Mikalojus Daukša kalbininkų darbuose

MIKALOJUS DAUKŠA KALBININKŲ DARBUOSE

Profesorius Zigmas Zinkevičius

Kalbininkai ne tik domisi Mikalojaus Daukšos raštais ir stengiasi nušviesti jo, kaip pirmųjų spausdintų lietuviškų knygų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje autoriaus, nuopelnus, bet ir siekia visapusiškai ištirti bei aprašyti jo vartotą rašomąją kalbą, išryškinti jo kilmę ir vietą lietuvių raštijos istorijoje. Bet ir tai dar ne viskas. Mikalojus Daukša buvo vadinamojo ano meto vidurinio rašomosios kalbos varianto, tad vadinto „žemaičių kalba” (pavadinimas nuo Žemaičių kunigaikštijos, vėliau – vyskupijos, kurios branduolį iš seno sudarė vidurio Lietuvos žemumos), pradininkas ir produktyviausias kūrėjas. Dėl viso to Daukšos raštai yra labai svarbus XVI a. mūsų raštijos paminklas, didžiai reikšmingas apskritai lietuvių kalbos istorijai. Jais domisi, jų kalbines ypatybes tiria ne tik lietuvių kalbos istorikai ir baltistai (kaip vienu iš seniausių ir didžiausių baltų kalbų paminklu), bet neretai ir dabartinės bendrinės kalbos specialistai, kai šiems tenka dabartinius kalbos faktus sieti su senųjų raštų duomenimis. Kalbininkų domėjimasis Daukšos rašomąja kalba labai padidėjo po to, kai Eduardas Volteris 1886 m. Sankt Peterburge specialiai kalbos mokslo reikalams naujai išleido Katekizmą ir vėliau, po aštuoniolikos metų (1904), nemažą Postiolės dalį, be to, abiejų ištraukas įdėjo į savo senųjų lietuviškų tekstų rinkinį – „Lietuviškąją chrestomatiją” (1901 ir 1904 metai), tuo padarė Daukšos raštus kalbininkams lengvai prieinamus.

Jie tapo dar prieinamesni 1926 m., kai Kaune pasirodė visas Postilės fotografuotinis leidinys ir kai Jurgis Gerulis (Georg Gerullis) vykusiai parinktas Daukšos tekstų ištraukas įdėjo į specialiai kalbos mokslo reikalui skirtą savo chrestomatiją – „Senuosius lietuvių skaitymus” (1927), o vokiečių kalbininkas Ernstas Sitting’as Göttingene išleido interlinijinius lenkiško Ledesmos Katekizmo ir iš jo verstų Mikalojaus Daukšos ir anoniminio 1605 m. lietuviškų katekizmų tekstus. Visa tai sudarė puikią bazę Daukšos raštų kalbos studijoms.
Nenuostabu, kad Daukšos raštų kalbos pavyzdžių randame daugelio lituanistų ir baltistų – ne tik lietuvių, bet ir užsieniečių – knygose, studijose, straipsniuose. Jų visų čia aptarti neįmanoma. Bus paminėtos tik tų dabartinių ir ankstesnių kalbininkų, kurie gausiau rėmėsi Daukšos raštų kalbos duomenimis, pavardės.
