ŽEMAIČIŲ DAINOS IR ŠOKIAI
Romualdas Apanavičius, Egidijus Virbašius
- Žemaitija Lietuvos etnografinis regionas prie Baltijos jūros, šiaurėje besiribojantis su Latvijos Kuržeme. Žemaičiai išsiskiria etninės kultūros savitumu, yra išlaikę savo kalbą, papročius. Apie seną ir tvirtą dainuojamosios tautosakos tradiciją byloja dar iki šiol išlikusios daugiabalsės žemaitiškos dainos. Nuo šiaurės aukštaičių jos skiriasi dainingumu ir laisvu dainavimo būdu. Vedantysis balsas improvizuoja, įvairiai išpuošdamas melodiją, o jam pritaria (pridaužia , prišauklia) didelis giedorių būrys. Laisvai, sodriais, plonais balsais atliekamos dainos atskleidžia nepaprastą žemaitiškos melodijos bei sodraus tarmiško žodžo grožį.
- Žemaičiai nuo seno skambino kanklėmis, pūtė švilpynes, birbynes. Muzikantai pamėgo smuikus, armonikas, basetles, būgnus, kuriais grodavo įvairios sudėties ansambliai. Žemaitijoje mėgiami ir nedideli dūdų orkestrai, kuriais groja vestuvėse, krikštynose, vakarėliuose bei laidotuvėse. Dūdų orkestro muzika yra padariusi įtakos ir armonikininkų bei smuikininkų repertuarui. Pastarąjį šimtmetį žemaičių muzikantai griežė bendraeuropinės kilmės muziką, tačiau nepamiršo ir žemaitiškų bei latviškų šokių. Itin gaji šiame Lietuvos regione buvo muzikos instrumentų smuikų, basetlių, bandonijų gamybos ir remonto tradicija. Muzikantai savamoksliai, mokėję griežti daugeliu instrumentų, buvo ir įvairių amatų meistrai.
- Žemaičių instrumentinio muzikavimo tradicija nunyko XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, pasikeitus šokių madoms kaime.
- Šiame tinklalapyje, kuris parengtas pagal 1999 m. išleistą kompaktinį diską Žemaičių dainos ir šokiai (sudarė Loreta Mukaitė ir Egidijus Virbašius), skamba žemaičių dainos, kurias atlieka folkloro ansamblių dainininkai, perėmę tradiciją iš tėvų, senelių, senųjų liaudies dainininkų, ir instrumentinė muzika, kurią groja iškiliausi liaudies muzikantai. Juos 1987-1988 m. ekspedicijų metu aplankė ir užrašė Etnomuzikos instituto bendradarbiai.
