Kėdainių krašto knygiai

KĖDAINIŲ KRAŠTO KNYGIAI

Reformacijos įsitvirtinimas Lietuvoje

M. Mažvydo Katekizmo įtaka raštijos vystymuisi Lietuvoje

Pirmoji spaustuvė Kėdainiuose

Knygų rengimas ir leidyba Kėdainiuose

Žymiausi Kėdainių krašto knygiai

Mikalojus Daukša

Steponas Jaugelis Telega

Samuelis Minvydas

Samuelis Tamošauskas

Jonas Božimovskis (vyresnysis)

Samuelis Boguslavas Chilinskis

Samuelis Bitneris

Adomas Rasijus

Reformacija Lietuvoje plito Žygimanto Augusto dėka, kuriam didelę įtaką darė jo motina Bona Sforca, tais laikais garsėjusi kaip karšta reformacijos judėjimo rėmėja. Žygimantas Augustas, per savo antrąją žmoną Barborą Radvilaitę suartėjęs su Didžiuoju Lietuvos etmonu Jonušu Radvila, patraukė į reformacijos pusę ir šį garsųjį Lietuvos vyrą.

M. Mažvydo “Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga ir pirmas lietuviškas vadovėlis – taip pat buvo reformacijos vaisius. Pasirodžius “Katekizmui“, sukilo ir katalikiškos bažnyčios ambicijos, o taip pat ir poreikiai patraukti į savo pusę daugiau šalininkų. Katalikų kunigams taip pat buvo iškeltas reikalavimas Dievo žodį skelbti lietuviškai. O tam reikėjo knygų. Šią kilnią misiją (nors religinės kovos labai painus, subtilus ir ne visada švarus reikalas) turėjo atlikti iš Kėdainių krašto kilęs katalikų kunigas Mikalojus Daukša. 1595 m. karštai šiuo reikalu rūpinantis Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui, Vilniaus Akademijos spaustuvėje dienos šviesą išvysta Mikalojaus Daukšos išverstas J. Ledesmos “Katekizmas“, o 1599 m. – J. Vujeko pamokslo rinkinio vertimas “Postilė“.

Šis M. Daukšos darbas ir buvo reikšmingiausias katalikiškų tikėjimo tiesų skelbimas lietuvių kalba, o lenkiškoji prakalba ugdė lietuvišką sąmonę.

Tuo metu, nors ir būdama gana silpna, reformatų konfesijos bažnytinė organizacija dėjo visas pastangas skleisti savo tiesas lietuvių kalba ir taip kovoti su katalikybe. Kadangi šios bažnyčios konfesija buvo silpna, knygų leidyba rėmėsi tik mecenavimu.

Nelygios konkurencijos leidybinėje veikloje Vilniuje neatlaikę reformatai (čia pagrindinį vaidmenį atliko jėzuitai ir jiems perduota Akademijos spaustuvė), traukėsi į provinciją, kur valdas turėjo šios konfesijos šalininkai. Tuo laiku pirmuoju smuiku rengiant ir leidžiant lietuviškas ėmė groti Kėdainių reformatai, visapusiškai skatinami Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos, 1651 m. jo valdomuose Kėdainiuose įkūrusio spaustuvę. Jonušas Radvila pakvietė iš Baltarusijos dirbti patyrusį spaustuvininką J. G. Retą, kuris atsivežė visą spaustuvės įrangą. Poligrafinių medžiagų įsigijimą mecenavo pats J. Radvila. Kėdainių spaustuvė gyvavo neilgai – tik iki 1656 m., o svarbiausias jos leidinys buvo Kėdainių burmistro Stepono Jaugelio Telegos kartu su bendraautoriais Samueliu Minvydu, Samueliu Tamošausku ir Jonu Božimovskiu (vyresniuoju) parengta „Knyga nobažnystės krikščioniškos”, kurią sudarė keturios savarankiškos dalys: katekizmas, maldynas, evangelija ir psalmynas. Tai nebuvo originalus leidinys, o tik išplėstas 1598 m. “Katekizmo“ leidimas be lenkiško teksto.