Tai Lietuvos kalbininkai Vytautas ir Saulius Ambrazai, Antanas Balašaitis, Antanas Baranauskas, Jonas Baronas, Tamara Buchienė (Buch), Kazimieras Būga, Leonardas ir Vincentas Drotvinai, Jonas Dumčius, Jurgis Gerulis, Aleksas Girdenis, Vladas ir Elena Grinaveckiai, Jonas Jablonskis, Kazimieras Jaunius, Petras Jonikas, Jonas Kabelka, Alfonsas Kalnius, Viktoras Kamantauskas, Simas Karaliūnas, Jonas Kazlauskas, Jonas Kruopas, Fridrichas Kuršaitis, Adelė Laigonaitė, Vytautas Mažiulis, Kazys Pakalka, Jonas Palionis, Mykolas Letas Palmaitis, Jonas Paulauskas, Albertas Rosinas, Algirdas Sabaliauskas, Antanas Salys, Pranas Skardžius, Bonifacas Stundžia, Giedrius Subačius, Jurgis Talmantas, Kazys Ulvydas, Vincas Urbutis, Adelė Valeckienė, Aloyzas Vidugiris, Arvydas Vidžiūnas, Vytautas Vitkauskas, Bronė Vosylytė, Zigmas Zinkevičius, Vladas Žulys, latvijos kalbininkai Alvils Augstkalns, Ernests Blese, Janis Endzelynas, Juris Plakis, Estijos lituanistas Peeter Arumaa (po karo dirbęs Švedijoje), Lenkijos kalbininkai Jan Bystroń, Nina Borowska (Barauskaitė, kilusi iš Lietuvos), Aleksander Brückner, Jan Karłowicz (kilęs iš Lietuvos), Czesław Kudzinowski, Jerzy Kuryłowicz, Jan Otrębski, Wiktor Porzeziński, Jan Rozwadowski, Jan Safarewicz, Franciszek Sławski, Rusijos – Filip Fortunatov, Jurij Otkupčikov, Michail Peterson. Aleksandr Pogodin, Vladimir Toporov, Grigorij Uljanov, Aleksej Šachmatov, Vokietijos – Gertruda Bense, Adalbert Bezzenberger, Franz Bopp, Karl Brugmann, Viktor Falkenhahn, Ernst Fraenkel, Eduard Hermann, Hermann Hirt, Erich Hofmann, August Leskien, Georg Heinrich Nesselmann, Wilhelm Schulze, Ernst Sitting, Ferdinand Sommer, Franz Specht, Eberhard Tangl, Reinhold Trautmann, Šveicarijos – Franz Brender, Max Niedermann, Ferdinand de Saussure, Čekijos – Leopold Greitler, Vaclav Machek, Josef Zubaty, Olandijos – Nicolas van Wijk, Norvegijos – Terje Mathiassen, Christian Schweigaard Stang, Suomijos – Eino Vilho Kalervo Nieminen, Ukrainos – Leonid Bulachovskij, Anatolij Nepokupnyj, Prancūzijos – Antoine Meillet, Danijos – Holger Pedersen, JAV – William Riegel Schmalstieg, Alfred Senn (šveicarų kilmės) ir nemažai kitų.
Toliau trumpai aptarsime svarbesnius kalbininkų darbus, skirtus specialiai Daukšos kalbai nagrinėti. Pradėsime nuo Lietuvos kalbininkų.
Pradininku reikia laikyti Praną Skardžių. Nurodytini du svarbiausi jo darbai. 1933 m. „Archivum phiųologicum” 4-ajame tome jis paskelbė studiją „Daukša pirmasis bendrinės kalbos kūrėjas Didžiojoje Lietuvoje” (deja, nebaigta). Joje paneigė iki tol reikštą nuomonę, kad Postilę vertė ne vienas Daukša, akivaizdžiai įrodė, kad savo raštuose Daukša rėmėsi Vidurio Lietuvos ano meto kalba, kad kūrė vieną iš dviejų tada išlikusių rašomosios kalbos Didžiojoje Lietuvoje variantų, P. Skardžiaus termninologija – bendrinę kalbą. 1935 m. pasirodė P. Skardžiaus monografija „Daukšos akcentologija”, kurioje sstemingai aprašytas jo raštų kirčiavimas, nustatyta to kirčiavimo vieta lietuvių kirčio raidos istorijoje. Šį veikalą gerai įvertino recenzentai A. Augstkalns, F. Brender, N. van Wijk ir kt. Vėliau, gyvendamas JAV, P. Skardžius savo gausiuose straipsniuose ne kartą grįžo prie M. Daukšos raštų kalbos nagrinėjimo.
Minėtinas dar ir antras mūsų išeivijos lietuvis kalbininkas Petras Jonikas, Daukšai paskyręs nemaža vietos savo abiejose lietuvių kalbos istorijose, išleistose Čikagoje 1952 ir 1987 metais.
