Angliškai

MOTIEJUS VALANČIUS

Gyvenimo ir kūrybos kelias. Nuo Kražių iki Kauno
 

Skveras Varniuose priešais buvusį M. Valančiaus namą

 

 


KRAŽIAI

Kražių bažnyčia1834 m. M. Valančius sugrįžta į Žemaičių (Varnių) vyskupiją. Būdamas trisdešimt triejų metų, Motiejus Valančius, kaip jaunas gabus ir perspektyvus dvasininkas tapo Kražių gimnazijos kapelionu ir bibliotekos vedėju. Šioms pareigoms jį paskyrė vyskupas Simonas Giedraitis. (Kražių gimnazija, anksčiau kolegija, tuo laiku buvo garbingiausią istoriją turinti mokslo įstaiga Žemaitijoje. Dar 1616 m. ją čia įsteigė jėzuitai. Vėliau ji reorganizuota į gimnaziją. Išgyvavusi 228 m., 1844 m. Kražių gimnazija buvo perkelta į Kauną)
Kaip yra nurodęs pats M. Valančius, atvykęs į Kražius, jis čia rado labai turtingą biblioteką, kurioje buvo knygų Europos kalbomis. Iš karto jo dėmesį patraukė tas faktas, kad daug knygų pažymėta Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio ekslibrisu.
Dirbdamas Kražiuose, M. Valančius daug skaitė, domėjosi Žemaičių vyskupijos archyvais. Čia jis pradėjo rinkti medžiagą ir savo būsimai „Žemaitijos vyskupystei”.
Iškalbingas tas faktas, kad dirbdamas bibliotekoje daugelio knygų gale M. Valančius įrašė trumpas mokslines apžvalgas ir kritines pastabas. Pirmasis kiek plačiau apie tai yra rašęs prof. Vaclovas Biržiška, kuris tyrinėjo vėliau iš Kražių į Kauno VD universiteto buiblioteką patekusias knygas.
M. Valančius šiame savo gyvenimo laikotarpyje daugiausia bendravo su patriotiškai nusiteikusiais žemaičiais, kurių Kražiuose netrūko. Lenkuojantys lietuviai patriotiškai nusiteikusius žemaičius tuo metu pašiepiančiai „juodais žemaičiais” vadindavo. Minėtu laikotarpiu Kražiuose užsimezgė M. Valančiaus ryšys su jo būsimuoju gydytoju Andžejauskiu, Ugenskiu, Jeronimu Račkauskiu. Jau tada M. Valančius intelektu ir idėjomis dažnai išsiskirdavo iš kitų savo bendraamžių. Tai pastebėjo ir savo eilėse M. Valančių pagarbino ten dirbęs mokytojas Maruševskis.
Kražiuose Valančius parašo savo pirmąjį istorinį darbą. Tai buvo lenkų kalba parašyta studija apie Kražių gimnaziją ir jos istorją (neišliko). Kaip ir reikia manyti, oficialūs Kražių cenzoriai jį atmetė „dėl netinkamos dvasios”. Nenumetė į šoną jo tik pats M. Valančius. Dalį Kražių gimnazijos istorijos vėliau jis išvertė į žemaičių kalbą ir panaudojo rašydamas „Žemaičių vyskupystę”.
Kražiuose M. Valančius mokytojavo šešerius metus.
 
VILNIUS

Vilniaus katedra

 

Dirbdamas Kražiuose, 1840 m. teologijos magistro laipsnį turintis M. Valančius netikėtai gavo kvietimą persikelti į Vilnių ir čia Vilniaus dvasinėje akademijoje (buvusioje Vyr. Seminarijoje, kurioje M. Valančius mokėsi 1824-1828 metais) dėstyti pastoralinę teologiją ir Šventraščio archeologiją.
Toks pasiūlymas atėjo pačiu laiku, nes neaišku, ar tik nebūtų M. Valančiaus kaip dvasininko karjerera tada pasibaigusi čia, Kražiuose. Jis buvo vienas iš aktyviausių kražiškių ir kartu su jais nevengė prieš caro valdžią kritiškai atsiliepti. Tai buvo pastebėta ir prie aktyvesnių kolegijos dėstytojų bei mokinių ėmė kabinėtis caro valdininkai.
Vilnius, į kurį tada atvyko M. Valančius, jau buvo pavergtas lenkiška kultūra. Politikoje lemiamas žodis priklausė rusų valdžiai. Na, o Vilniaus dvasinėje akademijoje gabūs jaunuoliai tais laikais studijuodavo medicinos ir teologijos aukštuosius mokslus. Jiems ir dėstytojavo M. Valančius. Šioje akademijoje jis išdirbo dvejus metus. Po to gyvenimo kelias M. Valančių vėl atvedė į Petrapilį. Ten jis atsidūrė 1842 m.
 
