Angliškai

ŽEMAIČIŲ KALBOS RAŠYBOS PAVYZDŽIAI

Žemaičių rašyba 1998 m.

 

Proza:


ŠIAURĖS ŽEMAIČIAI

Keliuonė i Šiaulius

Senuosės žemaitės pasėpasakuojėms

Kap aš atsėmėno ton keliuonė i Šiaulius, moni šiorpolē nukrata. Važiavuom važiavuom dvė dėinė ėr bamaž dvė naktė, tik par patė tomsa pas žmuonis prisėglausdamis, ėr vės kelē, vės laukā, gėrės, kėimā ėr miestalē, jog kad dabar bėški jog būtom galiejė privažioutė ar Ringa, ar ėr pati Tieva švėntōji. Ėr kuoki tatā žīgi rēkiejė pakeltė – vuo vės par ton bjaurībė gaidi! Jė, jė, nalabāsis kap kėrs i aki mona Kazės Pronceliou – ėr pagadėna kažėkon. Vākūkštelis klīkė klīkė dvė nedielė, ėr šin tvieriem ėr ton tvieriem, jau karštis bova ont vėsuos galvelės ontšuokės. Ėr tvėlkītus siemėnis tvieriem, ėr šalavėjuoms mazguojiem, – kas kon tik pasakė, kas kon tik ėšmanė… Nieka nagelbiejė! Tad sakau sūnou: „Ēkiav, Kazēli, nedieliuos dėina pri prabaštelė, jog ons vės daugiau ėšmana“.

Nuejiev. Daug žmuoniūm – balaukon, basiedi. Bet pasėsekė ėr vedom priētė. Papasakuojiev, kāp atsėtėka. Vuo prabaštelis saka: „Jodo, – saka, – nieka kėta naėštaisīsėtav, rēk jodom važiuotė i Šiaulius, tėn īr dėdelis akiūm daktars, je, – saka, – ons kon padarīs, ta padarīs. Batvarstīdamis, – saka, – bi kon prasėmanė, jūs, – saka, – tik vāka galėt apjakintė ėr nalaiminga vėsam omžiou padarītė!“ Tēp mon šėrdelė soskauda ėš tuokė žmuogaus tuokius žuodius bagėrdont, ka sakau: „Važiuokiav, Kazēli, ėr tėik.“ Žėnuoms, ons ne šiuo ne tuo, tik, saka, kaštous. Če pati nasenē pasėrinka, tėik pakasīnuoms ėšlēduom, če, saka, apėnt… vuo prabaštelis saka: „Vuo kad vāks obago lėks, kor anon kėši?!“ Tēp tatā ėr sotariem važioutė. Dabar prabaštelis prisėvedė Kazė pri sėinas, kor bova tuoks ėšbraižīts puopierios prilėpīts, če, saka, tazgaties vėsė mūsa gobernėjės kelē īr pažīmietė, ėr pradiejė ruodītė, koriou rēks važioutė, isakė kartkartiems ėr palēda nomėi. Rīta meta onkstėi sosėkruoviem vežėma, prisėrėšuom dėdeliausi regzti – vėina so duobėlās, kėta so šėino – ėr isėdiejiem avėžūm arklems, ėr savėi pajiestėis: ėr mēsuos, svėista, ėr dounas, ėr medaus, ėr vagorklu – vėskuo kap rēkint.

