VIENUOLYNAI ŽEMAITIJOJE Buvęs Kražių benediktinių vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia Buvęs Kražių jėzuitų vienuolynas bei kolegija ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Kretingos bernardinų vienuolynas ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia Buvęs Raseinių domininkonų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Buvęs Telšių bernardinų vienuolynas ir Šv. Antano Paduviečio bažnyčia Tytuvėnų buvęs bernardinų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Žemaičių Kalvarija, buvęs domininkonų (vėliau – marijonų) vienuolynas ir Švč. Margelės Marijos Apsilankymo bažnyčia

• 1639 m. Kražių mietelyje, tarp Kražantės upelio ir Kražių-Nemakščių vieškelio, vieno valako ir 9 margų žemės sklype buvo pradėtas statyti medinis vienuolynas ir bažnyčia – įkurdintas moterų vienuolynas, priklausęs benediktinių vienuolijai. Jėzuitų ir benediktinių bažnyčios sudarė pagrindinę miestelio ašį, kurios viduryje buvo įrengta miesto turgaus aikštė. Dabar šios vienuolijos statyta mūrinė bažnyčia remiasi į centrinę miestelio aikštę ir dominuoja jo panoramoje.
• Žemaičių teisėjas ir karaliaus sekretorius Chrizostomas Valatkevičius nupirko minėtą žemės sklypą ir ten pastatė vienuolyną bei bažnyčią. Kad žemaitės moterys ir merginos turėtų sau maldingumo ir dorovingumo pavyzdį, pasikvietė iš Vilniaus vienuoles benediktines. Be minėtos dotacijos dar užrašė Dirvėnų kaimą, Kaunatavo dvarelį, pinigų.
• Konvento istoriją pradėjo 7 vienuolės. 1643 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius vienuolyno bažnyčią iškilmingai pašventino ir atidavė saugoti šventųjų Viktoro ir Benedikto relikvijas. 1710 m. Ona Paginskaitė, mirdama maru, vienuolynui užrašė Pagiriškių dvarelį, 1721 m. didikas Vitartas už 1200 timpų Karaliaučiuje nuliedino didįjį varpą.
• 1757 m. vienuolės savo lėšomis pradėjo didelės mūro bažnyčios statybą. Ją projektavo buvęs Kražių kolegijos ir Vilniaus universiteto profesorius Tomas Žebrauskas. Jam mirus darbus prižiūrėjo ir statybą užbaigė Treceris. 1762 m. statybą baigus, likęs medinins vienuolynas ir nauja bažnyčia aptverti aukšta mūrio tvora, teikusia Kražiams didingumo. Bažnyčią pašventino vyskupas Tadas Bukota, suteikdamas Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo titulą. Kunigas Jonas Kuckevičius vienuolynui užrašė dar 2000 timpų, o 1861 m. kunigas Tadas Budreckas padovanojo vienuolynui Audenių dvarelį Vaiguvos parapijoje.
• Dabar iš viso vienuolyno ansamblio likusi bažnyčia, šventoriaus tvora ir dešinėje šventoriaus pusėje stovinti iš skaldyto akmens XIX a. I-oje pusėje statyta, keturių kolonų portiku ir raštais puošta Šv. Roko koplyčia, vietinių vadinama nameliu. Netoli šios koplyčios įrengtas simbolinis vienuolių kapas, kurį žymi metalinis lietinis kryžius, pritvirtintas ant lauko akmens postamento.
• Bažnyčia dvibokštė, puikiai įkomponuota į reljefą ir dominuoja miestelio panoramoje. Jos barokinis frontonas aukštesnis už abu šoninius aštuonkampius bokštus. Priekiniame fasade dominuoja vertikalios linijos: kolonos, piliastrai, centrinėje fasado dalyje – aukšti pusapvaliomis arkomis užsibaigiantys langai. Šoninėse priekinio fasado dalyse dvi nišos, kuriose pastatytos medinės skulptūros; kairėje – Šv. Benedikto, dešineje – Šv. Scholastikos. Bažnyčia tinkuota, šiuo metu dažyta baltai. Rūsiuose po bažnyčia yra palaidojimų. Priešais centrinį įėjimą pastatyti vartai, juose 1993 m., pažymint Kražių skerdynių 100-ąsias metines, virš įėjimo arkos skulptoriaus Remigijaus Midvikio padaryta bronzinė plokštė, vaizduojanti bažnyčios gynimo vaizdus.
• Bažnyčia vienanavė, su kvadratine presbiterija, abipus kurios iš vieno šono šliejasi koplyčia, iš kitos – zakristija. Kairėje bažnyčios pusėje – uždara galerija su laiptais, jungianti vienuolyną su vargonų choro tribūna. Choro tribūnos ir du balkonai iškyla virš arkomis sujungtų piliorių.
• Bažnyčios interjere dominuoja puikaus darbo centrinis mūrinis barokinis altorius, kurio įvairūs pakartojimai, atlikti vietos meistrų, neretai aptinkami medinėse XVIII a. II-osios pusės Žemaitijos bažnyčiose. Puikaus darbo vargonai, iš viršaus krintantis apšvietimas (langai pratęsti į lubų arkinius skliautus) daro šią šventovę ypatingai jaukią, o jos interjerą – dinamišką. Kiti du šoniniai altoriai ne tokie išraiškingi. Koplyčioje įrengtas medinis Švenčiausio Jėzaus altorius.
• Centriniame altoriuje išsiskiria Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslas, apkaltas sidabriniais aptaisais. Bažnyčios gale paliktas vienas suolas, menantis kraupius kruvinųjų Kražių skerdynių laikus. Pasakojama, kad prie šio suolo kazokai buvo pririšę savo arklius, kai sujojo į bažnyčią.
• Vienuolės, besilaikydamos griežtos regulos, užsiimdavo malda, asketiniu gyvenimu, užsiėmė ruošos darbais. Biblioteka buvo nedidelė – turėjo religinio turinio knygų. Vienuolė kasdien po kelis kartus eidavo melstis į bažnyčią, garbindavo Švč. Sakramentą. Atvykstantiems parapijiečiams maldos, pamokslai ir giedojimai bažnyčioje būdavo atliekami daugiausiai lietuviškai.
• 1872 m. vienuolyne buvo 26 vienuolės. Po to, kai Rusijos caras paskelbė visuotinį katalikų vienuolių naikinimą, Kražių benediktinėms uždrausta priiminėti naujas vienuoles kandidates, o buvusios vienuolės paliktos vienuolyne išmirti. Kražių skerdynių išvakarėse tokių vienuolių buvo likusios tik devynios.
• Baisiausiu prievartinės rusifikacijos provoslavinimo faktu Lietuvos istorijoje laikomas Kražių benediktinių vienuolyno, kapinių ir bažnyčios uždarymas. Kražiškiai tam pasipriešino. Kražių bažnyčios gynimas tapo žinomu visam pasauliui. Istorija buvo tokia:
• 1891 m. gruodžio 12 d. Rusijos caras davė įsakymą uždaryti Kražių vienuolių benediktinių vienuolyną, jo bažnyčią ir kapines, o vienuoles įsakė perkelti į Kauno to paties pavadinimo vienuolyną. Kražiečiai į visas instancijas rašė prašymus palikti neuždarytą vienuolyno bažnyčią. Į tai nebuvo atsižvelgta. 1893 05 04 vienuolės prievarta išvežtos į Kauną, o vienuolyno trobesius ir bažnyčią nutarta nugriauti. Apie tai sužinoję žmonės, prisimindami Tytuvėnų ir Kęstaičių bažnyčių gynimą, pradėjo rinktis ne tik iš Kražių, bet ir iš daugelio aplinkinių parapijų, budėti dieną ir naktį, neleisti kunigams išnešti Švč. Sakramento. Atvyko net pats Kauno gubernatorius su žandarais. Tarp taikių vietos gyventojų ir caro kazokų įvyko kruvinas susirėmimas. Žuvo 9 drąsūs gynėjai (gali būti, kad šis skaičius sumažintas, nes žmonės, bijodami represijų, galėjo valdžiai ir nepranešti apie savo artimųjų žuvimą - red.p.) ir apie 50 žmonių sužeista, daugybė išplakta. 1894 m. įvyko kražiečių teismas. Juos gynė žymiausi Vilniaus ir Rusijos advokatai. Buvo apkaltinta 70 žmonių. 32 teismas išteisino, kitiems bausmes dovanojo jaunasis caras Nikolajus II, o bažnyčios gynimo vadus Juozą Broslauską, Joną Margevičių, Joną Rimkų ir Jokūbą Žutautą teismas nuteisė 10 metų kalėti, po to, atėmus visas teises, ištremti į Sibirą. Šis įvykis plačiai nuskambėjo visame pasaulyje, pasipylė protestai (čia ypač daug pasidarbavo JAV lietuviai emigrantai), todėl caras po vienerių kalėjimo metų Kražių bažnyčios gynėjų vadams dovanojo laisvę.
• Kražių bažnyčios ir vienuolyno gynimas, įgavęs Kražių skerdynių vardą, tapo simboliniu ginant katalikų tikėjimą ir lietuvybę daugeliui ateinančių kartų, ypatingai svarbiu įvykiu, lėmusiu spartesnį tautinės savimonės, moderniosios lietuvių tautos formavimąsi.
• Nežiūrint benediktinių ir vietos gyventojų narsumo, bažnyčia ir vienuolynas buvo uždarytas iki pat 1908 metų.
• 1910 m. parapijiečiams leista naudotis benediktinių bažnyčia kaip parapine, o buvusi parapinė Šv. Mykolo medinė bažnyčia 1919 m. atiduota moksleiviams.
• Prasidėjus II-ajam pasauliniam karui, Šv. Mykolo medinė bažnyčia 1941 06 23 sudegė. Nuo tada benediktinių Švč. Mergelės Marijos nekalto Prasidėjimo bažnyčia liko vienintelė Kražiuose veikianti parapinė bažnyčia.

Teksto autoriai Adomas Butrimas ir Povilas Šverebas

Adresas:

Kelmės r. Kražiai, Kolegijos g. 5.