 
 
 
 
PETRAPILIS
 
Petrapilyje veikusios Vilniaus dvasinės akademijos rektoriumi tuo laiku dirbo Ignacas Holovinskis. Atvykęs dirbti į šią dvasinę akademiją, M. Valančius su juo labai susidraugavo. Ta draugystė turėjo didelės svarbos M. Valančiui toliau kylant į Bažnyčios hierarchus. Išlikę dokumentai, atsiminimai rodo, kad 1846 m. I. Holovinskis daug pastangų dėjo, kad Žemaičių vyskupu būtų paskirtas M. Valančius, o ne kuris nors rusų valdžiai įtikęs dvasininkas.
Petrapilyje Valančius užmezgė daug vėliau jam naudingų buvusių pažinčių – susipažino su vidaus reikalų ministru Perovskiu, svetimų tikybų departamento direktoriumi Skripcinu.
Petrapilyje jis gana dažnai susitikdavo ir žemaičių kultūros, švietimo reikalus aptarinėdavo su tuo metu ten gyvenusiu ir Senato archyvo skyriuje dirbusiu, prie Lietuvos Metrikos prieidavusiu Simonu Daukantu. Jie jau tais laikais kalbėdavo apie tai, kad Varniuose reikia įsteigti spaustuvę ir lietuvišką akademiją.
Daukantas už Valančių buvo septyneriais metais vyresnis. Petrapilio laikais jis spaudai jau buvo parengęs didelę dalį savo svarbiausių veikalų. Neabejojama, kad M. Valančiui tuo laikotarpiu S. Daukantas darė didelę įtaką. Jis naudojosi ir kai kuria S. Daukanto surinkta medžiaga rašydamas savo „Žemaičių vyskupystę”. S. Daukanto rankraštis, Lietuvos Metrika dažnai nurodoma M. Valančiaus darbuose kaip šaltiniai, kuriais jis rėmėsi.
Iki galo nėra aišku, kokią įtaką S. Daukantas galėjo padaryti M. Valančiui apsisprendžiant jam rašyti lietuviškai – kaip matyti iš paskutiniųjų S. daukanto laiškų M. Valančiui, tikriausią, gana didelę.
Petrapilio laikotarpiu M. Valančių stipriai įtakojo ir Holovinskis. Čia M. Valančius gana dažnai bendravo ir su lietuviais J. Gintila, Gabonskiu ir Lendzevičium. Beje, Petrapilio lietuvių kolonijos senjoru kaip vyriausias amžiumi tada buvo jau minėtas Maltos ordino bažnyčios kapelionas žemaitis iš Alsėdžių Jonas Chrizostomas Gintila, su kuriuo vėliau M. Valančius varžėsi dėl vyskupo kėdės. Visi minėti penki lietuviai pas jį dažnai susitikdavo.
Iš Petrapilio M. Valančius išvyko 1845 m. Oficialiai buvo priimta sakyti, kad išvykti į Lietuvą jis turėjo dėl pablogėjusios sveikatos ir nepriimtino klimato. Manoma, kad pagrindinės priežastys buvo kitos: bažnytinėje hierarchijoje įtakingi jo draugai M. Valančių matė kaip realų kandidatą į Žemaičių vyskupus ir jo sugrąžinimas į Varnius buvo vienas iš jų taktinių ėjimų, siekiant tą kelią pagreitinti.
 
