Angliškai

LIETUVIŠKOS KNYGOS KELIU. IŠ ŽEMAIČIŲ Į LIETUVĄ...

Mikalojaus Daukšos, Merkelio Giedraičio, Motiejaus Strijkovskio kelias…

Iš Videniškių, Babėnų, mozūrų krašto – į Varnius, XVI a. renesansinės kultūros ir modernios tautinės ideologijos centrą Lietuvoje. Iš ŽemaičiųSimonas Daukantas. Paveikslas iš S. Daukanto muziejaus (Papilė) – į Lietuvą. Su lenkiškai ir lietuviškai primargintais rankraščiais, „Katekizmu” ir „Postile”, paties Žemaičių vyskupo paragintas. Su „Kronika” – pirmąja, kad ir lenkiškai, parašyta Lietuvos istorija – į Karaliaučių, tam, kad ten išspausdinta ir po pasaulį pasklidusi, pasakotų, jog Lietuva – kunigaikščių ir karžygių žemė, ir kad kiekvienas lietuvis savo istoriją žinotų.

Daukša, Strijkovskis… O greta jų – šito kelio svarbą žinantis, Lietuvos mokyklose, užsienio universitetuose knygos ir lietuviško žodžio reikšmę supratęs visų minėtų darbų mecenatas, to meto rašytojų, istorikų globėjas kunigaikštis, Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis.

Varniai, Kražiai, Babėnai, Krakės, Betygala… 400 metų… Bet, sako, Betygaloje iki šiol Vėviršos upelio pakrantėje auga Mikalojaus Daukšos laikais, gal net jo paties rankomis, pasodintas ąžuolas. Ir Babėnuose, buvusioje Mikalojaus Daukšos tėvų sodybos vietoje, auga ąžuolas. Ir Daukša lyg tas pats ąžuolas, ir jo žodžiai, kaip ir tąsyk, prieš 400 metų, vis taip pat skamba: „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.”

O vėliau…
Bus Kražiai. Laikotarpis, kai šis Žemaitijos mokslo ir kultūros centras taps vienu iš svarbiausių kultūros centrų Lietuvoje.

Toliau po Žemaičius ir Lietuvą sklis šviesa ir iš Varnių. XIX a. pradžioje Merkelio Giedraičio epochą savotiškai pakartos Arnulfas Juozapas Giedraitis, 1812 m. sudaręs komitetą, kuris turėjo parengti Švento Rašto vertimą į lietuvių kalbą. Taip Varniuose susibūrė to laikmečio Lietuvos šviesuoliai: prelatas Bonaventūras Gailevičius, kanauninkas Dominykas Mogėnas, kunigai Juozapas Januškevičius, Stanislovas Ovsianas, Emerinas de Eredanas, Žemaičių kunigų seminarijos regentas Ignas Paškevičius bei Leonas Uvainis ir Dionizas Poška. Praeina keturi metai, ir Lietuva jau turi pirmąjį lietuvišką katalikišką Naujojo Testamento leidimą – 1816 m. jis išleidžiamas Vilniuje. Tuo laiku, globojant vyskupui J. A. Giedraičiui, gimsta ir šiais laikais gerai žinomi Dionizo Poškos, Antano Klemento, Antano Strazdo pasaulietiniai literatūriniai kūriniai. Kražių bažnyčia

Iš Varnių, J. A. Giedraičiui paakinus, kuriam laikui kaip kultūrinių, literatūrinių ieškojimų ir kultūros žmonių bendravimo centras iškyla Barzdžiai su savo simboliniais, dar iki šiol išlikusiais „Baubliais”. Ir tuo pačiu, anot 1823 m. Simono Tado Stanevičiaus parašytos „Šlovė Žemaičių”, Vilnių apsėdę žemaičiai, sutartinai veikdami, atgaivino tėvų garbę ir gimtąją kalbą, pradžiugino lietuvius ir taip išgelbėjo senas Lietuvos gimines nuo pražūties.

