POETŲ ŽODŽIAI MIKALOJUI DAUKŠAI

Paulina Žemgulytė

Mikalojus Daukša – vienas didžiųjų mūsų praeities žmonių. Mažai tėra išlikę duomenų apie jo gyvenimą, net prie gimimo datos rašomas žodelis „tarp” (1527–1538). Nėra žinių apie M. Daukšos išsilavinimą, kilmę, jaunystės metus. Visa, ką mes šiandien turime, yra jo literatūriniai darbai, t. y. Jokūbo Ledesmos „Katekizmo” ir Jokūbo Vujeko „Postilės” vertimai.
„Daukšos raštai yra religiniai, susiję su kontrreformacija ir savo turiniu mažai tesiskiria nuo kitų religinių raštų. Tačiau jie daug svarbesni už anuos sava kalba, patriotinėmis idėjomis”, – rašo Jurgis Lebedys knygoje „Senoji lietuvių literatūra”. Būtent lietuvių kalbos, savosios tautos teisių gynimas anuo sunkiu Lietuvos lenkinimo laikotarpiu dabar mums ir daro didžiausią įspūdį. Puikia kalba atliktas vertimas bei „Postilės” prakalboje išdėstytos idėjos, apibrėžiančios tautos sąvoką, prieš kelius šimtmečius rašto apyvarton įvesti žodžiai daro įspūdį ne vienam šiandienos menininkui.

Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos mažučiame leidinėlyje “Mikalojus Daukša poezijoje ir mene” - nuo poeto Justino Marcinkevičiaus iki visiškaiplačiajai visuomenei, literatūros gerbėjams negirdėtų pavardžių. Vieni eilėraščiai ištisai kalba apie Mikalojų Daukšą, kituose - tik užuominos, pastebėjimai, frazės, įsipinančios į viso kūrinėlio kontekstą. Kūrybingiausiu laikyčiau Vlado Braziūno eilėraštį “Daukša iš ryto…” Pirmosiomis eilutėmis poetas skaitytojui pristato patį Daukšą:

Daukša iš ryto žąsparniu sušluodavo ugnin bekūnį
šviesos vaiduoklį šermukšniu ir kiečiu
pašerdavo namų benamę dvasią…
Iš pradžių vaizdas atrodo esąs jaukus ir buitiškas (“žąsparniu sušluodavo”), ne vienam iš tolimos kaimo vaikystės pažįstamas. Be abejo, ir Daukšos laikais šlavinėdavo pelenus, dulkes ar šiaip kokią birią smulkmę švelniu žąsies sparnu. Eilėraščio pradžia tarytum žada portretą, biografijos, tegu ir įsivaizdos, štrichą. Tačiau pirmosios eilutės pabaigos ir antrosios pradžios sandūra (“bekūnį /šviesos vaiduoklį”) reiškia šuolį į visiškai kitą plotmę. Šviesos vaiduoklis ir benamė namų dvasia - tai jau mitologinio pasaulio rekvizitas. Toliau eilėraščio veiksmas taip ir lieka pakylėtas į dvasinę plotmę, nors žodžiai gimdyvė, virkštelė, pakaruoklio kilpa ar duonkrepė tiesiogine savo reikšme yra labai konkretūs ar net buitiški. Antrosios strofos pirmąja eilute kalbama apie gyvenimo pradžią (“…gimdyvių būtis tiesia šviesų tiltą”), gimimą. Eilėraščio paskutinioji eilutė, M.Daukšos teksto citata “ idant ir mes taisytumbim kelią” - kelią į amžinybę, jau kalba apie gyvenimo pabaigą. M.Daukša - su mumis nuo gimimo iki mirties. Reiškia visada. Per tylius “Postilės” žodžius (“tylūs link tavęs postilės žodeliai”), per gimtąją kalbą, per maldą. Šiuo stipriu eilėraščiu poetas lakoniškai, netiesiogiai, bet kartu giliai poetiškai išreiškė iki šiol Mikalojaus Daukšos neblėstančių darbų vertę.
Juditos Vaičiūnaitės eilėraštis “Spaustuvė” iš ciklo “Vitražas Vilniaus Universitetui” mini 1595-uosius, t.y. “Katekizmo” išspausdinimo metus, cituoja “liuteronišką žodį - pasaulis” (tai konkretūs, tikri dalykai), o toliau numatomas biografiškumas:
kaip laužas tamsoj
Mikalojaus Daukšos širdis
iš nežmoniško džiaugsmo.