VARNIAI
 
1845 m., sugrįžęs į Lietuvą, apie keturis mėnesius Valančius niekur nedirbo. Oficialiai buvo pranešama, kad jis gydosi. Po to rugsėjo 4 d. jis paskiriamasPaminklas Motiejui Valančiui Varniuose reformuotos Varnių kunigų seminarijos rektoriumi (galima numanyti, kad toms pareigoms jis buvo rengiamas iš anksto). Šioms pareigoms tais laikais jis tiko pagal visus oficialius carinės valdžios reikalavimus (buvo neseniai daktaro lapsnį įsigijęs Petrapilio dvasinės akademijos magistrantas, šios akademijos profesorius).
Jonas Chrizostomas Gintila tuo metu buvo oficialus valdžios vyskupas-nominatas. Vatikanas jo valdytoju nebuvo patvirtinęs.
Pradėjęs dirbti seminarijoje, M. Valančius iš karto pakeitė darbuotojus – iš aukštojo išsilavinimo neturinčių dėstytojų paliko čia dirbti tik sediškį Tadą Juzumą, kuriam patikėjo administracinio seminarijos inspektoriaus pareigas. Formaliu M. Valančiaus viršininku buvo jo draugas Petrapilio dvasinės akademijos rektorius I. Holovinskis. Turėdamas jo užtarimą ir paramą, M. Valančius Gintilai iš karto davė suprasti, kad nenori, jog šis kištųsi į kunigų seminarijos reikalus.
Valančius Kražiuose, Vilniuje, Petrapilyje buvo sutikęs daug gabių būsimųjų kunigų, tad sau pagalbininkus žinojo iš ko rinktis. Greitai kartu su anksčiau paminėtu Juzumu čia jau dirbo ir M. Valančiaus giminaitis, 22-iejų metų klierikas, gabus akademikas-magistras Aleksandras Beresnevičius, kuris buvo paskirtas dogmatikos ir lotynų kalbos profesoriumi. Vėliau A. Beresnevičius tapo Petrapilio dvasinės akademijos rektoriumi, vyskupu. Varniuose tuo laikotarpiu dirbo ir Stulginskis bei Šukevičius. Pats M. Valančius ne tik atlikdavo rektoriaus pareigas, bet ir dėstydavo Bažnyčios istoriją.
1845 m., pirmaisiais M. Valančiaus darbo metais, reformuotoje Varnių kunigų seminarijoje mokėsi 50 klierikų. Seminariją atvykus vizituoti Skripcinui, buvo nustatyta, kad tvarka čia gera ir jis į Petrapilį nuvežė labai gerus atsiliepimus apie seminariją. Tai taip pat turėjo nemažos įtakos Valančiaus kelyje į Žemaičių vyskupus.
Rektoriaudamas M. Valančius 1847 m. užbaigė rašyti „Žemaičių vyskupystę”. Tuo pat metu jis pradėjo rengti lietuviškus pamokslus kunigams. Jų pagrindu M. Valančius paėmė prieš 200 metus jėzuito Konstantino Sirvydo išleistus „Punktus sakimų”. 1845 m. M. Valančius parašė naują minėtų pamokslų I dalies leidimą. Manoma, kad šį darbą atlikti jam padėjo seminarijos inspektorius Juzumas. Leidinyje redaktoriumi nurodytas Juzumo draugas, Sedos klebonas Montvydas. Manoma, kad jis davė tik lėšų knygai išleisti, bet jos neredagavo. Sirvydo aukštaitiška kalba šiame leidinyje dėl susiklosčiusių aplinkybių ir žemaičių vyskupystės poreikių leidinyje buvo sužemaitinta. Pasirodžius žemaitiškų pamokslų knygoms, klierikai pradėjo praktikuotis sakyti pamokslus žemaitiškai, vietoje lotyniškų. Šią M. Valančiaus idėją rėmė J. Gintila.
1847 m. M. Valančius į Vilnių, Adomo Zavadskio spaustuvę, pasiuntė spaudai jau parengtą „Žemaičių vyskupystės” rankraštį.
Varnių kunigų seminarijos rektoriumi M. Valančius dirbo 1845-1850 metais.
 
