M. Strijkovskį buvo paskyręs kanauninku ir Jurbarko klebonu. Gyveno daugiausia Varniuose. Parašė pirmą išspausdintą Lietuvos istoriją - „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką” (Karaliaučiuje 1582 m. lenkiškai).

Aleksandras Stulginskis. Lietuvos Respublikos prezidentas. Gimė 1885 m. vasario 26 d. Kaltinėnų valsčiuje, mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune. Mokėsi Kaltinėnuose, Liepojoje, Žemaičių dvasinėje seminarijoje Kaune, Insbruke, baigė Halės agronomijos institutą. Grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į politinę veiklą. Padėjo įsteigti Lietuvos Krikščionių demokratų partiją ir kurį laiką jai vadovavo. Buvo Tautos tarybos narys, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą. 1920 m. gegužės 13 d. išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku, o nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1926 m. birželio 7 d. buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas. Vėliau jis šias pareigas perdavė K. Griniui. Po 1926 m. gruodžio perversmo A. Stulginskis iš politinės veiklos pasitraukė, Kretingos apskrityje įsigijo Jokūbavo dvaro centrą ir ten gyveno bei ūkininkavo. 1941 m. birželio 14 d. su žmona buvo prievarta išvežtas į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžo 1956 m.

Ferdinandas Stulginskis. Kunigas, profesorius. Mirė 1892 m. Smolenske. 1863 m. tremtinys. Kilęs iš Telšių apskrities. Mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, čia gavo teologijos magistro laipsnį ir po to buvo paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos profesoriumi. 1863 metais buvo apkaltintas tuo, kad būk tai rėmęs sukilėlius, nors iš tiesų šis kaltinimas kunigui buvo kerštas už jo rūpinimąsi blaivybės reikalais Lietuvoje.

Š

Šemetai. Sena žemaičių bajorų giminė, pradėjusi garsėti Lietuvos gyvenime nuo XVI amžiaus. Visa eilė tos šeimos narių buvo užėmę Lietuvos administracijoje tijūnų, seniūnų, pakamarininkų, maršalkų, teisėjų ir kt. pareigas.

Merkelis Šemeta. Žemaičių pilininkas. 1548 metais buvo Rietavo, 1550 metais - Beržėnų tijūnas, 1564 m. dalyvavo Seime drauge su Radvilais ir Chodkevičiais, 1566 m. buvo Žemaičių pilininkas, kartu su kitais Liublino seime priešinosi unijai su Lenkija ir buvo paskirtas į devynių asmenų komisiją Statutui redaguoti.

Pranciškus Šemeta. Vienas iš 1831 metų sukilimo organizatorių. Gimė 1802 m. gegužės 8 d. Šiaulių apskrities Šiaulėnų valsčiuje, mirė 1882 m. sausio 20 d. Drezdene (Vokietija). Buvo kilęs iš senos Žemaičių bajorų giminės, kuri Lietuvos gyvenime žinoma nuo XVI a. P. Šemetos tėvas buvo Šiaulių bajorų apskrities bajorų maršalka. Pranciškus mokėsi Raseiniuose, Vilniaus universitete, kur priklausė slaptai Filaretų draugijai, artimai bendravo su Adomu Mickevičiumi. Sukilimo komitetas jam buvo pavedęs organizuoti sukilimą Šiaulių apskrityje. Šiauliuose jis suorganizavo sukilėlių būrį, jam ir vadovavo užimant Šiaulius, padėjo E. Stanevičiui išvyti rusų dalinį iš Raseinių. Jo vadovaujami sukilėliai dalyvavo daugelyje kautynių su rusų kariuomene. Už tai A. Gelgaudas P. Šemetai suteikė majoro laipsnį ir jį paskyrė Šiaulių apskrities viršininku. Nepasisekus sukilimui, P. Šemeta pasitraukė į Prūsus, o paskui išvyko į Prancūziją.

