Jurgis Lebedys: MOTIEJUS STRYJKOVSKIS (Fragmentas iš Jurgio Lebedžio knygos „Senoji lietuvių literatūra”. V., 1977. P. 125-128) Motiejus Strijkovskis buvo lenkas. Jis gimė 1547 m. Strikove, Varšuvos vaivadijoje, smulkiųjų bajorų šeimoje. 1567/1568 metais žiemos semestre buvo imatrikuliuotas Krokuvos universitete, kurį baigė laisvųjų menų bakalauro laipsniu. Vėliau jis ėjo karo tarnybą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, daug keliavo, lankėsi Balkanuose. Susidomėjęs Lietuvos praeitimi, metraščiais, paminklais, ėmė rinkti istorinę medžiagą, galvojo parašyti didelį istorinį veikalą. 1574-1575 m. kaip pasiuntinybės narys jis buvo išvykęs į Turkiją. Grįžęs į Lietuvą, prisiglaudė Slucke pas kunigaikštį Jurgį Olelkovičių, kuris buvo kilęs iš Gediminaičių. Jo globojamas, ėmė rašyti pirmąją savo „Kronikos” redakciją ir kitus mažesnius veikalus. Jurgiui Olelkovičiui 1578 m. mirus, Strijkovskis turėjo ieškoti kito mecenato. Jis atsidūrė Varniuose pas Žemaičių vyskupą M. Giedraitį, kuriam ypač rūpėjo, kad būtų parašyta Lietuvos istorija. M. Giedraitis arba pats pasikvietė M. Strijkovskį, arba mielai priėmė, kitų rekomenduotą. Vyskupas norėjo istoriką kuo geriau aprūpinti. Strijkovskis buvo karys, keliautojas, nuotykių mėgėjas, bet ne dvasininkas.

Todėl jam buvo suteikti žemesnieji (akolito) šventimai, ir jis buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kanauninku – vienu iš šešių, tarp kurių buvo ir M. Daukša. Apie Strijkovskio gyvenimą Žemaičiuose maža teišliko žinių. Žinoma tik tiek, kad jis rezidavo pačiuose Varniuose, tuo išsiskirdamas iš visų kanauninkų, savo namuose laikė jauną našlę, be to, kaip ir kiti kanauninkai, turėjo dar savo parapiją (buvo Jurbarko klebonas). Paskutinė žinoma jo gyvenimo data yra 1586 m.

Parašyti Lietuvos istoriją tuo metu buvo itin aktualu. Suintensyvėjus kultūriniam gyvenimui, jos labai pageidavo feodalinė diduomenė, kuriai nepakako vien metraščių. Be to, Lietuvos istorija darėsi būtina atrama, kovojant dėl valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos. Todėl Strijkovskis su savo interesais, žiniomis, patirtimi, pradėtais darbais buvo labai reikalingas. Varniuose lenkų kalba jis parašė Lietuvos ir kelių kitų kraštų istoriją („Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi”), kuri buvo išleista Karaliaučiuje 1582 m. Sutrumpintai ji vadinama „Kronika”. Tai buvo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija.

Strijkovskis sako, kad jis nieko naujo neišgalvojo. Jis viską stengėsi pagrįsti šaltiniais, todėl kaupė istorinę medžiagą, ieškojo įvairių dokumentų, naudojosi metraščiais, turėjo keliasdešimt jo nuorašų. Pats mokėsi lietuvių kalbos, rinko dainas, padavimus, lankė kovų vietas, vyko į Klaipėdą Palangos pajūriu, norėdamas nustatyti, kur galėjo išlipti Palemonas. Tos medžiagos susidarę tiek, kad nebūtų tilpę į vežimą.

„Džiovindamas smegenis”, jis rašęs savo darbą, stengdamasis konstatuoti tiesą. Radęs klaidų kitų autorių darbuose, juos vadino „besmegeniais”.

Pagrindinis Strijkovskio tikslas „Kronikoje” buvo apginti lietuvių feodalų tautinę garbę, sudaryti priešams gerą nuomonę apie Lietuvą, iškelti ją iš aprūkusios nakties. Kartu jis siekė ir didaktinių tikslų, į istoriją žiūrėjo antikos istorikų akimis. Kaip ir pastarieji, laikėsi nuomonės, kad istorija yra gyvenimo mokytoja (historia est magistra vitae). Tačiau užsibrėžtiems uždaviniams įvykdyti Strijkovskis nebuvo tinkamai pasiruošęs. Jo istorija dar labai tolima nuo mūsų istorijos supratimo. Tai ne socialinė politinė, o karalių ir kunigaikščių istorija. Strijkovskį pirmiausia traukia karvedžiai, nepaprasti įvykiai. Be to, jis labai nekritiškas, nesugeba atskirti svarbių dalykų nuo nesvarbių, tikrovės nuo fantastikos. Istoriją jis pradeda nuo Nojaus ir didžiuojasi, kad ir lietuvius jam pavykę išvesti iš jo. Jis dažnai rašo apie kometas, marus ir jų pasekmes, tris mėnulius, kalba apie tai, kad viena moteris pagimdžiusi 36 ar net 60 vaikų, kad karvė turėjusi veršį septyniom kojom ir dviem galvom. Tačiau labiausiai mėgsta aprašinėti įvykius, karalius, kunigaikščius, jų iškilmes, karūnaciją. Jomis taip susižavi, kad imasi eiliuotos kalbos. Eilėmis parašyta žymi „Kronikos” dalis, pavyzdžiui, Žalgirio mūšio (1410) aprašymas, nes autorius norėjęs žygius taurių vyrų pagerbti. Dėl viso to „Kronika” pasidarė savotiškas kratinys, kuriame daug kas supainiota ir kuriame sunku susigaudyti.

