EILĖRAŠČIAI APIE "POSTILĘ" IR MIKALOJŲ DAUKŠĄ

  Fragmentą iš Aldonos Puišytės „Elegija Mikalojui Daukšai" skaito aktorė Gražina URBONAITĖ

VITRAŽAS VILNIAUS UNIVERSITETUI
Judita Vaičiūnaitė
1. Spaustuvė
 
Įžiebkime žvakę ir dulkes nupūskime –
Wilniuie metuose wiešpaties 1595
spaustuvininkai jėzuitai dar triūsia,
archaiškais rašmenimis sudėsto
lietuvišką žodį p a s a u l i s –
jo nebeuždengs nei juodas morų aksomas,
nei maro drobulė,
gaisrai nesudegins tos spaudžiamos knygos,
pro šimtmečių kruviną triukšmą išgirstam,
kaip daužos tamsoj
Mikalojaus Daukšos širdis,
iš nežmoniško džiaugsmo,
kaip aklas elgeta ima skambinti varpais,
o Vilniaus varpų toks viltingas gaudimas,
pašėlęs gaudimas,
kad sudreba ginklai ant sienų,
šventųjų paveikslai ir kryžiai,
ir kaustytos skrynios,
ir krosnių žalieji kokliai,
prabyla ugnies ir medžio dvasia židiny,
Medeinė, Žemyna, Perkūnas,
aikštėj palei miesto šulinį
lietuviškai šnekasi moterys,
tolsta jų skambantis juokas,
bet amžiams išlieka puslapiuose
švelnūs jų žodžiai...

 

ELEGIJA MIKALOJUI DAUKŠAI
Aldona Puišytė
 
  Fragmentą iš Aldonos Puišytės „Elegija Mikalojui Daukšai" skaito aktorė Gražina URBONAITĖ
 
Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta,
tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų
šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų:
tėvų žemės, papročių ir kalbos...
(M. Daukša. „Prakalba į malonųjį skaitytoją”)
Klausyk, mano tauta, lietuviško žodžio ir
sergėk
jo skambesį gryną. Kuo būtume šiandien gyvi
po karo ir maro, po negandų šitiek, o varge,
jei žemėj žemaičių vešėtų gaji atskalūnė
gėlė –
kalba svetimoji, kaip šauktume motiną,
seserį, kokiais
vardais pavadintume vandenį, ugnį, girias,
kaip suptume vygę, dainas kaip
dainuotume; kuo gi
pridengtume mirusio širdį nuo gruodžio gėlos,
raudas jei išduotume užmarščiai,
tą skaistvario dulsvą
švytėjimą, kurs mūsų gentį sujungia pro
amžių ūkus.
Ne lobių gausybė, ne žemių platumas sudaro
liuosybę ir jėgą, ne skeptras valdovo sunkus,
krauju apšlakstytas, ne rūmai, kur, prigimtą
būdą pamiršę,
lyg povai kokie apsikaišo visokiom spalvom,
ar skiedros bei plūduras, šokantys marių
paviršiuj,
vien bangai paklusę... Nebūkit, sakau, tarsi
dūmai,
išblaškomi vėtrų be ženklo... Štai švyti po
pėda kažkas:
tai molis gimtinės ir veriantis jo raudonumas,
čia dūlančio verksmo buveinėj ir mus juk
užkas...
Laikykite sandorą, nesgi kerštaująs –
pikčiau už Judošių,
kai vandenys plakas putoti ir ardo smėlėtus
krantus:
jie atneša sąnašų tvaiką, kur žuvys bekalbės
užduso,
gelmių išsigandę, kur šėlsmas chaoso kurtus...
Jau mano kelionė saulėlydžio pusėn pasviro.
Vai sopa man širdį prieš tamsą ir būna baisu
vienatvėj, kai klausiu: ar balsas vien
šaukiančio tyruos,
ar gyvojo žodžio sakytojas šičia esu?..
 
 
JAU VARPINĖJE SKAMBINO ŠEŠIAS...
 
Vladas Mozūriūnas
Jau varpinėje skambino šešias.
Viršum namų dangus iš lėto aušo.
Pro langą krito balzgana šviesa,
Ir gelsvas vaškas ant žvakidės aušo.
 
O jis vis rašė. Žodžiai pamažu
Eilutėm tiesėsi ant balto lapo.
O daug kas sakė: ši kalba pražus.
Kam judint akmenį ant seno kapo!
 
Ne, ji nežus. Atgims ir pražydės.
Poetai kurs, jos skambesį išgirdę,
Ir liaudis, vos pažinusi raides,
Jo šitą knygą įsidės į širdį.
 
Dar sakinys. Dar tęsiasi mintis,
Dar paklusni jo rankai plunksna bėga.
Skliautuotos celės iškilni rimtis
Tyloj rytinėj įsisupus miega.
 
Kada jis pažvelgė į ūkanas nykias,
Senasis miestas buvo jau pakilęs.
Padėjo tašką. Užpūtė žvakes.
Taip buvo baigtas rankraštis „Postilei”.
 