Bažnyčia ir didžioji dalis vienuolyno pastatų neišliko

Nuo Kelmės iki Kražių – 17 km

• Remiantis rašytiniais istorijos šaltiniais, nuo XIII a. vidurio Kražių žemė ir Kražiai laikytini vienu svarbiausių Žemaitijos kultūrinių, dvasinių, administracinių centrų. Visai neatsitiktinai Lietuvos Didysis kunigaikštis, Vytauto paskirtas Žemaičių seniūnu, Mykolas Kęsgaila Valimantaitis pats rezidavo Kražiuose ir pastatė vieną iš aštuonių pirmųjų Žemaitijos bažnyčių – medinę, o vėliau, 1416 m., – Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią.
• Net penkių vienuolijų veikla vienu ar kitu laikotarpiu buvo susijusi su šiuo šiandien nedideliu Žemaitijos miesteliu.
• Ženkliausią pėdsaką Kražių istorijoje paliko tėvų jėzuitų veikla. Jėzuitų misijos atsiradimas XVI a. pabaigoje ir XVII a. buvo ypatingas Kražių istorijoje.
• 1533-1547 m. Kražių parapijos klebonas Valerijonas Protasevičius tapo Vilniaus vyskupu ir energingos savo veiklos dėka pasikvietė į Lietuvą jėzuitus, kurie 1570 m. Vilniuje atidarė kolegiją, 1579 m. tapusią Vilniaus akademija.
• Nuo 1576 m. Vilniaus ir Rygos jėzuitai misijų tikslais kelis kartus lankėsi Žemaitijoje, kol Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis nupirko jiems Kražiuose žemės, pastatė namus ir naujai įkurtos Lietuvos jėzuitų provincijos viršininkas Povilas Bokšta 1608 m. iš Virbalio misijos į Kražius atsiuntė du jėzuitus: Motiejų Galminą ir Merkelį Daugėlą. Po vyskupo Merkelio Giedraičio mirties (1609 m.) vyskupiją valdęs administratorius Mykolas Daukša perkeldino jėzuitus iš klebonijos į altariją, kaip erdvesnę ir jų veiklai patogesnę vietą. Nuo 1610 m. žinoma jėzuitų Missio Crosensis (Kražių misija) su viršininku Povilu Piekieliumi.
• Dėl Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio mirties jo planuotos kolegijos įkūrimas užsitęsė. Mirdamas vyskupas paskyrė 2000 vengriškų raudonųjų vienuolyno statybai ir užrašė šiek tiek žemės Kražiuose. 1613 m. Vilniaus vaivada kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis padovanojo jėzuitams 1565 m. statytą mūrinę rezidencinę pilį – rūmus ir žemės sklypą, o 1614 m. Žemaičių seniūnas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius (Katkevičius) su savo žmona Slucko kunigaikštyte Sofija Maleckaite užrašė būsimai kolegijai 7 ūkius. 1616 m. laikinuose mediniuose namuose atidaryta pirmoji kolegijoje klasė – gramatikos. Pirmas naujai atidarytas kolegijos mokytojas buvo Jonas Kochas, atvykęs iš Bransbergo kolegijos. Vienu iš pirmųjų Kražių kolegijos mokytojų buvo garsus poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus.
• Mūrinės kolegijos kertinis akmuo pašventintas 1618 m. Pašventinimo iškilmėse dalyvavo LDK iždininkas Jeronimas Valavičius. Kaip atrodė visas kolegijos mūrinių pastatų kompleksas, šiandien pasakyti jau neįmanoma – jis neišlikęs.
• Iš buvusio gausaus jėzuitų palikimo Kražiuose išliko tik apleistas buvęs mokinių bendrabutis – bursa. Šis gerokai laiko ir žmonių apnaikintas dviejų aukštų, raudonų plytų pastatas stovi kairiajame Kražantės krante: be langų, durų, vietomis iškritusiu tinku ir silikatinemis plytomis užmūrytais galais. Per kiaurą stogą ir lubas varva vanduo, pastatui gresia buvusios jėzuitų bažnyčios likimas. Po visu pastatu išlikę rūsiai. Tai taisyklingo stačiakampio plano pastatas. Rūsyje ir abiejuose aukštuose pastato planas vienodas: centre eina koridorius, o abipus jo išdėstyti kambariai mokiniams. Viena didesnė patalpa, matyt, buvusi valgykla. Ji sovietiniais metais permūryta, įrengiant butą. Pastato lubos skliautinės, stogas dvišlaitis, dabar dengtas šiferiu. Manoma, kad bursa pastatyta 1693 m. Čia atliktų archeologinių kasinėjimų medžiaga saugoma Kražių kraštotyros muziejuje (Vytauto g. 18).
• Besižvalgant aplink bursą, nesunku išskirti pakilumėlę, jungusią visą jėzuitų kompleksą. Bene svarbiausia jo dalis buvo mūrinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kurios statybą prieš išvykdamas į karą su turkais (1621 m.) pradėjo Jonas Karolis Chodkevičius. Tais pačiais metais Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška pašventino šios bažnyčios kertinį akmenį; ta proga pamokslą pasakė Vilniaus Katedros kapitulos kanauninkas LDK referendaras Merkelis Geišas Elijošaitis. Dėl XVII a. vidurio karų su Švedija ir Rusija bažnyčios statyba užsitęsė; tik 1689 m. Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas ją pašventino.
• Tai būta didžiausios XVII a. Žemaitijos šventovės: bažnyčia vienabokštė, mūryta iš plytų, iš lauko pusės netinkuota. Išlikusi ikonografinė medžiaga – daugiausia Kražių kolegijos auklėtinių piešiniai – rodo, kad bažnyčios šonus ir galus tvirtino galingi kontraforsai, o aukšti suapvalinti arkiniai langai beveik siekė stogą. Bažnyčios viduje stovėjo 12 iš medžio drožtų altorių. Drožybos puošnumu išsiskyrė sakykla, dovanota karaliaus Jono Sobieskio ir kainavusi jam 6000 olandiškų talerių. Centriniame altoriuje kabojo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslas – įžymiojo Leonardo da Vinci paveikslo kopija (formatas 467x266 cm), kainavęs fundatoriams 600 olandiškų talerių.
• Per Šiaurės karą bažnyčia ir vienuolyno ūkis nuniokioti. 1773 metais, panaikinus jėzuitų ordiną ir išdalijus jo žemes, Kolainių karmelitai įstengė pasirūpinti tik kolegija. Apleista bažnyčia, pastatas pamažu griuvo: 1783 m. prakiuro stogas, nuo 1821 m. nutrauktos pamaldos, o garsusis centrinio altoriaus paveikslas perkeltas į biblioteką, kur supjaustytas dalimis ir sukrautas į krūvą supuvo. Liturginiai reikmenys 1827 m. išsiųsti į Vilnių, o 1831 m. sukilėliai nukabino varpus ir išgabeno į Varnius. Pastato plytos, čerpės, paskutinis varpas, suolai, altorių detalės panaudoti Vadžgirio bažnyčiai, Kražių benediktinių vienuolynui, Varnių katedrai, dabartinei mūrinei buv. Kražių parapijos bažnyčios varpinei, o jėzuitų turėtą Šv. Augustino paveikslą kun. Lukoševičius padovanojo Peterburgo istorijos muziejui.
• Kražių kolegija veikė 1616-1844 m. ir buvo svarbiausias Žemaitijos švietimo bei religinio gyvenimo centras, po Vilniaus bene skaitlingiausias Lietuvos jėzuitų provincijos mokslo židinys, savo pajėgumu toli pralenkęs kitas jėzuitų kolegijas: čia XVII-XVIII a. dirbo 30-50 jėzuitų. Kolegija neturėjo didelių materialinių rūpesčių, skolų, nes fundatoriai Chodkevičiai, Radvilos, karalius Jonas Sobieskis, Žemaičių vyskupai, Žemaičių teisėjas Petras Šiukšta Tonestris, LDK iždininkas Jeronimas Valavičius, Šiaulių klebonas Petras Tavoyn ir kiti fundatoriai pastatydino kolegijos ir bažnyčios kompleksą, aprūpino žemėmis, dovanodavo vertingas bibliotekas ir nuo pat kolegijos veiklos pradžios užtikrino 26 neturtingų mokinių visokeriopą išlaikymą ir mokymąsi. Tai sudarė sąlygas plėsti jėzuitų veiklą: 1619 m. atidaryta misija Virbalyje, 1623 m. – Varniuose, 1669 m. – Tilžėje, 633 m. įkurta kolegija Pašiaušėje, 1642 m. – rezidencija Kaune, 1636 m. pastatyta Židikų koplyčia, o 1644 m. – nauja didelė bažnyčia.
• Mokymas kolegijoje remtas ta pačia jėzuitų Ratio studiorum, taikyta kituose kraštuose ir Vilniaus universitete. Mokymas, drausmė, mokinių priežiūra ir moralinis bei religinis moksleivių auklėjimas sudarė nedalomą vienovę. Ypatinga auklėjimo priemonė, plačiai taikyta Kražiuose, buvo Marijos sodalicija, kurios nariais galėjo tapti pažangiausi, pamaldžiausi ir ligonių globai atsidėję moksleiviai.
• Kražių kolegijoje buvo pradinė, gramatikos, sintaksės, retorikos ir humaniatės klasės (abi pastarosios sudarė „facultates superiores”). Mokėsi apie 250-300 mokinių. Šalia kolegijos veikė aukštoji filosofijos ir teologijos mokykla patiems jėzuitams ir apylinkės dvasininkų mokslo žinioms gilinti. Žinoma, kad pvz., 1677 m. iškilmingame posėdyje penki jos studentai apgynė filosofijos tezes daktaro laipsniui gauti. 1620-1742 m. čia veikė ir Žemaičių kunigų seminarija.
• Kolegijoje buvo ir jėzuitų mokyklinis teatras, kurio veiklą plačiau tyrinėjo M. E. Brenšteinas. Trys Kražių kolegijos rektoriai – Zigmantas Liauksminas, Pranas Šrubauskis, Jonas Jaknavičius – kūrė lietuviškas giesmes. Teatre, skirtame platesnei visuomenei, šalia lotynų ir lenkų, vartota ir lietuvių kalba.
• Kražių kolegija turėjo turtingiausią biblioteką – beveik 6000 knygų, archyvą, fizikos kabinetą, geologijos muziejėlį ir numizmatikos rinkinį.
• 1773 m. uždarius jėzuitų ordiną, o vėliau ir uždraudus jiems mokytojauti, Kražiuose nuo 1797 iki 1817 m. dėstė Kolainių karmelitai. Jie čia vadovavo šešių klasių gimnazijai. Pagal išlikusį aktą, 1797 m. rugsėjo 19 d. karmelitams perduota ir Kražių mokyklos biblioteka, tuomet turėjusi 3270 knygų. Karmelitų dėstymo laikotarpiu 1803 m. sudarytas Kražių mokyklos bibliotekos inventorius. Tokiu knygų kiekiu (3264 tomai) bei atranka, išskyrus Vilnių, nė vienas Lietuvos provincijos miestas negalėjo pasigirti. Knygos lotynų, graikų, italų, prancūzų, vokiečių, lietuvių, latvių, hebrajų kalbomis, išleistos pradedant 1427 metais, liudija buvus tirtingą tėvų jėzuitų ir Kražių kolegijos palikimą.
• Iš svarbiausios iškilių asmenybių, susijusių su Kražių kolegija, pirmiausiai išskirti reikėtų ispanų kilmės jėzuitą Petrą Rozijų, Medininkų kapitulos prelatą. Jis buvo Kražių klebonas, prisidėjęs prie Lietuvos Statuto leidinio redagavimo. Kita iškili asmenybė – pirmasis žinomas LDK rašytojas Mikalojus Daukša, 1595 m. išspausdinęs iš lenkų kalbos išverstą Katekizmą, o 1599 m. Vilniuje – ypatingą reikšmę lietuvių kalbos istorijai turintį Vujeko Postilės (pamokslų rinkinio) vertimą „Postilla”. Jis 1580 m. buvo gavęs turtingą Kražių parapiją, o vėliau, po 1609 m., administruodamas Žemaičių vyskupiją, daug prisidėjo prie jėzuitų įkurdinimo Kražiuose ir kolegijos steigimo.
• Kolegijoje profesoriavo daugybė iškilių jėzuitų: pirmiausia, jau minėtinas poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, 1617-1619 m. dėstęs poetiką ir sintaksę. Savo lotyniškai rašytuose poetiniuose kūriniuose jis kėlė Kražių gamtos grožį, LDK etmono ir Kražių kolegijos statytojo Jono Karolio Chodkevičiaus pagerbimui išspausdino iškilmingą odę, Vilniuje sukūrė „Sacra Lithothesis”, kuri buvo atlikta 1621 m. Kražių bažnyčios kertinio akmens pašventinimo proga. Jo lyrikos ketvirtosios knygos titulinis lapas papuoštas P. P. Rubenso piešiniu.
• Kražiuose profesoriavo žymus istorikas A. Vijūkas-Kojelavičius, mokyklinių dramų kūrėjas jėzuitas Gabrielius Šimkevičius, teologinių knygų autorius, kolegijos rektorius Danielius Butvila, graikų kalbos, retorikos, muzikos žinovas, daugelio knygų autorius, kolegijos rektorius Žygimantas Liauksminas, lietuviškų pamokslų autorius Pranciškus Šrubauskis, Kražių gimnazijos kapelionas ir bibliotekininkas, pradėjęs čia rinkti medžiagą „Žemaičių vyskupystei”, Motiejus Valančius.
• Lituanistikos baruose tautinio atgimimo laikotarpiu ypač daug nuveikė Kražių gimnazijos ir kolegijos auklėtiniai Dionizas Poška, Kiprijonas Juozapas Nezabitauskis, Simonas Tadas Stanevičius, Liudvikas Adomas Jucevičius, Vladimiras Andrijauskas, Audrius Ugenskis ir daugelis kitų.