Važiavuom par Plungė i Telšius – vuo tatā tas tad ruods īr miests! Paskou pasokuom ont Trīškiu, vuo kėtūm nagalio baatmintė, dėdlē majednė vardā. Važioujem tik, važioujem ėr privažiavuom tuoki keli: platos, kėits, vuo ėš abėjūm posiu kap žonsėmis nutopdīts. Naėškėntiejau, lėpau pasėveizietė. Nē, tatā svieta muonā: kūlātē kalkēs nuteliavuotė ėr sodiedliuotė kap gers dākts, vėina kor mažesni ėšsėruoviau ėr isėdiejau i vežėma, ka torietiuo kon žmuonims paruodītė. Lekam lekam lekam – tik kažėkas tuokė marga karti jiemė ėr ožšava ož akiūm. Sostuojiem – nē, kor bavažiousi, kad nalēd. Veizam veizam tik akis ėšpūtėn, kas če tuoks naregiets pariedīms… Nē!.. Dėiva galībė!.. veizam, vuo… miests lauko balekons. Vėins kažėkas baisos puo pėrmo šnīpšdams, prunkšdams so tuokēs dūmās, kāp to ėr nasodegi! Vuo kėtė botā, kėts ož kėta dailē sosėkėbė, kad lek, kad lek kap patrakė!.. „Kazēli! – šauko. – Nabier mūsa daktara, so sava boto ėšliekė lauko, jog nabipasėginsi.“ Vuo če arklē jiemė baidītėis. Vākūkštelis klīk kap nuplėkės, tik pri Dėiva varda šaukamuos, kon kėta badarīsi. Tatā pripoulė tuoks žmuogelios, padiejė arklius sotromdītė, maišus anims ont galvūm ontmetės, vuo paskou saka vedom: „ Nabėjuokėtaus: miests kap bovės pasėlėka, če tik tuoki mašėna, kor laksta ėr žmuonis važiuo. Ėr tamīsta, – ruokou, – je teks pri daktara pasėlėktė, galiesi so anou grinžtė nuors lig Mažeikiu.“ – „Nē, – sakau aš anam, – tagol monėi geriau ronka nukert, vuo aš so bieso nasosėdieso.“ Pamėslīk tik, žmuogau, – lėptė i tuoki vežėma, kor pats nalabāsis trauk! „Na biesos trauk, – ruokou ons, – vuo gars“. – „Jė, – sakau anam, – kumet kas īr matės, kad gars bota pajodintom, ėr kumet kas īr matės, kad gars so dūmās ėr so ognė sosėmaišės kriuoktom švėlptom kap pasiotės?“ – „Če, – ruokou ons, – īr gelžėnis kels.“ Vuo aš atriežiau anam: „Tagol sau būn ėr auksėnis, vuo kad načīsta sīla trauk – aiškē matītė!“ Joukas vėsė aplinkou… Tuokėi dabar žmuonis natėkielē pasėdarė. Tad nusėspjuoviau ėr jiemiau tērautėis aple ton daktara akiūm. Vėskon poikiausē tas duors žmuogelios bažėnos. Pasiūlė er gaspada pri savės, tik kon, saka, žmuonis ėšvažiavė, kor pri anūm stuoviejė, pri tuo patėis daktara bovė atvažiavė: mergelē anūm stėklėnė akelė idiejės, gražiausė mielėna akelė – nieks, saka, naatskėrs nu kėtuos… „Tagol, – sakau, – nuors stėklėnė īded, bi tik gerā matītom…“

Tatā pri anuo ėr nuvažiavuom. Kazė daržėnalie pri arkliūm nakuojė, vuo vedo so Proncelio – truobuo, baltuo luovelie. Ėr anuo muotrėškuojė cūdu cūdus aple ton daktara pasakuojė. Rīta meta kieliem, pasėvalgiem, ėr nūvedė tas žmuogelios pri tuo cūdauna daktara. Noms anuo dėdliausis, mūrā, balts, natuolėi bažninčės. Vuo ta Šiauliūm bažninčė, vākāli, tuoki dėdelė, so tuokio aukšto buokšto, tor būtė, kėtuos tuokiuos nier. Nē… nē… je i ton buokšta isėkartomi, ronkelės tik ėškeltomi ėr pati Pondėivali ož kuojeliu sočioptomi… Gražībės!..

Vuo pri tuo daktara žmuoniūm grūstėnuos, bet vėsė ėš eiluos, dailē. Priejiem ėr mes. Veiziejė veiziejė ons mūsa mažėleli so vėsuokiuoms nuočīnuoms, ėr patomsie, ėr švėisuo, ėr paskiau saka: „Dar vėsā napagadėnuot, tik pasiotosi oždegėma vākūkšteliou ivariet. Ak žmuonis, žmuonis, kumet jūs praregiesėt!“ Ėr atsėdūksiejė, mėzerėjė brongos. Vuo paskou dėdlē barė, pamuoksla tazgaties tuoki pasakė: kuoki tatā esonti brongėnībė akis ėr kāp nagal bi kon prasėmanios pri akiūm dietė. Ėr lėipė dvė nedielė pasėlėktė, – pagīdīso, ruokou.

Kazė nuvažiava nomėi, vuo aš tatā ėr žmuoniejaus puo Šiaulius: kas dėina pas daktara pasakas so lėguonās… bokšto… bokšto kėik prisėklausiau, – puo bažninčė, puo torgo – dėdlē vėsor ciekaunē bova.

Ėr pagīdė mūsa Pronceli! Tatā daktars, tad ruods daktars – ba vėina gala daktars!