Strijkovskio „Kronikos” idėjinės tendencijos tos pačios, kaip ir plačiosios metraščių redakcijos. [Plačiau apie tai žr. Jučas M. Lietuvos metraščiai. V., 1968. P. 135-162.]

Kaip ir tų metraščių, „Kronikos” pagrindinis tikslas yra apginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė politinį savarankiškumą. Jį Strijkovskis gina, idealizuodamas praeities kunigaikščius, pabrėždamas jų narsumą, negailėdamas aukšto stiliaus, barokiško žodžio. Būdamas lenkas, rašo taip, tarsi būtų lietuvis, stengdamasis kaip galima labiau iškelti Lietuvos feodalus, viską perdėdamas, hiperbolizuodamas. Atsakydamas į tai, kad lietuviai nepaliko metraščių, jis giriasi, kad vis viena lietuvių narsumas pasiekdavo dangaus aukštybes. Apie Algirdą sako, kad jis prilygo Hanibalui, Scipionui ir kitiems tokiems karvedžiams. Apie Vytautą pasakoma dar daugiau: jis buvo Heraklis jėga, Leonidas drąsa, Krezas turtu, o visus pralenkdavo vaišingumu. Taigi Strijkovskis rašė „Kroniką” kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis ir ta prasme tęsė metraščių tradicijas, kovojo su unijos pasekmėmis.

Strijkovskio „Kronika” vertinga ir kitais atžvilgiais. Joje yra daug žinių iš liaudies gyvenimo, pasakojama, kaip kryžiuočiai vargino, kankino žemaičius. Kalbama apie senojo tikėjimo liekanas, aprašomi lietuvių papročiai, apeigos, duodama trumpų lietuviškų posakių, minimos kai kurios liaudies dainos (pvz., daina apie Daumantą). Norėdamas plačiau pavaizduoti liaudies gyvenimą, autorius vartoja lietuviškus žodžius (putra ir kt). Įdomus pasakojimas apie žemaitį, kuris pagonių krikšto metu per pamokslą taręs Jogailai: Velniaižin, tasai kunigs meluoj, mylastyvas karaliau (Welna ažyn tassai Kunigs meluy Milastiwas Karalau). Kitame epizode du žemaičiai kalbasi bažnyčioje ir mato, kaip kunigas vaizduoja Kristaus plakimą. Tarp vieno žemaičio ir kunigo įvyksta toks pokalbis:

– O ką tatai muši, kunige?

– Poną dievą.

– Ar aną, kuris mums padarė piktus rugius?

– Aną.

– Gerai, mielas kunige, plak šitą dievą – piktus mums davė rugius.

Taigi Strijkovskio „Kronika” yra kartu vertingas lietuvių mitologijos, etnografijos ir tautosakos šaltinis. [Žr. Jonynas A. Lietuvių folkloras M. Strijkovskio „Kronikoje”// Lietuvių poetikos tyrinėjimai („Literatūra ir kalba, t. XII). V., 1974. P. 239-272.]

„Kronika” įdomi ir literatūriniu atžvilgiu. [Žr. Zaborskaitė V., Renesanso kultūros apraiškos M. Strijkovskio „Kronikoje”. – „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai”. Serija A, t. 2(19), 1965. P. 73-89.]

Strijkovskis neskyrė poetinio žodžio nuo istoriografinio, visur stengėsi kalbėti vaizdingai, sueiliavo daugelį mūšio scenų, panaudojo padavimų, legendų, vartojo dialogus. Nors neretai rašė kaip poetas, bet poetiniu talentu nepasižymėjo, jį galima laikyti tik vidutinišku eiliuotoju. Panaudodamas grožinės literatūros elementus plačiuose mūšių aprašymuose, jis rėmėsi antikiniais istorikais ir, nežinodamas ribų, per toli nueidavo.

Strijkovskio „Kronika” ilgą laiką buvo beveik vienintelis veikalas, iš kurio buvo galima pasisemti žinių apie krašto praeitį. Ja naudojosi vėlesni Lietuvos istorikai, pvz., A. Vijūkas-Kojalavičius (XVII a. pirmojoje pusėje). Adomas Mickevičius ja rėmėsi rašydamas poemą „Gražina”. Dar ir dabar Strijkovskio „Kronika” nenustojo savo reikšmės.

Strijkovskio „Kroniką” 1766 m. perspausdino F. Bohomolecas, o 1846 m. – I. Danilavičius, pridėjęs straipsnį apie patį darbą ir jo autorių.

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]