DVIKIRČIAI ŽODŽIAI MIKALOJAUS DAUKŠOS „POSTILĖJE“ (1599) Andrius Leliuga. Darbo vadovas prof. habil. dr. B. Stundžia   1999 m. Andrius Leliuga Vilniaus Universitete apgynė bakalaurinį darbą DVIKIRČIAI ŽODŽIAI MIKALOJAUS DAUKŠOS „POSTILĖJE“ (1599). Leidinio skaitytojams pateikiame sutrumpintą  šio darbo variantą. Pratarmė 1. Įvadas 2. Žodžiai su diakritiku paženklintais gretimais skiemenimis 2.1. Paženklintas galinis ir priešpaskutinis skiemuo 2.1.1. Daiktavardžiai 2.1.2. Būdvardžiai 2.1.3. Įvardžiai, skaitvardžiai, prieveiksmiai 2.1.4. Veiksmažodžiai 2.2. Paženklinti antras ir trečias (bei ketvirtas) nuo galo skiemenys 2.2.1. Daiktavardžiai 2.2.2. Būdvardžiai 2.2.3. Įvardžiai, skaitvardžiai 2.2.4. Veiksmažodžiai 2.3. Prielinksniai ir kiti nekaitomieji žodžiai su dviem diakritikais vienas šalia kito 3. Žodžiai su vieno skiemens tarpu tarp dviejų diakritikais paženklintų skiemenų: 3.1. Daiktavardžiai 3.2. Būdvardžiai 3.3. Prieveiksmiai 3.4. Veiksmažodžiai 4. Žodžiai su dviejų (rečiau trijų) skiemenų tarpu tarp dviejų diakritiku pažymėtų skiemenų 4.1. Daiktavardžiai 4.3. Veiksmažodžiai 5. Tikriniai daiktavardžiai 6. Žodžiai su trimis diakritikais 7. Išvados 8. Lentelė

PRATARMĖ

Šiemet sukanka 400 metų, kai buvo išleista Mikalojaus Daukšos „Postilė“ (1599). Tai vienas iš didžiausių ir seniausių kirčiuotų paminklų Lietuvoje. Ir apie „Postilės“, ir apie kitų senųjų raštų kirčiavimą yra parašyta nemažai straipsnių, studijų. Tačiau iki šiol nėra išsamesnio darbo apie dvikirčių žodžių problemą, kuri yra labai svarbi tiek istorinei, tiek dabartinei akcentologijai. Galima paminėti D. Šimkutės diplominį darbą „Dvikirčiai žodžiai M. Daukšos „Postilėje“ (1599)“ (1987). Jame kiek plačiau aptariami dviem diakritikais pažymėti žodžiai .

Šio darbo tikslas – paanalizuoti Daukšos „Postilės“ žodžius su dviem diakritikais, vartojamais žymėti kirčiui, tačiau galinčiais turėti ir morfologinę vertę (tokie žodžiai šiame darbe vis tiek yra laikomi dvikirčiais). Darbe mėginama pasvarstyti, kada diakritikas turi akcentinę, kada morfologinę vertę.

Medžiaga darbui buvo renkama iš 1926 m. fotografuotinio „Postilės“ leidimo. Peržiūrėta 150 puslapių ir iš viso rasta 704 kalbiniai faktai. Visi darbe nagrinėjami žodžiai buvo patikrinti pagal Cz. Kudzinowskio indeksą-žodyną.

1. ĮVADINĖS PASTABOS

Lietuvių kalbos kirčio ir kirčiavimo istorijos nerasime aprašytos vienoje vietoje, todėl reiktų apžvelgti pirmuosius kirčiuotus paminklus. O kadangi šis darbas yra apie dvikirčius žodžius (tiksliau žodžius, paženklintus dviem diakritikais), taip pat apžvelgsime dvikirčių žodžių probemą.

Kirtis pirmą kartą pradėtas žymėti 1589 metais hegzametro tekstelyje. Nors tai pats pirmasis kirčiuotas paminklas, tačiau apie šio tekstelio kirčiavimą kol kas nedaug teparašyta. Atrodo, kad dvikirčių žodžių jame nebuvo užfiksuota.

Pirmieji didžiausi kirčiuoti paminklai – Daukšos „Katekizmas“ (1595) ir „Postilė“ (1599). Jų autoriaus biografiniai duomenys susideda iš nuotrupų ir yra daugiausia atsitiktinio pobūdžio. Viena aišku, kad Daukša kilęs iš vidurio Lietuvos. Taigi jo raštai turi atspindėti vidurio Lietuvos tarmę. P. Skardžius savo straipsnyje teigė, kad Daukšos kalba nėra nei rytietiška, nei žemaitiška. Jo kalbos fonetika ir morfologija daugiausia paremta vidurio aukštaičių šnekta, o žodynas papildytas iš visur. Tai patvirtina ir kirčiavimas. Daukša, be abejo, norėjo, kad jo raštai būtų prieinami kuo platesnei auditorijai. Pasitaikančios Daukšos kalboje įvairių tarmių lytys, įvairuojantis kirčiavimas gali būti siejamas su tuo, kad jis kunigavo Žemaitijoje, o buvo kilęs nuo Kėdainių.

Daukša žymėjo tik kirtį, taigi kirčio ženklai ryšio su priegaide neturi. Vartojo du kirčio ženklus: akūtą ( ) ir cirkumfleksą (^). Ne visi žodžiai turi kirčio ženklą. Pavyzdžiui, „Postilėje“ pasitaiko ištisų nekirčiuotų puslapių. Kirtis, išskyrus retus atvejus, neatitraukiamas.

Daukša išvertė lenkų teologo Vujeko mažosios postilės antrąjį leidimą. Kalbos požiūriu svarbūs yra tiek postilės lietuviškasis tekstas, kuriuo Daukša padėjo pagrindus bendrinei kalbai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiek originalūs priedai – prakalbos, nors nelietuviškai rašytos, kuriose jis pasisakė svarbiais visuomeniniais klausimais ir pasirodė kaip kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių. Daukša, versdamas „Postilę“, laikėsi daugiausia pažodinio vertimo principo, siekė, kad sakinys atitiktų sakinį, žodis žodį. Į tai irgi reikia atsižvelgti tiriant jo kirčiavimo faktus.

Antras didesnis kirčiuotas paminklas – 1605 m. katekizmas. Daukšos raštų tyrimas atspindi vidurio Lietuvos kirčiavimą, o 1605 m. katekizmas padeda nušviesti ano meto rytų Lietuvos kirčiavimo sistemą. Anoniminio katekizmo kirčio ženklai tokie patys kaip Daukšos – akūtas ( ) ir cirkumfleksas (^). Jais taip pat žymima kirčio vieta, bet ne priegaidė. Daugumas pavyzdžių sukirčiuoti taip, kaip kirčiuojama dabar lietuvių bendrinėje kalboje (bk). Tokių atvejų yra apie 85% . Kirčio nuo galūnės neatitraukia. Šiame katekizme pasitaiko ir dvikirčių žodžių. Z. Zinkevičius juos laiko paprasčiausiais apsirikimais, pvz.: dvasios, dienoy, darbay. Katekizmo autorius kirčiavo panašiai kaip Daukša. Abu jie dgs. naud. kirčiuoja galūnėje -mus, daugumas būdvardžių kirčiuojama panašiai. Tariamoji nuosaka rašoma su dviem kirčio ženklais: apturėtumbime, perkieltu, viešpatautu. Tokių atvejų pasitaiko ir Daukšos raštuose. Priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimas anuomet, matyt, įvairavo. Dvejopumą galėtų rodyti bendračių parašymas su dviem kirčiais tiek 1605 m. katekizme, tiek Daukšos raštuose.

Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos: D. Kleino „Grammatica Lithvanica“ (1653) ir santrauka „Compendium Lithvanico-Germanicum“ (1654) taip pat yra neatsiejamos nuo mūsų kirčiavimo istorijos. Šalia Daukšos darbų šios gramatikos yra vieni pirmųjų kirčiuotų lietuvių kalbos paminklų. Apie lietuvų kalbos kirčiavimą ir jo kirčiuotus žodžius sprendžiame iš Kleino pateiktų žinių. Autorius naudojasi graikų kalbos gramatikomis, todėl ir kirčio ženklus perėmė iš ten – akūtą ( ), cirkumfleksą (^) ir gravį ( ). Dažniausiai Kleino vartojamas ženklas yra akūtas. Ant balsių a ir e akūtas žymi ne tik kirtį, bet ir tų balsių kiekybę bei kokybę. Kirčiui žymėti akūtas vartojamas ir trumpame, ir ilgame skiemenyje. Gravio ženklas vartojamas tik žodžio gale ir žymi dažniausiai trumpą balsį. Cirkumfleksas turi dažniausiai ne akcentinę, o morfologinę reikšmę. Stogeliu autorius žymi kai kurias formas, pavyzdžiui, vardažodžių vns. kilm. galūnę – dunos, bažnyčios, motes, veiksmažodžių priesagų balsius – jeskoti. Kirčio vietos atžvilgiu Kleino žodžiai beveik visur sutampa su vakarų aukštaičių tarmės žodžiais. Manoma, kad Kleinas girdėjęs priegaides, bet jų esmės nesupratęs.

Dar vienas svarbus Kleino nuopelnas – jis pirmasis ėmė žymėti dvibalsių priegaides. Yra jo gramatikose ir žodžių, kurių kirčiavimas įvairuoja. Tokius pavyzdžius būtų galima sieti ir su dvikirčiais žodžiais. Kaip matome, jau pirmosiose gramatikose buvo atkreiptas dėmesys į kirčiavimą. Tai buvo nebloga pradžia kitų autorių darbams.