Reformatų raštininkų veikla 17 amžiuje Kėdainiuose buvo labai persipynusi. Be jau m Kėdainiuose išleista knyga

inėto Stepono Jaugelio-Telegos, Samuelio Minvydo, Samuelio Tamošausko ir Jono Božimovskio (vyresniojo) prie lietuvių raštijos puoselėjimo Kėdainiuose daug prisidėjo reformacijos veikėjai Samuelis Boguslavas Chilinskis, Samuelis Bitneris, Jonas Božimovskis (jaunesnysis).

Nors visus šiuos rašto vyrus vienijo bendras siekis – savo tikėjimo tiesų skelbimas lietuvių kalba ir kuo didesnis šio tikėjimo šalininkų subūrimas, nors jie priklausė vienai bažnytinei konfesijai, be glaudaus jų bendradarbiavimo pasireiškė ir aštri konkurencija. Tai pasakytina ne tik apie

„Knygą nabožnystės krikščioniškos”, kurios autorystę norėjo pasisavinti Steponas Jaugelis-Telega, bet ir apie Samuelio Boguslavo Chilinskio Bibliją, kurią minėtasis vertėjas išvertė ir parengė Londone. Tikėdamasis reformatų paramos, S. B. Chilinskis šį savo darbą pristatė įvertinti Kėdainių sinodui. Tuo metu Kėdainiuose Naująjį Testamentą versti jau buvo pradėjęs Jonas Božimovskis (vyresnysis), kuriam ir buvo pavesta recenzuoti S. B. Chilinskio Biblijos vertimą. Iš tikrųjų šis vertimas negalėjo būti be priekaištų, kadangi vertėjas nebuvo geras Biblijos ir lietuvių kalbos žinovas. Bet neigiamam vertinimui didelę įtaką turėjo ir J. Božimovskio (vyresniojo) subjektyvus požiūris. Nors Kėdainių sinodas ir priėmė kompromisinį sprendimą – Senojo Testamento vertimą palikti S. B. Chilinskiui, o naujojo – J. Božimovskiui, Biblijos į lietuvių kalbą vertimas dienos šviesos neišvydo.

S. B. Chilinskio toks Kėdainių Sinodo sprendimas nepatenkino, o J. Božimovskis (vyresnysis), nespėjęs pabaigti pradėto darbo, mirė. Jo darbą tęsė sūnus – Jonas Božimovskis (jaunesnysis). Ir vėl persipina dviejų reformatų veikėjų darbas – Biblijos vertimą Jonas Božimovskis (jaunesnysis) tęsė kartu su kitu reformatų kunigu Samueliu Bitneriu. Bet vėlgi Biblijos vertimą lydėjo nesėkmė – 1681 m. Biržų gaisro metu pelenais pavirto klebonijoje buvęs Biblijos vertimo rankraštis.

Taigi, nežiūrint visų nesklandumų, asmeninių ambicijų, Kėdainių reformacijos veikėjai atliko svarbų vaidmenį lietuvių raštijos vystymosi istorijoje. Tik gaila, kad aukso amžius Kėdainių reformatų leidybinėje veikloje buvo labai trumpas. Mirus Jonušui Radvilai, o 1669 m. ir jo žentui Boguslavui Radvilai, Kėdainiai perėjo į Nesvyžiaus Radvilų katalikiškosios atšakos rankas. Reformatai neteko mecenatų.

Prasidėjus susidorojimui su reformatų judėjimu visoje Lietuvoje į valdžią atėjęs Jonas Kazimieras Vaza, lenkų ir katalikų Bažnyčios įtakojamas, uždraudė reformatų leidybinę veiklą visoje Lietuvos-Lenkijos valstybėje. Po reformacijos palaužimo iš katalikų bažnyčios pradėjo nykti lietuviški pamokslai, iš mokyklų – lietuvių kalba, užleisdama vietą lenkų kalbai.