ŽEMAIČIŲ VYSKUPAS
 
M. Valančių Žemaičių vyskupu Popiežius paskyrė 1949 m. rugsėjo 16 d. 1950 m. vasario 24 d., per savo vardines, M. Valančius buvo konsekruotas Žemaičių vyskupu (Žemaitija po 12 metų pertraukos vėl turėjo vyskupą).
Įsidėmėtina tai, kad M. Valančiaus paskyrimas vyskupu buvo daug kam gana netikėtas, nes jis neturėjo hierarchinio stažo: nebuvo kapitulos nariu, kanauninku, prelatu. Iškilo M. Valančius, aišku, ne tik dėl to, kad buvo gabus ir talentingas žmogus, bet ir todėl, kad turėjo draugų, kurie Žemaičių vyskupo kėdėje norėjo matyti blaiviai mąstantį, rusų valdžiai nepataikaujantį žemaitį. Juo turėjo pasitikėti ir rusų valdžia.
Tuo metu Žemaičių vyskupija priklausė Mogiliovo-Petrapilio provincijai. Žemaičių vyskupijoje, kurią rusų valdžia buvo linkusi vadinti Telšių vyskupija, Valančiaus laikais buvo 19 dekanatų, 205 parapijos, 101 filija, 135 koplyčios, čia dirbo 708 kunigai (kartu su vienuoliais), buvo daugiau negu 1 milijonas katalikų.
Per M. Valančiaus konsekraciją, kuri vyko Petrapilyje, jam brangių dovanų atsiuntė pats caras ir pranešė, kad norėtų susitikti asmeniškai. Tas jų susitikimas įvyko praėjus dviems dienoms. Caras M. Valančių priėmė kaip patikimą žmogų ir pasakė, jog pageidauja, kad šis rūpintųsi žmonių dora ir paklusnumu caro valdžiai.
Konsekracijos dienomis M. Valančius diplomatiniais sumetimais aplankė visus svarbiausius valdininkus, kurie rūpinosi vyskupijos reikalais Petrapilyje ir pasistengė, kad būtų sušvelninta reakcija dėl jo paskyrimo Žemaičių vyskupu (daug kas juk tikėjosi Gintilos). M. Valančius – pirmasis valstiečių vyskupas Žemaitijoje.
1850 m. kovo 26 d. Valančius iš Petrapilio išvyko į Varnius, kur turėjo įvykti jo ingresas. Darbą pradėjo jau kelionėje: Estijoje, Jamburgo mieste, jis 357-iems žmonėms suteikė Sutvirtinimo Sakramentą. Keliaudamas dar keliose vietose atliko savo ganytojiškas pareigas. Balandžio 4,5 dienomis Joniškyje Sutvirtinimo Sakramentą jis suteikė net 5003 žmonėms, balandžio 6,7 dienomis Šiauliuose – 4002.
Į Varnius jis atvyko 1950 m. balandžio 9 dieną. Tą pačią dieną įvyko jo ingresas į katedrą. Čia jį gražia kalba pasveikino vyskupijos valdytojas Jonas Gintila.
Tą dieną jį, einantį į katedrą, taip pat pasveikino A. Beresnevičius ir Smigelskis. Katedroje, kai kurių kilmingųjų nuostabai, M. Valančius Popiežiaus bulę perskaitė ir pamokslą pasakė žemaitiškai. Nors ir pavargęs po kelionės, bet nepraleido progos jau ingreso dieną pasitarti su į Varnius suvažiavusiais kunigais. Praėjus 4 savaitėms, Varniuose įvyko Žemaičių vyskupų konferencija. Po to M. Valančius išvyko vizituoti lietuviškas parapijas Kurše.
Savo vyskupavimo pradžioje M. Valančiuis pasirūpino sureguliuoti santykius su J. Gintila. Tai jis padarė buvusį kandidatą į Žemaičių vyskupus gerai materialiai aprūpindamas.
Daug energijos iš jaunojo vyskupo pareikalavo būtinybė nuolat diplomatiškai laviruoti su rusų valdžia.
Iš karto M. Valančius ėmėsi žygių, kad į Varnius dirbti iš Petrapilio atvyktų S. Daukantas.
