Angliškai

Zenonas Ivinskis:

DU DIDIEJI MEDININKŲ VYSKUPAI: M. GIEDRAITIS IR M. VALANČIUS

 


XVI a. ir XIX a. išskirtinė reikšmė Lietuvos istorijojeSkveras Varniuose priešais buvusį M. Valančiaus namą

Lietuvių kultūros ir lietuvių bažnyčios istorijoje galima išskirti du ypatingai reikšmingus laikotarpius. Vienas jų išryškėja XVI-ojo amžiaus gale, kitas apima antrąją XIX-ojo šimtmečio pusę. Jų abiejų metu lietuvių tauta buvo atsidūrusi kryžkelėje. Jai reikėjo vienu ar kitu būdu apsispręsti, ar pasiliks jau pirmojo Karaliaus Mindaugo nurodytame Romos katalikų tikėjime, ar pasuks nauju keliu. Tiesa, tiedu vienas nuo kito tolimi tarpsniai yra labai skirtingi politine savo struktūra, tačiau judviejų viršūnėje stovi po vieną žymų vyrą, kurie savo darbais religinėje bei kultūrinėje srityje stipriai paveikė savo gyventą amžių. Tai buvo, žinoma, iš „mužikų” kilęs Motiejus Valančius ir pustrečio šimtmečio prieš jį gyvenęs ir veikęs kitas Medininkų vyskupas, būtent, Merkelis Giedraitis. Savo kilme šis, tiesa, buvo kunigaikštis, bet taip pat artimai sutapęs su lietuvių laudimi.

Abu tiedu vyskupai ganytojavo bent po ketvirtį šimtmečio. Gyvendami skirtingomis sąlygomis, jie ir savo veikimui, be abejo, rinkosi skirtingas priemones. Bet abu jiedu nurodė Lietuvai aiškų kelią iš užslenkančių naujovių ar net religinių bei kultūrinių sutemų. Vienas saugojo tautą nuo iš rytų einančių įkyrių užuomačių, statančių pavojun lietuvio kultūrinį pakilimą ir jo religiją. Kitas spyrėsi naujai Vakarų srovei, siekdamas Lietuvoje išlaikyti  Jogailos ir Vytauto Didžiojo oficialiai įvestąjį krikštą.

 

Motiejus ValančiusPaminklas Motiejui Valančiui Varniuose

 

 

Motiejus Valančius, šviesdamas ir blaivindamas žmones, mokė tautą priešintis rusinimo bei pravoslavinimo bangai. Jis ptas rašė daug religinio ir pasaulinio turinio knygų, knygelių lietuviškai; o kai buvo uždrausta spauda lietuviškomis raidėmis, nurodė jai kelią į Prūsus (Mažąją Lietuvą). Jis pats pirmasis organizavo sistemingą lietuviškų knygų gabenimą iš užsienio, ir ten slapta išleido keletą savo paties parašytų (1867- 1869), kuriose išdėstyta lietuvių pasipriešinimo bei kovos programa, aiškiai mokanti žmones, kaip elgtis akivaizdoje gudriai paspęstų carizmo pinklių ir jo planų.

Visa vysk. M. Valančius veikla, nors jai ir buvo bandoma padaryti priekaištų, liudija jo lietuvišką nusistatymą. Tai parodė jisai ne tik lietuviškai rašydamas savo raštus (jų tarpe ir mokslinį veikalą apie Žemaičių Vyskupystę), bet palaikydamas lietuvių kalbą parapinėse mokyklose, stengdamasis įvesti ją pradžios mokyklose ir gimnazijose, vykdydamas lietuvišką bažnytinę politiką. Jo lietuviškumą taip pat paliudija ir jo amžininkai. Valančiaus asmens didybė lietuvių tautiniame atgimime nėra dar iki šiol pakankamai įvertinta, nors apie jį ir yra, palyginti, daug įvairių darbų prirašyta. Didysis vyskupas dar tebelaukia biografo-tyrinėtojo.

 

 

 

Merkelis Giedraitis

Merkelio Giedraičio vaidmuo lietuvių tautos ir jos kultūros istorijoje taip pat yra buvęs labai didelis.

Religinėje srityje jis buvo apaštalautojas, kokio dar iki tol kraštas nebuvo regėjęs. Jo gyvenimo uždavinys buvo: iš vienos pusės atvesti katalikybėn užmirštą ir didele dalimi dar pagoniškuose prietaruose skendinčią liaudį, iš kitos - pergalėti Lietuoje jau plačiai pasklidusią Vakarų „hereziją”. Merkelis Giedraitis

Rūpestingai vykdydamas Tridento bažnytinio susirinkimo nuostatus, t.y. uoliai veikdamas “Antrojo Lietuvos krikšto metu”, jis savaime giliai įaugo ne tik į religinį, bet ir į kultūrinį tautos gyvenimą. Tik jam puoselėjant pasirodė pirmosios lietuviškos knygos Didžiojoje Lietuvoje. Savo paties raštų - priešingai Valančiui - jis pats, galima sakyti, beveik nepaliko: 1561 metais jo vardu yra žinoma tik viena mažytė lotyniška knygutė iš jo studentavimo metų. Vyskupaudamas pats M. Giedraitis nieko daugiau neberašė. Bent iki šiol nebėra likę kitų jo rašto pėdsakų. Tačiau jis sudarė sąlygas pasirodyti pirmiesiems lietuviškiems raštams Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje. Greičiausiai tik jo paskatintas kan. M. Daukša išvertė iš lenkų kalbos ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos Katekizmą (1595) ir lenkų jėzuito Jokūbo Wuyko „Postila Catholicka”. Yra pėdsakų, pagal kuriuos galima  spėti, kad dar anksčiau yra buvęs gal paties vyskupo išleistas ir nežinia kieno lietuviškai išverstas (apie 1585 m.), jėzuito P. Canizijaus Katekizmas. Net yra galima, kad yra buvę dar keletas kitų lietuviškų knygų, kurių pradininkas galėjo būti Medininkų vyskupas.

Kartu su pirmųjų lietuviškų knygų gaminimu ano vyskupo laikais buvo padaryta gera pradžia ir kunigams ruošti. Giedraitis rūpinosi, kad būtų ugdomi vietiniai kunigai, sugebantys kalbėti į žmones, kaip ir jis pats, lietuviškai. Tuo būdu Žemaičių vyskupijoje, dvarui pamažu lenkėjant, kaimas liko lietuviškas. Iš lietuviško kaimo išėję tautinio atgimimo veikėjai vėliau įgivendino vyskupo „testamentą”, surašytą Daukšos Postilės įvade, kur įspūdingai pamokinami bajorai bei kunigai, kaip reikia gerbti gimtąją kalbą. Aną „testamentą” pilnai sugebėjo įgivendinti tik iš nauja prisikėlusi Lietuva, kai bajoriškos visuomenės užguitai lietuvių kalbai buvo pagaliau grąžinta tinkama vieta.

(Zenonas Ivinskis. Rinktiniai raštai. T.4. Krikščionybė Lietuvoje.
Roma, 1987. P. 529- 531. Kalba netaisyta)

[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15