Bet, nepaisant visos reakcijos, reformatų įžiebtas šviesos spindulys lietuvių raštijoje nebegalėjo būti užgesintas. Lietuviškos knygos kelias Lietuvos valstybėje buvo pradėtas ir niekas nebuvo pajėgus jo nutraukti.

Gimė tarp 1527 ir 1528 m. Babėnuose (dabar Kėdainių dalis), mirė 1613 m. Varniuose). Vienas iš lietuvių raštijos pradininkų. Antano Šakalio graviūra "Mikalojus Daukša"

Antano Šakalio graviūra "Mikalojus Daukša"

Mokėsi, kaip spėjama, kuriame nors Vakarų Europos universitete. 1570-1572 klebonavo Krakėse, vėliau, gavęs kanauninko vietą, gyveno Varniuose, o nuo 1609 m. administravo Žemaičių vyskupiją. Buvo humanistinio išsilavinimo, turėjo nemažą biblioteką. Iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos “Katekizmą“ („Katechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus”, 1595) ir mažąją J. Vujeko “Postilę“ („Postill katolicka”, 1599). „Katechizmas” – pirmoji lietuviška knyga, išleista Lietuvoje. M. Daukša vertimas tikslus ir kūrybiškas. Jo kalbai būdingas žodingumas, vaizdumas, sakinių sklandumas. Originalioje “Postilės“ prakalboje (parašyta lenkų kalba) M. Daukša aukština gimtąją kalbą, iškelia jos vaidmenį tautos gyvenime, išsako pageidavimą, kad lietuvių kalba taptų viešosios vartosenos ir rašto kalba. Plačiau apie tai – Jurgio Lebedžio knygoje „Mikalojus Daukša”, kuri buvo išleista Vilniuje 1963 m. ir to paties autoriaus 1971 m. Vilniuje išleistoje Mikalojaus Daukšos bibliografijoje.

Gimė apie 1600 m. Kėdainiuose. Jis buvo Baltraus Jaugelio Telegos sūnus. Tęsė M. Daukšos pradėtą darbą. S. Jaugelis-Telega buvo vienas iš gabiausių XVII a. lietuviškų giesmių kūrėjų ir vertėjų, pirmojo miestiečių luomo atstovas, literatas, rašęs lietuvių kalba, reformacijos šalininkas, žymus reformatų evangelikų veikėjas. S. Jaugelis Telega turėjo žemės sklypą tuose pačiuose Babėnuose, kur apie 1527 m. bajorų šeimoje gimė M. Daukša.

Spėjama, kad S. Jaugelis Telega studijavo Karaliaučiaus universitete. Vėliau gyveno Kėdainiuose. Jis buvo pasiturintis miestietis, prekybininkas. Kėdainių sinodo iždininkas (nuo 1628-1642). 1631 m. išrinktas burmistru. Šiose pareigose išbuvo iki mirties – 1666 m. Kėdainiuose išleista knyga

S. Jaugeliui Telegai dirbant burmistru įkurtos popieriaus dirbtuvės, prie Kėdainių mokyklos atidaryta spaustuvė, kurioje buvo spausdinamos lietuviškos knygos. a išspausdinta ir S. Jaugelio Telegos kūryba, vertimai. Šioje įstaigoje dirbo prityręs spaustuvininkas Jurgis Retas.

Labiausiai lietuvių raštijai S. Jaugelis Telega nusipelnė tuo, kad 500 egz. tiražu išleido „Knygą nabažnystės krikščioniškos”. Jis kartu S. Minvydu, S. Tamošausku ir J. Božimovskiu (vyresniuoju) parengė pats S. Jaugelis Telega. Vienintelis šios knygos egzempliorius surastas Švedijos Upsalos karališkojo universiteto bibliotekoje. S. Jaugelis Telega parašė ir pirmąją išspausdintą eiliuotą lietuvišką dedikaciją, kuri skirta kunigaikščiui, Lietuvos lauko etmonui, Vilniaus etmonui, Vilniaus vaivadai Jonušui Radvilai.