Po inauguracijos M. Valančius žemaitiškai-lietuviškai parašė ganytojišką laišką. Tai čia buvo didelė naujiena. Valančiaus pavyzdžiu, rašydamas tokį laišką, pasekė ir Seinų vyskupu paskirtas iš Kretingos kilęs kunigas Butkevičius. Jo laiškas buvo parašytas dviem kalbomis: lenkiškai ir kiek iškraipyta suvalkiečių tarme, nes bendrinės lietuvių kalbos dar nebuvo, rašto kalboje dominavo S. Daukanto ir M. Valančiaus praktikuotoji žemaitiška.
Pradėdamas eiti vyskupo pareigas, M. Valančius kaimynuose dirbusiems vykupams prie savo lietuviškų laiškų, kuriuose pranešė, kad yra paskirtas ir pradeda eiti vyskupo pareigas, pridėjo ir po „Žemaičių vyskupystės” knygą. Tai buvo savotiškas manifestas atseit, žinokite, kad galima rašyti ne tik lietuviškai, bet ir žemaitiškai, Lietuva turi vidinės stiprybės. Taip jis skynė kelią žemaitiškumui ir lietuviškumui, rodė, kad Lietuva gali tvarkytis ir savarankiškai.
Jau pirmaisiais darbo metais M. Valančių užgulė daugybė darbų. Nuo pat pirmų dienų jį griežtai kontroliavo ir rusų valdžia. Iš pradžių ji jam buvo gana palanki, tačiau kuo toliau, tuo labiau jo darbuose ji ėmė įžvelgti priešiškumą carinei tvarkai ir ėmė jam minti ant kulnų. Tai daryti skatino ir M. Valančiui nepalankių valdininkų nuolat siuntinėjami skundai. Atsirado jų ir dėl Varnių kunigų seminarijos darbo.
A. Beresnevičius už tai, kad nespaudė seminaristų mokytis rusų kalbos, carinės valdžios nurodymu buvo pašalintas iš kunigų seminarijos rektoriaus pareigų ir ištremtas į Vilniaus vyskupiją. 1858 m. M. Valančius jį susigrąžino į Varnius ir paskyrė savo sufraganu. Tačiau greitai A. Beresnevičius buvo paskirtas Petrapilio dvasinės akademijos rektoriumi ir taip Varniuose jo vėl neliko.
M. Valančiui reikėjo gabių, darbščių ir patikimų pagalbininkų. Į Varnius jis tuo laiku išsikviečia Juozapą Silvestrą ir Justiną Dovydavičius (J. S. Dovydavičių paskiria Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, o – Justiną Dovydavičių – seminarijos profesoriumi. Seminarijoje tuo metu jau profesoriavo ir Jeronimas Račkauskas bei Otonas Praniauskas. Dovydavičiai buvo nepakeičiami Valančiaus pagalbininkai ir padėdavo jam įgyvendinti daugybę sumanymų. Trečiąjį Dovydaitį, kuris buvo pasivadinęs Juozu Tamulevičiu, M. Valančius paskyrė savo vietininku katalikams latviams. Žemaičių kunigą Želvį Želvavičių M. Valančius buvo paskyręs Varnių kapitulos prelatu, tačiau į Varnius jis nebesuspėjo atvykti, nes 1866 m. mirė Saratove.
Kunigai buvo menkai išsilavinę, todėl M. Valančius nuolat reikalavo, kad jie šviestųsi: skaitytų knygas, bandytų patys jas rašyti, dekanatuose steigtų bibliotekas, mokyklas steigtų.
1852-1855 m. laiškuose M. Valančius vilniškio spaustuvininko Juozapo Zavadskio sūnui siūlė imtis darbo ir Varniuose įsteigti knygyną-parduotuvę, kuri aprūpintų visą Telšių vyskupiją. Tai buvo padaryta.
Per pirmuosius 12 savo vyskupavimo metų M. Valančius įšventino 333 kunigus. Varniuose M. Valančius vyskupu buvo 1850-1864 metais, Kaune – 1865-1875).
Iki 1864 m. Šv. Kalėdų M. Valančius paskelbė apie 30 ganytojiškų laiškų. Iš jų vien „blaivystės gromatų” yra 10. 1852 m. M. Valančius parašė ir 10 tūkst. egz. tiražu išspausdino „Šventąją senojo Įstatymo Istoriją”. Šis leidinys buvo tapęs tikybos vadovėliu parapijinėse mokyklose. 4 tūkst. egz. tiražu buvo išleistas ir latviškas jo variantas. 1853 m. 14 tūkst. egz. tiražu išleistas M. Valančiaus parengtas „Žiwatas Jėzaus Kristaus Wieszpaties Musu”. 1858 m. buvo išspausdintas kitas jo parengtas „Živatas Šventųjų”.