Kretingos bernardinų vienuolynas ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia

• Žemaičių seniūnas ir LDK etmonas grafas Jonas Karolis Chodkevičius su žmona Sofija, norėdami atitraukti gyventojus nuo pagonybės ir apsaugoti juos nuo iš Prūsijos plintančio protestantizmo, 1602 m. Kretingoje pastatė pirmą medinę bažnyčią bei įsteigė Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių, arba kitaip vadinamą bernardinų, vienuolyną. Matydamas didelę vienuolių darbo pasisekimą, jau kitais metais grafas liepė ruošti medžiagą naujam vienuolyno pastatui. 1605 m. statyba pradėta. Per 1600-1617 m. laikotarpį pastatyta ir nauja mūrinė bažnyčia, kurioje įrengti garsūs visoje Žemaitijoje vargonai. Mūrinio vienuolyno ir bažnyčios pastatymui Chodkevičius paskyrė Kretingos dvaro dvylikos metų pajamas. Patys vienuoliai ant Pastauninko upelio pastatė malūną. 1619 m. kovo 13 d. Varšuvoje Chodkevičiai vienuolynui surašė fundacijos aktą, pagal kurį paaukojo 3 valakus žemės ir dalį Kretingos dvaro pajamų pragyvenimui, būtent: Visų Šventųjų šventėje atiduoda geriausių kviečių septynias dešimtis statinių („bačkų”), grynų ir rinktinių kviečių bažnyčios reikalams – dešimt statinių, miežių „zamalakui” ir kruopoms – šimtą penkiasdešimt statinių, avižų – šimtą penkiasdešimt statinių; Klaipėdos mugei, kuri Šv. Panelės Marijos dangun ėmimo šventei daroma, – šimtą florinų, žuvų ir silkių pirkimui Adventui ir Gavėniai – penkiasdešimt florinų, medžiagai brolių drapanoms kasmet apie Šv. Martyno šventę – šimtą penkiasdešimt florinų, žąsų – pustrečios kapos, nerauginto medaus – dvi statines pagaminti bažnyčiai vaško, iš Kretingos dvaro ir apylinkės nuo kiekvieno lauko – po vieną malkų krūvą, liaudies vadinamą ašimi. Nauji Kretingos dvaro savininkai Sapiegos taip pat rūpinosi bažnyčia ir vienuolynu: Kazimieras Leonas dovanojo reikalingus indus, o Kazimieras Jonas 1672 m. atnaujino pastatus.
• Vienuolyną apiplėšė ir nuniokiojo švedų kariuomenė – 1659 ir 1710 m. Sapiegos ne tik suremontavo pastatus, bet ir atnaujino didįjį altorių. Manoma, kad prie bažnyčios interjero apdailos prisidėjo skulptorius ir tapytojas Jokimas Dobročinskis.
• Didžiojo Žemaitijos maro metu išmirė ir daug vienuolių. Juos nuo bado gelbėjo dvaro savininkai, atsiųsdami duonos.
• Žlugus Lenkijos ir Lietuvos Respublikai, Lietuva buvo įjungta į carinės Rusijos sudėtį. Rusai stačiatikiai ribojo katalikybę, o po 1831 ir 1863 m. sukilimų numalšinimo sankcijas padidino. 1832 m. uždraudė ryšius su ordino generolu, o vėliau vienuolius pavedė vyskupo globai. Buvo nusavinamas turtas ir žemė. Kretingos vienuolynas priskirtas prie etatinių, bet vienuoliams caro valdžia novicų priimti neleisdavo. Į vienuolyną daugiausiai būdavo siunčiami caro valdžiai nusikaltę kunigai bei uždaromų vienuolynų žmones. 1886 m., uždarius Kęstaičių rokitų vienuolyną, prie kurio veikė ir kunigų prieglauda, į Kretingą perkelti jos gyventojai, turį psichikos sutrikimų. Čia petekdavo ir dvasinei drausmei nusižengusių kunigų (daugiausia girtuokliai). 1858-1914 m. vienuolyne pabuvojo 68 atgailaujantys kunigai.
• Tarp Kretingoje už bausmę įkalintų kunigų buvo ir gana garsių. Pavyzdžiui, kun. P. Lialis buvo nubaustas už kareivių pakurstymą dalyvauti prelato E. Barauskio laidotuvėse. Jis buvo suorganizavęs knygnešių grupę, net redagavo Tumo-Vaižganto įkurtą „Tėvynės sargą”. Prieš tremtį už atsisakymą leisti katalikus vaikus į rusų cerkvę caro šeimos švenčių proga kelis mėnesius kalėjo Aleksandras Dambrauskas. Povilas Dogelis nubaustas už atsisakymą mokyti tikybos rusų kalba.
• Iš išlikusių XVIII-XIX a. inventorių galima susidaryti bendrą vienuolyno vaizdą.
• Netoli Pastauninko santakos su Akmena stovėjo akmenų mūro siena apjuosta bažnyčia, vienuolyno rūmai, svirnas su rūsiu, ledainė, šeimynos namas, arklidės su daržine, tvartai su ratine, daržinė, paukštidė ir sandėliai. Prie tvenkinio buvo kluonas, daržinė, vandens malūnas, palivarko namas su skalbykla bei pristatytu mediniu tvarteliu. Už jo veikė kalkių degykla. Prie Akmenos rymojo smuklė („bravoras”), pusiau mūrinė pirtis, skalbykla ir du mediniai namai vienuolyno tarnautojams. Šalia vienuolyno buvo daržai ir sodas, kuriame stovėjo sodininko namelis ir saulės laikrodis.
• Atvykę į Kretingą vienuoliai pasižymėjo savo ganytojiškais darbais, todėl fundatoriai Chodkevičiai nesigailėjo jiems gerų žodžių ir naujų aukų. 1610 m. įsteigta pirmoji mokykla, kuriai vadovavo vienuoliai. Vilniaus vyskupas kunigaikštis Masalskis, kuris buvo ir švietimo komisijos narys, 1774 m. Kretingoje įkūrė gimnaziją. Jai vadovavo jėzuitas Kovsanas. Prie mokyklos buvo bendrabutis, kurį tvarkė pranciškonai. Gimnaziją lankydavo apie 300 mokinių.
• Vienuolynas turėjo turtingą biblioteką. 1788 m. joje buvo 758 knygos, 1888 m. – 3132, o prieš II-ąjį pasaulinį karą – su archyvu apie 10000. Bibliotekoje buvo 40 inkunabulų.
• 1793 m. Kretingos gimnazija perkelta į Telšius. Kretingos vienuoliai tada savo pastangomis įkūrė triklasę mokyklą. Tai matydamas naujasis savininkas grafas Platonas Zubovas 1809 m. įsteigė gimnazijos kurso mokyklą. Joje kasmet mokėsi apie 200 vaikų. XIX a. vienuolyne gyveno ir dirbo garsus floristas botanikas tėvas  Jurgis Ambrozijus Pabrėža bei lietuvių kalbos gramatikos autorius tėvas Simonas Grosas. Tėvas Ambrozijus garsėjo kaip pamokslininkas, gydytojas. Apie vienuolių pastoracinį darbą liudija 1826 m. aprašymas, kuriame minima, kad Kretingos jubiliejaus metais nuo gruodžio 7 d. iki 31 d. vos spėta išklausyti išpažinčių, nors kasdien buvo nuo 26 iki 30 kunigų. Dėl caro vykdytos politikos pastoracinis darbas buvo stabdomas, pašlijo vienuolyno drausmė, nebuvo sąlygų susikaupti.
• Vienuolyno rūmai dviejų aukštų su uždaru kiemu. Pirmame aukšte gyveno gvardijonas, buvo įrengti du refektoriai (didysis ir mažasis), virtuvė, sandėliai ir kitos pagalbinės patalpos. Antrame aukšte – 29 celės su kamaromis bei biblioteka.
• Vienuolyno atgimimas yra susijęs su kunigu Antanu Bizausku. Jis 1912 m., gavęs valdžios leidimą, įstojo į vienuolius, pasirinkdamas Pranciškaus vardą, o vienuoliją pavadino ne benediktinų, bet pranciškonų, oficialiai – Mažesniųjų brolių.
• Ypač vienuolynas suklestėjo tarpukario metais, Nepriklausomoje Lietuvoje. 1939 m. jis turėjo 110 žmonių. Buvo pastatyta moderni mokykla, Šv. Antano misijų kolegija, Šv. Antano rūmai. Vienuolynas turėjo savo spaustuvę, knygrišyklą, kino salę.
• Vienuoliai savo kultūrinę-šviečiamąją veiklą Kretingoje ypatingai buvo išvystę tarpukario metais. 1923 m. pranciškonai pradėjo leisti mėnesinį laikraštį „Šv. Pranciškaus varpelis”, kurį spausdino Klaipėdoje. 1932 m. jo tiražas siekė 20000 egzempliorių. Nuo 1935 m. pakeistas leidinio pavadinimas į „Pranciškonų pasaulį”. 1936-1939 m. leistas savaitraštis kunigams „Sursum corda”, 3000 egz. tiražu spausdintas tremtinių kalendorius-Metraštis.
• Kretinga buvo Lietuvos tretininkų centras. Vienuoliai parengė ir išspausdino nemažai maldaknygių bei kitų katalikiškų knygų. 1932 m. pradėta statyti nauja mokykla kolegija, kuri išaugo į gimnaziją. Joje mokėsi apie 200 mokinių. Kolegija turėjo gerai įrengtus fizikos, gamtos mokslų, geografijos kabinetus, 4000 knygų biblioteką.
• Tarpukario metais pranciškonų mokykloje mokėsi ir ją baigė būsimasis poetas, teologijos mokslų daktaras Kazimieras Andriekus (tėvas Leonardas).
• 1908 m. pagal Krokuvos architekto Sławomiro Odrziwolskio projektą Kretingos bažnyčia perstatyta. Pristatytos dvi šoninės navos. Išmūrytas erdvus transeptas su puošniais frontonais. Virš jo iškilo naujas medinis bokštas su keturiais šoniniais bokšteliais.
• Bolševikų valdžia 1940 07 26 vienuolyną uždarė. Kai kurie vienuoliai buvo ištremti, o pastatuose apgyvendinti sovietinės armijos kariai.
• 1941 06 26 mieste kilo gaisras, smarkiai apnaikinęs bažnyčią ir vienuolyno pastatus.
• Vokiečių okupacijos metais į Kretingą grįžę pranciškonai bandė atgaivinti savo veiklą, bet, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, šis darbas buvo nutrauktas, 1946 m. vienuolynas ir mokykla vėl uždaryta. Dalis vienuolių ištremta į Sibirą, o kiti išblaškyti. 1949 m. neleista registruoti Kretingos vienuolyno bažnyčios, o prieš tai konfiskuotas visas jos turtas. Vienuolyno patalpose kurį laiką gyveno kareiviai, o vėliau patalpos atiduotos kraštotyros muziejui. Įsikūrus jam, patalpos restauruotos.
• 1989 m. lapkričio 19 d. pranciškonai po ilgos pertraukos laikė pirmas mišias savo buvusioje šventovėje. Ši data laikoma pranciškonų grįžimo į Kretingą švente. 1991 m. jiems grąžintos vienuolyno patalpos. Šiuo metu vienuolyne gyvena 7 vienuoliai, kiti išvykę studijuoti į Kauną ir Romą.
• Bažnyčia suremontuota 1950 m., o jos bokštas atstatytas klebono Bronislovo Burneikio rūpesčiu 1982 m. Šis klebonas šventoriuje pastatė ir naują kleboniją; sutvarkė šventoriaus tvorą ir, nuliedinęs tris varpus, įkeldino juos į bažnyčios bokštą.
• Iki dabar iškilmingai Kretingoje švenčiami pranciškonams būdingi Šv. Antano ir Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios (Parciunkulės) atlaidai (keliami į sekmadienį).
• Vienuolynas neprarado savo ansambliškumo. Yra išlikę šie pastatai: Viešpaties Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, vienuolyno rūmai, mokykla, Šv. Antano institutas, elektrinė, dirbtuvės, špitolė, dėstytojų namai, grota-lurdas, dirbtuvės, skalbykla, ūkinis pastatas ir akmeninis namelis šventoriuje, kuris gal naudotas kaip šarvojimo patalpa. Dar ne visi pastatai grąžinti tikintiesiems šeimininkams. 1995 m. vienuolyne buvo 13 kunigų, 3 broliai, 16 studentų, 8 kandidatai. Nuo 1993 m. su pertrūkiais leidžiamas žurnalas „Šv. Pranciškaus varpelis”. Rengiamos jaunimo stovyklos. Vienuolyne yra biblioteka, labdaros valgykla ir vaistinė.
• Bažnyčia ne kartą perstatyta, remontuota, todėl joje yra įvairių stilių – gotikos renesanso bruožų, 7 barokiniai altoriai. Po centriniu altoriumi yra palaidota didikų bei vienuolių. Ant sienos kabo fundatorių Sofijos ir Jono Chodkevičių portretai. Šv. Antano paveikslas garsėja savo stebuklinga gydomąja galia, todėl prie jo yra daug votų. Išlikusios vertingos choro salės su vienuolių portretais, drožiniais ir fundatorių herbais puoštos centrinės ir zakristijos durys, sakykla su 11 skulptūrų (sovietiniais metais 8 skulptūros pavogtos, vietoje jų pagamintos kopijos). Kretingos senosiose kapinėse yra palaidotas Jurgis Pabrėža (tėvas Ambrozijus), ant kurio kapo tarpukario metais pastatyta koplytėlė.

