MOTIEJUS VALANČIUS Gyvenimo ir kūrybos kelias. Kaunas, 1864-1875 metai Spaudai parengė Vaida Vaitkutė ir Danutė Ramonaitė 1864-ieji. Prieškalėdis Paskutinieji gyvenimo metai Iš M. Valančiaus laiškų, rašytų Kaune "Ir bus kajpo medis idijgtas ties undenu, kurs duos vajsius lajkuj atėjus: Ir lapaj jo nenubirs ir kąn nedarytu wis kloses. . . "* (Wisas Psalmes S. Dowyda Karaliaus. Šviest. iliustr. )

Paskutiniais gyvenimo metais, apžvelgdamas savo rašto darbus, M. Valančius nurodė: “Dar 1864 m. išverčiau visą Dovydo Psalmyną į žemaitišką kalbą žodis žodin. Išspausdinta vardu “Wisas Psalmes S. Dowida Karaliaus".

Nuo tada šias psalmes jau savo kalba galėjo skaityti jo ganomieji.

Netrukus po to jis buvo priverstas palikti Varnius ir vyskupiją.

Jau mūsų amžiuje apie Valančių rašę jo gyvenimo ir veiklos tyrinėtojai tą laiką apibūdina kaip kovos ir dvasinių kentėjimų laikotarpį.

Šioje pubikacijoje - kai kurie svarbesni Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gyvenimo ir kūrybos epizodai iš Kauno laikotarpio.

1864-ieji. Prieškalėdis

1864-ųjų metų pabaigoje Žemaičių vyskupas gavo Vilniaus generalgubernatoriaus pakvietimą atvykti į Vilnių, bet 1864 m. lapkričio 6 d. atvažiavęs į Kauną, lapkričio 8 d. jau gavo žinią iš gubernatoriaus, kad į Vilnių nebereikia važiuoti, teliekie, girdi, Kaune – čia iš Varnių perkeliama vyskupija. M. Valančiui Kaune buvo skirti augustinijonų šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios namai, anuometinėje Vilijampolės gatvėje. Šiame klasicizmo stiliaus pastate augustinijonai vienuoliai buvo įsikūrę nuo 1808 m.,  kai jie iš Vilniaus persikėlė į Kauną.

Vyskupas M. Valančius į Kauną buvo iškeltas apie tai net popiežiaus iš anksto neįspėjus (1). Žemaičių vyskupui gyvenant Kaune, t. y. apgyvendinus jį "po gubernatoriaus nosim", Lietuvoje buvusi caro administracija tikėjosi suvaržyti vyskupo lietuvišką veiklą. Tokiu būdu Muravjovo valia Žemaičių vyskupo krėslas, nuo Vytauto laikų stovėjęs Žemaitijos vidury, Varniuose, atsidūrė Kaune.

Paskutinieji gyvenimo metai

Valančius Kaune gyveno namų arešto sąlygomis. Vyskupą akylai saugojo ir jo įtaką žmonėms visomis išgalėmis stengėsi apriboti vietiniai caro valdžios pareigūnai. Fizinis vyskupo gyvenimas daugiausia sukosi tarp jo namų ir anuometinės Šv. Petro bažnyčios (dabar Kauno Arkikatedros). Tačiau, nepaisant nuolatinių valdžios pastangų nušalinti jį nuo visuomeninio gyvenimo ir vadovavimo vyskupijai, jo įtaka Žemaičių vyskupijos žmonėms, kaip ir anksčiau, buvo didžiulė.

Kauno laikotarpiu išryškėjo M. Valančiaus apgalvota, diplomatinė kova su caro valdininkų pradėta lietuvių rusinimo politika. Gyvendamas Kaune, M. Valančius netapo kaliniu, kaip to norėjo caro valdžia, o ir toliau buvo kovotojas. Jis rūpinosi draudžiamų knygų spausdinimu ir jų platinimu, organizavo daraktorystės judėjimą, daug pastangų dėjo, kad nuo bausmės būtų išgelbėti valdžiai įkliuvę lietuviškos spaudos platintojai, kad būtų panaikintos bausmės 1831, 1861-1963 metų manifestacijų dalyviams kunigams. Šiame darbe jis naudodavo įvairias priemones, kartais net ir žandarų papirkinėjimus, kad tik jie nematytų, ką daro jis ir jo bendraminčiai.