Gabrielius Šimkevičius. Jėzuitas, pamokslininkas. Gimė 1644 m. Žemaičiuose, mirė 1709 m. sausio 10 d. Vilniuje. Filosofas, teologas. 1666-1670 metais dėstė Kražių kolegijoje, tuo pat metu Kražiuose buvo ir pamokslininkas. Kelis kartus po porą metų ir ilgiau Kražių kolegijoje buvo dvasios tėvas, kurį laiką dirbo ir Varniuose, Vilniuje, kitose Lietuvos vietose. Jo veikla buvo itin plati ir įvairi. Rašė mokyklinius dramos veikalus Kražių kolegijos moksleiviams. Dažniausiai rašė žemaitiškai.

Gabrielius Šimkevičius. Jėzuitas, profesorius, mokyklinių dramų kūrėjas. Gimė 1644 m. gegužės 13 d. Žemaitijoje, mirė 1709 m. sausio 10 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus universitete. Dirbo daugelyje Lietuvos vietų. Ryškiausią pėdsaką paliko Kražių kolegijoje, kur jis dirbo rektoriumi, dėstė filosofiją, rašė mokyklines dramas, kurias statė Kražių kolegijoje. Išgarsėjo ir savo pamokslais, kuriuos dažniausiai sakydavo žemaitiškai.

T

Tiškevičiai. LDK, Lietuvos didikų dvarininkų giminė, kilusi iš Kijevo bajorų vadovo Kaleniko Miškovičiaus, minimo nuo 1537 m. Iškilo XVI a. II-oje pusėje, didžiausią politinę galią įgijo XVII a. , turtinę - XIX a. Valdė Biržų, Užtrakio ordinacijas, Logoiską Minsko srityje, Palangą, Kretingą, Raudondvarį ir Žiežmarius. Keletas Tiškevičių buvo Lietuvos vaivados, vyskupai, lauko etmonai, kaštelionai, iždininkai, didieji maršalkos, užėmė kitas atsakingas pareigas. Žymiausi iš Tiškevičių - Levo įpėdinis Skuminas, jo sūnus Dimitras, Teodoras, Jonušas Skuminas, Mykolas, Vasilijus, Eustachijus, Jurgis, Jonušas, Antanas, Domininkas, Tadas, Vincentas, Liudvikas, Juozapas, Konstantinas, Jonas, Vladislovas.

Antanas Tiškevičius. Žemaičių vyskupas. Grafas. Filosofijos daktaras. Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, vietoje jėzuitų mokytojauti pakviesdamas pijarus. Jis vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės - kryžius. Išspausdinta 1752 metais Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga. 1750 m. išleista knygelė „Pedelis miros saldžiausi medi Kryžiaus Jezaus Pona”, kuri yra dedikuota vysk. A. Tiškevičiui. Didelę išliekamąją vertę turi jo lotyniškai parašytas raštas apie Žemaičių vyskupystę, kurią buvo nusiuntęs į Romą. Mirė 1762 m. sausio 31 d. Alsėdžiuose. Palaidotas Varniuose.

Jurgis Tiškevičius. Žemaičių vyskupas. Garsios Tiškevičių giminės atstovas, gimęs Vištyčio dvare. Mokėsi Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Buvo žinomas kaip itin veiklus vyskupas. Jo laikais Žemaitijoje įvyko net 4 vyskupijos sinodai - kunigų suvažiavimai. Jų nutarimus vysk. K. Pacas išleido atskiroje knygutėje. Jis Garduose, Raseiniuose, Virbalyje įkūrė domininkonus, Žemaičių Kalvarijoje - Kryžiaus kelius. Daug dirbo su kotrynietėmis, karmelitais. Jo rūpesčiu vyskupijoje buvo išplėsta kunigų seminarija. J. Tiškevičius skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Jo rūpesčiu vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torunėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus su protestantais. Valdydamas vyskupiją, daugiausia gyveno Alsėdžiuose. Mirė 1656 m.