Tekstas Povilo Šverebo

• Raseinių domininkonų vienuolyno istorijoje būta pakilimo ir nuosmūkio laikotarpių. Natūralią vienuolyno raidą baroko ir švietimo epochose, kai „vienuolių keliu” į Lietuvą buvo nešamos krikščioniškosios Vakarų kultūros vertybės, XIX a. sutrukdė brutali carinės Rusijos prievarta. Vienuolynas uždarytas (1886 m.) ir trumpam atgijo (1935, 1940 m.) tik 1918 m. – atkūrus Lietuvos valstybę.
• Raseinių bažnyčios ir klebonijos steigime, parapijos formavime ir katalikybės įtvirtinime (1416-1642 m.) domininkonai nedalyvavo. Manoma, kad Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia viename seniausių Žemaitijos valsčių centrų (Rassyene rašytiniuose šaltiniuose minimi jau 1253 m., karaliaus Mindaugo laikais) buvo funduota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto 1416 m., dar prieš Varnių (Medininkų) vyskupystės įsteigimą (1417 m.), užbaigusį formalų krikščionybės įvedimą paskutiniame Vidurio ir Rytų Europoje pagoniškame krašte. Raseinių bažnyčia pastatyta 1416-1421 m., o klebonija pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1475 m. Ji įsikūrė ne privačiose ar bažnytinėse, o valstybinėse žemės valdose (tai sąlygojo valdovo patronatą ir apsaugą nuo galimo turtų perėjimo į reformatų bažnyčios rankas), buvo viena turtingiausių vyskupystėje ir 1579 m. turėjo 40 kapų grašių metinių pajamų. Tuo metu išaugo ir Raseinių kaip pavieto ir visų Žemaičių teismų bei seimelių vietos, vaidmuo. Štai kodėl kontrreformacijos sąlygomis sustiprėjusi domininkonų vienuolija, remiama jungtinės Respublikos karaliaus Vladislovo IV Vazos (1632-1648 m.) ir jam padedant 1647 m. įkūrusi nuo Lenkijos atskirą Lietuvos domininkonų provinciją, vietą naujam vienuolynui pasirinko prekybinių kelių sankirtoje besiplečiančiame Raseinių miestelyje.
• Keliais etapais (1642 ir 1647 m.) vykusi vienuolyno fundacija priskiriama prie grupinių, nes jo steigimą inicijavo Žemaičių vyskupas (1633-1649 m.) Jurgis Tiškevičius, o materialinį kilimą užtikrino Vladislovas Vaza. Pirmasis 1642 08 22 prišnekino Raseinių kleboną kanauninką Joną Kozakevičių atsisakyti domininkonų naudai klebonijos su visais turtais, antrasis 1647 03 25 užrašė vienuoliams 300 valakų žemės. Koliatoriaus teises į kleboniją buvo pareiškę ir altarijos, įsteigtos Raseinių bažnyčioje dar 1536 04 02, laikytojai Jonas ir Adomas Stankevičiai. Konfliktas domininkonų naudai išsisprendė 1644 m. įsikišus popiežiui Urbonui VIII. Juridiškai vienuolyno fundacija buvo patvirtinta ir kitų Respublikos vadovų – Jono Kazimiero Vazos (1648-1668) ir Mykolo Kaributo Višnioveckio (1669-1674) privilegijomis, o įteisinta 1647 ir 1659 m. Seimų Konstitucijose. Taigi domininkonai buvo įkurdinti – kitaip nei kiti vienuoliai Žemaitijoje – šalia veikiančios bažnyčios ir susiformavusios parapijos, o tai išvadavo juos nuo daugelio ganytojiškų ir ekonominių rūpesčių.
• Akivaizdu, kad pagrindinį vaidmenį įkurdinant Raseiniuose domininkonus suvaidino vyskupo Jurgio Tiškevičiaus iniciatva, dievobaimingumas ir uolumas: 1642 m. jis įsteigė domininkonų vienuolyną Garduose – Žemaičių Kalvarijoje, o 1636 m. – senosios regulos karmelitų vienuolyną Krakėse.
• Vienuolynų „ekspansija” vyko aršios kovos su reformacija Žemaitijoje fone: evangelikų liuteronų bažnyčią dar 1601 m. Raseiniuose fundavo Sofija Vnučkienė. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad domininkonų vienuolyno steigimas čia sutapo su XVII a. II-ajame ketvirtyje Lietuvoje kilusiu „separaciniu” judėjimu, siekusiu sukurti savarankiškas, nepriklausomas nuo Lenkijos vienuolijų provincijas. Tarpininkaujant karalaičiui Kazimierui, Vilniaus domininkonai išsirūpino Vladislovo Vazos paramą kovoje su dominavusiais, nevengusiais Lietuvos vienuolynų sąskaita pasipelnyti Krokuvos domininkonais. Todėl tik įsteigus vienuolynus Žemaičių Kalvarijoje (1642 m.) ir Raseiniuose, išdėsčius juos – kitaip nei iki tol – ne tik Vilniaus ir Trakų vaivadijose, bet ir Žemaičių seniūnijoje, buvo galima argumentuotai pagrįsti naujos provincijos su centru Vilniuje kūrimo būtinumą ir laimėti „skyrybų” bylą. Kita vertus, domininkonų atvykimas, matyt, neatsitiktinai sutapo su Raseinių ekonominės galios išaugimu – 1643 12 31 miesteliui suteiktos turgų ir mugių teisės. Taigi vienuolija užėmė ir strateginiu atžvilgiu svarbų pavieto centrą, neoficialią Žemaitijos sostinę.
• Vienuoliai Raseiniuose bematant surentė medinį vienuolyno pastatą, nes čia jau 1646 m. posėdžiavo Lietuvos provincijos kapitula, ne tik patvirtinusi naujo konvento sukūrimą, bet ir sprendusi vienuolių studijų užsienyje klausimą. 1682 m. išmūrytas naujas, dviaukštis vienuolyno pastatas, nukentėjęs per 1729 m. gaisrą, atnaujintas 1766-1778 m. vadovaujant viršininkams kun. Skorulskiui ir Liudvikui Grincevičiui. Matyt, tuomet dalis vienuolyno patalpų buvo pritaikyta visuomeninėms reikmėms: vienuolyno pirmo aukšto celėje įrengta „specialiai apsaugota” pavieto kasa, o trijose antrojo aukšto „neapšildomose kamarose” – pavieto archyvas. Be to, vienuolyne buvo išmūrytas bokštelis su mušančiu ir visam miesteliui laiką pranešančiu laikrodžiu. Vienuolyno namai, supę pusiau uždarą kiemą, kartu su ūkiniais pastatais (svirnu, smukle, ledaine), kanalų išraižytu vaismedžių sodu sudarė vientisą vėlyvojo baroko ansamblį. Svarbiausią jo dalį – mūrinę bažnyčią, domininkonai pastatė dar 1663 m., tačiau iki šiol būdingus bruožus jai suteikė 1776-1783 m. rekonstrukcija. Statybos darbams vadovavo jau minėtas vienuolyno vyresnysis L. Grincevičius, išgarsėjęs kaip domininkonų baroko Lietuvoje kūrėjas. Greičiausiai pagal jo projektą bažnyčia buvo pailginta, pastatytas naujas dvibokštis vėlyvojo baroko formų pagrindinis fasadas.
• Kaip ir kituose vienuolynuose, vienuolių sudėtis Raseiniuose dėl nuolatinio kilnojimo iš konvento į konventą labai keitėsi. Pavyzdžiui 1827-1828 m. čia gyveno 11 tėvų ir 3 broliai, 1831 m. – 8 tėvai ir 6 tais pačiais metais įsteigtų filosofijos studijų klausytojai – irgi domininkonai; per tris metus personalas pasikeitė beveik 100 proc., nes iš senosios sudėties tebuvo likęs viršininko pavaduotojas (subprior) Jokūbas Petrutovičius. Kadangi vienuoliai aptarnavo didelę parapiją (155 kv. varstų teritorija, 74 kaimai, 1973 tikintieji), daugiausiai vienuolyne būta pamokslininkų (Concionator), kurie pagrindines pareigas derindavo su antraeilio vargonininko, nuodėmklausio ar zakristijono užsiėmimu. Vienuolynui, be jau minėtų viršininkų, vadovavo: pirmasis prioras Benediktas Kačkovskis (minimas 1643 m.), Chrizostomas Kurovičius (1661 m.), Klemensas Šatranovičius (1729 m.), Juozapas Skorulskis (1769 m.), Dominykas Vaitkevičius (1823 ir 1827 m.), Melchioras Gurskis (1851 m.). Vienuolyne kurį laiką gyveno (nuo 1831 m.) didžiulio, baigto rašyti 1835 m., bet taip ir neišspausdinto „Žodiniko Letowiszkai-Lenkiszko” autorius Dominykas Sutkevičius.
• Didžiulėje Lietuvos domininkonų provincijoje (1827 m. jie turėjo 45 vienuolynus ir 6 rezidencijas) kiekvienas vienuolynas vykdė tam tikrą misiją, kuri lėmė jame gyvenusių vienuolių veiklos pobūdį. Raseiniuose pagrindinis domininkonų uždavinys buvo parapijos aptarnavimas. Be pastoracnio darbo, vienuoliai rūpinosi tikinčiųjų švietimu ir religine kultūra, išvystė charitatyvinę veiklą. Prie bažnyčios buvo vargšų prieglauda (špitolė), funduota Uršulės Bilevičienės 1699 08 06. Ji 1831 m. turėjo 907 rub. legacinio kapitalo, čia gyveno 11 vargšų. Šv. Rožinio brolija, įsteigta iš karto atvykus domininkonams 1642 08 22, vienijo aktyviausius Raseinių parapijos tikinčiuosius, organizavo religines šventes.
• Pabrėžtina, kad Šv. Rožinio brolija domininkoniškoje tradicijoje žinoma jau nuo XIII a., jos veiklą sankcionavo popiežius Honorijus III. Brolija išsilaikė iš jos narių aukotų sumų, kurios 1831 m. siekė 946 rub. Domininkonai išlaikė ir seną, žinomą jau nuo XVI a., parapinę mokyklą, kurioje skaitymo, rašymo, katekizmo ir aritmetikos pradmenų nuolat mokėsi 10-15 daugiausiai valstiečių vaikų. Vidurinei mokyklai Raseiniuose vadovavo pijorų vienuoliai, todėl pasauliečių edukacijoje domininkonai aktyviau nesireiškė, tačiau organizavo jau minėtas uždaras ordino nariams skirtas filosofijos studijas. Jos sudarė vieną iš Lietuvos provincijos domininkonų rengimo pakopų. Intelektualinį domininkonų gyvenimą Raseiniuose liudija ir vienuolyno biblioteka, kurioje 1831 m. buvo 353 tomai, o apie 1840 m. knygų skaičius išaugo – greičiausiai dėl filosofijos studijų – iki 553 tomų. Biblioteka atspindėjo domininkonų veiklos Raseiniuose pobūdį, bemaž pusę knygų sudarė pamokslų rinkiniai ir jų rengimui būtina lektūra, tačiau komplektuoti ir „Istorijos” (1831 m. – 25 t.), „Iškalbos ir gramatikos” (16), „Filosofijos ir matematikos” (37), „Poezijos” (17), „Teisės” (17) veikalai. Bibliotekoje buvo Konstantino Sirvydo „Lenkų-lotynų-lietuvių” žodyno 2 egzemplioriai, Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorija”, dauguma jėzuito Jono Pošakovskio veikalų, politines Respublikos realijas atspindintys kalendoriai ir seimų medžiaga. Pabrėžtina, kad, lyginant su kitomis domininkonų bibliotekomis, nedidelis knygų rinkinys buvo gerai sukomplektuotas ir visiškai patenkino bendruomenės poreikius. Dalį bibliotekos knygų, ženklintų rankraštiniu įrašu „Bibliothecae/Conventus Rosienensis/Ord[ini]s Pread[icatoru]m Prov[inci]ael/Lithuance”, 1870 m. atsirinko ir išvežė į Vilniaus viešąją biblioteką jos darbuotojai; kitos sunyko bažnyčios palėpėje ar buvo išgrobstytos jau po vienuolyno uždarymo.
• 1832-1864 m. caro valdžia uždarė daugumą Rusijos imperijoje veikusių katalikų vienuolynų. Toks pat likimas, tik kiek vėliau, ištiko ir etatinį (finansuojamą iš biudžeto) Raseinių vienuolyną, kuriame 1883 m. tebuvo likę du domininkonų vienuoliai – Melchioras Gurskis ir Levas Pečiora. Pastarajam 1883 11 07 mirus, Kauno gubernijos kanceliarijoje pradėtas puoselėti planas vienuolyną uždaryti, tokiu būdu sutaupant iš valstybės iždo kasmet jam skiriamus 1500 rublių, o pastatus ir žemės valdas – nusavinant. Nepaisant Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio, radusio užtarėjų Kitatikių reikalų departamente, pastangų perkelti iš Peterburgo į Raseinius naują viršininką Dominyką Kolupailą, vienuolynas 1886 07 26 caro įsaku buvo uždarytas. Tiesa, raseiniškiams susibūrus į bažnyčios gynimo komitetą, caro valdininkams nepavyko vienuolyno pastatų perduoti nei kalėjimui, nei ligoninei, nei valsčiaus valdybai. Po nuolatinių tikinčiųjų patikėtinių skundų ir prašymų net pačiam carui 1904 02 24 vienuolyno pastatus buvo nuspręsta galutinai perduoti Raseinių katalikų bažnyčios žinion, idant čia būtų „įrengta labdaringa įstaiga nepagydomai sergantiems katalikų dvasininkams”.
• Sumanymas atkurti Raseinių ir kitus vienuolynus Žemaičių vyskupystėje buvo kilęs dar 1908 m., tačiau jis nebuvo įgyvendintas dėl atitinkamų įstatymų Rusijos Dūmoje priėmimo vilkinimo. Tarpukario Lietuvoje domininkonų veiklos atnaujinimu 1931 m. pradėjo rūpintis tėvas Bonaventūras Pauliukas – kanonų teisės daktaras, laikinuosius įžadus domininkonų ordine padaręs 1927 m. Jo pastangomis Kauno arkivyskupijos kurija 1932 m. grąžino domininkonams Raseinių vienuolyną, 1935 03 04 tapusį atnaujintos Šv. Angelo Sargo Lietuvos domininkonų provincijos centru; tėvas B. Pauliukas buvo paskirtas jos generalvikaru. Pirmieji trys į Raseinių vienuolyną įstoję kandidatai (Jonas Grigaitis, Vytautas Žiūraitis ir Benediktas Rutkauskas) noviciatą atliko Prancūzijoje, kunigystės šventimus gavo Belgijoje 1939 m. Domininkonai, turėję Raseiniuose noviciatą, aptarnavę parapiją, vadovavę bažnytinėms brolijoms, dėstę tikybą mokyklose ir prancūzų kalbą gimnazijoje, nevaržomai veikė tik 5 metus. Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai (1940 m.), visi užsieniečiai domininkonai išvyko. Be to, kilus ginčui dėl parapijos tvarkymo, arkivyskupas Juozas Skvireckas 1942 m. pavedė ją sileziečiams. Domininkonų kunigai išvyko į Vilnių ir daugiau Raseiniuose nebepasirodė.
• Na, o 1944 m. vienuolyno pastatai buvo nacionalizuoti. Juose įsikūrė ir iki šiol veikia Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Raseinių skyrius (vadinamasis depozitas), kuriame saugomi dublikatai, sudarantys minėtos bibliotekos mainų fondo pagrindą. Pagal LNB ir arkivyskupijos sudarytą terminuotą sutartį, pastatai privalės būti perduoti katalikų bažnyčios reikmėms.