Uždraudus lietuvišką spaudą, M. Valančius iš karto pasipriešino “graždankai” – lietuviškų raštų rašymui rusiškomis raidėmis ir reikalavo į viešąjį gyvenimą sugrąžinti raštą lotyniškais rašmenimis.

Daug rūpesčių M. Valančiui buvo dėl caro valdžios nurodymo vyskupui aprobuoti kunigų sakomus pamokslų tekstus. Buvo reikalaujama išleisti specialiai rusų valdžiai priimtinų pamokslų knygas. M. Valančius kategoriškai pasisakė prieš jų spausdinimą rusiškomis raidėmis. Ilgai jis boikotavo valdžios nurodymus tokius pamokslus išleisti, bet galų gale vis dėlto turėjo pasirūpinti tų pamokslų parengimu. Po to jau patys caro valdininkai rūpinosi, kad pamokslai būtų išspausdinti cirilika – rusiškais rašmenimis. Ilgai užsitęsė jų spausdinimas. Pirmuosius du minėtų pamokslų tomus caro valdžia pradėjo platinti tik 1869 m. – jas ėmė vežiojo po parapijas vyskupui neaprobavus. Dėl to M. Valančius, norėdamas laimėti laiko, pareiškė gubernatoriui protestą. Esą pagal bažnyčios kanonus vyskupo neaprobuotus leidinius bažnyčiose naudoti kunigams griežtai draudžiama. Buvo nutarta sudaryti komisiją tiems pamokslams peržiūrėti. Komisijos nariams Račkauskui ir Cirtautui pats M. Valančius nurodė kuo daugiau surasti neatitikimų tarp vyskupo aprobuoto rankraščio teksto ir išspausdintos knygos. Komisija tokių neatitikimų surado eibes. Tada M. Valančius gubernatoriui pranešė, kad tokių pamokslų neleis kunigams sakyti, juo labiau, kad rusiškomis raidėmis negalima užrašyti kai kurių žemaitiškų garsų, todėl žmonės tokia išdarkyta kalba pamokslų neturėtų girdėti, o jei ir girdės, nesupras. Greitai po to, gavęs iš spaustuvės dar tris tomus minėtų pamokslų, jų visai į parapijas nesiuntinėjo ir jie neliesti išgulėjo iki pat vyskupo Karevičiaus laikų. Toks jo poelgis, be abejo, pagilino konfliktą su tuometine valdžia, kuri ir toliau dėjo daug pastangų, kad lietuviškos spaudos draudimas apimtų visas gyvenimo sritis.

Pasipriešinęs „graždankai”, M. Valančius pats ėmėsi organizuoti lietuviškų knygų spausdinimą Prūsijoje (Tilžėje) ir jų platinimą. Savo naujai parašytų lietuviškų brošiūrų rankraščius ir 5 tūkst. rublių jis įdavė žymiam tų laikų knygnešiui Jurgiui Bieliniui, įpareigodamas jį pinigus perduoti Tilžės klebonui ir dekanui Zubermanui, kuris už Žemaičių vyskupo pinigus įkūrė pirmąją lietuviškų knygų leidyklą. Joje 1867-1869 m. dideliais kiekiais buvo spausdinamos ne tik M. Valančiaus religinės ir tikybinio pobūdžio brošiūros, bet ir nemažai kitų lietuviškų leidinių. Savo brošiūrose M. Valančius lietuvius ragino stoti į kovą už tikėjimą, ginti katalikų bažnyčias, neleisti vaikų į rusiškas valdžios mokyklas.

Tokio pobūdžio knygų poreikis Lietuvoje buvo didelis, tad jų tiražas kasmet augo. V. Biržiškos paskaičiavimu, 1864-1900 metais vien Tilžėje buvo išspausdinta apie 3 milijonai 700 tūkst. lietuviškų knugų (kartu su metiniais laikraščių komplektais). Lietuviškai religines knygas tuo metu rašė ir Prūsuose spausdino kun. Silvestras Gimžauskas, Martynas Sidaravičius, J. Antanavičius, Laurynas Kušeliauskas, A. Vytartas.