Dirbdamas Varniuose, M. Valančius parašė ir išleido dar ir „Prade ir iszpletimas katalikų tikeimą” bei Dawatku kniga”. Jis taip pat pasirūpino, kad pakartotinai būtų leidžiama Olšausko knyga „Bromos atwertos ing wiecnasti”, jau iki to laiko visuomenėje žinoma ir naudota.
Rusų valdžia Varnių laikotarpiu gana dažnai kabinėdavosi prie Valančiaus. Patikrinusi knygų, naudojamų vyskupijos bažnyčiose, turinį, dažnai liepdavo nepalankias caro valdžiai vietas išmesti. Dėl to buvo pakeistas ir vyskupijoje populiarių kantičkų pavadinimas – jos išleistos kaip „Szwentos Giesmes”. Vėliau grįžta prie senojo kantičkų pavadinimo. Beje, M. Valančius, leisdamas šias kantičkas, yra nemažai ir savo kūrybos įdėjęs, daug ką joms parašęs (pirmųjų kantičkų autorius buvo Šrubauskis).
Valančiaus vyskupavimo laikotarpiu Žemaitijos parapijinėse mokyklose vaikai buvo mokomi tiek lietuvių, tiek ir lenkų kalba. Tai daryta tam, kad gabesnieji galėtų mokslo siekti toliau. Bėda tik ta, kad M. Valančius nepasirūpino, jog tose mokyklose pirmumo teisė būtų suteikta lietuvių kalbai. To nebuvo ir daug kur parapijose tos mokyklėlės buvo sulenkintos. Švietimo sistemoje buvo klaidų padaryta ir daugiau, bet ne bloga valia, o kad dirbta plačiu mastu ir spontaniškai – reikėjo apšviesti liaudį. Vyskupas savo pasiekė. Raštingumas jo vyskupavimo metais Žemaičiuose buvo gana aukštas, lyginant su kitomis kaimyninėmis vyskupijomis.
Po 1863 m. sukilimo rusų valdžios parėdymu M. Valančiaus ilgus metus kurta švietimo sistema buvo sugriauta. Vietoje valančinių parapijinių buvo pradėtos steigti rusiškas valdžios mokyklas. Valančius ragino į jas lietuvių vaikų neleisti – „geriau jau mokykite patys, namie”. Taip prasidėjo daraktorių gadynė, „vargo mokykla”, kai vaikus tėvai mokydavo namuose.
Daug dėmesio tuo laiku M. Valančius skyrė blaivybės reikalams Lietuvoje. Caro valdininkai tokiam jo darbui nepritarė, nes, sumažėjus girtavimui, sumažėjo ir surenkami mokesčiai. M. Valančius, kad ir spaudžiamas vietinių valdininkų, bet šioje veiklos srityje turėjo paties caro pritarimą, todėl dirbo nebodamas nieko. Padėjo jam čia ir diplomatiniais sumetimais prie parapijų kuriamos „blaivystės brostvos” – blaivinimo bendrijos. Pats didžiausias M. Valančiaus talkininkas, įvedant Žemaitijoje blaivybę, buvo 1858-1860 m. vyskupo sekretoriumi dirbęs Juozas Silvestras Dovydaitis („Šiaulėniškio Senelio” autorius, 1860-1864 m. buvęs Varnių kunigų seminarijos rektorius).
Varnių laikotarpiu Varniuose apie M. Valančių būrėsi nemažai mokytų žemaičių, kurie jam padėjo populiarinant lietuvišką raštą. Pirmiausia tai jau minėti trys broliai Juzumai ir trys broliai Dovydaičiai, Praniauskis, Šurevičius, Skrodskis, Kašarauskas, Račkauskis, Baranauskas, Kairys ir nemažai kitų.
Reikšminga buvo ir S. Daukanto pagalba.