Juozas Girdzijauskas ir Jurgis Lebedys savo darbuose nurodo, kad tais laikais Žemaičių sambūrio siela Vilniuje buvo pats S. Stanevičius. Šiam judėjimui priklausė ir Simonas Daukantas, Kajetonas Nezabitauskis, Jurgis Plioteris, Kiprijonas Protasevičius, Pranas Zatorskis, Adolfas Pšeciševskis ir nemažai kitų žemaičių, tarp kurių bene didžiausią būrį sudarė Kražių gimnazijos auklėtiniai. Būtent šio laikotarpio žemaičių kultūros veikėjai parašo ir išleidžia itin daug lituanistinių knygų. Bene reikšmingiausia iš jų – 1822 m. lietuvių kalba parašyta Simono Daukanto Lietuvos istorija, gražiai pavadinta „Darbai senųjų lietuvių ir Žemaičių”. O kur dar S. Stanevičiaus odė „Šlovė Žemaičių”, K. Nezabitauskio elementorius „Naujas mokslas skaitymo”S. Stanevičiaus „Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos arba žemaitiškos”, „Dainos žemaičių” ir kt.

Buvusios Kražių gimnazijos bendrabutis (bursa)Tais metais žemaičių keliai iš Vilniaus jau nusitęsia į Peterburgą, Maskvą, kitus Rusijos miestus, kur turtingi archyvai, aukštųjų mokyklų bibliotekos, garbūs profesoriai. Į užsienį važiuojama tam, kad po kurio laiko, sugrįžus į Lietuvą, vėl iškilūs žemaičiai susirinktų į Varnius, miestą, kuris XIX a. viduryje sustiprėja kaip šio krašto kultūros ir mokslo centras, įsikuria Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Kaip globėjas ir mecenatas į Varnius jis pasikviečia ir Peterburgo archyvus jau gerokai išnaršiusį Simoną Daukantą, žinomus to laikmečio šviesuolius Aleksandrą Beresnevičių, D. Bociarskį, Juozapą Silvestrą Dovydavičių, Ferdinandą Stulginskį, Andrių Ugianskį, Pranciškų Ambraziejų Kašarauską, Jeronimą Kiprijoną Račkauską, Vladimirą Andriejauską, Joną Jušką, Joną Zenkevičių. Varniuose tais laikais gana dažnai pasirodydavo ir Laurynas Ivinskis. Šie žmonės veikė vienas kitą. S. Daukanto paskatintas M. Valančius parašo 1848 m. išspausdintą „Žemaičių vyskupystę”. Čia, Varniuose gimsta S. Daukanto ketvirtoji (paskutinioji) istorijos knyga „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. Tuo metu Varniuose atidaromas ir knygynas, planuojama įsteigti Žemaičių akademiją, spaustuvę, pradėti leisti lietuviškus (žemaitiškus) laikraščius.

Caro valdžios represijos, prasidėjusios po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo, išblaškė žemaičius, neliko Varniuose ir Žemaičių vyskupijos centro, neliko Varnių kunigų seminarijos, kurioje iki to laiko dėstė Žemaitijos šviesuoliai, ir pats M. Valančius kartu su seminarija atsidūrė Kaune. Tačiau bendraminčiai ir tokiomis sąlygomis surasdavo vienas kitą. Paslapčiomis jie susirenka ir Kurše. Čia kartu su Simonu Daukantu naujo žemaičių kultūrinio sambūrio planus kuria Mikalojus Akelaitis, dailininkai Feliksas Smuglevičius ir keletas kitų mokslo ir meno žmonių. Jurgis Plioteris

Iškilių žemaičių tais laikais galėjai sutikti ir Tilžėje, iš kur lietuviškas knygas į Žemaičius ir Didžiąją Lietuvą gabeno paties M. Valančiaus globojami vyrai.

Lietuviškos spaudos draudimo metai grūdino žemaičius. Ir kai 1899 m. vasarą tuo metu Kuršo gubernijai priklausiusioje Palangoje buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje” – Lietuva sukluso ir įsiklausė. O po to – didelius perversmus žadantys įvykiai Rusijoje, I-asis pasaulinis karas, iškiliausių Lietuvos šviesuolių pastangos atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir 1918 m. vasario 16-osios aktas, kurį kartu su kitais lietuviais pasirašė ir būrelis žemaičių.

