MOTIEJUS STRIJKOVSKIS     Biografija Svarbiausi darbai Dr. Darius Kuolys apie Motiejų Strijkovskį Jurgis Lebedys apie Motiejų Stijkovskį

• „Itin svarbią M. Daukšos darbų konteksto dalį sudaro iš mozūrų kilusio Lietuvos istoriko Motiejaus Strijkovskio (1547-prieš 1593) tekstai: šalies didikų Pacų, Katkevičių, Olelkaičių globotinis 1575-1577 m. Slucke, kunigaikščio Jurgio Olelkaičio dvare, lenkiškai parašo lietuvių tautos epą – eiliuotąją istoriją „Apie garbingos lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautos pradžią, kilmę, narsą, karžygiškus darbus ir vidaus reikalus”

• Slucke rašytame tautiniame epe M. Strijkovskis aukština savo meto Lietuvą kaip Mindaugo karalystės tradicijas tęsiančią valstybę, iškelia baltų tautų etninės ir politinės vienybės idėją, į politinės lietuvių tautos istoriją darniai įjungia gudų (rusėnų) etnosą, pabrėždamas lietuvišką stačiatikių gudų bajorų kilmę. Šis istorinis veikalas pirmąsyk Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje teigia lietuvių kalbos viešo vartojimo būtinybę.

Darius Kuolys

Biografija

• Motiejus Strijkovskis (Maciej Stryjkowski, Strykowski). Istorikas, poetas. Gimė 1547 m. Strikove (Radomo vaivadija), mirė XVI a. pabaigoje ar XVII a. pradžioje Lietuvoje (spėjama, kad prieš 1593 m.).
• Mozūras, kilęs iš senos bajorų Osostowicz giminės. Mokėsi Brzezinuose, vėliau – Paduvos ir Bolonijos universitetuose. Apie tai rašo pats Strijkovskis savo eiliuotoje biografijoje, kuri išspausdinta Kronikoje. Nuo 1564 metų gyveno Lietuvoje. 1565-1573 m. tarnavo LDK kariuomenėje algininku, Vitebsko komendanto A. Guagninio vadovybėje, rinko ir tyrinėjo Lietuvos istorijos šaltinius. 1574 m. buvo Krokuvoje ir netrukus po to, prisijungęs prie A. Rornowskio pasiuntinybės, išvyko į Turkiją. Čia ir Europos pietryčių šalyse jis išbuvo apie pusantrų metų. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno pas Slucko kunigaikštį Jurgį Olelkaitį ir toliau tyrinėjo Lietuvos istoriją. 1578 m. J. Olelkaičiui mirus, išvyko į Varnius.
• Tuo metu Žemaičių vyskupu buvo Merkelis Giedraitis, kuris ir ėmėsi globoti M. Strijkovskį. Merkelis Giedraitis jam parūpino kanauninko ir Jurbarko klebono vietą, pavedė parašyti Lietuvos istoriją. Rinkdamas medžiagą Lietuvos istorijai, M. Strijkovskis iš Varnių ne kartą važinėjo į Karaliaučių, o vėliau – į Krokuvą (knygos spausdinimo reikalais).
• Spėjama, kad Varniuose M. Strijkovskis išgyveno mažiausiai iki 1582 m. Tolimesnis jo likimas nežinomas. 1582 m. jam buvo tik 35-eri. Spėjama, kad jis, sulaukęs tokio amžiaus, galėjo ir mirti, nes buvo silnos sveikatos, vaikystėje sunkiai sužeistas.
• Į klausimą, buvo ar ne jis priėmęs dvasininko šventinimus, atsakymo dar nerandama. Faktas tas, kad tais laikais į vyskupijų kapitulas būdavo skiriami ir pasauliečiai, tai ir M. Strijkovskis galėjo būti ne dvasiškis. Didžiausia tikimybė, kaip rašo daugelis istorikų, kad M. Strijkovskis mirė Lietuvoje, greičiausiai Varniuose, nes vėliau niekur kitur apie jį žinių nerandama.