Jurgis Toliotas. Žemaičių vyskupas. Kilimo iš Eišiškių. Mokslus baigė Krokuvoje. Dirbo Vilniaus kapitulos prelatu, Žemaičių vyskupystės arkidiakonu, vėliau administravo Žemaičių vyskupystę, dirbo Kijevo vyskupu, o po to - Žemaičių vyskupu. Mirė 1533 m.

Motiejus Topolietis. Žemaičių vyskupas. Yra žinoma, kad, atvykęs į Žemaitiją, apsigyveno ne Varniuose, kaip tai iki tol buvo įprasta vyskupams, o Varniuose, ir tuo labai papiktino žemaičius. Nuo Motiejaus Topoliečio daugelis vyskupų taip pat gyveno Alsėdžiuose. Jis daug dėmesio skyrė kunigų ruošimui Žemaičiuose, įsteigė Varnių mokyklą, kur mokslus ėjo dalis būsimųjų Žemaitijos kunigų. Iš šios mokyklos po kurio laiko išaugo Žemaičių kunigų seminarija. Alsėdžiuose M. Topolietis pastatė medinę bažnyčią.

Jokūbas Trakiškis. Žemaičių vyskupas. Žinių apie jį yra išlikę labai mažai. Manoma, kad buvo studijavęs Krokuvoje. Kurį laiką ėjo Vilniaus katedros kanauninko pareigas.

Mikalojus Trakiškis - Dzieržgavičius. Žemaičių vyskupas 1423-1434 metais. Pradžioje Žemaičių vyskupu jį nominavo Vytautas. Šioms pareigoms įšventintas 1424 metais. Kurį laiką po Vytauto mirties rėmė Švitrigailą, tačiau vėliau kartu su kitais žemaičiais nuo jo nusisuko. Švitrigaila dėl to jį norėjo nuo vyskupo pareigų nušalinti, tačiau naujojo vyskupo žemaičiai neįsileido ir Mikalojus Trakiškis toliau ėjo šias pareigas. Vyskupauti į Vilnių persikėlė 1434 m.

Motiejus Trakiškis. Žemaičių vyskupas 1417-1422 metais. Vytauto politikos šalininkas. Mokėjo lietuviškai ir žwmaitiškai. Pagal Dlugošą, jis buvęs Livonijos vokietis. Vytautas gi tvirtino, kad lietuvių kilmės. Iš Žemaitijos išvyko vyskupauti į Vilnių. Mirė 1453 metais.

Treniota. Lietuvos didysis kunigaikštis (1263-1264 metais), Mindaugo seserėnas ir artimiausias jo patarėjas tryliktojo amžiaus septintame dešimtmetyje. Kėlė visų baltų tautų bendros kovos su vokiečių riteriais idėją. Po Durbės mūšio įkalbėjo Mindaugą remti žemaičius prieš Livonijos ordiną, Kryžiuočių ordiną. Jis veikiausiai Mindaugui atidavė dalį Žemaitijos. Slapta rėmė Daumantą, kuris 1263 m. nužudė Mindaugą, jo sūnus Ruklį ir Rupeiką. Tuo pasinaudojęs užgrobė Lietuvos sostą ir nužudė savo pusbrolį Tautvilą. Treniotą nužudė Mindaugo šalininkai.

U

Andrius Ugianskis. Kalbininkas. Gimė 1816 m. balandžio 27 d. Kurtuvėnų parapijoje, mirė 1870 m. Kazanėje. Kražiuose vienas iš jo mokytojų buvo M. Valančius, su kuriuo jis vėliau susirašinėjo. Palaikė ryšius ir su Laurynu Ivinskiu. A. Ugianskis rašė lietuvių kalbos žodyną. Buvo baigęs Kazanės universitetą, o po to paskirtas mokytojauti į Simbirską, o vėliau - į Kazanės universitetą. Norėjo grįžti į Lietuvą, tačiau negavo paskyrimo.