Ėjo dešimtmečiai… Keitėsi ne tik prezidentai, bet ir valdžios. Lietuva, būdama prie didžiųjų Europos kryžkelių, neišvengė II-ojo pasaulinio karo audrų, dar labiau ją išsekino pokario metų kovos ir masiniai intelektualų trėmimai į Rusijos gilumą. O kur dar šimtai profesorių, pedagogų, menininkų, kurie, vengdami galimų Rusijos represijų, pirmaisiais sovietizacijos metais ir pokariu pasitraukė į vakarus…

Tose politinių įvykių audrose vis dėlto būdavo ramių užutėkių, kur vėl imdavo burtis žemaičių šviesuoliai, ir vėl užsidegdavo naujų kultūrinių sambūrių šviesa.

Norėdami pratęsti ankstesnių žemaičių kultūrinių sambūrių tradicijas, vienyti įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose besimokančią Žemaitijos jaunuomenę, Vilniuje, Kaune studijuojantys iškiliausi žemaičiai šio amžiaus trečiame-penktame dešimtmetyje ėmė steigti žemaičių jaunimo korporacijas, įkūrė ir Žemaičių Simono Daukanto draugiją.

Tarpukario metais, Telšiams tapus Žemaitijos kultūros ir švietimo centru, paraginti Šiauliuose dirbančio poeto Stasio Anglickio ir Žemaičių „Alkos” muziejaus direktoriaus poeto Prano Genio, šio krašto poetai ir prozininkai susibūrė į Žemaičių rašytojų sambūrį, kuris 1938 m. Lietuvai padovanojo žemaičių poezijos ir prozos antologiją „Žemaičiai”. Šio sambūrio idėjų bei savo kolegų veikiamas formavosi ir ryškiausias to laikmečio tragiško likimo poetas Vytautas Mačernis. Būtent tuo laikotarpiu būrelis Telšių žemaičių, kuriuos rėmė profesorius Antanas Salys, žemaičių studentų korporacijos, Žemaičių Meno ir Mokslo centras savotiškai bandė susigrąžinti ir prarastąjį laiką – atgaivinti žemaičių rašybą, kūrybą, išlaikyti žemaičių kalbą oficialiose įstaigose. Šį gana sėkmingai pradėtą darbą nutraukė po II-ojo pasaulinio karo prasidėjusios represijos. Tragiškai susiklostė ir Žemaičių rašytojų sambūrio idėjinių vadovų likimai: dalis jų žuvo paskutinėmis II-ojo pasaulinio karo dienomis, kiti pasitraukė į vakarus, dar kitų balsas buvo prievarta nutildytas pačioje Lietuvoje ar Sibiro lageriuose.

Taip išaugo nauja žemaičių karta, kuri net nebuvo girdėjusi apie Žemaičių rašytojų sambūrį. Ir apie Motiejų Valančių, Simoną Daukantą, Simoną Stanevičių ji žinojo tik tiek, kiek tarybų valdžios metais oficialiai apie juos buvo leidžiama rašyti knygose. Bet ne visi tylėjo. Ir tada, kai devintojo dešimtmečio viduryje Lietuva vėl įžengė į Atgimimo kelią, kai suskambo Rainių varpas, Žemaitijoje jau buvo žmonių, kurie, minėdami Biržulio baseino tyrinėjimo dešimtmetį, suorganizavo Varnių mokslinę konferenciją. Ji subūrė daugelį Žemaitijos kultūros, mokslo ir švietimo žmonių. Būtent šioje konferencijoje buvo pasiūlyta steigti ir žemaičių kultūrinį sambūrį – draugiją, kuri apjungtų visus po Lietuvą išsibarsčiusius žemaičius, besidominčius savo gimtojo krašto istorija, kultūra ir puoselėjančius ja.