1851 m. atvykdamas į Varnius, S. Daukantas buvo 57 metų amžiaus vyras, tačiau ligotas ir jo išvaizda bei manieros jau atrodė kaip seno žmogaus. Į Varnius atvyko dirbti kaip Valančiaus kultūrinis sekretorius, jo bendradarbių kunigų raštų redaktoruius, korektorius. Daukantas apsigyveno šalia vyskupo namo. Kartu su pensija (42 rb.) jis turėjo iš M. Valančiaus dar gauti 264 rub. algos kasmet. Varniuose jo santykiai su vyskupu buvo ne patys geriausi. Priežasčių tam galėjo būti įvairių. Per keletą metų S. Daukantas ne kartą rengėsi palikti Varnius ir 1855 m. tai padarė – apsibarė su vyskupo ir išėjo iš jo kambario net neatsisveikinęs. Po to jis kurį laiką gyveno pas Zabitį-Nezabitauskį, kitų savo pažįstamų dvaruose, o vėliau prisiglaudė pas Papilės kleboną. Papilėje 1864 m. S. Daukantas ir mirė.
Gyvendamas Varniuose, M. Valančius buvo svajojęs čia įsteigti lietuviškos kultūros akademiją. Su Ivinskiu tarėsi dėl laikraščio „Aitvaras” leidybos, su Mikalojum Akelaičiu – apie blaivybės brolijų leidinį „Pakeleivingas”, tačiau nė vienam iš šių leidinių spausdinimui leidimo iš valdžios nebuvo gauta.
M. Valančiaus laikais Varniuose buvo įsteigta vaistinė, per Varnius ėjo pašto kelias. Vyskupas rūpinosi Varnių parapijine mokykla, kurioje vaikai buvo mokomi lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai.
Tuo laiku bajorų partija, kuri iniciajavo 1863 m. sukilimą, buvo stipri. Jei M. Valančius prieš juos būtų ėjęs atvirai, būtų buvęs apšauktas tėvynės priešu. Tačiau ir eiti su jais jis negalėjo, nes būtų į pavojų pastatęs Bažnyčią ir save. M. Valančius sukilėlius, kurie du kartus apiplėšė vyskupijos konsistoriją, iš ten paimdami 1520 rublių, ir dar trečią kartą ją norėjo apiplėšti, didvyriais nelaikė, o tik pasipinigauti atvykusiais sukilėliais. Daugelio kitų sukilėlių veiksmų jis taip pat netoleravo. 1863 m. sukilimui diplomatiniais sumetimais oficialiai M. Valančius nepritarė. Dėl to kai kurie sukilėliai su juo norėjo net susidoroti. Kurį laiką jis turėjo net slapstytis – buvo išvykęs į Joniškį, šiaurinę Lietuvos dalį. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, pirmą kartą į Varnius sukilėlius atvedė pono Bužinskio ekonomas iš Kražių parapijos Šimkevičius. Vyskupas Varniuose 1863 m. birželio 22 d. pergyveno baisiąją gaisro naktį, kai rusų valdžia, keršydama sukilėliams už jų darbus, padegė miestelį. Po tos nakties M. Valančius paleido namo seminaristus, o pats išvyko į Šiaulius. Į Varnius sugrįžo po dviejų savaičių ir turėjo priimti Kauno gubernatorių Mikalojų Muravjovą. Jis pareikalavo, kad vyskupas pasirašytų raštą, kuriame sukilėliai raginami sudėti ginklus. Tokius raštus jau buvo pasirašęs gubernijos bajorų vadas Daugirdas ir apskričių vadai-maršalkos. Suprasdamas, kad neklausydamas gubernatoriaus, ne tik sau, bet ir daugumai niekuo nekaltų žmonių pasirašys mirties nuosprendį, M. Valančius po tuo raštu padėjo savo parašą. Liepos mėnesį jis išvyko į Kuršą lankyti į sukilimą neįsijungusių katalikiškų parapijų. Čia jis gavo generalgubernatoriaus raštą ir buvo priverstas grįžti į Varnius ir važiuoti į Vilnių. Jam buvo pateikta galybė kaltinimų, bet jis juos paneigė ir tą kartą reikalus čia dar gana sklandžai sutvarkė. Rudenį jis vėl buvo iškviestas į Vilnių. Kalbėjo su juo čia caro valdžios atstovai jau griežtai, bet ir šį kartą jam padėjo gana geri vyskupo sanykiai su Muravjovo koriko sūnumi Kauno gubernatoriumi Muravjovu. Grįždamas iš Vilniaus, M. Valančius sušalo ir susirgo inkstų uždegimu.