Minėtina Sapūno ir Šulco gramatika „Compendium Grammaticae Lithvanicae“ (1673). Joje vieno skyriaus dalis yra apie kirtį. Mėgdžiodamas graikų kalbą, autorius vartoja tris kirčio ženklus: akūtą, gravį ir cirkumfleksą. Kalbėdamas apie kirčiavimą autorius pabrėžia, kad „kirčiai ne visuomet ant žodžių dedami, nebent kartais, norint juos atskirti nuo kitų žodžių ir dėl aiškumo“. Taigi kirčiai su priegaidėmis neturi jokio ryšio. Diakritikais atskiriamos morfologinės formos.

Svarbus 1719 m. Lysijaus „Mažasis Katekizmas“, kuriame žymima žodžių kirčio vieta. Lysijus vartojo šiuos diakritinius ženklus: apostrofą, spiritus asper, tašką virš raidės, akūtą, gravį ir cirkumfleksą. Reikia pabrėžti, kad jie nėra vienareikšmiai: žymi arba fonetines ypatybes, arba kirtį, o kartais, pavyzdžiui, cirkumfleksas – ir morfologinę ypatybę (kilm. ir įn.). Taškas (arba du taškai) virš raidės beveik visada žymi kirčio vietą, o ten, kur nežymi kirčio vietos, bet žymi balsio ilgumą, tada taškas beveik visada eina kartu su kitu diakritiniu ženkleliu, pvz.: yra, ėsąs.

Iš trijų Kleino lietuvių kalbai pritaikytų kirčio ženklų Lysijaus dažniausiai vartojamas akūtas, bet jis žymi tik kirčio vietą, ne priegaidę. Gravio ženklu žymimos tik vardažodžių vns. įn. formos. Cirkumflekso ženklu žymimas ir balsio ilgumas, ir kirčio vieta (vns. kilm.: šventos, dešinės). Be cirkumflekso, tame pačiame žodyje kartais parašomas ir kitas diakritinis ženklelis, neprieštaraujantis cirkumflekso vartosenai. Eidamas kartu su akūtu cirkumfleksas pirmiausia rodo, jog kalbamoji forma yra kilm. ir galūnės balsis yra ilgas, pvz.: žemes, prisakimo.

Katekizme yra žodžių su dviem kirčio ženklais. Vienas iš jų nurodo šalutinį kirtį. Taip rašomos tam tikros veiksmažodžio formos, pvz.: peržegnojo, pasnikaut.

Kai kurių žodžių kirčiavimas įvairuoja, pvz.: gyvata : gyvata.

Tikraisiais kirčio ženklais, esančiais Lysijaus katekizme, reikia laikyti tašką virš raidės ir akūtą. Jie čia vartojami žymiai reguliariau negu Kleino gramatikoje. Lysijaus katekizme, skirtingai negu Kleino gramatikoje, cirkumfleksas ir gravis visų pirma rodo morfologinę formą: cirkumfleksas – kilmininką, o gravis – įnagininką. Žymėti kirčio vietą yra tik antrinė šių ženklų funkcija.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1737 m. buvo išleista anoniminė gramatika „Universitas Lingvarum Litvaniae“. K. Eigminas 1981 m. ją išvertė į lietuvių kalbą ir parašė išsamų įvadą. Vienas didžiausių gramatikos nuopelnų yra priegaidžių žymėjimas ir mėginimas jas apibūdinti. Universite vartojami trys kirčio ženklai: cirkumfleksas (^), gravis ( ) ir antikvinė raidė. Didelė vertybė yra ta, kad gramatikos kirčios ženklai žymi (nors ir ne visada) lietuvių kalbos priegaides. Priegaidžių aprašymas dar gana silpnas, bet tai galima pateisinti tradicijų nebuvimu. Šioje gramatikoje matyti sąlyginis kirčio atitraukimas. Priegaidės žymėjo balsių ilgumą. Autorius kirčio ženklus nusižiūrėjo pagal graikų kalbos gramatikas (kaip ir Kleinas). Kai kurie Universito žodžiai pažymėti su dviem kirčio ženklais. Eigminas tokius atvejus traktuoja kaip korektūros klaidas: kurio/įkurio, nog abieju/abieju. O tokie pavyzdžiai, kaip kalbu, nog tu kalbu, Eigmino manymu, rodo prieškirtinio skiemens priegaidę.

Taigi vėl iškyla dvikirčių žodžių problema, kuri iki šiol taip ir nėra išsamiai, moksliškai ištirta ir aprašyta. Gausūs pavyzdžiai įtikina, kad anoniminės gramatikos autorius gerai skyrė lietuvių kalbos priegaides ir intuityviai jas žymėjo, taip pat bandė nustatyti lietuvių kalbos kirčiavimo dėsnius. Visa tai jau galima traktuoti kaip tikros mokslinės akcentologijos pradžią. Iš tikrųjų iki F. Kuršaičio kalbinės veiklos pradžios apie priegaides kitose gramatikose nebuvo kalbama. Būtent su šio mokslininko veikla yra susiję svarbiausi lietuvų akcentologijos teiginiai. Reiktų iš karto pabrėžti, kad Kuršaitis sekė Rytprūsių tradicija. Priegaides atrado svarankiškai (nežinojo apie „Universitas Lingvarum Litvaniae“). Savo pirmąjį lituanistikos tyrinėjimą Kuršaitis išspausdino 1834 m. Tai – „Beiträge zur Kunde der litauischen Sprache“. Darbo gale jis pridėjo skyrelį apie lietuvių kalbos garsą, priegaidę ir akcentą – „Laut und Tonlehre der litauischen Sprache“. Jame autorius pabrėžė priegaidės vaidmenį lietuviškajai tarčiai ir žodžio reikšmei. Taip pat išsamiai aprašė lietuvių kalbos garsus, priegaides, atsižvelgdamas ne tik į Rytų Prūsijos, bet ir į šiai tarmei artimesnių Lietuvos sričių tarimą. Buvo nustatyta, kad lietuvių kalboje yra keturios daiktavardžių kirčiuotės: dvi tvirtagalės ir dvi tvirtapradės priegaidės paradigmos.

Kuršaičio 1876 m. „Gramatika“ yra plačiausias ir paskutinis to krašto lietuvių kalbos struktūros aprašymas. Daug dėmesio šioje gramatikoje skiriama kirčiavimo dalykams. Autorius pirmasis plačiai aprašė lietuvių kalbos dvibalsius ir ilguosius balsius, kurie gali būti ištariami su dvejopa priegaide.

Svarbus kalbos mokslui yra Kuršaičio žodynas – 1870 m. I dalis, 1874 m. II dalis. Žodyno III dalis „Litauisch-deutsches Wörterbuch“ (1883) lietuvių kalbos kirčiavimui yra ypač svarbi, nes visi žodžiai joje sukirčiuoti ir sužymėtos priegaidės. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio žodynas.

Kuršaitis pirmasis užsiminė ir apie dvikirčius žodžius. Savo „Gramatikoje“, skyrelyje „Doppelte Accentuierung“ (p. 64-65) rašė: „kartais būna tokių atvejų, kai viename žodyje pasirodo du kirčiai. Vienas jų yra pagrindinis kirtis (Hauptton), kitas – šalutinis (Nebenton)“. Svarbu pažymėti tai, kad iki to laiko rimtai dvikirčių žodžių problema niekas nesidomėjo ir nerašė. Kuršaitis pirmasis atkreipė į ją dėmesį. Kadangi šiame darbe norima pasiaiškinti didžiausio kirčiuoto paminklo – Daukšos „Postilės“ – dvikirčius žodžius, Kuršaičio teiginiai apie tokio tipo žodžius yra labai svarbūs.

Keletą žodžių reikėtų tarti ir apie A. Baranausko akcentologinę sistemą. Savo darbe „Zametki o litovskom jazyke i slovarie “ (1898) jis išdėstė savo pažiūras į kirčiavimą. Nors jis ir nepripažino dvikirčių žodžių, tačiau jo aprašytus daugiaskiemenius žodžius su „ritminio kirčio atspindžiu“ ir dviskiemenius žodžius su „priegaidės refleksu“ galime traktuoti būtent kaip dvikirčius žodžius, pvz.: žemes, moteries; perlaidinedamas, santėvainystė.

Iš viso to, kas rašyta, matome, kad dvikirčių žodžių problema buvo iškilusi jau seniai. Tačiau moksliškai pirmasis ją bandė spręsti tik Kuršaitis.

Vertingų pastabų apie dvikirčius žodžius galima rasti A. Girdenio straipsnyje apie S. Stanevičiaus darbus ir juose pasitaikančius žodžius su dviem diakritiniais ženklais. Pvz.: sunu, pančius, Metuse. Kaip teigia straipsnio autorius, kirčiuotas, be abejo, yra tik vienas tų žodžių skiemuo – kitas ženklas reiškia prieškirtinę arba pokirtinę nekirčiuoto skiemens priegaidę (Stanevičiaus diakritikai reiškia ne tiek kirtį, kiek priegaidę).

Grįžkime prie Daukšos „Postilės“. Daukša žodžius su dviem diakritikais žymi gana nuosekliai. Buvo išrinkta 704 tirtini žodžiai. Išskyrėme kelias grupes:

1) kai 2 diakritikai žymimi gretimuose skiemenyse (tos grupės žodžių yra daugiausia – 562 atvejai; iš jų išskiriami tikriniai daiktavardžiai (12 atvejų), nekaitomieji žodžiai ir prielinksniai (23 atvejai));

2) kai tarp 2 diakritikų yra vieno skiemens tarpas (103 atvejai);

3) kai tarp 2 diakritikų yra dviejų (rečiau trijų) skiemenų tarpas (23 atvejai).

Darbe bus pateikiama iš kiekvienos grupės po keletą pavyzdžių, kiti bus nurodyti indekse abėcėlės tvarka. Darbe pavyzdžiai rašomi dabartinės lietuvių kalbos rašmenimis.