Žemaitija buLaiptai prie senosios Kražių varpinėsdo kartu su visa Lietuva. Ir tada, kai 1988-ųjų metų lapkričio pabaigoje į Telšius, Žemaičių „Alkos” muziejų, iš visos Lietuvos susirinko apie pusšimtis tokios draugijos įkūrimo idėjai pritariančių žemaičių, buvo priimta veiklos programa, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, praktiškai beveik nesiskyrė nuo to, kurią prieš 50 metų, dar tarpukariu, bandė įgyvendinti Žemaičių rašytojų kultūrinis sambūris ir Telšiuose veikusi Žemaičių senovės mėgėjų draugija. Greitai naujai įsikūrusios (praktiškai atsikūrusios) Žemaičių kultūros draugijos nariams vėl iš naujo parengus žemaičių rašybos pagrindus ir pradėjus leisti žemaitiškus laikraščius, paaiškėjo, kad ir čia jie vos ne dviratį iš naujo išradinėja – beveik tokias pat rašybos taisykles buvo pasirengę ir jomis, spausdindami žemaitiškus tekstus, naudojosi prieškario metais Telšiuose dirbę kalbininkai ir žurnalistai. Tai rodė, kad einama teisingu keliu, kad „žemaičiai ne išsidirbinėja”, o tik toliau, nors to iš pradžių nelabai ir patys žinojo, tęsia ankstesnes žemaičių kultūrinių sambūrių veiklos tradicijas. Laikas parodė, kad tokia jų veikla yra istorijos padiktuotas dėsningumas, ir kad žemaičių pastangos puoselėti savo gimtąją motinos kalbą, tradicijas ir papročius, gilintis į savo krašto istoriją, tą patį daryti paskatino ir kitus istoriškai susiklosčiusių Lietuvos etnografinių regionų kultūros, mokslo ir švietimo darbuotojus.

Tais, pirmaisiais Lietuvos atgimimo metais, žemaičiai daug kur buvo pirmi: ir pakviesdami į Rainių koplyčios (paminklo, kuriame įamžinta Lietuvių tautos patirta kančia) atidarymą, kuris tais metais sutraukė dešimtis tūkstančių Atgimimo idėjomis gyvenančių visos Lietuvos žmonių, ir drąsiai iš oficialių tribūnų prabildami savo gimtąja motinos kalba, ir gražiai pagal senąsias tradicijas švęsdami savo šventes. Tais metais Lietuva tarsi naujai išgirdo ir senąsias žemaičių dainas, kurios kartu su Lietuvoje įsiplieskusiu folkloro kolektyvų sąjūdžiu, kuriam vadovavo J. Basanavičiaus premijos laureatė žemaitė Zita Kelmickaitė, greitai ėmė skambėti visoje Lietuvoje, stebindamos savo sodrumu, spalvingumu ir žemaitiška stiprybe.

Lietuva skynėsi kelią į tikrąją nepriklausomybę. Telšiai, Varniai nuo Vilniaus toli, tačiau žemaičiai buvo pačiame įvykių sūkuryje, jie buvo Vilniuje, Lietuvos Aukščiausioje Taryboje, Lietuvos Seime, ir dažnai jų žodis, priimant įvairius sprendimus, buvo itin svarbus. Tais metais Lietuva suklususi klausėsi iškilių ekonomistų ir politikų Eduardo Vilko ir Kazimiero Antanavičiaus, džiaugėsi Mečislovo Laurinkaus, Vytauto Pakalniškio, Algirdo Saudargo, Gedimino Vagnoriaus ir kitų jaunų politikų veiklumu ir diplomatiniais sugebėjimais.