Spaudos draudimo laikotarpiu, t. y. gyvendamas Kaune, M. Valančius susiformavo kaip beletristinės-didaktinės krypties rašytojas. Tuo laikotarpiu gimė jo „Patarlės Žemajcziu”, „Paaugusių žmoniu knigele (išspausdinta Berlyne), „Wajku kningele”, „Palangos Juzė”, „Antano Tretininko pasakojimai” (liko rankraštyje, išspausdinti 1890 m. Amerikoje).

Beje, 1929 m. J. Tumas-Vaižgantas surinko M. Valančiaus spaudos draudimo laikotariu parašytas religines brošiūras ir visas jas sudėjo į bendrą leidinį „Maskoliams katalikus persekiojant”.

Gyvendamas ribojamoje aplinkoje, Valančius leidosi į kitokias keliones – link dvasinio buvimo, šviesos ir grožio. Jis kūrė. O kūryba jam leido išsilaisvinti iš laiko pančių. Čia jis galėjo būti pats savimi. Jo kūrybos šaltiniu tapo prisiminimai: sugrįžimas į praeitį, į tas vietas, kur augta, kur lankytasi vyskupaujant. Knygose įasmeninta ir jo paties patirtis, įspūdžiai, dvasiniai išgyvenimai. Jose - anuometinio gyvenimo žodinis žemėlapis.

Kaune jis ilgėjosi tų vietų ir žmonių, tarpe kurių kažkada gyveno, kuriuos matė, sutiko. "Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja tikra išmintis", – skaitome vienoje iš "Palangos Juzėje" jo užrašytų senos liaudies išminties fragmentų. Šie žodžiai apie paprastą kaimo žmogų. Dažniausiai per jį, jo gyvenseną Valančius ir atskleidžia savo kūriniuse paprastas gyvenimo tiesas. Gyva kaimo dvasia, gyvenimo būdas – tai jo savastis. Todėl jo aprašymai tikroviški. Juose mąstymo, gyvenimo ir regimybės vienovė. Jo knygos pretenzingai akiai gali atrodyti perdėm paprastos ir naivios, tačiau jos paperka savo nuoširdumu.

Valančiaus knygų skaitymas yra kažkuo panašus į senų laiškų, rašytų ano meto kaimo žmogui, kur šis galėdavęs atpažinti save, savo rūpesčius ir aplinką, skaitymą. O po to laiko siužetais, metaforomis ir dabar atgyja nesenstančios tiesos.

Caro valdžia persekiojo žemaitiškų parapijų kunigus už lietuviškos spaudos platinimą. Daug kas žinojo, jog tų knygų spausdinimu, platinimu rūpinasi pats M. Valančius, tačiau tylėjo ir vyskupo neišduodavo. Norėdamas išvengti pelnytos bausmės, bene griežčiausius kaltinimus vyskupui tais laikais pateikė Batakių klebonas Eligijus Mantvila – jis apskundė vyskupą. Rusų valdžiai jis kategoriškai paaiškino, kad knygos paties M. Valančiaus parašytos ir ne kas nors kitas, o jis organizuoja jų platinimą. M. Valančiui į pagalbą atėjo Tilžės katalikų klebonas vokietis Zabermanas, raštu paliudijęs, kad jis pats, Zabermanas, tas knygas leidžia. Rusų valdžia, be abejo, leidėju netikėjo, tačiau galutinai susidoroti su vyskupu pakankamo pagrindo neturėjo.

Būdamas dvasininkas ir tiesiogiai rūpindamasis katalikybės stiprinimu krašte, jis kartu pureno dirvą savos kultūros daigams. Jis suvokė kultūros savitumą kaip vertybę ir daug padarė tam savitumui išlaikyti ir stiprinti.

Lietuvių kultūra ir raštija XIX a. antroje pusėje pamažu kėlėsi naujam gyvenimui.

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu buvo imamasi įvairių priemonių, kad Žemaičių vyskupystėje žmonės būtų aprūpinti bent lietuviškomis maldaknygėmis ir kitais populiariais ir žmonėms naudingais leidiniais.

Zavadskis savo spaustuvėje jau po spaudos draudimo įvedimo įsidrąsino išspausdinti kelias lietuviškas maldaknyges, palikdamas senus jų leidimo metus ir seną cenzūros leidimą. Tos maldaknygės greitai pasklido po Lietuvą. Zavadskio gudrybę valdžia greitai išsiaiškino, spaustuvininkas už tai buvo nubaustas.