Pabaigoje reikia priminti, kas buvo rašoma apie Daukšą ir jo darbus. P. Skardžius Daukšos kirčiavimą ištyrė dar prieš karą. Tačiau aplenkta dvikirčių žodžių problema. Šie žodžiai aptariami A. Girdenio straipsnyje. Autorius juos suskirstė į tris grupes. Girdenio klasifikacija bus remiamasi ir šiame darbe. Iš pradžių bus apžvelgiami žodžiai su diakritiku paženklintais gretimais skiemenimis (daiktavardžiai, būdvardžiai, įvardžiai, skaitvardžiai, prieveiksmiai, veiksmažodžiai ir jų formos bei nekaitomosios kalbos dalys), paskui – žodžiai su vieno skiemens tarpu tarp dviejų diakritiku paženklintų skiemenų (ta pati kalbos dalių seka), žodžiai su dviejų (rečiau trijų) skiemenų tarpu tarp dviejų diakritiku pažymėtų skiemenų (kalbos dalių seka) ir galiausiai – tikriniai daiktavardžiai. Be to, dar išskirta trimis diakritikais pažymėtų žodžių grupė (7 atvejai) ir žodžiai, kur diakritikai žymimi ant vieno dvibalsio (9 atvejai).

2.1. Paženklintas galinis ir priešpaskutinis skiemuo

Pirmiausia aptarsime vardažodžius. Kad būtų aiškiau, kurio skiemens diakritikas žymi pagrindinį kirtį, kurio šalutinį ar turi morfologinę vertę, reikia kiek įmanoma atskirti baritonus nuo oksitonų.

2.1.1. Daiktavardžiai (195 atvejai). Jų yra daugiausiai iš visų vardažodžių. Visų pirma, minėtinas įvairių kamienų vienaskaitos kilmininkas (40 atvejų). Remiantis neabejotinais ā ir ē kamienų baritonų (7 atvejai) pavyzdžiais, galima teigti, kad galiniame skiemenyje pažymėtas diakritikas yra šalutinis kirtis ar morfologinis rodiklis, atskiriantis vns. kilmininką nuo dgs. vardininko, pvz.: dvasios 53₂₉, saulės 12₃₅, valos113₄. Oksitonų (11 atvejų) minėti linksniai skiriasi kirčio vieta. Tačiau rasta analogiškų ā ir ē kamienų pavyzdžių: garbes 130₄₇, lomos 24₄₁, maldos 106₁₅, raudos 15₃₂, tiesos 44₃₃, pradžios 17₃₀, žaizdos 105₂₆, žmonos 99₁₄. Šiuo atveju pagrindinis kirtis yra galiniame skiemenyje, tad didelė tikimybė, kad antrame nuo galo skiemenyje pažymėtas šalutinis kirtis.

Keletas žodžių yra pažymėti su abiem kirčiais ir Skardžiaus. Šie žodžiai žymimi su dvigubu brūkšniu (// – kaip variantai). Nėra paaiškinta, kuris kirtis yra pagrindinis, o kuris šalutinis. Matyt, Pr. Skardžius nebuvo surinkęs pakankamai formų, rodančių, ar žodis yra baritonas, ar oksitonas, todėl ir palikti abu kirčiai, pvz.: padermės 28₃₄ , pradžios 22₁₂. Rasta ir dar keletas žodžių, galimų dvejopai kirčiuoti. Šie pavyzdžiai gali būti traktuojami kaip senojo ir naujojo (bepradedančio įsigalėti Daukšos tarmėje) kirčiavimo variantai.

Kitų kamienų (o, io, i, (i)u) vns. kilmininko kirčiavimas irgi panašus į anksčiau minėtus pavyzdžius: baritonai (11 atvejų) – pasaulo 46₅₀, kryžiaus 12₁, skaičiaus 13₃₂, tevo 130₄₇, Viešpaties 22₄₈, vyro 52₄₉, žmogaus 106₈, žodžio 124₄₀, oksitonai (11 atvejų) – dągaus 27₁₂, Dievo 29₂₉, mirties 9₁₀, vino 71₃₉. Tik sąlygiškai žodį žmogus galima priskirti prie baritonų grupės, nes neaišku, ar kirtis šaknyje, ar galūnėje (remiantis pavyzdžiais su vienu diakritiku: žmogaus 8₄₀, 12₄₀; žmogaus 33₁₀, 48₂₅ ir tik vienas atvejis žmogaus 154₁₆). Todėl Skardžius teigia, kad labiau įmanomas variantas žmogus negu žmogus. Tą patį galima pasakyti ir apie oksitoną dangus, šalia kurio galbūt yra buvęs ir baritoniškai kirčiuojamas dangus. Sunku tiksliai pasakyti, ar tai naujai atitrauktas kirtis, ar išlikęs senovinis kirtis. Ir žodžiai Dievas bei tėvas yra tik sąlygiškai priskiriami vienai ar kitai grupei. Šiuo atveju Skardžius suponuoja baritoninio-oksitoninio kirčiavimo variantus. Minėtas dvigubas brūkšnys (//) gali reikšti senąjį ir naująjį kirčiavimą arba galimus Daukšos kalbos variantus.

Dgs. kilmininko (17 atvejų) kirčiavimas nesiskiria nuo minėtų vns. kilmininko pavyzdžių. Daugumas žodžių Skardžiaus taip pat žymimi su dviem diakritikais, t. y. gali būti arba oksitonai, arba baritonai. Kalbininkas spėja, kad tokių variantų buvimas yra susijęs su nenusistovėjusia to meto kirčiavimo sistema, pvz.: amžių 113₁₆, daiktų 7₃, gamtų 24₄₄, kančių 15₃₄, maldų 28₂₉, sunų 41₂₅. Išskiriama grupė priesaginių daiktavardžių su dviem diakritikais, kurie gali būti ir baritonai, ir oksitonai. Tai priklauso nuo pamatinio žodžio. Pvz.: darbinikų 93₃, gerybių 13₄, netekimų 71₄₀, samdinikų 15₄₄. Priesaginių daiktavardžių kirčiavimas Daukšos laikais nebuvo nusistovėjęs. Tačiau kilmininko linksnis visur nuosekliai kirčiuojamas priesagoje. Tai yra pagrindinis kirtis. Galūnėje, matyt, žymėtas diakritikas turi ne akcentinę, o morfologinę vertę.

Paminėtini vns. ir dgs. galininko kirčiavimo variantai (26 atvejai). Pavyzdžiui, baritonai (17) – baimę 8₂₆, kūną 33₁₀, (pagrindinis kirtis šaknyje) ir gerius 100₂₆, metus 64₃₂, urėdus 88₅₂, žodžius 128₃₈ (pagrindinis kirtis arba galūnėje, arba šaknyje), oksitonai (9) – dągų 14₂₃, garbę 16₁₁ (pagrindinis kirtis šaknyje) ir namus 58₁₄, rikus 72₂₉, tarnus 76₄₆, žmones 4₃ (pagrindinis kirtis galūnėje arba šaknyje). Dauguma tokio tipo žodžių DA vėl žymimi su dvigubu brūkšniu (t. y. galimas dvejopas kirčiavimas ir pateikti kaip variantai). Dgs. galininko galūnės iš principo gali turėti kirtį kituose žodžiuose.

Pati didžiausia daiktavardžių grupė yra žodžiai su vadinamuoju „dviviršūniu“ kirčiu. Pavyzdžiui: Dievu 6₃₃, džiaugsmu 82₅, sakramentu 138₄₆, skida 98₄₆, sūnu 44₃₇. Pagrindinis kirtis čia galiniame skiemenyje, o šalutinis – šaknyje.

Galima dar išskirti grupę baritoninių žodžių su šalutiniu kirčiu galūnėje (daugiausiai tai vns. ir dgs. įnagininko formos), pvz.: kaulais 131₃₇, kūnu 47₄₃, lobiais 32₈, pedais 40₂₈, sudžia 13₁₉, žmona 36₁₀, žodžiais 86₃₅. Rasti trys tokio tipo oksitonai (vieno žodžio formos) – meile 75₂₅, meila 87₃₂, meile 116₄₃.

Šioje žodžių grupėje buvo rasta viena senojo aliatyvo forma, kirčiuojama oksitoniškai (gal tai antrinis kirčiavimas, viera – buvęs baritonas) – vierosp 58₂₄, nes dauguma skolinių dažniausiai yra buvę baritonai. Autoriaus laikais tokio tipo direktyvai turėjo būti išlaikę pamatinio žodžio kirčio vietą, tačiau „Postilėje“ aptinkama pavyzdžių ir su galūnėje, ir su šaknyje pažymėtais diakritikais (altoriup, viešpatiesp ir kt.). Be to, Daukšos kalboje yra gana neįprastai kirčiuojamų tokių formų. Palyginkime žodžius su vienu diakritiku: Dievop 12₂₁; 175₃₇ ir kt.; Dieviep 134₁₇; 72₃₅. Paprastai kirtis turėtų būti galūnėje, nes pamatinis žodis Dievas yra oksitonas. Iš pradžių manyta, kad tai yra klaida, bet ši lytis buvo aptikta ne vieną kartą, todėl vargu, ar tai apsirikimas. Buvo manoma, kad einamieji ir esamieji pašalio vietininkai seniau yra turėję kirtį, dėl polinksnio įtakos nutrauktą į žodžio galą. Vadinasi, oksitonizuotų baritonų kirčiavimas gali būti antrinės kilmės. Štai dar vienu diakritiku pažymėtas žodis, rodantis nevienodą kirčiavimą: veikalop (:veikalas, -ai; baritonas ir veikalas, -ai; oksitonas). Taigi remiantis minėtais pavyzdžiais galime teigti, kad būta dvejopo kirčiavimo žodžių.

 

2.1.2. Būdvardžiai (21 atvejis). Jų kirčiavimas nėra apibendrintas, vieni jų dar turi baritoninį kirčiavimą, kiti – oksitoninį. Pavyzdžiui, grupė būdvardžių, kurie pateikiami kaip variantai: baisus, baisios (vns. kilm.), meilu (įn.), šviesus, verta (mot. g.). Kai kurios šių formų gali būti priskirtos „dviviršūnio“ kirčio atvejams. Toks dvejopas kirčio vietos žymėjimas, matyt, rodo, kad Daukšos laikais buvo galimas ir šakninis, ir galūninis šių būdvardžių kirčiavimas.