S. Jaugelio Telegos palaikai ilsisi Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios rūsyje, o Kėdainių kraštotyros muziejuje galime pamatyti iškalinėtą S. Jaugelio Telegos karsto metalinę lentelę su jam skirta eiliuota dedikacija.

Gimė 1602 m. Vienas iš „Knygos nobažnystės” rengėjų, kelių reformatų religinių veikalų vertėjas. Manoma, kad jis paskatino S. Chilinskį į lietuvių kalbą išversti Bibliją. 1653 m. kartu su S. Božimovskiu ir S. Tamošausku parengė ir Kėdainiuose išleido tris reformatų knygeles: Katekizmą, kuris vėliau atskira dalimi buvo įtrauktas į „Knygą nobažnystės”, „Maldos Krikščioniszkos Wisokiam meatny” ir „Summa arba Trumpas Iszguldimas Ewangeliu Szwentu” (visi šie leidiniai vėliau po keletą kartų buvo pakartoti).

Spėjama, kad mokėsi Lietuvoje ir užsienyje. 1626 m. dirbo katechetu Šiluvoje, 1628 m. – Radvilų rūmų (spėjama, kad Biržų) pamokslininku, 1629 m. paskirtas Seirijų evangelikų reformatų bažnyčios administratoriumi. Šias pareigas ėjo nuo 1630 iki 1635 metų. Kartu dirbo ir evangelikų sinodo notaro darbą. 1637 m. paskirtas Biržų pamokslininku, išrinktas Žemaičių senjoru, 1638 m. – Užnerio senjoru. Dalyvavo 1660, 1633-1635 metų Vilniaus sinoduose, 1634 m. ir 1644 metų Ordos konvokacijoje.

Gimė apie 1605 m. Geras lietuvių kalbos žinovas, evangelikų teologas. Mokėsi Biržuose, materialiai remiamas Lietuvos evangelikų reformatų, studijavo užsienyje. Spėjama, kad 1630 m. jis Prancūzijoje buvo ordinuotas evangelikų reformatų kunigu. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą, o kitais metais buvo paskirtas Kėdainių evangelikų parapijos kunigu. Garsėjo kaip aktyvus reformacijos šalininkas. Nuo 1638 m. – evangelikų reformatų Žemaičių distrikto superintendentas. Nuo 1631 08 01 iki 1650 04 16 dalyvavo ir dažniausiai pirmininkavo visiems evangelikų sinodams Kėdainiuose. Dalyvavo 1644 m. Ordos konvokacijoje. Kartu su J. Božimovskiu, S. Minvydu Kėdainiuose išleido tris evangelikų reformatų maldų knygeles: Katekizmą. „Maldos krikščioniszkos wisokiam meatuy…”, „Summa arba trumpas iszguldimas Ewangeliu Szwentu…”.

Gimė 1610 10 11. Reformacijos judėjimo Lietuvoje veikėjas, lietuvių raštijos puoselėtojas. Žemaitijos žemėlapis XVI a.