V

Antanas Vaičius. Telšių vyskupas ir Romos kurijos Dvasininkijos kongregacijos narys. Gimė 1926 m. balandžio 5 d. Žemaitijoje. 1943 metais baigė Skuodo gimnaziją. 1943-1946 metais studijavo Telšių kunigų seminarijoje, 1946-1951 metais - KTKS Teologijos fakultete. 1951-1973 metais dirbo įvairiose Telšių vyskupystės ir Klaipėdos prelatūros parapijose kunigu, 1973-1975 metais - Telšių katedros klebonu ir vyskupijos kurijos kancleriu, 1975-1982 metais - Telšių vyskupu ir Klaipėdos prelatūros valdytoju, 1982-1989 metais - vyskupu, Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštaliniu administratoriumi, nuo 1989 metų - Telšių vyskupu ordinaru.

Motiejus Valančius. Žemaičių vyskupas, rašytojas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius. Gimė 1801 m. vasario 28 d. Salantų valsčiaus Nasrėnų kaime. Vėliau buvo pasivadinęs Volončevskiu. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, Varniuose, Vilniuje. Teologijos mokslų daktaras. Dirbdamas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi parašė ir išleido „Žemaičių vyskupystę”. Žemaičių vyskupystei vadovavauti buvo paskirtas 1848 m. rugsėjyje. Labiausiai nusipelnė šviesdamas Žemaičių kraštą - kurdamas parapines mokyklas, Blaivybės broliją ir plėsdamas jos veiklą, organizuodamas slaptų knygų gabenimą iš Prūsijos, rašydamas ir leisdamas populiarias grožinės literatūros knygas. Mirė Kaune. Palaidotas Kaune, po didžiuoju katedros altoriumi.

Jurgis Vilnietis. Žemaičių vyskupas. Gimė Vilniuje. Kurį laiką dirbo Vilniaus katedros arkidjakonu. Valdydamas Žemaičių vyskupystę, pasižymėjo dideliu darbštumu, gailestingumu. 1463 m. Varniuose pastatė medinę katedrą. 1464 m. karalius Kazimieras jį nominavo Vilniaus vyskupu, tačiau šių pareigų jis nebeėjo - mirė pakeliui iš Žemaičių į Vilnių.

Vitas Valatka. Muziejininkas, archeologas, kraštotyrininkas. Gimė 1927 m. sausio 26 d. Plungės rajone, mirė 1977 m. rugpjūčio 23 d. Telšiuose. 1947-1948 metais dirbo Žemaičių „Alkos” muziejaus fondų vedėju, 1948 - 1969 metais ir 1971 - 1977 metais - moksliniu bendradarbiu, 1969-1970 metais - direktoriumi.

Zigmantas Vaza. (Zigmantas III) Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis (1578-1632 metais), Švedijos karalius (1592-1599 metais). Vazų dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valstybėje pradininkas.

Mikalojus Viežgaila. Žemaičių vyskupas. Laikotarpiu, kai jis vadovavo vyskupijai, normalizavosi vietinių didikų ir dvasininkų santykiai. Kilęs iš Trakų vaivadijos. M. Valančius jį yra apibūdinęs kaip itin protingą vyrą. Be to, buvo ir aktyvus politikas. Į Žemaičius atvyko iš Kijevo, kur iki to laiko ėjo vyskupo pareigas.

Vaclovas Virbickis. Žemaičių vyskupas. Į šias pareigas jį paskyrė Žygimantas I-asis. Lietuvis, gerai mokėjo lotynų kalbą. Žemaičiuose daug pasitarnavo plėsdamas katalikų tikėjimą, statydamas bažnyčias. Jo laikais užbaigta ir Varnių katedra. Mirė 1555 m.

Viktoras Virbickis. Žemaičių vyskupas. Atvyko į Žemaitiją, kai katalikybės įtaka krašte buvo gerokai sumažėjusi, o kapitula susiskaldžiusi dėl jos narių nesutarimų. Nepajėgdamas tinkamai atlikti jam patikėtas pareigas, išdirbęs vyskupu vos metus, pats savo noru atsistatydino.