1912

Čiurlionienė - Kymantaitė S. Raštai. V.: Vaga, 1988. T. 3. P.369–371.

Skuodas

Vuo kuokėi kėta karta bova vakarelē! Liōbam parētė par dėina rugius rinkė, prūdė nusiprausem, pavalgīsem večerė, kad i dėdlē nuvargosės liōbam būtė, bet sobatuos vakara skubiesem i špėžarnė apsivėlktė geriesni sijuona. Lieksem i alkierio pasiveizietė, a strainės atruoduom. Susibiegsem vėsas i krūva i dumsem i vakarieli. Pėrms šuokis liōb būs puolkelė. Šuok tou puolkelė dėdlē mitrē. Pas didiūsius gaspaduorius bova tuos vėitas daugiau, vuo pas mažažemius tuos vėitas mažā, kelės puoras isīsok, i ka benuoriesi šuoktė, jau mīniuo kuojės. Paskiau šuokuom valca, vingerka, krakaviaka, juonkėli, kadrīlio, icki picki i vėsuokius kėtuokius. Paskutinis šuokis liōb būs suktinis. Ka jau užgrajīs suktini, žėnuosem, ka rēk rėkioutėis unt numū. Ka mozėkontā išēs pakūrintė, liōbam ētė ratelius. Vuo kuokėi bova vakarelē!

Vuo dabā – krekėna už duntu, vuo jau su kavalierēs laksta. Arba veiziek, ēn par kaima i vakarieli i nesoprasi, kas tėn ēn: a vaikis, a merga. So ėlgās plaukās, bet so kelniems, ligu i vaikis. Tēp i paliksi nesupratės. Vo tuos mergas viel – maliavas stuoriausē usivariosės, plaukā vėinuos mielėnė, kėtuos žėlė, tretiuos kaštanavė, kad anas i vel’s tuokės atimto. I kad ēn i tus šuokius, kap dabā vadėn, vėsā vākā. Jug anėi i šuoktė kāp rēk dā nemuok. Alė vuo kuokėi tėi šuokē anū dabā besou! Anou dėina veizous i nesopronto, kū tėn anėi dėrb. Tomsi kāp mėnesėina, tomsiau kap pri mūsa žėbalėnės lėmpas. No, mėslėjo i kāp jūs tuokiuo tumsībie vėns kėta galėt iveizietė. Jė, šēp tēp isispėtrėjau, kad anėi stuov apsėkabėnė kap medē, bombas trėn – i ne vėns, vuo ciels tozėns. Veizous, ligu i krot. Pakel vėina kuojė, pajodėn, so kėto kažikū kap prispaud pri grindū i patrėn. I tēp tatā anėi šuok, velnē. Ka mes liōbam šuoktė, žemė drebiejė. Vuo dabā –pamėigt susistuojė i skėrstuos nomėi!

Užrašė J. Pabrėža 1983 m. Skuode iš P. Šudikienės, 84 m.