Nuo 1626 m. mokėsi Slucke, vėliau – evangelikų alumnate Šiluvoje. Nuo 1631 06 16 iš Šiluvos buvo perkeltas į Kėdainius, kur dirbo katechetu. 1632 m. Kėdainių sinodo nutarimu pasiųstas studijuoti į užsienį – įstojo į Olandijos Utricho universitetą. 1636 m. studijavo Leidene, 1637 – Frenkeryje. 1638, baigęs aukštuosius mokslus, buvo ordinuotas kunigu ir sugrįžo į Lietuvą. Čia jį paskyrė Naujamiesčio klebonu. 1652 07 24 J. Božimovskis išrenkamas Žemaičių konsenjoru, 1653 m. – Žemaičių senjoru. Tada jis atvyko į Kėdainius. Tuo pat metu atliko ir 1663 m. jam paskirtas Vilniaus senjoro pareigas. Kėdainiuose nemažai laiko skyrė literatūriniam ir leidybiniam darbui. 1653 m. kartu su S. Minvydu ir S. Tamošausku sudarė “Katekizmą“, kuris atskira dalimi buvo įtrauktas į „Knygą nobažnystės”. Tais pačiais metais ir su tais pačiais autoriais spaudai parengė leidinį „Maldos krikščioniszkos Wisokiam meatuy…” ir „Summa arba trumpas iszguldimas Ewangeliu Szwentu…”. Šie religiniai skaitymai išversti iš Jurgio Žarnowco “Postilės“.

Vertė Naująjį Testamentą. Užbaigti šio darbo nespėjo. Mirė 1673 01 08. Šį jo pradėtą darbą kartu su Samueliu Bitneriu tęsė sūnus Jonas Božimovskis. Biblijos vertimo rankraštis sudegė 1681 m. per Biržų klebonijos gaisrą.

Gimė apie 1631 m. reformatų kunigo Adrijono Chilinskio šeimoje, manoma, kad Raseiniuose. Pirmasis Biblijos į lietuvių kalbą vertėjas. 1653 m. buvo Švobiškio fundacijos alumnatas Kėdainiuose. 1654 m., gavęs stipendiją, išvyko studijuoti teologiją į užsienį. 1654 m. gegužės mėn. Studijas pradėjo Olandijos Frenkerio universitete. 1657 m. balandžio mėn. išvyko mokytis į Londoną – Oksfordo universitetą. 1557 10 20 pradėjo į lietuvių kalbą versti Bibliją. Tam darbui atsidėjo du metus. 1569 m. išspausdino anglų kalba brošiūrą, kurioje reklamavo savo darbą – Biblijos vertimą. Anglijoje buvo išspausdinta tik dalis jo Biblijos vertimų. 1661 m. jis sugrįžo į Lietuvą ir apie savo atliktą darbą pateikė ataskaitą Kėdainių sinodui. Kadangi jo atliktas Biblijos vertimas nebuvo idealus, Sinodo paskirti recenzentai šį įvertino gana kritiškai. Jį sukritikavo pats Jonas Božimovskis. Po to S. B. Chilinskiui buvo pasiūlyta tęsti Senojo Testamento vertimą, o Naujojo Testamento vertimas patikėtas Jonui Božimovskiui, Biblijos vertimo finansavimas nutrauktas. Tai įžeidė S. B. Chilinskį ir jis darbą nutraukė, o 1681 m. vertimo rankraščiai pateko į makulatūrą. Yra išlikę trys nebaigtos spausdinti S. B. Chilinskio į lietuvių kalbą išverstos Biblijos egzemplioriai.

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus S. B. Chilinskis praleido dideliame skurde. Mirė jis 1668 m. Londone.

Gimė apie 1632 m. Lenkijoje reformatų kunigo Martyno Bitnerio šeimoje. Į Lietuvą atvyko kartu su savo šeima. Buvo nusistatęs ir veikė prieš Lietuvos valstybę. S. Bitnerio tėvas nuo 1654 m. buvo Užnerio konsenjoras, nuo 1660 m. – senjoras.

Samuelis Bitneris nuo 1651 05 31 mokėsi Frankfurto prie Oderio universitete. 1663 m. ordinuotas kunigu, 1668 m. paskirtas lektoriumi, 1670 – diakonu, 1673 – Naujamiesčio klebonu, 1687 m. išrinktas Vilniaus konsenjoru, 1688 – senjoru (superintendentu). Po to įsikūrė Biržuose. 1698 išrinktas Žemaičių senjoru ir tuo pat metu buvo Karaliaučiaus reformatų parapijos klebonu. J. Ozemblovskio litografija, vaizduojanti Kėdainius XIX a. pradžioje

J. Ozemblovskio litografija, vaizduojanti Kėdainius XIX a. pradžioje

1680 m. jis kartu su Jonu Božimovskiu jaunesniuoju, Stanislovu Monkevičiumi ir Samueliu Lipskiu ėmėsi tęsti J. Božimovskio (vyresniojo) pradėtą darbą – Biblijos vertimą. Vertimo rankraščiai sudegė per Biržų klebonijos gaisrą.