Abraomas Voina. Žemaičių vyskupas. Kilęs iš Žemaitijos. Mokėsi Vilniaus akademijoje, Romoje, kur studijavo teologiją, teisę. Žinomas kaip uolus ir rūpestingas vyskupas. A. Voina - Varnių mūrinės bažnyčios fundatorius. Iš Žemaičių išvyko į Vilniaus vyskupystę ­ buvo paskirtas Vilniaus vyskupu.

Z

Tomas Zanas. Rašytojas. Gimė 1796 m. gruodžio 21 d. Mladečnos valsčiuje, mirė 1855 m. liepos 19 d. Gudijoje. Vienas iš filomatų steigėjų. 1820 m. subūrė „Spinduliuojančių“ draugiją. Priklausė Vilniaus masonams, „Niekšų” draugijai. Rusams susekus Vilniaus slaptuosius ratelius, buvo suimtas ir ištremtas prie Uralo. 1841 m. grįžo į Lietuvos guberniją. Nuo 1816 m. rašė elegijas, balades, trioletus, poemas, kitų žanrų kūrinius. Artimai draugavo su A. Mickevičium ir kitais to meto Vilniaus literatais. Daug savo kūrybos paskelbė periodinėje spaudoje.

Juozapas Zavadskis. Spaustuvininkas, knygų leidėjas. Gimė 1781 metų kovo 15 d. Lenkijoje, mirė 1838 m. gruodžio 5 d. Vilniuje. Knygų spausdinimo ir prekybos mokėsi Vroclave ir Leipcige. 1803 m. Vilniuje įsteigė spaustuvę, 1805 m. perėmė Vilniaus universiteto spaustuvę, ją sujungė su savąja ir įkūrė Zavadskio knygų leidyklą, kuri veikė 1805-1939 metais. Knygoms platinti turėjo savo knygynus Vilniuje ir Varšuvoje.

Zavišos. Sena Lietuvos ir Lenkijos bajorų šeima, turėjusi dvarų Voluinėje, Kijevo žemėje, Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Minsko vaivadijose. Vienas iš Zavišų - Kristupas - eilėmis aprašė lietuvių 1605 metais iškovotą pergalę prieš švedus prie Salaspilio. Jono Kazimiero laikais Kristupas Zaviša (mirė 1670 m. ) buvo Lietuvos didysis maršalka. Kitas Kristupas Zaviša (1666-1721) ­ Minsko vaivada ir parašė savo atsiminimus, kuriuose paminėta daug svarbių Lietuvos istorijos faktų.

Jonas Zenkevičius. Tapytojas. Gimė 1825 m. Raseinių apskrityje, mirė 1888 m. gruodžio 21 d. Vilniuje. Mokėsi Kražių kolegijoje. Tapybą studijavo Lietuvoje, Peterburge, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Yra nutapęs nemažai portretų, iš kurių žymiausi - S. Daukanto, M. Valančiaus, A. Baranausko ir kt. Kūryboje ryškūs akademizmo bruožai.

 

Jonas Zgierskis. Žemaičių vyskupas. Į Žemaičius buvo paskirtas Lietuvai itin neramiu laiku, kai šalį kamavo vidiniai nesutarimai, puldinėjo švedai, rusai. Prieš tai dirbo Smolensko vyskupu, Vilniaus sufraganu. Vyskupaudamas Žemaitijoje (čia dirbdamas pasižymėjo itin dideliu uolumu) kartu buvo ir Vilniaus kapitulos nariu bei Šv. Kazimiero koplyčios kapelionu. Mirė 1713 m. Vilniuje.

Platonas Zubovas. Gimė 1767 m. , mirė 1822 m. Kotrynos II- osios paskutinis meilužis ir favoritas. Turėjo nemažai dvarų Lietuvoje. Mirė neturėdamas įpėdinių. Platono Zubovo dvarus Lietuvoje paveldėjo jo brolis Dimitras.

Ž


[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15