Žemaičių Kalvarija

Mamas sesou bova kumiečiūs – liōbo tėn tonkē nuēso jau dėrbtė, žėnau, kuoks kumiečiaus gīvenėms. No, tėn medė pastuoruojė. Miedi parveš, pavers iš mėška žaliūn šakūn; koknė ta ba duriu – ikėš vėina gala šakuos, nusėlēs tas vėins gals, ė tēp ė kūrins. Puo ketorės šeimas vėinamė nomė būs, vo tuo šeimuo viel – ne mažiau kāp puo dešimti, puo dvīlėka vākūkštiu. Vėsė basė kap šonātē, plėkė, a Jezus Marėjė! Kelnātiu – kamė to rasi? Nē, kas siūs, a kelms? Tēp kap pondėivalē tuokėi – su jupileliems ėr gan. Bindzė bindzė, bindzė bindzė su jopeliems – ligo švėntuolelē tuokėi sau ė vakščiuos. Vuo jug dabar – nu pat tuokė tėkrā! Žmuogos vuos vuos mažos gėmė – tujau i kelnes, suvītor i vėsuokius sėlkus, i kapruonus, i neiluonus! Vuo toukart kas? Nukėrpa nūšokõnė kuokė skara, suvītōra kāp ožtrėna, dar soraišiuojė, pametė i luova – ė nepasiusi. Kriuok kėik nuori – nieks neveiziejė. Vo dabar – ai ai ai! Vāks negal sukriuoktė – pol bėn do aba ė so vėso šeimo! Pradiejė augtė – jug ė viel: vėsuokēs vėsuokiausēs! Rēk vėsuokiu vitaminu, rēk tuo, rēk tuo! Vo a kėta karta reikiejė vitaminu? Toška! Ė tū tuškū, dā nie tū nebova. Avėkaili iškaiš, tujau ont karvės raga; iščīstīs, išgrondīs, ont tuo raga ontvītors, apvītors so siūlo ton avėlaili. Soskrabs, baisiausis – gal meška dortė. Apšildīs šėltamė ondinie, pajudins, tujau pripėls kuokiuos nuoris tėn potras – trauk vāks kāp pasiotės! Vo morza būs nutėžosi, žondā rauduonė ka jedri tararai! Vo dabar – saldainē vėsuokė, kakavas, čėkoladā – ī kap švėlpē vėsė, geltuonė, parbālė. Kažėn, musi, sakau, vitaminu bova daugiau. No, bet žėnā: mažūn didiuojė dalės ėšmėrė. Didiuojė dalės! Mona vīrs sakė: tėn Muosiedie bovės tuoks, turiejės a keturiuolėka vākūn. Nūmėrė vāks – ne anėi kriuok, ne anėi gailės. Apriedė, pagoldė – vākščiuo, joukas. No, saka, vuo dielkuo jums tēp ne iškado? Jė, saka, vo kor dingtomem, ka anėi nemėrto? Gerā, ka anėi tik mėršt. No, jego, žėnā, keturiuolėka vākūn īr (no, lai kėts ė didiesnis, bet jug īr ė smułkmies!), kėik tėn rēk jiestė! Jug jau tėn išvėrs viedrini katėla – neužtenk niekāp! Jug anėi jiestė nuor ė nuor tuokėi. A tėn mēsuos būs kėik? Ėšvėrs kuokė marmalīnė – čė pamarmalėj, čė viel nuor, čė pašarmalėj, čė viel nuor. No, ė šauk: kor rēktom dingtė, ka anėi nemėrto! Kāp anus berēkto ėšaugintė, kāp anus berēkto ėšmaitintė?

Užrašė A. Girdenis, R. Kasparas ir J. Šiaulytė 1971 m. Plungės raj. Žemaičių Kalvarijos apyl. Gečaičių k. iš L. Šukienės, 70 m.

Kretinga

Gīvena vīrs so patė. Tas vīrs tonkē liōb sosėvuožaus ė vėn patē sakīs, kad ēso kartėis. Patē neblėka kontrībės vėina karta ė saka: „Ēk pasioskės ė karkės, še ė ponti doudo“. Vīrs pasėjiemė ton ponti ėr ėšejė. Puo kėik laika pati ēn ėiškuotė: jė, veiz – jaujie po balkio ė kuoroliou anuos vīrs, jau nebgīvs. Baisiausē ėšsėgonda, ėšbiega mėlicėjės veizietė. Bēdama sotėka sosiedė ė vėskon papasakuojė. Vo ta muotrėška bova nelaba. Kap tiktā pati nuejė i miestali, ta sosiedė pamėslõjė, ka nebtor mēsuos: „Ēso ė pasėvuogso tou tarpo“. Nubiega, palėpa ont truobuos, atsėdarė šiepali, jem lašėniū paltis ė met ont žemės. Nūmetė, ruoduos, dvė, vuo tas numėrielis ė saka: „Ėi, ošteks tau, palėk ė monėi“. Ta sosiedė dėdlē ėsėgonda – ka šuoks nu truobuos ont žemės! Aukštā bova ė nusėlaužė kuojė. Parēn pati so mėlicėjanto ė nusėgonda. Vīrs, tas bepruotis, gīvs kuoroliou ož pažastū pasėkabėnės. Vuo sosiedė nie pajodietė nebgal nu tū lašėniū. Matā, kāp vagims būn.

Užrašė B. Kietelytė 1979 m. Kretingos raj. Imbarės k. iš A. Kietelienės, 76 m.