Panašiais metodais buvo dirbama kartais ir Prūsuose. 1865 ir 1866 m. Prūsijoje pačių knygnešių iniciatyva buvo pakartotas kelių anksčiau Lietuvoje išleistų lietuviškų maldaknygių spausdinimas, paliekant senus leidimus ir senų leidimų datas. Tos maldaknygės taip pat pasiekė Lietuvą. Rusų-turkų karo metu (1877-1878 m.) cenzūra buvo kiek menkesnė, ir Vilniuje buvo gautas leidimas pakartotinai išleisti 1879 m. išspausdintą maldaknygę „Aukso altorius”. Vėliau Prūsuose, paliekant senąją knygos spausdinimo datą, buvo išspausdinta apie 50 šios maldaknygės laidų. Tais metais, leidžiant M. Valančiaus knygas, taip pat dažniausiai būdavo nurodoma, kad knyga išspausdinta dar prieš lietuviškos spaudos uždraudimą. Štai „Palangos Juzė” pirmą kartą Tilžėje išspausdinta 1869 m., o išleidimo data knygoje įrašyta kita – 1863 m. Taip išėjo 5 šios knygos laidos.

Rusų valdininkai persekiojo žmones už lietuviškų knygų skaitymą, atiminėjo jas. M. Valančius savo ruožtu ragino žmones rusų valdžiai lietuviškų knygų neatiduoti, jas branginti ir saugoti, slėpti nuo rusų. Šitą jo raginimą, kaip ir kitus, žmonės išgirdo.

Už visa tai ir kitus prasižengimus valdžiai Kaune gyvenantis Žemaičių vyskupas buvo ne kartą baudžiamas, tačiau tai vyskupo nesustabdė. Tokia savo veikla jis nuolat rizikavo atsidurti katorgoje ar net kartuvėse.

Valdydamas vyskupiją iš Kauno, M. Valančius toliau išliko ir kaip geras ganytojas.

Iš viso M. Valančiaus vyskupavimo metais pastatytos 26 mūrinės ir 20 medinių bažnyčių. Kurše iškilo Jakobstato, Dvetos, Neiborno, Šlapaberžės mūrinės bažnyčios, o Lietuvoje jo rūpesčiu mūrinės bažnyčios pastatytos Apsoje, Barklainiuose, Biržuose, Kavarske, Ukmergės parapijos Kurėnuose, Kurkliuose, Laukuvoje, Nemunėlio Radvilišky, Nerimdaičiuose, Obeliuose, Pašvitiny, Pliusiuose, Raudondvary, Rietave, Šateikiuose, Skuode, Šiaulėnuose, Suvalnišky, Taujėnuose, Truikinuose, Vainute, Vidišky, Viekšniuose, Zarasuose ir Žygaičiuose.

Po 1863 m. sukilimo M. Valančius didelių pastangų dėka išsikovojo, kad vėl būtų pradėti rengti kunigai Žemaičių vyskupijai, įrodydamas, kad vyskupijoje trūksta 375 kunigų.

1864 m. Varnių kunigų seminariją, kaip ir vyskupą, perkėlus į Kauną, M. Valančius kunigų seminarijos rektoriumi paskyrė Jeronimą Račkauską, inspektoriumi – Antaną Beresnevičių. Tuo metu Kauno kunigų seminarijoje dėstytojavo trys būsimieji vyskupai: Antanas Baranauskas, Mečislovas Paliulionis, Gasparas Cirtautas.

Vilniuje ir Kaune keičiantis gubernatoriams, Žemaičių vyskupo veiklos kontrolė nemažėjo ir tik vyskupui sunkiai susirgus jam buvo suteikta didesnė laisvė.

Pats nelemčiausias M. Valančiaus pamokslas buvo pasakytas 1866 m. gegužės 8 dieną Kauno katedroje čia susirinkusiems kunigams. Jis buvo pasakytas tik dėl to, kad M. Valančiui grėsė tremtis.

Vyskupą perkėlus į Kauną, jam visai buvo uždrausta lankyti parapijas. Jis negalėjo iš Kauno niekur išvykti. Buvo paleistas gandas, kad jau jau ir vyskupą ištrems. Tai sužinoję žemaičiai ėmė būriais važiuoti į Kauną atsisveikinti su vyskupu. Tas subruzdimas caro valdininkus išgąsdino ir tai galėjo būti rimta priežastis atšaukti nutarimą Valančių ištremti.