Išsiskiria grupės įvardžiuotinių būdvardžių kirčiavimas. Dgs. kilmininko formos žymimos su dviem diakritikais galūnėje (kartais gali skirtis tik kirčio ženklo žymėjimas). Bet tokių atvejų nėra daug (6). Pvz.: piktuių 15₁₅, svęntuių 134₄₇, tikincziuių 44₂, tikruių 145₁₅. Tačiau rastas vienas pavyzdys, kuriame kirtis pažymėtas šaknyje – ne kaltųių 22₄₄. Gal tai galėtume traktuoti kaip apsirikimą, gal tarmėse buvo toks kirčiavimo variantas, kaip pavyzdžiui, šventuių 75₂₇, nes Skardžius teigia, kad Daukšos kalboje yra buvusios baritoninio kirčiavimo lytys, bet jos jau gerokai apnykusios. Be to, neigiamoji dalelytė ne prieš tai minėtame pavyzdyje (ne kaltųjų) taip pat galėjo įtakoti tokį kirčiavimą. Kitų įvardžiuotinių būdvardžių kirtis yra (arba bent turėtų būti) antrame nuo galo skiemenyje. Antrasis diakritikas žymėtų priaugusio įvardinio komponento kirtį.

Būdvardžių grupėje rasta formų su „dviviršūniu“ kirčiu, pvz.: bailus 7₁₇, romus 3₄₉, švęta 24₁, šviesus 66₄₃.

Kitas paminėtinas atvejis – dgs. įnagininko formos, žymimos su dviem diakritikais. Ir tai turbūt rodo nenusistovėjusį būdvardžių kirčiavimą. Pamažu senąjį baritoninį kirčiavimą išstumia oksitoninis (naujasis), todėl autorius galėjo žymėti abu kirčiavimo variantus: švelnais 20₂₀.

 

2.1.3. Įvardžiai, skaitvardžiai ir prieveiksmiai. Įvardžių grupė yra gausiausia ir įvairiausiai kirčiuojama, bet ne itin skiriasi nuo dabartinės kalbos įvardžių kirčiavimo (70 atvejų). Asmeniniai įvardžiai kirčiuojami keleriopai. Pvz. kilmininkai: musų 40₂₃ ir musų 3₃₉ (pagrindinis kirtis čia turėtų būti antrame nuo galo skiemenyje; antrasis diakritikas greičiausiai yra korektūros klaida, nes su vienu diakritiku rasti tik trys atvejai, kur diakritikas žymimas galūnėje), savų 72₁₂ (pagrindinis kirtis gale). O formos manęs 120₁₄, savęs 36₁₁ ir tavęs 46₂₄, matyt, gali būti kirčiuojamos dvejopai (tarminiai variantai).

Kituose asmeniniuose įvardžiuose (vns. galininkas, įnagininkas ir dgs. galininkas) taip pat pastebimi du diakritikai, pvz.: mane 24₃₁, save 32₁₄, savų 115₃₈, tava 74₃₅, tave 10₂₄, tavę 58₂₃. Dar galima palyginti pavyzdžius su vienu diakritiku: manęs 10₄₂ ir manes 19₉; tavęs 3₂₅ ir tavęs 523₄₈; save 27₃₃ ir save 326₁₂. Aišku, tai gali būti spaudos klaidos, bet ne vieną kartą pasitaikančios formos leidžia manyti, kad tai – tarmybės su atitrauktu kirčiu.

Parodomasis įvardis anas paprastai kirčiuojamas oksitoniškai, bet pasitaiko ir baritoniškai kirčiuotų formų, todėl išrinkti įvardžio variantai yra lengvai paaiškinami, pvz.: anas 5₂₅, aną 72₂₈, anie 35₂₄. Rytiečių tarmėse kirčiuojama anas, bet tai jau kitas įvardis, nors autoriui galėjo turėti įtakos toks kirčiavimas. Galbūt Daukšos tarmėje nebuvo skiriami būdvardžiai anas ir anas. Dgs. vardininkas anie 35₂₄, remiantis žemaičių tarme, gali būti tikras Daukšos kalbos faktas. Įvardžiai su formantu -ai atitraukia kirtį į tą priesagą. Bet rasta formų, kurių kirčiuota šaknis. Galima daryti prielaidą, kad abi formos buvo vartojamos, todėl kai kurie įvardžiai pažymėti su abiem kirčiais, pvz.: tassai 105₁₀, tassaig 23₃₇, tatai 15₃, toksai 47₃₅, toksai 144₄₁.

Įvardis kuri, -i turėtų būti kirčiuojama oksitoniškai, bet rasta formų su dviem diakritikais: kurie 79₁₄, kuriii 18₄₄, kurio 106₂. Toks dvejopas kirčiavimas yra sunkiai paaiškinamas. Gal tuose pavyzdžiuose, antrame nuo galo skiemenyje, yra pažymimas šalutinis kirtis? Taip yra ir su įvardžiais visas ir visoks. Pvz.: vissus 82₂₃, vissokias 25₃₆, vissokiu 106₄₄.

Skaitvardis vienas, -a Daukšos kalboje turi dvejopą kirtį – šakninį ir galūninį. Pvz.: vienos 149₃, vienų 30₄₆, ne vienu 114₂₅. Toks kirčio svyravimas pastebimas ir šio skaitvardžio vedinių formose su vienu diakritiku, pvz.: vienokig 29₆ ir vienokig 11₃₂. Galime manyti, kad kirčiavimas nebuvo nusistovėjęs.

Kelintiniai skaitvardžiai taip pat nebuvo vienodai kirčiuojami, pvz.: antras 84₄₀, antros 92₁₇, antrop 145₃₆ (plg. aliatyvus, p. 8-9;), ketvirtas 66₄₃ ir pirmųių 39₉ (plg. įvardžiuotinius būdvardžius, p. 9).

Palyginti gausi prieveiksmių su dviem diakritikais grupė (14 atvejų). Pavyzdžiui, prieveiksmiai pagautai 33₁₆, tenai 31₅₁, pažymėti su dviem diakritikais, tarmėse galėjo būti kirčiuojami dvejopai. Šiaip prieveiksmiai Daukšos laikais buvo kirčiuojami taip kaip būdvardžiai, iš kurių jie padaryti, o būdvardžiai buvo kirčiuojami nelabai vienodai. Taigi tokie pavyzdžiai rodo nenusistovėjusį prieveiksmių kirčiavimą. Pvz.: aiškei 8₃₉, gerai 52₄₂, gerai 69₃₉, greičeus 12₁₈, greičeus 115₂, labai 97₁₅, plačey 69₈.

 

2.1.4. Veiksmažodžiai (66 atvejai). Tekste rasta maždaug po lygiai būtojo kartinio laiko (11), esamojo laiko (14) ir dalyvinių veiksmažodžių formų. Šiek tiek gausesnė tariamosios nuosakos lyčių su dviem diakritikais galūnėje (išskyrus vieną kitą formą, kuri gali būti traktuojama kaip apsirikimas) grupė (22), pvz.: ataitų 24₃₇, ateytų 59₈, butų 11₈, galėtų 1₃₃, įkalbėtų 91₄₉, nelaikitų 85₅, penėtų 111₄₅, tikėtų 87₇, turėtų 55₄₉, turėtų 79₁ ir t. t.

Visos rastos formos yra III-ojo asmens. Vienos formos yra priešdėlinės, kitos – priesaginės, tik keletas formų yra dviskiemenės. Reikia pasakyti, kad tariamąją nuosaką Daukša kirčiavo labai nevienodai – vienus žodžius šaknyje, kitus – priesagoje, dar kitus – galūnėje. O taip galėjo kirčiuoti dėl šių priežasčių: dėl jo tarmėje buvusio dvejopumo, dėl noro įtikti ir vienos, ir kitos šnektos žmonėms ir dėl nusižiūrėjimo į neveikiamųjų būtojo laiko dalyvių kirčiavimą (sugauta 155₃₄ ir pagauta 449₁₈; pagirta 184₃ ir pagirta 542₁₂). Tai rodo aukščiau išvardyti pavyzdžiai.

Daugumas būtojo kartinio laiko formų turi šakninį kirtį. Lieka neaišku, kodėl Daukša galūnėje diakritiku paženklino kai kuriuos žodžius, pvz.: ateio 42₄₃, biloio 63₂₁, buvo 37₄₂, keles 81₄₇, lauke 9₃, noreios 22₂₆, padare 74₉, slapes 89₄. Išsamiau galima paaiškinti sangrąžines formas, kurios buvo kirčiuojamos ir galūnėje. Palyginkime žodžius su vienu diakritiku: likos 52₁₈, sėdos 532₂, bet sėdos 476₆, stoios 2₅₂, 231₁₂, 403₄₇ ir stoios 3₂₆ (statistiškai maždaug pusė formų su kirčiu šaknyje ir pusė – galūnėje). Formų su kirčiuota galūne randama rytų pietiečių šnektose. Mokslininkų aiškinta įvairiai. Vieni manė, kad galūninis kirčiavimas yra pirminis, kiti teigė, kad iš šaknies kirtis buvo nutrauktas dėl enklitinės dalelytės -si. Remiantis minėtais pavyzdžiais galima manyti, kad būta dvejopo kirčiavimo.