Svarbiausi darbai

• Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje (T. 10) rašoma, kad 1570-1573 metais M. Strijkovskis buvo parašęs LDK ir gretimų šalių istoriją. (M. Strijkovskio teigimu, rankraštį pasisavino kronikininkas A. Guagninis. "Kronikos" eiliuotoje įžangoje M. Strijkovskis paraštėje sako: „Sarmatiae Europeae descriptio, kurią pasisavino vienas italas ir išleido savo vardu, nors nei rašyti nemoka (jau tokia drąsa blogųjų, kurie vadinami pramuštgalviais), – taigi išleido 1576”. „Lietuvių enciklopedijoje” T. XXIX rašoma, kad veikiausiai dėl to M. Strijkovskis 1580 m. iš Stepono Batoro išsirūpino privilegiją (ji yra įdėta "Kronikoje", prieš tekstą), kad jo parašytų veikalų (Goniec Cnoty, Kronika ir De Sarmatia Europea) per 10 metų niekas kitas neišspausdintų, o išspausdintų nepardavinėtų.)
• 1575-1578 metais M. Strijkovskis parašė eiliuotą kroniką „Apie šauniausios lietuvių, žemaičių ir rusų tautos pradžią” (išleista Varšuvoje 1978 m.). M. Strijkovskis vėliau savo eiliuotąją kroniką perdirbo proza ir išleido Karaliaučiuje. Tai buvo pirmoji spausdinta LDK istorija – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika” (1582, abu veikalai išspausdinti lenkų k., abiejuose yra citatų lietuvių kalba). Įvykiai dėstomi iki XVI a. 8 dešimtmečio pabaigos.
• M. Strijkovskis ne visus šaltinių duomenis vertino kritiškai. Veikale labai aukštinami Lietuvos valdovai ir jų valstybės stiprinimo politika. Vis dėlto ši "Kronika" iki pat XIX a. buvo vienas iš svarbiausių leidinių apie Lietuvos istoriją.
• Apie M. Strijkovskį plati medžiaga paskelbta 1978 m. Katovicuose išleistoje J. Radziševskio knygoje „Stryjkowski historyk-poeta z epoki Odrodzenia”.
• Strijkovskis yra pirmasis Lietuvos istorikas. A. Kojelavičius XVII a. ir Sclözeris XVIII a. buvo tik jo darbų vertėjai ir perdirbinėtojai. Albinas Kojalavičius savo „Historiae Lithuanae” I (1669) rašo: „Pateikiu ne naują istoriją, savuoju darbu sudarytą, bet iš Motiejaus Strijkovskio metraščių paimtąją, kiek leis menki gabumai, daug mažesnė erudicija ir kitos sunkesnės studijos, imuosi suredaguoti pagal literatūrinius dėsnius ir taisykles”.

Dr. Darius Kuolys apie Motiejų Strijkovskį:

• Darius Kuolys, rašydamas apie Mikalojaus Daukšos darbų reikšmę (Pilietiškumo tėvas, valstybės sargas //Mikalojaus Daukšos „Katekizmui” – 400. K., 1995. P. 10-11), pažymi:
• „Itin svarbią M. Daukšos darbų konteksto dalį sudaro iš mozūrų kilusio Lietuvos istoriko Motiejaus Strijkovskio (1547-prieš 1593) tekstai: šalies didikų Pacų, Katkevičių, Olelkaičių globotinis 1575-1577 m. Slucke, kunigaikščio Jurgio Olelkaičio dvare, lenkiškai parašo lietuvių tautos epą – eiliuotąją istoriją „Apie garbingos lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautos pradžią, kilmę, narsą, karžygiškus darbus ir vidaus reikalus”. Šis spaudai parengtas kūrinys dėl nežinomų priežasčių XVI amžiuje Lietuvos skaitytojų nepasiekė. Mūsų laikais atrastą jo rankraštį 1978 m. Varšuvoje paskelbė lenkų istorikė J. Radziszewska. (...)
• Slucke rašytame tautiniame epe M. Strijkovskis aukština savo meto Lietuvą kaip Mindaugo karalystės tradicijas tęsiančią valstybę, iškelia baltų tautų etninės ir politinės vienybės idėją, į politinės lietuvių tautos istoriją darniai įjungia gudų (rusėnų) etnosą, pabrėždamas lietuvišką stačiatikių gudų bajorų kilmę. Šis istorinis veikalas pirmąsyk Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje teigia lietuvių kalbos viešo vartojimo būtinybę. Aptardamas lietuvių ir lotynų kalbų giminystę, M. Strijkovskis sielojasi, kad Lietuva nūdien išsižadanti protėvių palikimo – gimtosios kalbos, priekaištauja lietuvių bajorams dėl tautinės ištikimybės stygiaus:

„Kitų lotyniškų žodžių vardinti daugiau nenoriu,

Nes matau, kad jums savos lietuvių kalbos jau mokytis gėda,

Senųjų protėvių kalbos išsižadėjote

Ir netenkate to, ką kruvinu kardu jie buvo laimėję.

Gera būtų, jei sava kalba tarp jūsų gyvuotų,

Nes jūsų sostui totorius ir maskvėnas tarnavo.”

[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]