Nuolatinė grėsmė, tardymai, piniginės baudos M. Valančiui Kauno laikotarpiu buvo tapusi kasdienybe. Bet koks rimtesnis vyskupo M. Valančiaus krustelėjimas būdavo pastebėtas, valdžia tuoj į jį sureaguodavo, skirdavo baudas. Jos būdavo pačios įvairiausios:

- už namų arešto pažeidimą;

- už leidimą statyti naują bažnyčią Zarasų krašte;

- už paskyrimą į kapeliono pareigas kun. Gabševičių Ukmergės bajorų mokyklai nebojant to, kad šis buvęs pašalintas ir Rusijos ištremtas dar dirbant panašiose pareigose Kaune;

- už tai, kad grįžusius iš tremties kunigus, Valančius, "užmiršęs" valdžios draudimą skirti bet kokioms pareigoms, tai darydavo;

- už tai, kad bažnytiniame kalendoriuje įsidrąsindavo spausdinti cenzūros draustus tekstus;

- už leidimą rinkti aukas labdaringiems reikalams vyskupijoje;

- už keletos klierikų įšventinimą, nepaisant to, kad maskoliai tai buvo uždraudę daryti (1).

Vyskupas M. Valančius, tiesiog juokdamasis iš caro pareigūnų, nurodydavo gubernatoriui baudas atskaityti iš jo algos, kurią caro administracija pati jam mokėdavo. Ta atskaitinėjimo procedūra ilgai trukdavo, ne visuomet būdavo įmanoma ir sklandi. Šiaip Valančius baudų mokėti nesiskubino. Rašė ilgiausius pasiaiškinimus, apeliacijas gubernatoriui, vykdavo ir pats pas gubernatorių dėl tų baudų ginčytis (1). Valančius sugebėdavo laviruoti ir taip daug ką laimėdavo.

"Varniuose nematėm, ką jis darė, o Kaune - matome, bet nieko jam negalime padaryti", – pripažino tada caro pareigūnai. Tai rodė valdžios bejėgiškumą ir kartu Valančiaus asmenybės tvirtumą. Valančius gyveno tarp pareigų caro valdžiai ir lietuviško kultūrinio sąjūdžio įvykių. Jo sudėtinga situacija panašesnė į vidinę dramą. Šiuokart svarbiau jo palikta turtinga žmogiška patirtis, jo dvasinė stiprybė, sugebėjimas veikti nepalankiomis sąlygomis. Žmonėse apie jį liko šviesūs prisiminimai, o oficiali valdžia buvo priversta pripažinti jo įtaką. Kauno Vyskupų kurijos archyve yra išlikę rankraščiai su Varniuose 1910 m. užrašytais kun. J. Juozapavičiaus prisiminimais apie M. Valančių. "Vyskupui išsikėlus į Kauną, net žydai klykė: “Ot, mes tėvo netekome"( aštuoniasdešimtmetė Kęsgailienė).

1865 m. Kaune po Sutvirtinimo Sakramento priedanga M. Valančius surinko kaimo žmonių mases ne tik iš Kauno, bet ir iš buvusių Kuršių, Augustavo, Vilniaus ir net Gardino gubernijų ir suorganizavo masinę liaudies demonstraciją, siekdamas paveikti administraciją, kad pastaroji leistų jam lankyti vyskupiją. Žmonės vyskupą gerbė ir palaikė.

M. Valančiui itin sunkūs buvo paskutinieji gyvenimo metai, ypač tada, kai jis neteko balso. Carinės valdžios dar gerokai prieš tai jis kaip vyskupas buvo prašęs skirti padėjėją, bet tai nebuvo padaryta, tad jau ir sunkiai sirgdamas vyskupas atlikinėjo apeigas.

1875-aisiais Valančius parašė testamentinį laišką ganomiesiems. Čia randame ir tokius jo žodžius: norėčiau ir numiręs jums būti naudingas".

Mirė M. Valančius Kaune, 1875-ųjų gegužės 17 d..

Skajtitojau (šauktukas)(. . . ) Buk it bitele, kuri isz kožnos žoleles kwepąntios ir dwokiąntios, sugieb iszsurbti saldi medu.