Politinių perversmų vėtros laužo ne tik nesveikus ir atgyvenusius medžius, tad šis laikas kartu buvo ir labai sudėtingas, nuolat šalia tvyrojo baimė, ar neatsitiks vieną dieną taip, kad, stengdamiesi visomis priemonėmis stiprinti ką tik atkurtos valstybės pagrindus, valdžios vyrai ar prie jų prisišliejusieji nepamins žmogiškumo, nenuvertins amžinųjų vertybių. Ta baimė daugeliui stiprėjo matant kaip griaunami paminklai, tarp kurių buvo net tokių, prie kurių būtų priklaupusios viso pasaulio motinos…

Ir tada greta mūsų poeto Justino Marcinkevičiaus atsistojo iš Varnių apylinkių kilusi literatūrologė Vilniaus universiteto profesorė Viktorija Daujotytė. Lietuvoje jau buvo norinčių deginti Juozo Baltušio, Juozo Paukštelio, Salomėjos Nėries, Žemaitės ir kai kurių kitų menininkų knygas, tačiau prakalbo kultūros, mokslo ir meno žmonės, tarp kurių buvo ir žemaičių. Jie vėl privertė visus suklusti. Lietuvos sąžinė liko švari. Tie, kurie apgynė Žmogų, jo teisę būti būti savimi, tikrąjį meną, šiandien žinomi kaip Santarvės premijos laureatai. Ir buvo džiugu, kad Lietuvos mokslo ir kultūros žmonės, davę pradžią Lietuvos Atgimimui, ir toliau liko Lietuvos sąžinė.

Vilniuje, pačioje Gedimino prospekto pradžioje – didžiausia Lietuvos mokslo šventovė – Lietuvos Mokslų akademija. Eis metai, tačiau jie neįstengs ištrinti atminties ir žinojimo, kad būtent čia buvo duotas postūmis Lietuvos Atgimimui. Būtent čia buriasi ir iškiliausi šių dienų žemaičiai mokslininkaai: Benediktas Juodka, Eduardas Vilkas, Leonardas Sauka, Aleksas Girdenis, Vladislovas Domarkas, Aleksandras Vasiliauskas, Alfonsas Žilėnas, Juozas Kulys, Algirdas Bumelis, Domas Kaunas, Arvydas Survila ir kt.

Talentingiausi ir gabiausi žemaičiai, kaip ir Simono Daukanto laikais, šiandien veržiasi į Vilnių. Čia – turtingiausios mokslinės bibliotekos, seniausias tradicijas turintys universitetai, didžiausių mokslo aukštumų pasiekę profesoriai. Čia, Vilniuje, paskutiniais metais ėmė formuotis ir besišakojančio žemaičių kultūrinio judėjimo organizacijų centras: Žemaičių akademija, Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, Žemaičių kultūros draugijos redakcija, Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia”, Žemaičių kultūros draugijos Vilniaus skyrius. Jų veikla plečiasi, įjungia vis daugiau žmonių. Žemaičiai nori jausti vienas kitą, nori įteisinti save kaip žmonės, kilę būtent iš Žemaitijos, kuri Lietuvai visada buvo didelė atspirtis išlaikant valstybingumą, išliekant savimi. Žemaičių kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų paramos fondo prisistatymo visuomenei vakaro (1999 01 08)  darbo prezidiumas

Ateina laikas, kai kiekvienas iš mūsų kažką tai svarbaus ir reikšmingo nori ir savo gimtajam kraštui padaryti. Reikia gražių švenčių, susibūrimų, kurie mums padėtų būti savimi, reikia knygų, kuriose būtų puoselėjamos amžinosios vertybės ir mums primintų, kas esame, kuo mes saviti, turtingi ir kuo galime didžiuotis.

Būtent apie tai, praėjus lygiai dešimčiai metų nuo Žemaičių kultūros draugijos įkūrimo, ėmė mąstyti būrys Vilniuje gyvenančių žemaičių kultūrinių judėjimų atstovų. Kaip toliau plėtoti žemaičių kultūrinį judėjimą, kaip remti jaunų žemaičių pastangas siekti mokslo, ypač Vilniaus aukštosiose mokyklose? Reikia rūpintis ir sunkiai gyvenančiomis šeimomis, kurios negali garantuoti savo vaikams palankaus kelio į mokkslą. Mąstant apie tai, buvo nutarta įsteigti Žemaičių kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų paramos fondą (toliau – Žemaičių fondą). Šiandien jo valdyboje: Vilniaus universiteto profesorė Viktorija Daujotytė (pirmininkė), Lietuvos Seimo narys Sigitas Kaktys, Žemaičių akademijos rektorius dr. Adomas Butrimas, Vilnaus dailės akademijos profesorius Vladislovas Daujotas, Žemaičių kultūros draugijos Informacinio kultūros centro vadovė, „Žemaičių žemės” žurnalo redaktorė Danutė Mukienė, Lietuvos Teisės akademijos prorektorius dr. Egidijus Kurapka, Lietuvos Mokslų akademijos akademikas Aleksandras Vasiliauskas, Lietuvos muzikos akademijos studentė etnomuzikologė Loreta Mukaitė, kunigas Petras Smilgys.

