M. Daukšos "Postilės" kalba

M. DAUKŠOS „POSTILĖS” KALBA

Šįmet sukanka 400 metų nuo tada, kai buvo išleista Mikalojaus Daukšos „Postilė“. Tai viena iš pirmųjų lietuviškų knygų, išspausdintų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jokūbo Vujeko „Postilės“ vertimas, originalios prakalbos, kuriose, be kitų tautinę savimonę žadinančių apmąstymų, išsakytos mintys apie gimtąją M. Daukšos "Postilės" titulinis lapas kalbą, kaip pagrindinę tautos ir valstybės egzistencijos atspirtį, M. Daukšai pelnė literatūrinės kalbos ugdytojo, pirmojo bendrinės kalbos kūrėjo Didžiojoje Lietuvoje vardą.

M. Daukša, rūpindamasis tėvynės likimu, jos valstybiniu savarankiškumu ir gerove, kaip ateities laidą nurodo tautinę kultūrą, kuriamą gimtąja kalba. Kalba M. Daukšai, pasak senosios lietuvių literatūros tyrinėtojo D. Kuolio, yra dar vienas universalus visatos sąrangos principas, lemiantis ne tik darnų, su Dievo valia suderantį žmonių bendrijos sugyvenimą, bet ir prigimtą Dievo duotą gamtos pasaulio tvarką, visatos ramybę. Kuo aiškiausiai tai patvirtina pats prakalbos autorius: „Ar ne keista būtų gyvuliams, jei varna panorėtų giedoti kaip lakštingala, o lakštingala krankti kaip varna; arba ožys riaumoti kaip liūtas, o liūtas bliaubti kaip ožys? Nuo tokio savo prigimties keitimo išnyktų gyvulių rūšys, išnyktų jų įvairumas ir gamta. Jei gyvulių iškrypimas iš savo prigimties padarytų tokią netvarką, tai suprantamas daiktas, kokia netvarka ir sumišimas kiltų žmonių tarpe, jei viena tauta tiek pamėgtų kitos tautos kalbą, jog pamestų ir visai pamirštų savo tėvų kalbą, kuria turi kalbėti pagal Dievo ir gamtos įstatymus. <…> Panaikink kalbą – panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi gyvenimą ir garbę“. Pats Dievas ir gamta liepia sergėti pasaulio tvarką, kurios vaisingu dalininku tampama saugant savąjį tapatumą, rūpinantis gimtąja kalba.

Neatsirastų abejojančių, kad J. Vujeko postilės vertimas turėjo ypatingą reikšmę lietuvių literatūrai ir kalbai. Juk rengdamas ir leisdamas lietuviškus raštus, skirtus dvasininkams, o per juos ir daugybei tikinčiųjų, M. Daukša stengėsi sukurti gyvą, vaizdingą ir žmonijai suprantamą literatūrinę kalbą, turint galvoje ir tai, kad buvo siekiama įtikti įvairių tarmių atstovams. Taigi vertėjas turėjo praktiškai spręsti daug žodyno, frazeologijos, sintaksės, rašybos ir kitų klausimų. Atsakymus dažniausiai rasdavo liaudies kalboje, iš kurios ir ėmė reikalingų žodžių, konstrukcijų ir frazeologijos. Dėl to M. Daukšos kalboje gausu liaudinių posakių, liaudinės leksikos, o ypač sinonimikos. Dažnai vienas lenkiškas žodis išverčiamas keliais sinonimais arba artimos reikšmės žodžiais, pvz.: apveizdėkimės, pasergėkimės, o dar paraštėje būdavo pateikiama keli variantai tam pačiam žodžiui: apkuopkimės, apvokimės, apliuobkimės; arba: bėdulis, benamis, nuvargęs, pavargėlis, pavargęsis, rudulis, vargeta. Šie septyni žodžiai skirti vargui apibūdinti.Tai patvirtina M. Daukšos vertimo savybę – ieškojimą kuo tikslesnių, spalvingų lietuviškų atitikmenų, geriau išreiškiančių ir nusakančių kalbamą dalyką. Tačiau autoriui buvo sunku išsiversti vien tik šnekamosios kalbos žodžiais, nes „Postilėje“ gausu leksikos iš įvairių gyvenimo sričių. Šalia kasdieninei buičiai įprastų žodžių randama daug filosofinių terminų, tarptautinių žodžių. Sudėtingesnėms sąvokoms reikšti teko darytis naujadarų: su priešdėliais, priesagomis, iš dviejų šaknų, pvz.: bebernumas ‘nevaisingumas’, padėtojas ‘pagalbininkas’, žmonumas ‘žmogiškumas’, pardostė ‘turgus, pardavimas’, juodknygos ‘magija, raganavimas’, svetimpatalauti ‘svetimoteriauti’ ir pan. M. Daukšai būdingas siekimas išsiversti be skolinių, juos pakeisti lietuviškais žodžiais, bet kur jam nepavyko susirasti ar susikurti lietuviškų atitikmenų, jis mieliau vartojo tarptautinius lotyniškus ar graikiškus žodžius, ne slavizmus, nors pastarųjų irgi neretai pasitaiko. Kur originale yra traptautiniai žodžiai, paprastai ir M. Daukša juos palieka neverstus, kartais truputį sulietuvina, pvz.: lamentas, posesija, sukcesija, prokurotarus, apeliacija ir t. t. Aišku, postilėje pasitaiko ir skolinių bei nevykusių vertinių, pvz.: pazopostijimas, urėdas, korojimas; svetimų, lietuvių kalbai neįprastų sintaksinių konstrukcijų: ant pirmos nedėlios, ant širdžių įkietėjusių, liudimas (= liudijimas) moterų (pažyminys po pažymimojo žodžio) ir t. t. Tačiau daug per slavus gautų krikštavardžių „Postilėje“ turi formas, kurios išliko nepakitusios iki mūsų dienų, pvz.: Adomas, Antanas, Augustas, Dovydas, Elžbieta, Henrikas, Jobas (ir Jopas), Jokūbas, Jonas, Lozorius, Lukošius (dabar pavardė), Magdelena ( ir Magdalena), Martynas, Mikalojus, Monika, Morkus, Morta, Motiejus, Ona, Petras, Povilas, Stanislovas, Tamoius, Urbonas, Vaitiekus, Valentinas, Vincentas. Plg. M. Daukšos pavartotas šalių ir miestų pavadinimų formas Afrika, Amerika, Babilonas, Egiptas, Gudai, Indija, Japonija, Lenkai, Palestina, Prūsai, Švedai, Totoriai, Turkai, Vengrai (ir Ungurai), Vokiečiai (ir Vokia).

Aišku, dabartinė lietuvių kalbos situacija iš esmės skiriasi nuo XVI a. buvusios Didžiojoje Lietuvoje. Nors sparčiai besiveržiantys svetimžodžiai iš Vakarų bando išstumti lietuviškus žodžius. Ypač tai aktualu jaunajai kartai. Bet palikime viltį, jog prakalbose išsakytos M. Daukšos mintys apie gimtąją kalbą, priešingai negu ano meto dvasininkijoje ir turtingųjų sluoksniuose, šiandien ras atgarsį į XXI amžių keliaujančioje žmonijoje.