Tuo laiku kunigų seminarija nebeveikė – jos pastatuose buvo įsikūrę caro kareiviai.
1864 m. ištisai buvo tiriama, kas ir kiek iš varniškių prisidėjo prie sukilimo. Nepalusnių buvo išaiškinta nemažai. Konsistorijos sekretorius Karolis Vainavičius, seminarijos rektorius Juozapas Dovydaitis, Varnių klebonas Justinas Grincevičius, pataisos namų prižiūrėtojas Ambraziejus Kosaževskis už nepaklusnumą caro valdžiai atsidūrė Kauno kalėjime. Tuo laiku varniškiai gana stipriai konfrontavo su miestelio žydais, nes žydai buvo po rusų valdžios sparneliu už žemaičių skundimą. Po pirmojo miestelio gaisro caro valdžia žydų namams atstatyti net pinigų buvo skyrusi. Po antrojo gaisro, kai žemaičiai žydo namą susprogdino ir iš jo užsidegė miestelis – sudegė apie 50 namų – rusų valdžia namams atstatyti pinigų jau nebedavė.
Politiniai M. Valančiaus ir caro valdžios nesutarimai parsidėjo dar tada, kai 1861 m. jis buvo iškviestas į Petrapilį ir ten jam griežtai nurodyta nubausti kunigus, kurie organizavo ar leido gedulingas pamaldas už Varšuvoje žuvusius manifestacijos dalyvius. Valančius į dekanatus po to išsiuntė aplinkraštį, kuriame nurodė kunigams, neleisti bažnyčiose giedoti patriotinių lenkiškų giesmių, neduoti bažnytinių vėliavų, apie neklausančius jam pačiam pranešti, būti visiems labai atsargiems, nes tai esąs labai pavojingas dalykas.
Rusų žandarai su katalikais dažnai elgėsi net per pamaldas nekorektiškai, paniekindami bažnyčios tvarką. Dėl to M. Valančius labai niršo ir dėl to ėmėsi teisminių priemonių. Tada kai ką laimėjo, bet vėliau visa tai atsisuko prieš jį patį. Jį kaltino ir už tai, kad šis, atseit, per švelniai baudė manifestacijų dalyvius kunigus. Antrą kartą po 1863 m. sukilimo iškviestas į Vilnių, jis turėjo prisistatyti naujam gen. gubernatoriui generolui Mykolui Muravjovui ir išklausė jam parengtą kaltinamąjį aktą, kuriame buvo grasinama net kartuvėmis. Jis kaltintas vos ne valstybės išdavimu.
Tie kaltinimai tik iš dalies buvo teisingi, daugiau iškraipyti. Rusų valdžia M. Valančiaus pasiteisinimais netikėjo. Vyskupas 1863 ir 1864 metais Varniuose buvo net keletą kartų tardomas, paskui jau ir Kaune.
Patys pavojingiausi M. Valančiui buvo 1867-1871 metai.
Kaltinimai jam buvo atnaujinti po to, kai M. Valančius 1865 m. aplankė našlaičių prieglaudą, kurią jam buvo draudžiama lankyti.
1863 m. rugsėjo 6 d. M. Valančius buvo pasirašęs atsišaukimo į sukilėlius tekstą, kurį pats korikas Muravjovas inspiravo, tačiau tai buvo daugiau politinis diplomatinis ėjimas, kuriuo M. Valančius norėjo apsaugoti daugelį kunigų nuo kalėjimo, sudaryti galimybę daugumą nušalintų kunigų grąžinti į po sukilimo likusias tuščias parapijas. Kai kuriuos kunigus jam taip pavyko apsaugoti nuo kalėjimo, tremties ir net mirties bausmės. Manoma, kad čia daug įtakos padarė ir M. Valančiaus geri santykiai su Muravjovo koriko sūnumi. Po to dar daug kartų jis pats ir mažiausiai valdžiai prasikišę žemaičių kunigai rašė įvairius laiškus caro valdžiai, prašė jų panaikinti bausmes.

[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15