Buvęs Telšių bernardinų vienuolynas ir Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

• Telšių panoramoje nuo seno dominavo Masčio ežero šiaurinės pakrantės kalvos. Peizažą urbanizuojant, palaipsniui išsiskyrė dvi iš jų: dabar miesto viduryje esanti aukščiausia Insulos kalva ir rytinėje miesto dalyje – Vilniaus kalva. Ant pastarosios pastatyta pirmoji medinė parapijos bažnyčia, o Insulos kalvoje 1624 m. pastatytas domininkonų vienuolynas su bažnyčia. Jie miesto panoramoje dar labiau ėmė dominuoti 1761 m., kai prie vienuolyno pradėta statyti masyvi vėlyvojo baroko bažnyčia, kurios bokštas baigtas 1821 m. Dabar iš pietų pusės Insulos kalvą su bažnyčia ir vienuolynu supa Respublikos, o iš vakarų – Katedros gatvės.
• LDK pakancleris ir Telšių seniūnas Povilas Sapiega su žmona Kotryna Goslauskaite-Sapiegiene, sekdami magnatais J. Chodkevičiumi (1609 m. įkurdinusiu bernardinus Kretingoje) bei A. Valavičiumi (1614 m. įkurdinusiu bernardinus Tytuvėnuose), 1624 metais Telšiuose įkūrė Šv. Pranciškaus ordino Mažųjų brolių (bernardinų) vienuolyną. Šį įkūrimą patvirtino valdovas Zigmantas III Vaza, aprūpindamas vienuolyną žemės valdomis, paskirdamas sklypą Insulos kalne, leisdamas naudotis Masčio, Tausalo, Rapulio ežerais, kirsti malkas karališkuose miškuose. Šią privilegiją patvirtino ir kiti karaliai – 1639 m. Vladislovas Vaza, 1683 m. Jonas Sobieskis, o 1713 m. Augustas II net išplėtė privilegiją, įsakydamas Telšių seniūnijai pristatyti kasmet 50 vežimų šieno, atiduoti pievą, margiais vadinamą, bei kubinį sieksnį malkų nuo kiekvieno valako. Malkų reikėjo nemažai; 1987 metais atliekant bažnyčios ir vienuolyno požemių remonto darbus paaiškėjo, kad vienuolyno rūsyje buvo įrengta (kaip ir Tytuvėnų vienuolyne) hipokaustinė šildymo sistema.
• Be valdovo dotacijų, lėšas vienuolyno ir bažnyčios statybai davė fundatorius P. Sapiega. 1650 m. naujos bažnyčios statybai lėšų skyrė Žemaičių vyskupas P. Parčevskis, 1658 m. – 5000 auksinių skyrė Mažųjų Dirvėnų seniūnas M. Važinskis. XVIII a. antroje pusėje mūrinės bažnyčios statybai didelę sumą paaukojo I. Kašutis, daug lėšų iš gyventojų XVII a. pabaigoje surinko vienuolyno gvardijonas Rogeijuss (statęs mūrinį vienuolyną), o Abraomo Kazimiero Montrimavičiaus lėšomis pristatyta mūrinė koplyčia.
• Vienuolyną sudaro mūriniai bernardinų gyvenamieji, mokyklos, ūkiniai pastatai, tvenkiniai. Telšių Šv. Antano ir Loreto Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia – Katedra pastatyta vietoje buvusios medinės vienuolyno bažnyčios ir 1650 m. pastatytos mūrinės Loreto koplyčios. 1761-1794 m. pastatyta vienanavė mūrinė bažnyčia su plačia galerija antrojo aukšto lygyje, kurią remia stambūs pilioriai ir arkos. Mūrinės bažnyčios statybą prižiūrėjo vienuolyno gvardijonas Pranciškus Kašutis – pagrindinio mūrinės bažnyčios statybos fundatoriaus I. Kašučio brolis. Bažnyčios vidaus erdvė tapo suskaidyta lyg į du aukštus. Už galinės presbiterijos esanti dviejų aukštų zakristija taip pat dviaukštė. Tai vienintelis tokios erdvių struktūros sakralinis pastatas Lietuvoje, retai aptinkamas ir Europoje. Konstruktyvi ir kartu dekoratyvi arka atskiria didžiojo (Šv. Antano) altoriaus plotą galerijoje nuo visos bažnyčios erdvės. Didžioji dalis šoninių altorių ir apatinis didysis altorius (Loreto Švč. Mergelė Marijos) – subtilių barokinių formų, jų autorius yra skulptorius Tomas Podhayskis. Didysis Šv. Antano altorius – baroko ir klasicizmo elementų derinys.
• Mūrinis vienuolyno pastatas (tiksliau – jo dalis) pradėtas statyti dar XVII a. I-oje pusėje, o XVII a. II-oje pusėje po gaisro pristatytas naujas mūrinis dviejų aukštų korpusas, į kurį įjungta ir senoji mūrinė dalis. Per paskutinįjį vienuolyno mūro statybos etapą (1789-1791 m.) pastatytas 3 aukštų šiaurės vakarų korpusas, sujungtas su senąja dalimi ir bažnyčia, o 1928-1929 m. prie rytinio korpuso rytų fasado pristatytas kunigų seminarijos pastatas.
• Seniausioje vienuolyno dalyje buvo refektorius, dekoruotas puikiomis polichrominėmis freskomis. Refektoriaus patalpa iki šių dienų išliko nepakitusi. Visų trijų vienuolyno korpusų planai pagrįsti koridorine sistema, visos patalpos ir koridoriai skliautuoti grįsti plytomis. Vienuolių celėse grindys lentinės. Netoli refektoriaus, kairėje pusėje, buvo įrengta forta – speciali patalpa, kurioje vienuoliai galėjo susitikti su pasauliečiais. Tai labai svarbus bernardinų vienuolynų elementas (1827 m. ji buvo vienos patalpos, 1838 m. pastatyta nauja 3 kambarių forta).
• Prie bernardinų vienuolyno XVIII amžiuje vakarinio korpuso trečiame aukšte du kambarius užėmė mokyklos kabinetai, saugotos numizmatikos ir mineralų kolekcijos: čia buvo lyg ordino broliukų mokykla. 1792 m. bernardinų iniciatyvą atidaryti Telšiuose aukštesnę mokyklą seimelyje parėmė Telšių bajorai. Edukacinės komisijos nutarimu 1793 m. į Telšius perkelta triklasė poapygardinė Kretingos mokykla, kurioje pagal Edukacinės komisijos programas mokė bernardinai: 1793 m. buvo 188, 1821 m. – 422 mokiniai. Nuo 1798 m. šioje mokykloje veikė jau 6 klasės ir Telšių bernardinų mokykla buvo viena iš 4 viešųjų pavieto mokyklų, išlaikoma šios vienuolijos.
• Bernardinų vienuolyno įtaka visuomeniniam gyvenimui ypač sustiprėjo po to, kai jie pastatė atskirą dviaukštį mūrinį mokyklos pastatą (į pietvakarius nuo bažnyčios), kurį aprūpino mokymo priemonėmis. Tame pat sklype, už malūno, stovėjo atskiras specialus pastatas, kuriame vykdamo vieši egzaminai. Šalia minėto pastato buvo įrengtas mokyklos botanikos sodas. Būta ir bibliotekos, skirtos „geriausioms ir naudingiausioms tiek pamaldumo, tiek mokslo studijoms didinti”.
• Vienuolyne jau XVII a. veikė įvairios reloginės brolijos: Šv. Onos, įkurta 1628 m., Šv. Pranciškaus, Šv. Antano (įkurta 1689 m.). Tarp pasauliečių bernardinai propagavo ir organizavo tretininkų ordiną. XVIII a. II-oje pusėje vienuolyne veikė teologijos kursai, kuriuose mokėsi klierikai ir kandidatai į vienuolius. Aktyviai vienuolynas kovojo ir prieš carinės Rusjos okupaciją. 1831 m. sukilimo metu bernardinų vienuolyne vyko pamaldos, prisiekė susiformavę sukilėlių būriai, o Telšių apskrities sukilėlių vadai po pamaldų susirinkę vienuolyno refektoriuje pasirašė prisijungimo prie sukilimo aktą. Mokyklos ir vienuolyno veikla lėmė, kad Telšiai, pradedant XVIII a., virto svarbiu Žemaitijos kultūros židiniu, o bent pusė vienuolių tarnavo ir užsiėmė mokslu.
• Telšių bernardino konvente XVII a. viduryje buvo 18 vienuolių. Panašus skaičius ir pačioje XIX a. pradžioje; vienas vienuolynui vadovavęs gvardijonas, 13 vienuolių dvasininkų ir 5 broliai pasauliečiai. 1820 m. vienuolyne gyveno 14 vienuolių, 7 iš jų buvo mokyklos profesoriai. Vėliau jų skaičius beveik nesikeitė, mažėti ėmė prieš uždarymą. Dėl Rusijos imperijos religinės politikos 1853 m. vienuolynas buvo uždarytas. Dalis pastatų atiteko parapijos bažnyčiai, kitose patalpinti Telšių apskrities teismo archyvai.
• Įkūrus Telšių vyskupiją (1926 m.), buvusio vienuolyno patalpose įsikūrė kurija, vėliau – kunigų seminarija, 1944 m. vienuolyno didžioji dalis nacionalizuota, čia įsikūrė redakcija, spaustuvė, kurčnebylių internatinė mokykla. Šiuo metu pastati grąžinti Telšių kunigų seminarijai.
• Bene pagrindinės pamaldumo tradicijos Telšių Šv. Antano bažnyčioje (dabar Telšių Vyskupijos katedroje), pradedant XVII a. pab. ir XVIII a., dokumentais siejama su 2 pranciškonų šventėmis – Parciunkulės (Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnytėlės Parciunkulės Asyžiuje pašventinimas) ir Šv. Pranciškaus atlaidais. Telšiškių ir plačių apylinkių gyventojai ypač garbinamas Šv. Antano paveikslas (didžiojo altoriaus viršutinė dalis). Tikima, kad jis apsaugo miestą nuo sugriovimų per karus ir kitų nelaimių. Šv. Antano atlaidai populiarūs ir dabar.