Daugelis veikiamųjų esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių turi du diakritikus, pvz.: iszmuszęs 121₉, padeies 58₂₄, tapes 38₈, turis 73₂₃, uždraudes 115₂₉. Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškus veikiamosios rūšies dalyvius Kuršaitis savo žodyno lietuviškojoje dalyje žymėjo gale tik su ilgumais, bet ne su kirčiais, pvz.: atgimēs, atbukēs ir kt. Kaip šiuo atveju pažymėti ilgumai, taip ir Daukšos žymimi diakritikai galūnėje negali nurodyti šalutinio kirčio vietą. Anksčiau išvardyti pavyzdžiai taip pat gali būti tarminiai variantai arba senojo ir naujojo kirčiavimo variantai. Daugiau įdomesnių veiksmažodžių kirčiavimo atvejų šioje žodžių grupėje nerasta. Daugumas jų gali būti apsirikimai, atsiradę dėl nevienodo kirčiavimo. Kiti veiksmažodžiai, pažymėti dviem diakritikais, gali būti tiesiog korektūros klaidos, pvz.: abeioia 74₂₆, daro 53₃₉, indetas 17₃₆, mazgoia 29₂₆, padetas 49₅, verczia 52₄₅ ir t. t.

2.2. Paženklinti antras ir trečias (bei ketvirtas) nuo galo skiemenys

2.2.1. Daiktavardžiai (81 atvejis). Kirčiavimu išsiskiria grupė daugiaskiemenių baritonų, kurie, pasak Skardžiaus, Daukšos tarmėje turėjo pastovų šakninį trečią nuo galo skiemens kirtį. Pvz.: apaštalai 108₃₈, apaštalų 13₄₂, ipatine 20₁, pasnikus 110₂₅, pranašai 19₄₂, pranašo 20₂₂, vandenio 11₁₀ ir kt. Kaip matoma, čia išvardyti žodžiai yra įvairių kamienų, įvairių linksnių formos. Iš tiesų labai sunku paaiškinti, kodėl autorius diakritiku pažymėjo dar vieną skiemenį. Galbūt tai dėl tarmių įtakos atsiradęs šalutinis kirtis.

Išsiskiria kita grupė daiktavardžių, kurie turi aiškų pagrindinį kirtį priešpaskutiniame skiemenyje. Pvz.: bažničią 99₁₃, bažničios 99₁₁, bažničei 109₃₆, bažničų 89₄₉, karalų 38₂₂, karalus 3₂, karalumis 59₂₈, natura 38₃₂, pasauli 61₁₀, pasaulo 3₄₉, persona 23₁₅, žmonemus 103₅₀ ir kt. Kodėl žymimas kirtis trečiame nuo galo skiemenyje, neaišku. Įtikinamiau atrodytų tik paskutinis žodis, kurio žymėjimą dviem diakritikais būtų galima pateisinti kirčiavimo nevienodumu. Daukša kirčiavo ir žmonemus 63₂₆, 74₅₃, ir žmonemus 20₁₇, 38₁₀, 38₂₂ ir kt.

Paminėtina dar grupė daiktavardžių, kurie turi šokinėjantį kirtį iš antrojo nuo galo į trečiąjį skiemenį. Pvz.: pašalpos 72₁, pašalpos 74₄₆, sąnarius 25₂ ir kt. Greičiausiai antruoju diakritiku čia žymimas pokirtinis „kirčio atgarsis“.

Reiktų pažymėti, kad rasta daiktavardžių, kurių pažymėtas antrasis kirtis (ne pagrindinis) negali atitikti šalutinio kirčio vietos. Pvz.: malonę 135₁₇, malones 41₄₃, malones 53₅. Tokių pavyzdžių yra nemažai, tad jų traktuoti kaip klaidų negalima.

Didelę šios grupės dalį sudaro priesaginiai daiktavardžiai (34 atvejai). Pavyzdžiui, su priesaga -umas: grinumą 79₃₁, ižulumo 36₅, kantrumo 46₄₆, nobožnumo 102₃₉, pataikumas 96₁₅, sųkumų 14₅₀, troškuma 60₄₅, trumpumas 35₃₈, vertumas 48₃₂. Daiktavardžiai su priesaga -umas Daukšos kalboje yra buvę dvejopi: su šakniniu ir su priesaginiu kirčiu. Formų su priesaginiu kirčiu yra labai nedaug, nes jos yra naujojo kirčiavimo padarinys. Išvardyti pavyzdžiai turbūt rodytų, kad Daukšos tarmėje galėjo būti vartojamos formos su šakniniu ir priesaginiu kirčiu. Taigi tokie faktai laikytini dvejopai kirčiuojamais žodžiais.

Daiktavardžiai su priesaga -ysta gali taip pat turėti ir šakninį, ir priesaginį kirtį, pvz.: karalistę 10₃₆, karalistes 120₃₉, karalistu 8₂₀. Nors daiktavardžiams su priesaga -ybė būdingas priesaginis kirčiavimas, tačiau rasta ir šaknyje kirčiuotų formų, pvz.: galibe 7₃, galibes 7₂₀, galibę 82₄₆. Gal čia žymimas prieškirtinis šalutinis kirtis? Tokios dvikirtės formos buvo, matyt, paplitusios. Kirčiavimas priesagoje yra naujas, todėl visiškai natūralu, kad buvo vartojamos ir senosios formos. Palyginkime pavyzdžius su vienu diakritiku: galibe 470₉ (vns. gal.), galibe 156₃₉ (vns. įn.); galibę 72₂₈, 41₁₃, galibe 91₇, 601₁₀.

Nemažai daiktavardžių su priesagomis -imas ir -ymas, pvz.: apkalbeiimų 55₃₅, atvadavimą 146₂₃, gaileiimo 28₂₈, gaileiimop 13₁₅, koroiimo 9₄₄, pasisakimą 124₁₄, pasakandinimu 102₃₂, žadeiimus 135₂₆. Daugelis formų dar turi ir priešdėlį. Pagrindinis kirtis čia turėtų būti šaknyje, nors Daukšos tarmėje galimas ir priesaginis tokio tipo daiktavardžių kirčiavimas.

 

2.2.2. Būdvardžiai. Jų rasta nelabai daug (11 atvejų). Galima išskirti įvardžiuotinių būdvardžių grupę. Jie Daukšos kalboje buvo labai mišriai kirčiuojami: šalia naujai kirčiuojamų formų galima rasti ir senojo kirčiavimo lyčių. Visi išrinktieji pavyzdžiai turbūt patvirtina, kad galimos dvejopai kirčiuojamos tokių būdvardžių formos, pvz.: amžinoii 67₄₁, kaltųių 22₄₄, malonusis 95₃₂, šventųių 41₄₅, šventąia 24₄₈. Senovinis pagrindinis kirtis šių baritoninių būdvardžių yra šaknyje. Pavyzdžiai rodo galimą dvejopą kirčiavimą. Baritoninės įvardžiuotinių būdvardžių lytys jau gerokai yra apnykusios ir Daukšos kalboje.

Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai Daukšos kalboje dar turėjo išlaikę senąją kirčio vietą, bet šalia buvo vartojama ir nemaža naujojo kirčiavimo lyčių. Šioje žodžių grupėje (jų rasta tik 4 atvejai) senovinis baritoninis aukštesniojo laipsnio būdvardis rastas vienas – baisesnio 106₂₆. Pagrindinis kirtis šaknyje. Kitas aukštesniojo laipsnio būdvardis pagrindinį kirtį jau turi priesagoje (tai naujasis kirčiavimas), pvz.: plakesnį 104₂₁ (plakus – oksitonas). Panašiai kirčiuojamas ir aukščiausiasis laipsnis. Rastas vienas atvejis, kai pagrindinis kirtis yra šaknyje (senasis kirčiavimas) – švenčeusio 147₄₈; ir vienas atvejis, kai pagrindinis kirtis yra priesagoje (naujasis kirčiavimas) – augščeusia 99₁₁.

Be aptartųjų pavyzdžių (įvardžiuotinių ir aukštesniojo bei aukščiausiojo laipsnio būdvardžių), rasti tik du paprastieji būdvardžiai, paženklinti dviem diakritikais. Juos galėtume traktuoti kaip korektūros klaidas.

 

2.2.3. Įvardžiai ir skaitvardžiai. Įvardžių kirčiavimas Daukšos kalboje buvo gana panašus į dabartinį kirčiavimą. Todėl žymimi antrieji diakritikai ne visada gali būti paaiškinami. Daugumas įvardžių turi būti kirčiuojami oksitoniškai, bet pasitaiko lyčių ir su šakniniu kirčiu, pvz.: aniemus 32₁₂, kiekvieno 2₂₈, savieii 46₁₁.

Skaitvardžiai Daukšos kalboje buvo kirčiuojami kaip dabar. Nagrinėtame tekste rastas tik vienas skaitvardis – treiopas 139₁₅. Ir tai greičiausiai spaustuvės klaida.

 

2.2.4. Veiksmažodžiai (54 atvejai). Vyrauja būtojo kartinio laiko (18), tariamosios nuosakos (7), dalyvių (8) ir pusdalyvių formos (6). Jau buvo pastebėta, kad tariamąją nuosaką Daukša kirčiavo nevienodai. Prieš tai aptartos žodžių grupės tariamosios nuosakos formos buvo paženklintos su dviem diakritikais galiniame ir priešpaskutiniame skiemenyje, o šios grupės analogiškos formos kirčiuojamos šaknyje, priesagoje arba priešdėlyje, pvz.: vns. I asmuo – regečio 106₂₃, III asmuo – pašauktu 27₃₆, regetų 10₄₃, dgs. I asmuo – galetumbim 133₅, klausitumbime 121₃₁, klausitumbim 98₈.

Priešdėlines veiksmažodžių būtojo kartinio laiko formas Daukša buvo linkęs kirčiuoti šaknyje, tačiau nemažai tokių formų turi kirtį ir priešdėlyje. Rasti pavyzdžiai patvirtina dvejopą būtojo kartinio laiko priešdėlinių formų kirčiavimą, pvz.: apiako 61₆, apvaikščioio 89₃₃, atląke 150₂₈, atląkete 16₂₂, noteio 68₅, padare 79₂₄. Kitos būtojo kartinio laiko formos atspindi galimą dvejopą kirčiavimą, kuris atsirado nykstant senojo kirčiavimo lytims, pvz.: afieravoio 27₁₈, biloio 29₉, biloio 63₃₅, fundavoio 88₃₃, tureio 57₁₉, vartoiome 15₄₂. Pagrindinis kirtis (senojo kirčiavimo) čia turi būti šaknyje.