Iš Lietuvoje pasilikusių kalbininkų pirmiausia minėtinas Jonas Kabelka, kuris dar prieš karą (1938 m.) „Archivum philologicum” 7-ajame tome paskelbtame straipsnyje lygino 1647 m. evangelijų (Jono Jaknavičiaus verstų) tekstus su esančiais Daukšos Postilėje.
Jonas Kruopas straipsnyje „Leksiniai paralelizmai Daukšos katekizmo (1595) kalboje” (Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 3, 1960 m.) tyrė Daukšos raštų kalbos turtingumą, iškėlė aikštėn per 200 leksinių paralelizmų su įvairiais prasminiais ir stilistiniais niuansais. Dar minėtinas jo platesnei visuomenei skirtas straipsnis „M. Daukša – lietuvių literatūrinės kalbos ugdytojas (350 metų mirties sukaktį minint)”, išspausdintas leidinyje „Kalbos kultūra”, 4, 1963 m., kuriame aptarta Daukšos reikšmė lietuvių kultūrai ir kalbos istorijai. Daukšos Postilės sintaksės problemoms – sąlygos konstrukcijoms nagrinėti skirtas Leonardo Drotvino rusikai paskelbtas straipsnis „Uslovnyje konstrukcii (sojuznyje) v postille N. Dauki (Kalbotyra, t. 1, 1958 m.).
Labai reikšmingi žymiojo senosios lietuvių literatūros tyrėjo literatūrologo Jurgio Lebedžio darbai, kuriuose M. Daukšos raštai analizuojami ir kalbos mokslo požiūriu. Ypač vertinga jo monografija „Mikalojus Daukša”, pasirodžiusi 1963 m. Joje, be kita ko, palyginęs Katekizmo ir Postilės kalbą, Lebedys įtikinamai parodė, kad Daukša pirma išvertė Postilę ir tik po to ėmėsi versti Katekizmą, nors šį išleido anksčiau. Dar minėtina Lebedžio 1971 m. išleista Mikalojaus Daukšos bibliografija.
Jonas Palionis abiejuose savo lietuvių rašomosios kalbos studijų vadovuose (1979, 1995 metai) ir monografijoje „Lietuvių literatūtūrinė kalba XVI-XVII a.” (1967 m.) daug vietos skyrė Daukšai ir jo raštų kalbai. Tuos klausimus nemažai nagrinėjo ir kituose darbuose, iš kurių minėtina vokiškai paskelbta studija
„Die neubildungen in Daukšas Wortschatz” (Lingua Posnaniensis, t. 23, Poznań, 1980), skirta Daukšos sudarytų naujadarų analizei. Be to, Palionis parūpino naują mokslinį Daukšos Katekizmo leidimą (fotografuotinis, transliteratuoti tekstai ir kt.), kurio išsamią recenziją parašė Giedrius Subačius (paskelbta leidinyje „Res Balticae”, 1996 m., Pisa, Italija). Šiuo metu Palionis rengia spaudai didelę dviejų tomų mokslinę Daukšos Postilės publikaciją, kurioje bus ne tik fotografuotinis Postilės tekstas, bet ir lenkiškas Jokūbo Wujeko originalas. Tai, be abejo, dar labiau suaktyvins Daukšos Postilės kalbines studijas.
Kazys Morkūnas straipsnį „Kelios M. Daukšos raštų kalbos ypatybės” paskelbė leidinyje „Donum Balticum” (Švedija, 1970), skirtame didžiojo baltisto Christiano Schweigaardo Stango 70-mečiui pažymėti.
Vytautas Ambrazas tyrė Daukšos sintaksės ypatybes. Pažymėtinas jo straipsnis „Absoliutinis naudininkas XVI-XVII a. lietuvių kalbos paminkluose” („Lietuvių kalbotyros klausimai”, t. 5, 1962).
Saulius Ambrazas analizavo Daukšos žodžių darybą. Reikšmingas jo straipsnis „Priesaginės darybos veiksmažodžių abstraktai M. Daukšos Postilėje” (Kalbotyra, t. 3 , 1, 1983).