Tekstas Adomo Butrimo

Tytuvėnai įsikūrę 30 km į šiaurę nuo magistralės Kaunas-Klaipėda.

Miestelis lengvai pasiekiamas autobusais ir privačiu transportu iš Raseinių, Kelmės ir Šiaulių, geležinkeliu Šiauliai-Taragė-Sovietskas.

• Žemaitijos pietrytinėje dalyje, girių, šilų ir Bridvaišio, Giliaus bei Varlynės ežerų apsuptoje vietovėje XVII-XVIII a. pastatytas unikalus tėvų bernardinų vienuolynas. Vienuolyno ir bažnyčios ansamblis įkurtas ant skardingo, kažkada patvenkto Tytuvos upelio kranto, o vakarinė ansamblio dalis remiasi į centrinę Tytuvėnų aikštę.
• Nuo XIII a. žinomą Žemaitijoje vietovę 1609 m. įsigijo Andrius Valavičius – LDK vėliavininkas bei Žemaičių žemės teismo teisėjas, kuris Tryškiuose 1614 m. gegužės 1 d. parašė Tytuvėnų bernardinų vienuolyno statybos instrukciją. Joje sakoma, kad bažnyčiai ir vienuolynui statyti skiria 10000 auksinių ir dalį jau paruoštų statybinių medžiagų. Architekto patarė ieškoti Lvove arna Italijoje. Fundatorius pageidavo, kad bažnyčios ir vienuolyno pastatai būtų puošnūs ir gražių proporcijų, nes norįs ten būti palaidotas su žmonomis. Po vyro mirties 1620 m. 1000 auksinių įrengti altoriui ir bažnyčios interjero darbams skyrė Kotryna Valavičienė. Ji 60 kapų lietuviškų grašių skyrė A. Valavičiaus epitafijos marmurinei lentai, o testamentu Tytuvėnų bažnyčiai 1630 metais užrašė dar 300 auksnių.
• Vykdydamas brolio pažadą bernardinams 1618 m. LDK iždininkas Jeronimas Valavičius užrašė vienuolynui didelius sklypus Tytuvėnuose (apie 340 ha), suteikė donacijas pinigais ir javais, kitokią paramą (šią donaciją 1618 m. patvirtino valdovas Zigmantas Vaza). Tų pačių metų birželio 20 d. su iškilmėmis buvo padėtas kertinis bažnyčios akmuo, kurį pašventino Žemaičių vyskupijos valdytojas kan. Merkelis Geišas, ir pradėti mūryti pamatai. Bažnyčią statė 16 metų – iki 1633 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius ją konsekravo 1635 m. Bažnyčios statybą savo lėšomis rėmė ir Gardino seniūnas P. Valavičius. Žemaičių bajorai bažnyčiai ir vienuolynui dovanojo lėšų, vertingų daiktų. E. Valavičius pirko paveikslus ir mokėjo už didįjį varpą, nulietą Vilniuje.
• Ansamblio statybos darbams vadovavo iš Vilniaus bernardinų pakviestas mūrininkas statybininkas Tomas Kasparas. Ar jis buvo tik darbų vykdytojas, ar ir projekto autorius, šiuo metu nežinoma. Jam už darbą sumokėta 8000 lenkiškų auksinų. Finansinius ansamblio statybos reikalus iki 1629 m. tvarkė bernardinų gvardijonas Bernardas Švabas.
• Pirmajame statybos etape, 1614-1633 m., pastatyta bažnyčia ir vienuolyno pastatai, sugrupuoti apie keturkampį kiemą. XVII a. II-oje pusėje buvo tęsiami bažnyčios vidaus ir išorės baigiamieji bei vienuolyno komplekso statybos darbai. Ypač svarbūs vienuolyno ansamblio raidai 1759-1788 metais vykdyti darbai: renesanso ir ankstyvojo baroko bažnyčios fasadas pakeistas vėlyvojo baroko formomis, 1788 m. pristatyti bokštai, viename jų įrengtas laikrodis, pristatytas puošnus portalas. Dabartinis, iki mūsų dienų išlikęs vienuolyno komplekso vaizdas, galutinai suformuotas 1772-1780 metais – prie bažnyčios padarytas uždaras stačiakampis kiemas šventorius (erdvus kluatras) su arkadinėmis galerijomis, skirtomis Kryžiaus keliui įrengti. Jų vidinėje pusėje, ant sienų, XVIII a. pabaigoje buvo nutapytos 24 daugiafigūrės freskos, vaizduojančius atskirus biblinius epizodus ir Kristaus gyvenimo bei kančios scenas. Tokios erdvės ir tūrio bei barokinių formų statinys retai aptinkamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šiose arkadose XVIII a. pr. vietinio bajoro Simano Ganiprauskio lėšomis įrengtos Kryžiaus kelių stotys, kurių kiekvienoj įmūryta žiupsnelis žemių, parvežtų iš Jeruzalės. Stotis popiežius Benediktas XIII apdovanojo atlaidais.
• Iki mūsų dienų išlikusi Tytuvėnų Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčia, vienuolyno rūmai su uždaru kiemu-kluatru, arkinė galerija ir laiptų koplyčia. Bažnyčia veikianti. Ypatingą įspūdį palieka nepaprastai ištaigingas didysis Tytuvėnų bažnyčios altorius, užbaigtas 1778 m. Tai bene paskutinis toks ryškus barokinės dailės pavyzdys Lietuvoje, suprojektuotas ir įgyvendintas nežinomo talentingo dailininko, tikriausiai priklausiusio bernardinų ordinui. Šis ir likę 8 puošnūs, dinamiškų siluetų, labai spalvingi šoniniai altoriai su daugybe dekoro elementų sudaro akivaizdų kontrastą lygioms, vertikaliai išryškintoms sienoms. Trijų presbiterijos altorių grupė – svarbiausias meninis bažnyčios interjero akcentas. Centriniame altoriuje kabo „Motinos su Kūdikiu” paveikslas, papuoštas dailaus darbo kaustytų augalinių motyvų pasidabruotomis plokštėmis. Šį paveikslą Tytuvėnų bažnyčiai dovanojo Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, nupirkęs jį už 50 auksinių. Bažnyčios sienas puošia fundatorių portretai: du Žemaičių seniūno Andriaus Valavičiaus XVII a. portretai ir du Lietuvos pakanclerio Jeronimo Valavičiaus portretai. Pažymėtinas ir XVII a. paveikslas „Šv. Pranciškaus išaukštinimas”, išsiskiriantis savo dramatiška išraiška ir subtiliu modeliavimu, paveikslas „Šventoji šeima” (XVIII a.), du regioninės specifikos „Šv. Kazimiero” paveikslai (XVIII a. ir XIX a. pr.). Savitos kompozicijos ir lyriškos nuotaikos yra Vilniaus meno mokyklos profesoriaus Jono Rustemo mokinio Karolio Ripinskio tapytas „Marijos Rožančinės” paveikslas (1891 m.). Centrinės navos erdvioje plokštumoje tarp navų arkinių angų ir langų išdėstyti šeši Pietro Rosselinio paveikslai (1796 m.), nutapyti italų akademistine maniera, pasižymintys buitiškumu, veiksmo idėjiniu konkretumu.
• Vienas iš vertingiausių bažnyčios interjero fragmentų – dešinėje šoninėje navoje esantis iš tamsaus smiltainio pastatytas Andriaus Valavičiaus antkapinis paminklas, įrengtas brolio Jeronimo Valavičiaus iniciatyva. Paminklas apie 1640 m. sukurtas žinomo flamandų kilmės skulptoriaus Vilhelmo van den Blokės vardo dirbtuvėje. Ant aukštoko, masyvaus cokolio pavaizduota gulinti ramia poza, šarvais aprengta vyriškio figūra, dešine ranka lengvai parėmusi galvą. Šarvai dekoratyviai suskaidyti, paminklo centre įkomponuotas herbų hatušas, o puskolonių ašies viršuje – dvi šventųjų figūros.
• Minėtini didelio meninio meistriškumo vargonai, sukurti Adomo (Gotlybo) Kasperinio apie 1775 m.
• Vienuolyno rūmai – mažiausiai pakitę nuo pastatymo laikų, trijų korpusų gyvenamasis namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos. Trys vienodų formų, bet skirtingų tūrių gyvenamojo namo korpusai bei bažnyčia su galerija supa nedidelį (17x14 m. ploto) uždarą stačiakampį kiemą. Namas dviejų aukštų, vienpusės koridorinės sistemos su trimis rūsiais produktams laikyti. Viename rūsyje, kaip ir Telšių bernardinų vienuolyne – tai, atrodo, būdinga šio ordino vienuolynams Šiaurės Europoje – įrengta hidrokaustinio šildymo krosnis ir kanalai šiltam orui cirkuliuoti. Pirmojo aukšto patalpos erdvios, skirtingo ploto, dengtos kryžminiais skliautais, su dideliu 11x8 m refektoriumi, erdvia zakristija, dengta trijų skirstymų žvaigždiniais skliautais. Šalia refektoriaus įrengta erdvi viryklė su švediška duonkepe krosnimi. Virš refektoriaus antrame aukšte įrengta tokio pat dydžio patalpa bibliotekai: vieno kambario sienos buvo padengtos biblinės tematikos freskomis. Pagal legendą, čia gyvenęs vienuolis, ištapęs ne tik savo celės, bet ir koridorių sienas (freskos koridoriuose uždengtos, nerestauruotos). Namo architektūrai būdingos vientisos renesanso formos su dekotaryvinėmis manierizmo apraiškomis.
• Kristaus laiptų koplyčia sumūryta kluatro centre – nedidelio tūrio, originalių formų, su arkiniu prieangiu ir neaukštu bokšteliu. Ji pastatyta 1771-1775 m. Scala Santa pavyzdžiu, turi 30 laiptų pakopą, kuriomis maldininkai, apmąstydami Kristaus kančią, kopia keliais aukštyn, bučiuodami kiekviename laipte po stikliniu gaubtu įdėtas šventas relikvijas, kurias iš Palestinos pargabeno žemaičių kilmės Jeruzalės vienuolyno vyresnysis Antanas Burnickis.
• Tytuvėnų vienuolyno ansamblis šioje nuošalioje Žemaitijos vietovėje iškilo potridentinėje epochoje, katalikų bažnyčios atnaujinimo laikotarpiu, kurį taip sėkmingai Žemaitijoje vykdė vyskupas Merkelis Giedraitis. Krašto nobilitetas, aktyviai remiamas Lietuvos-Lenkijos valdovo Zigmanto Vazos, toliau tęsė katalikų bažnyčios reformą ir jėzuitų, bernardinų vienuolynų kūrimą. Visuotinė krašto christianizacija Žemaičių vyskupystėje vyko kartu su intensyviu vienuolynų, kolegijų, mokyklų steigimu. Šiame darbe aktyvūs buvo ir Tytuvėnų bernardinai. Krašto katalikiškam švietimui, erdviai vienuolyno bibliotekai kurti fundatorius Jeronimas Valavičius negailėjo rūpesčio ir lėšų: Vilniuje, Krokuvoje, Varšuvoje ir Karaliaučiuje pirko knygas.
• 1864 m. uždarydama vienuolyną rusų valdžia atėmė iš bernardinų sukauptą 1694 tomų biblioteką.
• Žinoma, kad 1736 m. prie bernardinų vienuolyno buvo įsteigta mokykla, į kurią iš pradžių priimdavo tik bajorų vaikus. Dėstyta lenkų kalba. 1746 m. atidaryta kita mokykla, skirta paruošti kandidatams į dvasininkų luomą. Pirmajai mokyklai patatytas ir specialus dviejų aukštų pastatas.
• Šalia šios mokyklos pastato 1764-1770 m. pastatytas dviaukštis naujokynas (LDK bernardinų naujokynai dar veikė Vilniuje, ir Minske). Abiejuose pastatuose gyveno ir mokėsi mokiniai, ant sienų kabėjo žemėlapiai, paveikslai, mokymo reikmėms skirtos lentelės. 1828 m. mokykla uždaryta, apleistas jos pastatas XIX a. pabaigoje nugriautas.
• Rusų valdžia apkaltino vienuolius remiant 1863 m. sukilėlius ir Muravjovas 1864 m. įsakė vienuolyną panaikinti, bažnyčią uždaryti. Tytuvėnų bernardinų paskutinis gvardijonas Andriejus Petravičius areštuotas ir ištremtas į Tunkos vietovę Sibire. Po parapijiečių ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ilgų derybų su okupantų valdžia bažnyčią pavyko išsaugoti.
• Šiandien buvusio bernardinų vienuolyno ir bažnyčios ansamblis, pastatytas nuošalioje, kalvotoje ir miškingoje vietoje, tarp ežerų, po paskutinių restauracijų (1961-1973 m.), beveik nepaliestas gaisrų ir karų, yra vienas iš geriausiai išsilaikiusių barokinių ansamblių Lietuvoje ir Šiaurės Rytų Europoje.