1864-ieji. Motiejus Valančius.

Iš M. Valančiaus laiškų, rašytų Kaune:

Antanui Baranauskui 1865 m. sausio 8 d. Laiškas rašytas A. Baranausko studijų užsienyje metu (redaguotas variantas);

Mielas kunige Antanai,

(. . . ) labai džiaugiuosi, kad mano gentainis, mano vyskupijos žmogus nusipelnė vyresnybės dėmesio ir turėjo guvumo matyti užsienio mokslininkus. Tos kelionės naudą patiria akademijos mokiniai. Bijausi tik dviejų dalykų: kad nuo darbo pertekliaus neprarastum sveikatos ir, kad būdamas užsiėmęs aukštesniais reikalais, nepamirštum Lietuvos. Juk nuo atmenamų laikų tas kraštas neturi rašytojo, dėl to tenykščiai žmonės naudoja ir žemaitiškas knygas. Todėl reikia, kad pirmasis pašvęstum savo darbus gentainiams. Te Dievas atlygina Maloniam Ponui už man atsiųstus labai gerus naujametinius linkėjimus. Pasaulyje viskas praeina; itague consolamini in verbis istis.

Iš vysk. M. Valančiaus laiško rankraščio Balninkų parapijos žmonėms, atsakant į jų skundą dėl savo diakono:

(. . . ) Atwažiawes i Balninkus Dziekonas Opulskis atrada bažniczę aplajstą, todiel apkloje jos stogą, istate naujus langus, pribudavoje naują zokrastiją, padirbina ir paauksije altarius, dawe naujas lubas, iszmalawoja wisą bažniczę, apmurijo szwentariu, pastate Kalwarią, iwede atpuskus ir iszmurije warpniczę. Wis tai dirbant brastwininkaj su parapiji padieje; bet giwentojej miestele Balninku netikt nepadieje, bet dar naktimis grobste plitas su kalkiejs pabrikaj bažniczes pirktas.

Dar Dziekonas Opulskis pastatė klebanije, kletis, ladaunę, kloną ir uždijge sodną. Tus budinkus dirbant niekas nepadieje. Kiek warga datyre Dziekonas, kiek rozu iszala wažiniedamas i miszkus kirsti materiola; žina jo berniukaj, kurie paprastoj draug su juo dirba. (. . . ). Sztaj Dziakonas nebnor pri jusu buti, meld, kad jam duoczio kur kamendoriaus wieta - tejgi paklausis ji atimsiu ji ir duosiu kitur jam wietą, kami rasiu diel jusu kunega?

Jus tujau sakisit - iszmetiem wieną iszmesma ir kitą. Oj wajkaj tejp daridamis, bijakieties korones Diewa. Žinm, jogiej tie pri smerties netur kunega, kurie swejki budamis jo ne szinawo.

Todiel dabar perpraszikiet Dziekona, rasi susimiles ie paliks pri jusu; jei nepaliks ilgai buset be kunega.

(. . . ) Turekieties wisuometu wienibes su klebanu sawa ir ginkiet ji nu neprietelu. Tu nu jusu nor jus wiskupas ir piemuo. Pakajus Wieszpati ir tegul bus su jumis. Amen. Motiejus Wiskupas.

Kauni 1867m. Kowa 8 dienoj

 Iš testamentinio laiško ganomiesiems(red. var. ):

Apie santarvę šeimoje.

Vyrui apie moterį:"(. . . ) yra artima prietelka: nedaryk karčiomis dienos jų, ydas pakelk, nes ir tu nemažai jų turi. Matydamas supykusią užtylėk, būk anai ištikimas, skaityk ją sau už lygią ir nieko nepradėk dirbti su ja pirma nesusišnekėjęs".

Moteriai:"Moteris matydama vyrą girtą nestirveliok, nelysk į akis, bet būk lipsni, duok jam valgyti ir paguldyk, nes jisai tuokart yra beprotis, o su bepročiu bardamos gali gauti ko nenorėdama. Atmink, jogiai vyras yra tau artimiausias žmogus visame pasaulyje".

Tėvams: (...) Tėvai turi elgtis namuose savo, idant vaikai neregėtų ne kokio papiktinimo. Jeigu vaikuose didesni yra griekai nekaip jų išmintis, gimdytojų yra kaltybė"

1875-ieji.

 

[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]