1680 m. Karaliaučiuje išleistas S. Bitnerio spaudai parengtas leidinys „Pradzia pamoksla del mazu Weykialu…” Tai antrasis, jau išplėstas, 1653 m. ”Katekizmo“ leidimas. Knygelės leidimą parėmė Karolina Radvilaitė. Šis leidinukas buvo pirmasis po M. Mažvydo “Katekizmo“ išspausdintas elementorius, skirtas mokykloms.

1695 Vilniaus sinodas pavedimu S. Bitneris ėmėsi į lietuvių kalbą versti Naująjį Testamentą. S. Bitneris išvertė didžiąją jo dalį. Jam talkino Jonas Božimovskis jaunesnysis, o vertimą Mažajai Lietuvai pritaikė P. Z. Šusteris. Šis vertimas buvo išleistas 1701 m. Karaliaučiuje ir vadinosi „Naujas Testamentas Wieszpaties musu Jezaus Kristaus…” Šiuo savo darbu jis daug kuo nusipelnė Lietuvos raštijai. Tačiau reikia paminėti, kad tuo pat metu S. Bitneris aktyviai užsiėmė veikla, kurios tikslas buvo griauti Lietuvos valstybingumo pamatus.

Gimė apie 1560 m. (tiksli gimimo vieta nežinoma). Profesionalus 17 a. pedagogas, literatas. 1604-1608 metais mokėsi Dancingo gimnazijoje. Tuo laiku buvo išspausdintos A. Rasijaus filosofijos disputų, kuriuos organizavo dėstytojas B. Kekermanas, tezės.

1609 m. A. Rasijus grįžo į Lietuvą. Čia dėstė retoriką, evangelikų reformatų aukštesniojoje mokykloje. Vėliau mokėsi Karaliaučiuje ir tęsė Dancingo gimnazijoje pradėtą literato praktiką. Čia ėmėsi rašyti Vilniuje sumanytą traktatą apie miestiečius ir kilmingumą. 1610 m. išspausdino platų būsimosios knygos „Traktato apie prekybą” prospektą, o 1611 m. Karaliaučiuje ir visą knygą. Tais pačiais metais Karaliaučiuje buvo išspausdinta ir kita A. Rasijaus knyga – veikalas apie logiką. Leidinys buvo skirtas jo buvusio mokytojo B. Kekermano logikos vadovėlio apgynimui nuo neteisingos kritikos.

1615 m. kunigaikštis Kristupas Radvila A. Rasijų iš Karaliaučiaus pasikvietė į Biržus. Čia jam buvo pavesta reorganizuoti Biržuose veikusią evangelikų reformatų mokyklą į gimnaziją. Biržuose A. Rasijus dirbo gimnazijos rektoriumi, dėstė retoriką ir kitas disciplinas, užbaigė rašyti Vilniuje sumanytą ir Karaliaučiuje pradėtą knygą „Politikos ir teisės traktatas apie kilmingumą ir prekybą”. Po 1612 m. A. Rasijus buvo pakviestas mokytojauti į Radvilos dvarą. 1624 m. A. Rasijus apsigyveno Kėdainiuose ir užsiėmė pedagogo praktika, 1626-1628 metais buvo Žemaičių distrikto superintendentas.

Mirė A. Rasijus Kėdainiuose. Palaidotas ten pat, ant natūraliai išlikusios kalvos (netoli dabar stovinčių Kėdainių savivaldybės rūmų).