Pusdalyvius Daukša kirčiavo gana įvairiai. Pvz.: bilodamas 55₂₁, bilodami 79₂₇, bilodamas 4₅₀, daridami 66₃, klausidami 98₂₇. Paprastai pusdalyviai, kurių bendraties kamienai yra daugiaskiemeniai ir, be to, šaknyje ar kamiengalyje kirčiuoti, kirtį išlaiko toje pačioje vietoje. Dviem diakritikais pažymėtos formos galbūt atspindi dar nenusistovėjusį pusdalyvių kirčiavimą.

Dalyvių kirčiavimas taip pat įvairuoja. Neveikiamieji būtojo laiko dalyviai Skardžiaus yra skiriami į 2 grupes: 1) tokie, kurių kirtis dažnai (bet ne visada) šokinėja nuo akūtinės šaknies į galūnę ir 2) tokie, kurie būdami neakūtinės šaknies, kirtį paprastai kilnoja nuo galūnės į priešdėlį. Pvz.: padeta 41₃₃ ir padarito 54₂₃ bei ižbądita 145₄₆.

Veikiamieji būtojo kartinio laiko dalyviai paprastai yra kirčiuojami šaknyje, bet pasitaiko ir kitokių formų, pvz.: padarę 79₂₆, parodes 61₂₁, pavarge 40₄₉. Antrasis kirtis galėtų būti galūnėje, o tokie pavyzdžiai yra sunkiai paaiškinami.

Apskritai sunku pritaikyti kokius nors dėsningumus. Matyt, dalyvių kirčiavimas, kaip ir daugelio kitų žodžių, nebuvo nusistovėjęs. Daukšai įtakos galėjo turėti tarmės.

2.3. Prielinksniai ir kiti nekaitomieji žodžiai su dviem diakritikais vienas šalia kito

Nagrinėtame tekste rasti 23 pavyzdžiai. Kirčuodamas tokius žodžius Daukša nesilaiko kokių nors dėsningumų. Tie patys žodžiai dažniausiai kirčiuojami dvejopai. Pvz.: arba 9₃₉ ir arba 61₁₂; gana 129₁₆ ir gana 29₂₈. Matyt, autorius kai kada žymėjo tokias formas su abiem diakritikais. Pvz.: arba 20₂₃, dabar 29₄₁, idant 9₆, kaipog 24₂₂, tačeu 111₃, tadag 26₁₈, teipog 100₁₈, teipo 26₂₈, todrinag 70₄. Tokie pavyzdžiai turbūt rodo nenusistovėjusį kirčiavimą. Taip pat tai gali būti tarminiai variantai.

Išsamiau galima būtų paaiškinti dvejopą žodžio dabar kirčiavimą: dabar Daukšos kalboje reiškė vok. noch – dar, o dabar vok. jetzt – dabar, pvz., dabar „jeszcze“ 3₄₇, 10₄₅, 14₉. Šį skirtumą pažinojo žemaičiai ir kai kurie aukštaičiai, pvz., dabar „noch“ (Kuliai, Salantai) ir dabar „jetzt“ (Salantai, Subačius, Kupiškis); plg. dar da (iš dar) „dabar“ (Marijampolė, Prienai) ir dar „dabar“. Taigi šis skirtumas yra senas.

3. ŽODŽIAI SU  VIENO SKIEMENS TARPU TARP DVIEJŲ DIAKRITU PAŽENKLINTŲ SKIEMENŲ

Tokių pavyzdžių rasta 103 atvejai. Palyginti su žodžiais, turinčiais pažymėtus dviem diakritikais gretimus skiemenis, tai nėra labai daug.

Ilgesnė vieno žodžio nekirčiuotų skiemenų eilutė nebūna visai monotoniška. Vieni iš tų skiemenų tariami tvirčiau arba aukščiau, kiti kiek silpniau arba žemiau; vienuose pastebima kylanti tono ir balso stiprumo slinktis, kituose krintanti. Visa tai jau buvo pastebėta seniai, dar senovės indų fonetikų. Susidaro galimybės atsirasti šalutiniam kirčiui. Bet visi šie šalutiniai kirčiai vergiškai priklauso nuo pagrindinio kirčio, jie tik paryškina pagrindinį kirtį ir jo atliekamą funkciją, ypač delimitatyvinę (padeda realizuoti galinį sakinio intonacijos kontūrą). Taigi nelieka jokios distinktyvinės funkcijos ir jis kartais yra vadinamas tik „kirčio atgarsiu“.

Šiame darbe nagrinėjamoje žodžių grupėje visų kalbos dalių kirčiavimui būdingas būtent toks „kirčio atgarsis“. Daukšos „Postilėje“ ypač dažnai yra žymimas antras diakritikas, galintis turėti akcentinę vertę ir būti vadinamas „kirčio atgarsiu“. Jis susidaro antrame pokirtiniame (rečiau prieškirtiniame) skiemenyje.

 

3.1. Daiktavardžiai (56 atvejai). Dažniausiai pasitaiko žodžių su pokirtiniu šalutiniu kirčiu, pažymėtu galiniame skiemenyje: apaštalai 47₅, apaštalai 68₅₀, daktarai 20₃₀, daktarai 88₁₈, elgetai 113₁₄, lobiemus 100₂₆, pabaigai 41₄₄, patalas 69₅, pranašai 127₁₉, pranašai 72₁₃, pranašas 2₃₁. Kaip matoma iš pavyzdžių, žodžių su šalutiniu kirčio atgarsiu yra visokių: priešdėlinių, priesaginių, skiriasi jų linksniai. Šioje žodžių grupėje yra ir skolinių (apaštalas, pranašas), kurie Daukšos kalboje buvo kirčiuojami prisilaikant slaviško prototipo. Ir čia pastebima daug svyravimų. Palyginkime formas su vienu diakritiku: pranašai 13₃₁ ir pranašai 372₁₃. Daugiausiai tokie variantai pateisinami tarmiškumu, pvz.: vienoje tarmėje šalia pragarai, ežerai ir pranašai pasakoma pragarai, ežerai ir pranašai, arba skirtingose tarmėse vyrauja vienoks ar kitoks kirčiavimas. Variantiškumas galėjo atsirasti dėl tarmių įtakos autoriui. Dar galima išskirti jau anksčiau minėtą grupę daiktavardžių su morfologinę vertę turinčiu diakritiku (toks kirtis sudaro priešpriešą normaliam žodžio ar žodžių junginio kirčiui), kuris būdingas daugiausia vns. ir dgs. kilmininkams, pvz.: evangelios 38₃₈, mokimo 71₄₂, apaštalų 108₄₁, ašarų 32₁₉, dukteriu 2₄₃, elgetų 34₁₈, iutrinų 34₁₉, pranašų 17₂₈, sądarų 113₂, sakramentų 69₃₃, sielvartų 100₃₉, sopulų 77₁₅.

Žodžiai geydulų 63₉ ir pilnumu 26₃₁ DA priskiriami žodžių grupei, kurie gali būti kirčiuoti dvejopai: šaknyje ir galūnėje.

Rasti trys sudurtiniai žodžiai, sudaryti iš dviejų dėmenų: gerodarimus 9₈, mielaširdumo 51₁₄, pirmaažinavimo 43₃₅. Tokio tipo žodžiams yra būdingas abiejų dėmenų žymėjimas diakritikais, greičiausiai turinčiais vienodą akcentinę vertę. Skardžius šių žodžių tikriausiai dėl duomenų stokos detaliai neaptarė. Sunku pasakyti, kaip šiuos dūrinius traktavo pats Daukša.

 

3.2. Būdvardžiai (12 atvejų). Visų pirma vėl minėtini vns. ir dgs. kilmininkai bei vns. galininkas. Šių formų diakritikas, pažymėtas galūnėje, gali turėti morfologinę vertę, pvz.: amžiną 43₃₀, amžinos 101₁₆, amžinų 34₂₆, dvasiškų 84₂₈.

Galima išskirti grupę būdvardžių su pokirtiniu „kirčio atgarsiu“, pvz.: dvasiškas 99₂, geidžiamasis 34₈, krikščioniška 2₂₄, prakeiktieii 16₂₀, stebuklingais 9₃.

 

3.3.Prieveiksmiai. Būdvardiniai prieveiksmiai yra labai glaudžiai susiję su pačiais būdvardžiais, iš kurių jie yra padaryti: senovinių baritoninių būdvardžių yra daugiausia baritoniniai, okistoninių – oksitoniniai prieveiksmiai. Rasti du baritoniniai prieveiksmiai: brukanai 72₅₃ ir nobažnai 40₆. Greičiausiai čia pažymėtas šalutinis kirtis.

 

3.4. Veiksmažodžiai (33 atvejai). Daugumas veiksmažodžių formų (tariamoji nuosaka, dalyviai) buvo aptarti ankstesniuose skyriuose, todėl atskirai apie jas nekalbėsime. Pabandysime išskirti dvi veiksmažodžių formų grupes: 1) su pokirtiniu ir 2) su prieškirtiniu „kirčio atgarsiu“; 1) esamasis laikas: linksmina 149₄₂, pasnikauie 108₃₆, prirašineia 30₅₁, turime 45₄₃, turime 83₃₂; būtasis kartinis laikas: pranašavo 19₄, zopostio 31₄₁; tariamoji nuosaka: sūditų 25₁₅; pusdalyviai: garbindamas 50₂₃; dalyviai: darąčiųių 106₁₀, nerimstančių 100₁₉, pakrutintas 22₁₄, pramintas 29₂₁, karalauięčiųių 117₁₈ (dgs. kilmininko formų galūnėse pažymėti diakritikai gali turėti morfologinę vertę);

2) esamasis laikas: pavarto 28₃₀, vaikštineie 118₆; būtasis kartinis laikas nusideiome 36₈, tariamoji nuosaka: atmintubime 132₃₀, nusidetų 11₂₉, pateriotumbei 103₄₅.