Žemaičių Kalvarija, Plungės r..

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia veikianti.

Tel.: (8-218) 43175

 

Klebonas gyvena buvusiame vienuolyno pastate (Kalnų g. 8)

Žemaičių Kalvariją lengviausia pasiekti važiuojant iš Plungės ir Mažeikių. Vykstant plentu Plungė-Mažeikiai, nuo Plungės iki Žemaičių Kalvarijos yra apie 25 km, o nuo Mažeikių – 35 km.

• Žemaičių Kalvarijos, buvusių Gardų, žemes LDK didysis kunigaikštis Vytautas užrašė Žemaičių vyskupui. Manoma, kad jau iki 1593 m. čia buvo pastatyta koplyčia. Tarp rašančiųjų nesutariama dėl Gardų parapijos įkūrimo. Vieni linkę manyti, jog tai padaryta 1622 m., o kiti – 1636 m.
• Pirmoji bažnytėlė buvusi medinė. Ji stovėjo ant Šv. Jono kalno (buvusio piliakalnio), prie Varduvos ir Pagardinio, kurį dabar žmonės vadina Cedronu, santaka. Bažnytėlei suteiktas Šv. Jono Krikštytojo titulas.
• XVI a. LDK įsigalėjus protestantams, siekiant sumažinti jų įtaką kraštui, XVII a. pradėti kviesti vienuoliai. Vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 m. į Gardus pasikviečia domininkonus. Šiam ordinui jis paveda parapiją ir duoda žemės.
• Domininkonai garsėjo mokytais vyrais, gebėjimu įsiklausyti į aplinką ir skelbti Dievo žodį pačiu tinkamiausiu būdu. Daug dėmesio jie skyrė Išganytojo kančios apmąstymui.
• Vyskupas, kviesdamas šį ordiną, matyt, jau buvo apsisprendęs Garduose steigti Kryžiaus kelio stotis – kalvarijas. Jis pats apvaikščiojo kalnus, išmatavo atstumus tarp koplyčių vietų, pabarstė takus iš Jeruzalės parvežta šventa žeme. 1639 m. iš Tėvo Urbono VIII-ojo išmeldė atlaidus šešioms koplyčioms: Paskutinės vakarienės, Alyvų darželio, Prie stulpo plakimo, Erškėčių vainiku apmovimo, Nukryžiavimo ir Palaidojimo.
• 1642 m. pastatytas vienuolyno pastatas ir visos 19 koplyčių. Tai buvo pirmosios Kryžiaus kelio stotys ne tik Žemaičiuose, bet ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje.
• 1644 06 08 popiežius Urbonas VIII patvirtino Kalvarijos steigimo privilegiją.
• Vyskupas Gardus pavadino Naująja Jeruzale, bet šis pavadinimas neprigijo. Žmonės ją vadino paprasčiausiai Kalvarija, o kad nesumaišytų ją su kitomis, oficialiai priduriama – Žemaičių.
• Iš Liublino domininkonų vienuolyno gauta Šv. Kryžiaus relikvija 1649 07 04 įnešta į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią.
• Tiksli naujos bažnyčios pastatymo data nežinoma. Aišku, jog ji stovėjo kairiajame Varduvos krante, prie vienuolyno pastato, ant mažos kalvelės. Vyskupaujant Jurgiui Tiškevičiui, iš Romos pargabentas ir stebuklais pasižymintis „Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu” paveikslas.
• 1750 m. jau kitas vyskupas Antanas Tiškevičius ant kalvelės pastatydino naują, didelę medinę bažnyčią su 15 altorių. Jo iniciatyva iš Karaliaučiaus į Žemaičių Kalvariją pargabenti jos įkūrėjo Jurgio Tiškevičiaus palaikai ir 1762 01 03 palaidoti po bažnyčios didžiuoju altoriumi (konkreti vieta nesurasta iki šiol).
• Apie 1749 m. vienos Kryžiaus kelio koplyčios remontuotos, o kitos perstatytos.
• 1766 m. domininkonai pasistatė naują didelį vinuolyną. Jame įrengta 17 celių, oratorija, biblioteka, du refektoriai bei pagalbinės patalpos.
• Neaišku kodėl, bet jau 1780 m. architektas Augustinas Kosakauskas ruošė naujos mūrinės bažnyčios projektą. Žlungant Lenkijos-Lietuvos Respublikai, sunku buvo vykdyti statybą, todėl darbai užsitęsė nuo 1785 iki 1822 m. Pirmosios mišios laikytos 1822 07 07. Bažnyčia buvo klasicizmo stiliaus su barokiniais bokštais.
• Po 1831 m. sukilimo numalšinimo buvo uždaryta domininkonų išlaikoma mokykla, uždrausta priimti naujokus, o 1842 m. sudegė vienuolyno pastatas su biblioteka.
• 1843 m. pastatyti nauji dideli, dviejų aukštų mūriniai vienuolyno namai. Bet nepriimant kandidatų, vienuolių mažėjo. 1889 m. jų buvo tik trys, todėl vienuolynas uždarytas ir perduotas pasauliečiui kunigui.
• Bažnyčia su ten buvusiu archyvu, biblioteka sudegė 1896 m. Liko tik mūro sienos.
• 1897-1902 m. pagal architekto Serbinovičiaus projektą bažnyčia suremontuota, įrengti 3 altoriai, paaukštinti bokštai.
• 1903 m. tvarkytos Kryžiaus kelio stotys, kai kurios perstatytos.
• 1908 m. bažnyčioje įrengti dar šeši altoriai ir visi paauksuoti.
• 1910 m. įrengti 15 registrų vargonai.
• Nors carui siųstas ne vienas prašymas leisti Žemaičių Kalvarijoje vėl atidaryti vienuolyną, bet į tai nereaguota. Tik atkūrus nepriklausomą Lietuvą ir įsteigus Telšių vyskupiją, jos ganytojas Justinas Staugaitis Žemaičių Kalvarijoje įkūrė marijonų vienuolyną. Nors popiežius Pijus XI marijonams buvusį domininkonų vienuolyną pavedė tik 1931 01 10, bet, susitarus su domininkonais, marijonai Žemaičių Kalvarijoje pradėjo dirbti nuo 1927 m. pabaigos. Ši kongregacija taip pat rūpinosi vienuolynu: sutvarkė ūkinius pastatus, aptvėrė šventorių, užveisė didelį sodą ir gėlyną, 1935 m. pastatė parapijos salę su 500 sėdimų vietų.
• 1939 m. suremontuotas bažnyčios interjeras ir eksterjeras, bažnyčia naujai perdažyta.
• 1948 m. vienuolynas uždarytas, o bažnyčia tapo tik parapine. Žemaičių Kalvarijoje dirbę klebonai toliau rūpinosi tvarka joje.
• 1990 m. bažnyčiai grąžintas vienuolyno pastatas ir jis pradėtas remontuoti.
• Nuolatos remontuojamos ir prižiūrimos Kryžiaus kelio stotys.
• Paskutinis bažnyčios ansamblio remontas atliktas 1996 m.
• 1988-aisiais, Švč. Mergelės Marijos metais, bažnyčiai popiežius Jonas Paulius II suteikė Mažosios bazilikos vardą.
• Vyskupas Jurgis Tiškevičius neapsiriko: Kryžiaus kelio stočių lankymas ir Kristaus kančios apmąstymas tapo svarbūs dvasiniam žmogaus gyvenimui, o Kalvarijos atlaidai garsūs ne tik Žemaitijoje. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai prasideda liepos 1 d. ir baigiasi liepos 10 d. Svarbiausia atlaidų diena – sekmadienis po liepos 2-osios. Data primena, kad 1649 07 04 relikvijorius su Šv. Kryžiaus gabalėliu buvo perkeltas į bažnyčią. Šis relikvijorius primena daugiau monstarnciją, yra viena iš svarbiausių Žemaičių Kalvarijos šventenybių.
• Kita šventenybė – tai „Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu” paveikslas, kuria laikomas stebuklingu. Pasakojama, kad jį iš Romos pargabeno Petras Pugačevskis, kuris Šventajame mieste tęsė studijas. Mokydamasis jis gyveno domininkonų ligoninėje, kur kabojo ir šis paveikslas. Prie jo Petras dažnai melsdavosi, o kartais apie M. Marijos ir kūdikėlio Jėzaus galvas matydavo dangiškąją šviesybę. Grįždamas į Lietuvą, Petras išmeldė, kad jam būtų leista parsivežti ir šį paveikslą. Jam tapus vienuolyno vyresniuoju, paveikslas perkeltas į bažnyčią.
• Žemaičių Kalvarijos atlaidus 1742 m. vyskupas Antanas Tiškevičius padarė visuotiniais. Juos populiarindamas įsakė aplinkinių parapijų klebonams su procesijomis vykti į Didžiąją Kalvariją. Nors vyskupas Jonas Lopacinskis 1763 m. masinį lankymą uždraudė, motyvuodamas atitrūkimu nuo ūkio darbų, bet tradicija jau buvo įsigalėjusi. 1866 m. procesijas draudė caras, o po II-ojo pasulinio karo visaip joms trukdė ir tarybinė valdžia. Tačiau tikinčiųjų tai neatbaidė. Atvirkščiai, dabar, kai netrukdoma, maldininkų skaičius net šiek tiek sumažėjo, nors ir tai kasmet Žemaičių Kalvarijos atlaidai pritraukia daugiau nei 50000 žmonių, iš kurių apie 20000 priima Švč. Komuniją.
• Domininkonai ne tik rūpinosi Kristaus kančios populiarinimu, bet ir žmonių švietimu. Jiems buvo pavesta įkurti parapinę mokyklą. Įkūrė 1644 m. Vienuoliai patys joje ir mokytojavo. Per karus su švedais darbas mokykloje buvo nutrauktas, o 1777 m. vėl atnaujintas. 1803 m. mokykla reorganizuota į keturklasę, o 1818 m. – į šešiametę. 1836 m. caro valdžia ją uždarė. Mokymo lygis čia turėjo būti aukštas, nes nemažai jos auklėtinių tapo iškiliomis Lietuvos asmenybėmis. Šią mokyklą baigė didysis istorikas Simonas Daukantas, Žemaičių vyskupas, rašytojas Motiejus Valančius, pirmos žemaitiškos gramatikos autorius J. Čiulda, orientalistas, vyskupystės valdytojas, bibliofilas Jonas Chrizostomas Gintila, lietuvių raštijos darbuotojai Jonas Kurmavičius, Juozapas Simforijonas Mieleška, Vincentas Juzumas, Antanas Savickis. Mokinių netrūko. 1803 m. jų buvo 176, o vėliau – daugiau nei 300. Tokią mokyklą nebuvo lengva išlaikyti.
• Mokykla turėjo biblioteką, buvo aprūpinta mokymo priemonėmis.
