Aldona Prašmantaitė: IŠ KUNIGAIKŠČIŲ GIEDRAIČIŲ GIMINĖS ISTORIJOS Kunigaikščių Giedraičių giminės vaidmuo Lietuvos kultūriniame gyvenime kol kas nėra giliau tyrinėtas. Tuo tarpu tai bene vienintelė lietuvių kunigaikščių giminė, per kartų kartas garsėjanti neeilinėmis asmenybėmis. Ypač ryškūs Giedraičių pėdsakai Lietuvos katalikų Bažnyčios istorijoje. Per keletą šimtmečių šeima išugdė ne vieną žymų dvasininką, daug prisidėjusį prie lietuvių kultūros puoselėjimo. Zenonas Ivinskis, studijos apie vyskupą Merkelį Giedraitį autorius, yra taikliai pastebėjęs, jog religinė šaka šioje gausioje giminėje yra gajesnė už kitas. Giminės polinkio į dvasinį gyvenimą ištakų, matyt, tikslinga būtų ieškoti XV-ojo šimtmečio vienuolio Palaimintojo Mykolaičio Giedraičio pasirinktame gyvenimo kelyje. Mykolo Giedraičio apsisprendimas kilmės užtikrintas privilegijas iškeisti į vienuolio abitą bus tapęs lemtingu ženklu visai giminei. Giedraičių giminės kunigų sutinkama daugelyje Lietuvos parapijų. Nemažai jų įvairiu metu buvo kapitulų kanauninkais, prelatais. Ne vieno įvairių kartų Giedraičio, pasišventusio dvasininko darbui, gyvenimo istorija siejasi su Žemaitija. Net keturi Giedraičiai buvo Žemaičių vyskupais. XVa. pab. -XVII a. pr. Žemaičių vyskupiją valdė Merkelis Giedraitis (g. 1536m. 1609). XVIIIa. pab. Žemaičių vyskupu buvo Steponas Jonas Giedraitis (m. 1803). Po jo Žemaičiuose vyskupavo Juozas Arnulfas Giedraitis (g. 1754, m, 1838), Naujojo Testamento į lietuvių kalbą vertėjas, Žemaičių lituanistinio sąjūdžio inspiratorius. Juozo Arnulfo Giedraičio pavyskupiu buvo Simonas Mykolas Giedraitis (m. 1844), po vyskupo Juozapo Arnulfo mirties keletą metų valdęs Žemaičių vyskupiją.

• Kokie giminystės saitai riša šiuos įvairiais laikotarpiais Žemaitijoje vyskupavusius Giedraičių giminės vyrus? Tyrinėtojai yra atkreipę dėmesį, jog jau XVI a. Giedraičių giminė buvo taip išsišakojusi, kad iš istoriniuose šaltiniuose sutinkamų vardų nebegalima tiksliai nustatyti giminystės ryšių tarp atskirų to vardo narių. Sudaryti detalią kunigaikščių Giedraičių giminės geneologinę schemą kliudo ir palyginti anksti atsiradusi bajoriškoji giminės šaka, kuri taip pat toliau skaidosi. Nustatant Žemaičiuose vyskupavusių kunigaikščių Giedraičių vietą giminės geneologiniame medyje, svarbus šaltinis yra XIX a.-XX a. pr. sudaryti herbynai-geneologinės knygos (Wollf, Niesecki, Uruski ir kt. ). Iki šiol nepanaudotos medžiagos Giedraičių giminės geneologijai yra ir Rusijos Valstybiniame istorijos archyve Senato fonde saugomuose heroldijos departamento dokumentuose. Giedraičiai ne kartą kreipėsi į šį departamentą su prašymu patvirtinti kunigaikštišką ar bajorišką kilmę. Yra išlikę apie dvi dešimtys bylų, skirtų Giedraičių kilmės įrodinėjimams, kuriuose yra duomenų ir apie Žemaičių vyskupiją įvairiu metu valdžiusių šios giminės kunigaikščių geneologines linijas.

• Iš geneologinių knygų ir rankraštinių heroldijos departamento dokumentų matyti, kad pirmoje XVI a. pusėje gyvenęs keturioliktos Giedraičių giminės kartos atstovas Vaitiekaus sūnus Baltramiejus Giedraitis turėjo du sūnus – Kristupą ir Motiejų, tapusius dviejų pagrindinių Giedraičių giminės linijų protėviais šioje šakoje. Vienas iš keturių Motiejaus sūnų – Merkelis Giedraitis (gyvenęs apie 1536-1609) vyskupavo Žemaitijoje ir pagrįstai laikomas antruoju Žemaičių krikštytoju. Rūpindamasis įgyvendinti 1563 m. pasibaigusio Tridento susirinkimo nutarimus, Merkelis Giedraitis daug dėmesio skyrė tikinčiųjų katechizacijai, naujų bažnyčių statybai, aktyviai siekė susigrąžinti protestantų užimtas vietas. Nuo pat savo vyskupavimo pradžios jis iš kunigų reikalavo mokėti lietuvių kalbą ir skatino knygų lietuvių kalba leidybą, taip tapdamas lietuviškų knygų pradininku Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje.