Kaip matyti, šalutinis kirtis („kirčio atgarsis“) dažnai sutampa su morfemos kirčiu ir jį savotiškai sustiprina. Šioje žodžių grupėje jis ypač yra paplitęs.

Kiti tiek vardažodžių, tiek veiksmažodžių kirčiavimo atvejai gali būti traktuojami kaip korektūros klaidos arba senojo ir naujojo kirčiavimo variantai. Nereikia pamiršti, kad „Postilė“ buvo spausdinama Vilniuje, o Daukša buvo Varniuose, dėl to korektūrą galėjo skaityti kas nors iš vilniškių.

4. ŽODŽIAI SU  DVIEJŲ (REČIAU TRIJŲ) SKIEMENŲ TARPU TARP DVIEJŲ DIAKRITIKU PAŽYMĖTŲ SKIEMENŲ

4.1. Daiktavardžiai. Jų grupė gausiausia (17 atvejų). Ilgesniuose dūriniuose, be pagrindinio, atsiranda ir šalutinis kirtis. Šioje žodžių grupėje rasti 3 dūriniai su dviem diakritikais. Pats Daukša tokius žodžius kirčiavo įvairiai ir nevienodai. Skardžius skiria 4 sudėtinių daiktavardžių grupes: 1) tokie, kurie kirtį turi pirmame dėmenyje, 2) kurie kirtį turi antrame dėmenyje, 3) tokie, kurių kirtis yra jungiamajame balsyje ir 4) tokie, kurių kirtis šokinėja nuo paskutinio skiemens į pirmąjį ir atvirkščiai. Išrinktieji pavyzdžiai būtų skiriami antrajai grupei. Tai priesaginiai dūrinių vediniai: mielaširdumas 12₂₀, svetimmoteravimą 10₂₁, sveatimviravimo 70₆. Taigi šalutinis kirtis čia yra pirmajame iš dūrinio padarytame vedinio komponente.

Jau Antanas Baranauskas teigė, kad akcentologijoje yra labai svarbu atsižvelgti į ritminę žodžio struktūrą. Jis taip pat manė, kad du nekirčiuoti skiemenys turi būti po kirčiuoto skiemens prieš šalutinį kirtį („ritminį atspindį“) (žr., p. 6). Čia nagrinėjama žodžių grupė būtent su dviejų skiemenų tarpu tarp dviejų kirčiuotų skiemenų. Pabandysime pasiaiškinti, ar tai žodžiai su šalutiniu kirčiu.

Išsiskiria grupė žodžių su pastoviu kirčiu šaknyje (pirmajame skiemenyje), pvz.: amžinumą 11₂, darbinikus 94₂₃, milasnikes 38₁₅, mokitinemus 111₃, mokitinių 68₂₄, pasiuntiney 18₄₅, sakramente 62₂₂, vietininku 26₄₆. Kaip matyti, daugumas formų yra priesaginės, tačiau kirtis priesagoje nėra žymimas. Kilmininko galūnės diakritiką galima aiškinti morfologiškai.

Galima išskirti grupę daiktavardžių, kurie paties Skardžiaus žymimi dviem diakritikais, pvz.: papratimas 108₅₂, sakramente 62₂₂. Kitos šios grupės daiktavardžių formos su dviem diakritikais, matyt, yra nenusistovėjusio kirčiavimo padarinys arba paprasčiausi apsirikimai.

 

4.2. Būdvardžiai. Rasti tik du atvejai. Pasak Skardžiaus, tokie būdvardžiai turi pastovų kirtį pirmajame skiemenyje, pvz.: dvasiškuosia 27₁₂. Galinis diakritikas yra ne visai aiškus ir gali būti įvairiai traktuojamas. Turbūt šalia senojo kirčiavimo lyčių Daukšos kalboje buvo vartojamos ir naujoviškesnės formos. Bet rastas vienas būdvardis – vissotineie 119₄₇, kuriame diakritiku paženklintas ne pirmasis, kaip įprasta, bet antrasis skiemuo (taip pat pažymėtas diakritiku ir galinis skiemuo). Tai galbūt apskritai rodytų nenusistovėjusį tokių būdvardžių kirčiavimą.

 

4.3. Veiksmažodžiai (4 atvejai). Visos formos gali būti traktuojamos kaip nenusistovėjusio kirčiavimo rezultatas (išskyrus akivaizdžius apsirikimus). Rasti tik keturi veiksmažodžio formų atvejai, todėl itin pagrįstų išvadų daryti negalima.

Rastas vienas tariamosios nuosakos pavyzdys su aiškia pagrindinio kirčio vieta. Tokiose formose yra prieškirtinis šalutinis kirtis – padavinetų 64₂₃.

Rastas vienas pusdalyvis – abeiodama 72₂₆. Skardžius teigia, kad moteriškosios giminės tokie pusdalyviai kirčiuojami galūnėje. Vadinasi, šiuo atveju pagrindinis kirtis yra galūnėje, o pirmajame skiemenyje greičiausiai pažymėtas šalutinis kirtis.

Įdomus liepiamosios nuosakos kirčiavimas. Skardžius rašo, kad tokių formų kirčiavimu Daukša yra artimiausias rytų aukštaičiams: yra veiksmažodžių, kurie vns. I ir II asmenyje kirčiuojami daugiausia galūnėje. Apie dgs. I ir II asmenų kirčiavimą dėl duomenų stokos DA nerašoma. Rasti du pavyzdžiai yra kirčiuojami ir galūnėje, ir šaknyje. Tai rodo, kad liepiamosios nuosakos kirčiavimas Daukšos kalboje nebuvo nusistovėjęs, pvz.: laužikime 5₄₇, perpleškite 15₂₆. Reikia pastebėti, kad formos su priešdėliu per- buvo labai būdingos Kuršaičio žodynui. Dauguma tokių žodžių dvikirčiai. Daukšos „Postilėje“ tokios formos (tiek vardažodžių, tiek veiksmažodžių) nėra itin dažnos, išskyrus pavienius žodžius.

 5. TIKRINIAI DAIKTAVARDŽIAI

Daugelį tikrinių vardų Daukša kirčiuoja pagal lenkiškų, (rečiau) baltarusiškų atitikmenų tiesioginius ir netiesioginius linksnius. Beveik visi išrinkti pavyzdžiai (12 atvejų) yra ne lietuviški vardai. Gal kai kuriuos tikrinius vardus Daukša kirčiavo pagal panašius savo kalbos tikrinius daiktavardžius. Pvz.: Augusto 37₃₃, Jonas 122₃, Jono 23₃₉, Judeos 25₂₆, Povilas 45₃₅, Zacharios 25₃₁. Kilmininko galūnės diakritikai gali būti traktuojami morfologiškai. Girdenis daugumą tikrinių vardų formų, pažymėtų dviem diakritikais, aiškina kaip turinčias pokirtinį „kirčio atgarsį“.

6. ŽODŽIAI SU  TRIMIS DIAKRITIKAIS

Iki šiol buvo aptarinėjami dviem diakritikais pažymėti žodžiai. Daukšos „Postilėje“ rasta pavyzdžių (7 atvejai) su trimis diakritiniais ženklais: atrastumbei 36₄₅, gailinčios 96₉, karalista 119₃₃, nedelos 1₃₇, possessiia 16₄₁, pranašavo 27₃₃, prašau 116₁₄.

Kaip minėta anksčiau, tariamosios nuosakos formas Daukša kirčiavo labai įvairiai (žr. p. 12), todėl šaknies ir priesagos diakritikai greičiausiai reiškia dvejopą kirčiavimą (plg. žodžius su dviem diakritikais), o priešdėlyje turbūt yra prieškirtinis „kirčio atgarsis“.

Daiktavardyje nedelos ir es. l. veikiamajame dalyvyje gailinčios galūnės diakritikas nežymi kirčio, o rodo morfologinę, šiuo atveju vns. kilm., formą (žr. p. 7). Diakritikas, pažymėtas ant pirmojo daiktavardžio skiemens, yra korektūros klaida, nes, vargu, ar šiame žodyje kirtis galėjo būti ant pirmo skiemens (remiantis KCz). O dalyvio kiti du diakritikai greičiausiai yra dvejopo kirčiavimo rezultatas.

Daiktavardžius su priesaga -ysta Daukša taip pat kirčiavo įvairiai (žr. p. 14). Taigi karalista gali būti net trejopo kirčiavimo padarinys. Palyginkime pavyzdžius su vienu ir dviem diakritikais: karalistos 469₅₃, 459₁₂, 512₂₆; karalistes 169₃₈; karalista 27₉, 59₇,122₃₀; karalistę 10₃₆, karalistes 120₃₉, karalistu 8₂₀.

Žodis, kur dviem diakritikais pažymėti to paties skiemens balsiai, greičiausiai rodo tarminius variantus, o pirmojo skiemens diakritikas yra korektūros klaida, nes tokių atvejų daugiau neužfiksuota (remiantis KCz).

Daiktavardžio possessiia diakritikai taip pat gali žymėti trejopą kirčiavimą, juolab kad žodis yra svetimos kilmės ir Daukša negalėjo žinoti, kaip iš tikrųjų jį reikia kirčiuoti. Pirmojo skiemens diakritiką dar būtų galima traktuoti kaip prieškirtinį „kirčio atgarsį“.

Veiksmažodžio pranašavo pagrindinis kirtis yra priesagoje, tad kiti du diakritikai greičiausiai yra šalutinio kirčio ženklai.

7. IŠVADOS

7.1. Dalis ištirtų žodžių su dviem diakritikais gali būti su šalutiniu kirčiu (vienas diakritikas žymi pagrindinį kirtį, o kitas – šalutinį).

7.2. Dalies formų du diakritikai gali nurodyti kirčiavimo bei tarminius variantus.

7.3. Kituose žodžiuose pažymėtas antrasis diakritikas gali turėti morfologinę vertę.

7.4. Žodžiai su diakritiku galiniame ir priešpaskutiniame skiemenyse.