Šių eilučių autorius Daukšai skyrė daug vietos savo „Lietuvių kalbos istorijoje”, ypač trečiajame jos tome, be to, Daukšos raštų kalbos duomenimis rėmėsi beveik visuose savo darbuose.
Vilniaus universiteto studentai parašė nemaža diplominių darbų, kuriuose įvairiapusiškai nagrinėjama Daukšos kalba.
Daug nuveikė tirdami Daukšos raštų kalbą ir užsienio šalių kalbininkai. Aptarsime tik svarbesnius jų darbus, skirtus specialiai Daukšai.
Pionieriu laikytinas Viktoras Porzeziński’s, kuris 1896 m. paskelbė rusiškai straipsnį „Neskolko dannych dlia charakteristiki jazyka sočinenij litovskogo pisatelia N. Daukši” rinkinyje, skirtame F. Koršui pagerbti. Šiame straipsnyje nagrinėjama Daukšos rayba, fonetika, morfologija, kirčiavimas, stengiamasi lokalizuoti jo tarmę. Žymusis latvių baltistas Janis Endzelynas 1911 m. paskelbė vokiškai straipsnį „Baltica 3. Zum litauicshen Akzent Daukšas” (Zeitschrift fur vergleichende Sprachforschung, t. 44), kuriame iškėlė aikštėn Daukšos būdvardžių kirčiavimo archajiškumą ir kai kurias kitas lingvistams svarbias kalbos ypatybes.
Francas Specht’as 1926 m. straipsnyje „Zur bedeutung nasalvokals bei Daukša” (Tauta ir žodis, t. 4) ištyrė Daukšos nosinius balsius. Ebelhardas Tangl’is savo disertacijoje „Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Altlitauischen”, išleistoje atskira knyga 1928 m. Weimare, daugiausia dėmesio paskyrė M. Daukšai. Jis manė, kad Postilė buvo išversta ne vieno žmogaus, be to, kad ji versta daugiausia iš Wujek’o lenkiškos Postilės II-ojo leidimo, išėjusio prieš 1585-uosius metus.
Tangl’io išvadoms 1929 m. pritarė Eduardas Hermann’as studijoje „Die litauische gemeinsprache als Problem der allgemeinen Sprachwissenschaft”.
Ernstas Sitting’as 1933 m. straipsnyje „Litauische akzentfragen” (Studi baltici, t. 3, Roma) nagrinėjo M. Daukšos raštų būdvardžių ir iš jų padarytų daiktavardžių su priesaga – umas kirčiavimą.
Alfredas Senn’as 1934 m. studijoje „Die athematischen verba in Mikalojus Daukscha’s Schriften” (Studi Baltici, t. 4, Roma) ištyrė Daukšos raštų atematinius veiksmažodžius. Svarbi jo pastaba, kad Postilėje įdėti evangelijų tekstai buvę išversti anksčiau negu pati Postilė.
Po karo Daukšos kalbą tyrė Jonas Otrębski’s. To tyrimo rezultatus panaudojo savo trijų tomų lietuvių kalbos gramatikoje (1956 m. ir vėliau).
Iš kitų pokarinių užsienio šalių kalbininkų darbų minėtinas Eriko Hofmann’o straipsnis „Das halbpartizip in Daukšas Postille” (Donum Balticum, 1970, Švedija), skirtas Daukšos Postilės pusdalyvių tyrimui.
Žinomas lenkų lituanistas Česlovas Kudzinowski’s 1977 m. išleido didelį dviejų tomų Daukšos Postilės indeksą – tam tikrą žodžių registrą su lenkiškais originalo atitikmenimis, kuris kalbininkams palengvina Daukšos raštų panaudojimą ir ateityje dar labiau suintensyvins Daukšos kalbos studijas. Tikėtina, kad tas studijas tiek užsienio šalyse, tiek ir Lietuvoje paakino ir 1999 m. minėtas M. Daukšos Postilės 400 metų jubiliejus.

© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15