• Jauniausias Merkelio Giedraičio brolis – Martynas Marcelis Giedraitis – kurį laiką buvo Obelių ir Ukmergės seniūnu, o 1617 m. tapo Mstislavlio vaivada. Būtent Martynas Marcelis Giedraitis, siekdamas įamžinti Palaimingojo Mykolo Giedraičio atminimą, jį išugdžiusios regulos vienuoliams Videniškiuose pastatė mūrinę bažnyčią. Yra žinoma, jog Martynas Marcelis buvo dukart vedęs ir paliko sūnų Mauricijų Kazimierą, kuris vyriškos giminės palikuonių nesusilaukė.

• Kadangi kitas vyskupo Merkelio Giedraičio brolis – Zigmantas Giedraitis – mirė bevaikis, Motiejaus Giedraičio linijoje giminės tradicijas per kelias kartas buvo lemta tęsti vyskupo brolio, Kauno pakamorės, Kasparo Daumanto palikuonims. Iš trijų Kasparo Daumanto sūnų du – Motiejus ir Vaitiekus – mirė bevaikiai. Trečiasis Kasparo Daumanto sūnus, prosenelio garbei pavadintas Baltramiejumi, susilaukė kelių sūnų, tačiau galima atsekti tiktai vieno iš jų – Fabijono – palikuonis. Galimas dalykas, kad kiti šios linijos septynioliktosios kartos atstovo Baltramiejaus sūnus, vyriškos giminės palikuonių neturėjo. Iš penkių Fabijono Giedraičio sūnų – Samuelio Kazimiero, Gabrielio Kazimiero, Vladislovo, Mikalojaus Dominiko Samuelio ir Kristofo Samuelio – sūnų susilaukė tiktai du – Mikalojus Dominikas Samuelis ir Gabrielis Kazimieras. Pastarasis – Gabrielis Kazimieras – ir yra XIX a. pr. Žemaičiuose vyskupavusio Juozapo Arnulfo prosenelis. Vienas iš trijų Gabrielio Kazimiero sūnų – Vladislovas – išaugino sūnų Joną, vyskupo Juozapo Arnulfo tėvą. Du vyskupo broliai – Vincas ir Ignas Mykolas – vaikų neturėjo. Taip iš Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio brolio Kasparo Daumanto einanti giminės linijos viena atšaka baigėsi kito Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo karta. Du iškilius Žemaičiuose vyskupavusius Giedraičius skiria šešios kartos – daugiau kaip du šimtmečiai. Gyveno jie skirtingais laikotarpiais ir turėjo spręsti skirtingus laikmečio keliamus uždavinius. Buvo tai, be abejo, skirtingos asmenybės, tačiau jungia juos vienas bendras bruožas – meilė ir pagarba lietuvių kalbai.

• Rūpindamasis liaudies švietimu, Juozapas Arnulfas Giedraitis daug dėmesio skyrė parapinių mokyklų steigimui, ragindamas klebonus jas kurti kiekvienoje parapijoje. Jeigu Merkelis Giedraitis tiktai skatino ir rėmė lietuviškų knygų leidybą, tai Juozapas Arnulfas Giedraitis tapo pirmuoju lietuvių katalikų vyskupu, kuris išvertė į lietuvių kalbą visą naująjį Testamentą. Išleistas jis buvo 1816 m. Vilniuje Giedraičio lėšomis, tarpininkaujant protestantiškajai Biblijos draugijai, kurios nariu vyskupas buvo. Išėjo tiems laikams palyginti dideliu – 5 tūkstančių tiražu. Kaip liudija amžininkų atsiminimų fragmentai, pastabos ir įrašai, esantys bibliotekose išlikusių šių Giedraičio verstų Naujojo Testamento egzempliorių paraštėse, vertimu naudojosi ne tik dvasininkai, bet ir lietuviškai skaitę pasauliečiai. Taip per lietuvišką raštą ir švietėjišką veiklą Juozapas Arnulfas Giedraitis tarsi plėtojo savo tolimo protėvio Merkelio Giedraičio puoselėtą lietuvišką dvasią Žemaičių vyskupijoje. Kiti du Giedraičių giminės vyskupai – Steponas Jonas Giedraitis, vyskupavęs XVIII a. pab. ir Simonas Mykolas Giedraitis, valdęs Žemaičių vyskupiją XIX a. ketvirtame dešimtmetyje, yra kilęs iš kitos Giedraičių geneologinio medžio šakos. Todėl istiriografijoje sutinkamas teiginys Juozapą Arnulfą Giedraitį buvus vyskupo Stepono Jono sūnėnu nėra pagrįstas – juos sieja kur kas tolimesni kraujo ryšiai. Tačiau Simonas Mykolas Giedraitis, kaip matyti iš geneologinių knygų ir archyvinių šaltinių, yra jau Stepono Jono Giedraičio geneologinėje linijoje.

• Pastaroji linija yra davusi ir daugiau dvasininkų. Kai kurie iš jų dirbo Žemaičių vyskupijoje, po savęs nepalikdami žymesnių nuopelnų bažnytinėje ar kultūrinėje veikloje.

[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]