1999 m. sausio 8 d. Vilniuje, miesto Rotušėje, įvyko oficialus Žemaičių fondo pristatymas visuomenei. Tą vakarą į vieną vietą suėjo didelė dalis pačių iškiliausių Vilniaus ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenančių žemaičių. Mokslininkai, menininkai, žurnalistai, muziejininkai, bibliotekininkai, įvairių kultūrinių judėjimų ir bendrijų vadovai, studentai, kiti lietuviai, besidomintys Žemaitija ir tyrinėjantys ją. Bendrauja Vilniuje gyvenantys ir kuriantys žemaičiai poetai ir prozininkai. Jų čia net apie pusantro šimto. Savo kūrybos parodas Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose nuolat rengia jau nuo I-osios pasaulio žemaičių dailininkų kūrybos parodos vienas kitą gerai žinantys Vilniaus žemaičiai dailininkai. Susirinkę iš įvairių Vilniaus aukštųjų mokyklų, akademijų ir institutų, į savo gimtuosius kraštus vis pasuka Vilniuje gyvenantys mokslininkai.

Per paskutiniuosius kelis dešimtmečius išaugusi Vilniuje susibūrusi nauja iškilių žemaičių intelektualų ir menininkų karta neatitrūko nuo gimtosios žemės ir nuolat savo darbais grįžta į ją. Grįžta tam, kad savo talentingai nutapytu paveikslu ar išmintimi alsuojančia knyga paskatintų skrydžiui besiruošiančius jaunus žmones plačiau pažvelgti į pasaulį, pasukti mokslo ir kultūros keliu. Toks šiandien ir Žemaičių akademijos, Žemaičių kultūros draugijos, Žemaičių fondo, Akademinio žemaičių jaunimo korporacijos „Samogitia” veiklos pagrindinis tikslas. Mokslininkai Klaipėdoje

Dabar Lietuvoje sąlygos jau kitokios, negu Simono Daukanto laikais – aukštojo mokslo jau galima siekti ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, netgi tuose pačiuose Telšiuose, tačiau mokslo kelio svarba ta pati.

„Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?” – savo garsiojoje „Postilės” Prakalboje prieš 400 metų rašė Žemaičių vyskupijos kanauninkas ir vienas pirmųjų Lietuvos rašytojų Mikalojus Daukša.

Praėjo 400 metų o šie, Renesanso idėjų pagimdyti žodžiai, ir šiandien tokie pat aktualūs kiekvienam, kas nori būti savimi, turėti savo žemę ir jaustis esąs jos vertas. Ir tas simbolinis kelias iš Žemaičių į Lietuvą, Vilnių, Kauną ar Klaipėdą, tam, kad žemaičiai taptų tuo, kuo gali tapti, kad Lietuva turėtų Reginą Maciūtę, Vladislovą Domarką, Vytautą Klovą, Marcelijų Martinaitį, Viktoriją Daujotytę, Aleksą Girdenį, Romualdą Granauską, Juozą Girdzijauską, Egidijų Aleksandravičių, Vytautą Valių, Donatą Sauką, Alfredą Bumblauską ir šimtus kitų iškilių žemaičių, kurie šiandien ir yra tas naujasis Žemaičių kultūrinis sambūris, savo netradiciniu mąstymu, darbais, kūryba ir išmintimi keliantys Lietuvoje tikrųjų vertybių, taip pat meno, mokslo ir kultūros, prestižą.

Danutė Mukienė

Jono Danausko ir Virginijos Valuckienės nuotraukos


[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15