Unikalus XVI a. dokumentas

UNUKALUS XVI a. DOKUMENTAS

Neseniai „Aidų“ leidykla skaitytojams pateikė autentišką Bažnyčios istorijos dokumentą – Žemaičių vyskupijos vizitacija (išvertė ir spaudai parengė Liudas Jovaiša; įvadą ir paaiškinimus parašė Juozas Tumelis bei Liudas Jovaiša) – liudijantį Žemaičių vyskupijos padėtį XVI a. pabaigoje.

Minimu laikotarpiu jau šiek tiek buvo atslūgusi reformacijos karštinė, tačiau liberalusis kalvinizmas ryškiai įtakojo religinį gyvenimą. Juolab kad pati katalikybė Lietuvoje ir žemaičiuose dar nebuvo labai tvirtai įsigalėjusi. Katalikybę čia daugiausiai tariamai skelbdavo lenkų dvasininkai, kurie pačioje Lenkijoje negaudavo vietos. Daugelis jų nebuvo kunigai, nemokėdavo lietuvių kalbos ir į Lietuvą atvykdavo tik pasipelnyti. Situaciją aiškiai parodo vyskupijų kapitulos sudėtis, pavyzdžiui, Žemaičių kapituloje iš 6 kanauninkų 3 tebuvo kunigai, iš jų – tik vienas lietuvis (Mikalojus Daukša). Ką tada bekalbėti apie eilinių bažnytėlių kunigus. Taikstytis su šitokia padėtimi nesiruošė daug Lietuvos

Bažnyčiai ir kultūrai padėjęs vyskupas Merkelis Giedraitis. Vos pradėjęs vyskupauti ir pamatęs apgailėtiną vyskupijos būklę, vysk. Merkelis Giedraitis paprašo Apaštališkąjį nuncijų Joną Andriejų Kaligarį atsiųsti vizitatorių, kuris įvertintų situaciją Žemaičiuose. Taigi 1579 metų pabaigoje iš Varšuvos į Žemaičius atvyksta nuncijaus paskirtas vizitatorius Tarkvinijus Pekulas. Jo be jokių pagražinimų surašytas Žemaitijos parapijų vizitacijų aktas pateikia labai įdomių ir savitų detalių apie ano meto klebonus, kunigus ir kitus bažnyčioje tarnavusius asmenis. Aišku, vizitacijoje kalbama apie gana liūdną Žemaičių Bažnyčios vaizdą. Nors sugyventinių ir nuosavų vaikų turėję dvasininkai (vizitatoriui apklausiamieji asmenys atsakinėję sąžiningai ir be užuolankų) šventadienį nuo „šeimyninių“ rūpesčių atitrūkdavo ir tarnaudavo Bažnyčioje, skelbdami Dievo žodį bei teikdami sakramentus, pasauliečiams to buvo per mažai. Vizitatoriui jie guodėsi, kad parapijoje norėtų matyti geresnius kunigus, sąžiningai atliekančius savo pareigas. Tačiau vizitacijos aprašymas, kaip minima knygos įžanginiame straipsnyje, „pakankamai aiškiai išsklaido ir ne vieną senokai įsikerojusį mitą – neva Žemaičiuose po krikšto nieko ar beveik nieko nepasikeitę, kad visuotinai tebegarbintos senosios dievybės, kad Kristaus mokymas čia nieko ir niekaip nepaveikęs“. Svarbiausia – buvo imtasi priemonių, kurios leidusios pagerinti Bažnyčios padėtį. Vizitatorius negailestingai baudė itin prasikaltusius ganytojus. Kai kuriems 30 dienų atgailauti prisiėjo net kalėjime. Aišku, buvo ir gana gerai išsimokslinusių kunigų, kuriais vizitatoriui galėjo pasididžiuoti tiek tikintieji, tiek pats vyskupas.

Skaitytojai šiame dokumente, be bažnyčios realijų, gali rasti daug medžiagos ir apie kitas XVI a. gyvenimo sferas. Neabejotinai šis Žemaičių vyskupijos aprašas yra reikšmingas bendrajai kultūros istorijai. Taigi šis unikalus liudijimas iš XVI a. turėtų atkreiptį daugelio skaitytojų dėmesį. Ne vien tik dvasininkų ir Bažnyčios istorikų.

© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.
Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15