7.4.1. Vardažodžiai:

tarp daiktavardžių dominuoja vns. ir dgs. kilmininko formos: galinis skiemuo čia turi ne šalutinio kirčio, o morfologinio diakritiko ženklą. Baritonų grupėje šis morfologinis diakritikas atskiria vns. kilmininko formas nuo dgs. vardininko; dalis formų yra traktuojamos kaip galimos dvejopai kirčiuoti (mėginimas derinti įvairių tarmių, taip pat senąjį ir naująjį kirčiavimą);

nemaža formų su „dviviršūniu kirčiu“;

daugumas būdvardžių rodo nenusistovėjusį kirčiavimą;

asmeninių įvardžių kirčiavimas atspindi senojo ir naujojo kirčiavimo bei tarminius variantus;

prieveiksmiai daugeliu atvejų kirčiuojami taip kaip būdvardžiai; kirčiuojama nevienodai.

7.4.2. Veiksmažodžiai:

vyrauja būtojo kartinio laiko ir tariamosios nuosakos formos. Šias Daukša kirčiavo labai nevienodai: vienas – šaknyje, kitas – priesagoje, dar kitas – galūnėje. Antrasis diakritikas, matyt, žymi dvejopai kirčiuojamas formas;

dalyviai su dviem diakritikais negali galūnėje turėti šalutinį kirtį, todėl toks jų kirčiavimas gali žymėti tarminius arba senojo ir naujojo kirčiavimo variantus.

7.5. Žodžiai su diakritiku antrame ir trečiame nuo galo skiemenyse.

7.5.1. Vardažodžiai:

iš daiktavardžių išsiskiria daugiaskiemenės formos su pastoviu trečiojo nuo galo skiemens kirčiu. Antrasis diakritikas greičiausiai yra korektūros klaidos, nes toks kirčiavimas vargu, ar yra buvęs tarmėse. Nelabai įmanoma tai pagrįsti senojo ir naujojo kirčiavimo variantais;

nemažai priesaginių daiktavardžių laikytini dvejopai kirčiuojamais žodžiais;

tarp būdvardžių vyrauja įvardžiuotinės formos, kurių galimas dvejopas kirčiavimas;

aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai turi išlaikę senovinę kirčio vietą šaknyje, o priesagoje diakritiku žymimas šalutinis kirtis;

skaitvardžių žymėjimas dviem dikaritikais gali būti spaustuvės klaidos, išskyrus vieną kitą atvejį.

7.5.2. Veiksmažodžiai:

tariamoji nuosaka kirčiuojama šaknyje arba priesagoje. Tai rodo nenusistovėjusį tokių formų kirčiavimą;

būtojo kartinio laiko priešdėlinės formos gali būti kirčiuojamos dvejopai;

dalyvių kirčiavimas įvairuoja. Antrasis diakritikas negali žymėti šalutinį kirtį.

7.6. Žodžiai su vieno skiemens tarpu tarp dviejų diakritiku pažymėtų skiemenų.

7.6.1. Vardažodžiai:

tiek daiktavardžiams, tiek būdvardžiams būdingas prieškirtinis arba pokirtinis „kirčio atgarsis“;

grupė sudurtinių žodžių žymima su dviem lygiaverčiais kirčiais;

nemažai dvejopai kirčiuojamų būdvardžių (antrasis diakritikas turi akcentinę vertę ir traktuojamas kaip šalutinis kirtis);

prieveiksmių formose su dviem diakritikais pažymėtas pagrindinis kirtis ir šalutinis kirtis.

7.6.2. Veiksmažodžiai:

daugelis formų taip pat turi prieškirtinį ir pokirtinį „kirčio atgarsį“.

7.7. Žodžiai su dviejų (rečiau trijų) skiemenų tarpu tarp dviejų diakritiku pažymėtų skiemenų.

7.7.1. Vardažodžiai:

rasta sudurtinių žodžių su šalutiniu kirčiu;

yra formų, kur diakritikas turi morfologinę vertę;

daugelio daiktavardžių kirčiavimas nenusistovėjęs;

senosios būdvardžių lytys tebevartojamos šalia naujųjų.

7.7.2. Veiksmažodžiai:

visos formos, išskyrus aiškius apsirikimus, traktuojamos kaip nenusistovėjusio kirčiavimo padariniai;

liepiamosios nuosakos kirčiavimu Daukša artimiausias rytų aukštaičiams: yra veiksmažodžių, kurių vns. I ir II asmenyje kirčiuojama daugiausia galūnėje. Nors galutinai liepiamosios nuosakos kirčiavimas nebuvo nusistovėjęs.

7.8. Prielinksnių ir kitų nekaitomųjų žodžių kirčiavimas yra nevienodas. Tie patys žodžiai kirčiuojami dvejopai dėl kitų tarmių įtakos.

7.9. Tikriniai daiktavardžiai daugiausia yra svetimos kilmės. Todėl formos su dviem diakritikais aiškinamos tarmiškumu ir jo poveikiu.

7.10. Rasta keletas žodžių, kuriuose diakritikais pažymėti ne du skiemenys, bet to paties skiemens du balsiai. Daukša taip galėjo pateikti šių žodžių tarminius variantus.

7.11. Rasta žodžių ir su trimis diakritikais, kurie gali žymėti trejopą kirčiavimą; vienas iš jų turi morfologinę vertę, o kiti du rodo nevienodą kirčiavimą, arba gali būti „kirčio atgarsis“. 

8. LENTELĖ

1. Kudzinowski Cz. (1977), Indeks-słownik do Daukšos Postile, Poznań.
2. Žr. Lebedys J. (1963), Mikalojus Daukša, Vilnius, p.45 (toliau – LJ, nurodant puslapį).
3. Skardžius Pr. (1933), M. Daukša – pirmasis bendrinės kalbos kūrėjas Lietuvoje, Archivum Philologicum, t. 4, p.7-21.
4. LJ, p. 255.
5. LMD, p. 251.
6. Žr. Zinkevičius Z. (1975), Iš lietuvių istorinės akcentologijos. 1605 m. katekizmo kirčiavimas, Vilnius, p. 20; 24-25 (toliau – ZZ, nurodant puslapį).
7. ZZ, p. 74-76.
8. Remiantis: Buch T., Palionis J. (1957), Pirmosios spausdintos lietuviškos gramatikos, Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, p. 49-51.
9. Eigminas K. (1997), Įvadinės pastabos, Sapūno ir Šulco gramatika, Compendium Grammaticae Lithvanicae, Vilnius, p. 29-30.
10. Dinis P. U. (1993), Įvadas, Lysijus H. J., Mažasis Katekizmas, Vilnius, p. 13-18.
11. Remiantis: Eigminas K. (1981), Įvadas, Universitas Lingvarum Litvaniae, Vilnius, p. 44-49.
12. Žr. Palionis J. (1995), Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius, p. 189-190.
13. Žr. Sabaliauskas A. (1979), Lietuvų kalbos tyrinėjimo istorija, d. I, Vilnius, p. 170.
14. Šimkutė D. (1987), Dvikirčiai žodžiai M. Daukšos „Postilėje“, diplominis darbas, Vilnius, p. 12.
15. Baranovskij A. (1898), Zametki o litovskom jazyke i slovarie, Sanktpeterburg, s. 14; 32-34.
16. Girdenis A. (1986), Priegaidės S. Stanevičiaus raštuose, Baltistica, t. 4/2, Vilnius, p. 334.
17. Skardžius Pr. (1935), Daukšos akcentologija, Kaunas (toliau – DA, nurodant puslapį).
18. Girdenis A. (1984), Dvikirčiai žodžiai M. Daukšos „Postilėje“, Kalbotyra, t. 35(1), p. 108-109 (toliau – GK, nurodant puslapį).
19. Pavyzdžiai iš: Kudzinowski Cz. (1977), Indeks-słownik do Daukšos Postile, Poznań, s. 473 (toliau – KCz, nurodant puslapį).
20. Žr. DA, p. 124.
21. Žr. GK, p. 108.
22. Šalutinį kirtį turi prieš paskutinį trumpą kirčiuotą skiemenį esantis ilgas skiemuo (plg. GK, p. 108).
23. Pavyzdžiai iš: Šimkutė D. (1987), p. 19.
24. Iš: KCz, p. 169.
25. Žr. DA, p. 134-135.
26. Žr. DA, p. 136.
27. Žr. DA, p. 147.
28. Žr. DA, p. 164.
29. Žr. KCz, p. 56-57.
30. Iš: KCz, p. 53 ir 54; 358; 216.
31. Žr. DA, p. 190.
32. Iš: KCz, p. 428.
33. Žr. DA, p. 204.
34. Žr. DA, p. 200.
35. Žr. DA, p. 202.
36. Kurschat Fr. (1883), Litauisch-deutsches Wörterbuch, Zweiter Teil, Halle.
37. Žr. DA, p. 42.
38. Iš: KCz, p. 176.
39. Plačiau apie „kirčio atgarsį“ žr. p. 22.
40. Iš: KCz, p. 209-211.
41. Žr. DA, p. 164.
42. Žr. DA, p. 228.
43. Žr. DA, p. 222.
44. Iš: KCz., p. 50.
45. Žr. DA, p. 239.
46. Žr. Girdenis A. (1995), Teoriniai fonologijos pagrindai, Vilnius, p. 235 (toliau – AG, nurodant puslap?).
47. Žr. AG, p. 237.
48. Plg. AG, p. 237.
49. Žr. DA, p. 46.
50. Žr. DA, p. 43.
51. Žr. AG, p. 237.
52. Žr. DA, p. 172.
53. Tai toks šalutinis kirtis, kurį gauna tam tikras afiksas (žr., AG, p. 239).
54. Žr. AG, p. 239.
55. Žr. DA, p. 15.
56. Žr. Laigonaitė A. (1978), Lietuvių kalbos akcentologija, Vilnius, p. 10.
57. Žr. DA, p. 129.
58. Žr. DA, p. 138.

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]