Eilėraščio pabaigoje apibendrinimas:

bet amžiams išlieka puslapiuose
švelnūs jų žodžiai.

Vlado Mozuriūno eilėraštyje “Jau varpinėje skambino šešias” keliais štrichais bandoma piešti Mikalojų Daukšą, dirbantį iki paryčių, rašantį:

O jis vis rašė. Žodžiai pamažu
Eilutėm tiesėsi ant balto lapo.
O daug kas sakė: ši kalba pražus.

Ir baigiama eilutėmis:

Padėjo tašką. Užpūtė žvakes.
Taip buvo baigtas rankraštis “Postilei”.
Tai gana deklaratyvi išvada. Poetas tarytum nieko naujo ir neišgalvoja, neprikuria, išskyrus, žinoma, aplinkos ir laiko aprašymą.
Užuominų apie Daukšą kaip asmenį, žmogų yra Balio Gailiūno eilėraštyje “Kėdainiams” (“Jisai jaunystėj iš gimtų Babėnų ėjo/Žiūrėdamas į Smilgą, Dotnuvilę ir Nevėžį…”).
Daugumos M.Daukšai skirtų eilėraščių impulsas - jo mintys, ypač garsioji “Postilės” prakalba, kurioje autorius nurodo tautos apibrėžimą bei būtinus jai atributus (tėvų žemė, papročiai, kalba). Citata iš “Prakalbos” savo eilėraštį “Elegija Mikalojui Daukšai” pradeda Aldona Puišytė. Beveik ištisai imperatyvu imituojant M.Daukšą parašytas ilgokas eilėraštis (“Klausyk, mano tauta, lietuviško žodžio ir sergėk”) pažėrė puikių metaforų apie kalbą:
kuo gi pridengtume mirusio širdį nuo gruodžio gėlos
raudas jei išduotume užmarščiai,
tą skaistvario dulsvą
švytėjimą, kurs mūsų gentį sujungia pro amžių ūkus.

Ir apie savąją žemę:

…štai švyti po pėda kažkas:
tai molis gimtinės ir veriantis jo raudonumas,
čia dūlančio verksmo buveinėj ir mus juk užkas…

Tik eilėraščio pabaiga paaiškina, kad visi šie žodžiai neva iš M.Daukšos lūpų (“jau mano kelionė saulėlydžio pusėn nusviro”). Pakilų kūrinėlio toną prislopina ir kartu žmogiškos šilumos suteikia pabaigos abejonė:

ar balsas vien
šaukiančio tyruos,
ar gyvojo žodžio sakytojas šičia esu?
 
A.Puišytės "Elegija..." vienas iš stipriausių M. Daukšai skirtų kūrinių.
Justino Marcinkevičiaus "Pažinimo medžio" ištrauka, Bernardo Brazdžionio "Antikvariatas" bei kiti mažiau pavykę eilėraščiai {Vitulio Laumekio, Genės Sereikienės, Janinos Brokevičienės) remiasi į tą patį pagrindą - kalbą: "Tikrai kalba kaip apgulta atrodė" - Just.Marcinkevičius,"Kad gentys gyvena gyvuoju /Tėvų ir senelių žodžiu..." - B.Brazdžionis, "Dar auga, /Tavo žodis /Postilių atgija..." - G.Sereikienė ,o V.Laumekys pateikė pluoštą M.Daukšos žodžių.
Mikalojus Daukšos kūrybos palikimas, praeitin vis labiau grimztantis gyventas laikas, rašytiniuose šaltiniuose vienur kitur išlikę negausūs biografijos štrichai daro įspūdį ir ,manau, tai, kas sudėta į tą kuklutį Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos leidinėlį jau dabar nėra viskas, o ateity šiam didžiam žmogui dar bus paskirtas ne vienas kūrybos puslapis. Kiekvienas menininkas žvelgia savitai, pagal savo talento mastą bei pobūdį. Kuo toliau nuo mūsų tolsta praeitis, tuo labiau ji traukia romantinio polėkio kūrėjus. O Mikalojus Daukša mūsų laikams dar aktualus ir neblėstančių savo idėjų šviesa.

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15