PIETŲ ŽEMAIČIAI

Šiauduva

Basėvalkiuodams ėšalkau jiestė. Parejau nomī, ījejau i truoba, veizo – lėntīnuo, pačiuo aukštuojuo, pūdelis! Niekāp nagalio dagautė. Pasėdiejau kriesla, pasėlėpau – tik tik dagauno, al’ ėškeltė nagalio. Vuo nuoro paveizietė, kas anamė ī. Pasėstīpiau, pajiemiau ož krašta, lenko lenko puo bėškioka – tik vuožt staiga pūdelis mon ont galvuos! Smetuons varv par ausis, par nuosė, vuo pūdelė tik šokės asluo rėtėniejēs. Ėšgėrdau – kažėkas prīsienie tūpšt tūpšt so kuojuoms sodavė ė jau klėbėn doris. Mama ijēn, aš, dā ont kriesla bastuoviedams, veizo – katėns smetuona balaižas. Čiopau šlūta ėš kerčiuos ė valī dūtė katėnū šaukdams: „Nalabāsis ilėpa i lėntīna! Nuoriejau ėšgintė – kad šuoka, kad spīrė pūdeli ont galvuos, smetuona ėšvertė, pūdeli sodaužė, moni pati aptaškė!“. Katėns nierė par tarpdori porškesēs. Mama, pajiemosi skorli, moni šlūstė mīlūdama ė žadiejė dā ton katėna pašvėnstė ož smetuona ėšvertėma.

Užrašė V. Grinaveckis 1957 m. Šilalės raj. Šiauduvos k. iš Z. Grinaveckio, 62 m. (žr. Lietuvių kalbos tarmės: Chrestomatija / Red. E. Grinaveckienė, K. Morkūnas. V.: Mintis, 1970. P.110).

Užventis

Muna baba pasakuojė: auguom biednā, vaikūn buva dešimt’. Vuo žemis nedaug turiejuom, tik du decincinus. Kāp miri muna tievs, mama nie karvis nebgalieje iššerti. Ti kū tī vaikā jiedė? Vuo išmirkīs dūnas pluta vundinie, idies cukraus, paskiau suvīniuos vėskū i skurli, užriš su siūlu idūs tučka žinsti. Ali kuoki merga išaugau, tuokes tučkas bežinsdama: blauzas jūdmelenes buva, vuo pati stipri kap vaikis: pīmenis monės parėstė negaliejė. I dūdavaus kartu su anās kap veln’s po kaulinīčė. Visuokes štukas išgalvuodavuom: i prūdus maudītīs liūb lieksma, i karves i tuorpīnes liūb iginsma. Vuo mama muna didelē varga: jiemi tuorpes i veži, liūb pardūti i Varnius. Dirba puonū, ka vaikams unt dūnas užtektu. Atmenu, pasakuoje, ka puo darba puons i klaus: nu, Simanauskienė, ti kīk pati turi vaikūn? Ana sarmatijuos sakīti, ka tīk daug. Pasakiusi tik pinkis turinti. Puons i davi pinkis litus – kuožnam vaikū puo lita. Tada ana baisē gailiejuos, kam nepasaki dešimt’ vaikūn turinti – būtu gavusi dešimt’ litu.

Užrašė I. Bagočiūtė 1991 m. Kelmės raj. Užvenčio mstl. iš A. Simanauskienės, 85 m.

Tauragė

Vīna sīki vīrams begerent, pritrūka alaus. Tievs i saka sava vaikui: „Biek alaus“. Nu, uo tas sūnus tieva i praša: „Dūk piniga, tai parnešiu“. Tievs jem vielei: „Su pinigais kuožnas parneš, ale be pinigū muokiek parnešti“. Nu, i daba parein tas vaiks, parneš uzbuona i pastata prīšais tieva. Tievs jau pils alu, ale žiūr, ka tas uzbuons tuščes. Valī barti vaika, kam neparneši alaus. Uo tas vaiks jūkes sau iš tieva i saka: „Iš pilna kuožnas muokies isipilti, ale tu iš tušče muokiek“.

Nueje ciguons sīki i turgu. Uo ten žīds arbūzus pardavinieje. Ciguons pamislije, ka tuokī dideli, tai jau arkle kiaušinei būs. Nu, parsineši tuos arkle kiaušinius i numus, atsitūpi i per. Nu, mislij, vis tīk kas nuorens išsiris. Per per, jau i mienū, tas arbūzas pradieje pūti, uo kaip nieka nier, taip nier. Pagalvuojė ciguons, ka tas kiaušinis užperiets. Išeje i kīma i išmeti i krūmus. Uo krumūs zuikis tupieje. Tas nabagelis mat nusiganda i nubiega i miška. Ciguons pamislije, ka tai kumeliuks i pradieje šaukti: „Kuzi kuzi, a sava muotīnas nepažīsti“?

Užrašė A. Augaitytė 1991 m. Tauragės raj. Kuisių k. iš N. Augaitienės, 90 m.


[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15