• Žemaičių Kalvarijoje įsikūrę marijonai taip pat buvo atidarę pradinę mokyklą. 1932 m. joje mokytojavo ir į Žemaičių Kalvariją pakviestos kazimierietės. Jos miestelyje įsikūrė nuo 1930 m. Kazimierietės darbavosi jų pačių įsteigtame vaikų darželyje, turėjo savo namus (yra išlikęs medinis pastatas, kuriame gyveno kazimierietės. Jis stovi prie pirmosios Kryžiaus kelio stoties-koplyčios, Barstyčių g. 5). Kazimierietės po 1948 m. išblaškytos.
• Vienuoliai Žemaičių Kalvarijoje daug dėmesio skyrė katalikiškoms organizacijoms. Manoma, kad tik ką įsikūrę įsteigė Šv. Rožančiaus, o nuo 1750 m. – Šv. Kryžiaus ir Švč. Mergelės Marijos paguodos brolijas. Abiems toms brolijoms popiežius Benediktas XIV suteikė atlaidus. Marijonai įkūrė parapijos knygyną ir skaityklą, kartais katalikišką spaudą šeimos užsakydavo už savo pinigus. Aktyviai dirbo su Šv. Vincento Pauliečio draugija, išlaikiusia vaikų darželį, pavasarininkais ir angelaičiais. Rengdavo religinius pasikalbėjimus, paskaitas. Tam jie buvo pasistatę didelę salę. Neužmiršta ir labdaringa veikla. Yra žinoma, kad 1820 m. prie bažnyčios veikė dvi prieglaudos (špitolės). Jose buvo 8 žmonės. Marijonai su parapija kartu išlaikė 60 vargšų.
• Garduose jau buvo susiformavęs kelių tinklas, todėl statant Kryžiaus kelių koplyčias, vienuolyną, į tai buvo atsižvelgiama. Vėlesnis miestelio augimas jau priklausė nuo šių svarbių veiksnių, todėl jo urbanistinė plėtotė arba prisitaikydavo, arba sąmoningai neigdavo jų buvimą. Nežiūrint sovietinio laikotarpio urbanizacijos, Žemaičių Kalvarijos dominante išliko bažnyčia ir Kryžiaus kelio koplyčios. Jau iš tolo matomi baltuojantys du bažnyčios bokštai, o arčiau privažiavus ir ant kalvų palypėjus – koplyčios.
• Bažnyčios bikštai yra perstatyti po gaisro. Jie keturių tarpsnių, užsibaigia eklektiškais neorokokiniais šalmais. Šių bokštų dinamiškumas ir lengvumas teikia bažnyčiai grakštumo, nes pats pastatas gan sunkus, masyvus, tai pabrėžia sienų plokštumos, ritmiškai išdėstyti stačiakampiai langai. Fasadų kompoziciją pagyvina poriniai piliastrai plačiuose tarpulangiuose bei trišonė apsidė su suporintais piliastrais kampuose. Akcentuotas pagrindinis fasadas. Jį paįvairina frontonas, ažūriškas metalinis balkonėlis bei stačiakampis pagrindinis įėjimas su arkos pavidalo niša. Tai vienintelė kreivė apatiniame fasado tarpsnyje, o kitos linijos griežtai horizontalios arba vertikalios.
• Pagal architektūros stilių pastatas priskiriamas pereinamojo laikotarpio iš baroko į klasicizmą stiliui, o bokštai yra neorokokiniai. Šią dvibokštę baziliką sudaro presbiterija ir trys navos be transepto. Centrinė nava aukštesnė ir platesnė už šonines. Navas skiria eilės piliorių, kurių kiekvienoje eilėje yra po keturis. Du stulpai, esantys tarp paskutinių piliorių, remia emporą ir skiria prieangį nuo pagrindinės erdvės. Pilioriai sujungti pusapvaliomis arkomis. Visas interjeras suprojektuotas taip, kad išryškėtų centrinis altorius, kurio apatinė dalis primena triumfo arką. Joje įstatytas stebuklais pasižymintis „Švč. M. Marijos su Kūdikiu” paveikslas. Viršutinė altoriaus dalis įprastinė. Joje akcentuojamas Kristaus nukryžiavimas. Centrinis paveikslas 1977 m. restauruotas. Po darbų pakeistas nimbų išdėstymas, o votai, buvę šalia jo, dažnai perkeliami į kitą vietą. Paveikslas bizantikos manieros, apkaltas sidabriniais ir paauksuotais aptaisais. Žinoma, kad šis paveikslas Žemaičių Kalvarijoje jau buvo 1650 m. Kairiojoje navoje yra Šv. Marijos Rožančinės altorius, o toliau prie trijų piliorių įrengti Šv. Domininko, Šv. Juozapo, Šv. Jurgio altoriai. Dešineje navoje yra Šv. Kazimiero, o prie piliorių – Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Šv. Tomo Akviniečio, Šv. Agotos altoriai. Visi jie yra XX a. pradžios, išskyrus Šv. Kazimiero, kuris visai šiuolaikiškas.
• Domininkoniškasis stočių (stacijų) variantas yra tapytas 1872-1873 m. J. Šyrmos. Įdomūs yra vyskupų fundatorių-globėjų portretai. Jie kabo antroje pusėje altorių, kurie įrengti prie piliorių. Dešinėje pusėje prie Šv. Agotos altoriaus yra vyskupo J. Lopacinskio portretas, prie Šv. Tomo Akviniečio – J. Tiškevičiaus, o dešinėje pusėje prie Šv. Jurgio – A. Tiškevičiaus ir prie Šv. Juozapo – M. Valančiaus. Trijų paskutiniųjų vyskupų paveikslų kopijas darė dailininkas J. Šyrma. Visi vyskupų portretai, relikvijorius bei 1778 m. pagaminta monstarncija yra paskelbti kultūros paminklais.
• Be minėtų pagrindinių Švč. M. Marijos Apsilankymo, kitaip vadinamų Didžiosios Kalvarijos atlaidų, Žemaičių Kalvarijoje kaip jų atgarsis kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį dar vyksta chorai, vaikščiojamos ir Kryžiaus kelio stotys. Jos lankomos dažniausiai su procesija, giedant tam specialiai parašytas giesmes ir besimeldžiant. Tuo pasirūpino dar jų įsteigėjas vyskupas Jurgis Tiškevičius, paliepęs parašyti giesmes vienam kunigui.
• Kadangi stotys susietos su domininkonais, tai pasirinktas jų variantas – 19 koplyčių (pranciškonų Kryžių kelyje yra tik 14 stočių). Žemaičių Kalvarijos stotys atspindi šiuos Atpirkimo kančios momentus: Paskutinė vakarienė, Jėzaus atsisveikinimas su Motina, Jėzus meldžiasi Alyvų sode, Prie Cedrono, Pas Aną, Pas Kajafą ir Kalėjime (dviguba), Pas Pilotą, Pas Erodą, Rotušėje, Jėzus sutinka savo motiną, Jėzus sutinka šventąją Veroniką, Prie miesto vartų, Simonas Cirinietis padeda nešti kryžių, Jėzų išvelka iš rūbų, Jėzaus kančia ir mirtis ant kryžiaus, Jėzų laidoja ir Šventojo Kryžiaus atradimas. Koplytėlės išdėstytos kalvotame miestelio peizaže. Nuostabi gamta ir procesijos pakilumas, einant Kryžiaus kelią, maldininkus priverčia pamiršti, jog įveikiamas 4,5 km atstumas, tai yra apie 7 tūkstančiai žingsnių.
• Koplyčias būtų galima skirsytyti pagal stilių, medžiagų panaudojimą, įterpimą į aplinką, dydį. Vienose koplyčiose telpa apie 20, kitose iki 300 žmonių (tokios koplyčios daugiau primena bažnyčias). 13 koplyčių yra medinės, 6 mūrinės. Medinės pastatytos ant akmens mūro pamatų, apkaltos lentomis, stogo dangos įvairios, kaip ir formos. Nors XII-oji ir XIV-oji koplyčios yra labiausiai išsiskiriančios, bet nepraradusios liaudiškųjų medinių bažnyčių statybos tradicijų. III-oji išsiskiria savo aukštu bokštu, o XVII-oji – kryžiaus planu bei interjero tapyba. Ši koplyčia ir vadinama pagal formą – „Kryžauninke”. Ant jos galinės sienos kabo medinė Kristaus skulptūra, dar yra medinė Liongino ietis, o kitas visas siužetas yra ištapytas ant sienos: tai du kiti kartu su Kristumi nukryžiuotieji, grupė kareivių, metančių burtus dėl rūbų, Judas Iskariotas, Marija Jėzaus Motina, Marija Magdalietė, Klopo Marija, Juozapas iš Arimatėjos, Nikodemas, toliau matoma grupė liūdinčių moterų ir vaikų. Koplyčią XX a. ištapė Alsėdžiuose gyvenęs meistras Kazys Varnelis.
• Mūrinės bažnyčios daugiau susietos su profesionaliąja architektūra. Originalesnės kompozicijos yra I-oji, X-oji, XIV-oji ir XVIII-oji koplyčios. Mūrytų iš akmenų koplyčių durys akcentuotos balto tinko apvadu. Paveikslai koplyčiose ne kartą keisti, niokioti. 1959 m. 13 paveikslų valdžios iniciatyva išvežta į Plungę, o vėliau atiduoti į ateizmo muziejų. 1988 m. jie grąžinti. Į kultūros vertybių sąrašą įtraukti dviejų koplyčių kūriniai – Kryžauninkės sieninė tapyba ir skulptūra bei paveikslas „Kristus pas Pilotą”, esantys 8-oje koplyčioje. Paveikslas tapytas XIX a.
• Žemaičių Kalvarijoje taip pat švenčiami Šv. Domininko (rugpjūčio 8 d.), Šv. Kryžiaus išaukštinimo (spalio 4 d.) atlaidai (jie keliami į sekmadienį), Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo atlaidai – gruodžio 8 d.
• Miestelio urbanizacija labiausiai palietė centrą, kur stovi bažnyčia. Vienuolyno sodo ir gėlyno vietoje pastatyta mokykla, kultūros namai. Bažnyčia apsupta ir dviejų tipinių parduotuvių, mokytojo namo, toliau – katilinė ir buvusios mechaninės dirbtuvės-garažai. Bet šie pastatai nepajėgūs nustelbti bažnyčios iškilios architektūros.
• Yra išlikęs ir vienuolyno pastatas, kuris anksčiau tradiciškai buvo dažomas baltai kaip bažnyčia. Dabar jis pilkas, atsietas nuo spalvinės ansamblio visumos. Iš vienuolyno ūkinių pastatų likęs vienas tvartas, svirnas, rūkykla. Išlikusi ir marijonų statyta medinė parapijos salė.

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]