 
KĖDAINIŲ KRONIKOS
 
Algimantas Kaminskas
III. Žodis mokslo
 
Nors sunkiai pro juodą spalvą, per kliūtis
žmogus pradėjo tapti žmogumi
sau ir savyje. Suprast pradėjo –
ne vien karde ir maldose esmė.
Kas yra žmogus? Kas? Nihil et omnia?
Nihil? Jeigu niekas, tai ką reiškia
gotikos šauksmas iš kruvinos širdies,
ką reiškia protas, degintas ant laužo?
Omnia? Jei viskas – kuo prasideda
ir baigiasi gyvenimas ir žemė –
tai kuo pateisint veidmainystę, skausmą,
tiesos ieškotojų kančias, karus?
Kuo pateisint paremtą jėga niekšybę,
o jėgą, tapusią įstatymu?
 
Mikalojaus Daukšos šauksmo aidas –
lietuviu gimei – mokėki būti juo
ir garbinki senolių palikimą –
nuskrido per parapijas pamokslais.
Kiek nedaug norėjo šis kanauninkas.
Mylėjo savo žemę. Tačiau šimtai
dievo tarnų net šito nenorėjo.
Kiekvienam darbe ir žingsnyje, ir nore,
ir meilėje, tikėjime ir žody
kiekvienam, akimirkoj ir valandoj,
ar kalbant, ar kaimo vaikščiojant keliu
balti vaikų veidai ir akys,
ir galvutės saulės skaidrume
neleido būt kitu kitiems ir sau.
Jis atėjo į mokyklą pas vaikus,
pakėlė baltą ranką ir pasakė –
mylėkite ir gerbkit savo kalbą
labiau už duoną, garbę, už turtus.
Ir lyg didysis pranašas nuėjo jis
per amžius išdidžiai į amžinybę.
 
Rudenį, darbams dar nesibaigus,
į mokyklą atvežė vaikus tėvai.
Jautėsi nedrąsiai šie drąsuoliai.
Neįprasta tai buvo mokykla,
jog mokė logikos, gramatikos,
istorijos ir aritmetikos bei
nematytų, negirdėtų paslapčių,
kaip Kulviečio buvusioj mokykloj.
Gerieji žmonės sunešė knygas.
(Viešpatie, iš kur jų žemėje tiek daug!)
Į mokslo vandenis vaikai paniro,
lyg į pasaulį kitą būt įžengę.
Bet mokykla greit buvo užmiršta.
Pirmoji neganda. (O jų kiek bus!)
Augs ir merdės šis mokslo daigas.
Vėl atsigaus. Gal ne toks stiprus,
ne toks tiesus, bet visada prie jo prieis,
nusilenks kilniausiai, išties ranką –
vaikų būrį į istoriją nuves.
 
Atėjo badas. Toks nelauktas ir baisus,
klasėje suolai atšalo, sienos
aprasojo, nebylumo svorio
neatlaikę. Lenta tuščia lyg kaltė,
lyg nuosprendis už kaltę ir sutrikę
durys nebežino, ką galvot,
ir ar kalbinti tave dabar,
Mykolai Funkciau. Likai vienas.
Visus rektorius išvaikė badas.
Vaikų nepaleidžia guoliai,
apgobę sunkumu, tvaiku. Vėl
negera dregmė delnuos ir kaktose.
Tu likai. Visais laikais ir visada
kažkam reikia būt pirmam. Reikia.
Ar tu tai žinojai? Abejoju.
Nes gyvenimas – buvo tau tiesa,
o tiesa – buvo tau gyvenimas.
Nebuvai galvos pridengęs mantija:
mokslo laipsnio nesuteikė tau niekas.
(Išminties ir proto laipsniai nepridės.)
Buvai kilnus ir išmintingas –
mokyklos sunkią dalią paėmei
per pusę su vaikais. Protu
ir duona dalinaisi tu su jais,
neieškodamas garbės ir pinigų.
Pageltę laiko lapai išsaugojo
tavo vardą mums, Mykolai Fukciau.
Susimąstau apie tave. Koks tu buvai?
Ko nekentei ir ką mylėjai? Į ką
dabar esi tu panašus? Į mane? Praeivį,
skubantį namo, kur atversta knyga
laukia alkdama? Tu panašus
ir kuriam mes esam godūs visada,
ir be kurio nebūtų šiandien mūsų.
 
Daugiau ne trisdešimt garbingų metų
miesto burmistras ir poetas miesto
Steponas Jaugelis po aikštę vaikštė.
Jis Telega. (Šį vardą tėvas gavo.
Sūnus darbais padarė jį garbingu.)
Namus išgriovė amžinai, paskendo
gatvės laike ir žolėse. Pilys,
valdovams sutrūnijus, sutrūnijo.
Senoliai praeity ištirpo, su žeme
suartėję neatskiriamai. Karus
pakeitė marai. Medžius išlaužė
audros. Tylūs malūnai keitė vėjus.
O jis paliko mums kur kas daugiau,
kas netrūnija, neišblėsta, ką dulkės
aplenkia iš tolo, kas nesensta,
kas nemiršta, jaunas lieka,
ką prieš šimtmečius ir šiandien
magišku žodžiu vadiname – KNYGA.
 
Žmogus jėgų suranda ir pakyla
aukščiau dienos pilkumo ir laiko
trupinių. Prie Krakių augo vaikas.
Melavo kunigui klausykloje,
norėdamas pajusti dievo galią
ir įsitikinti ar jis yra.
Ištisas dienas, užlaužęs galvą,
paukščių mėlynais takais bėgiojo.
Mokyklos suole vienas skaičiais žaidė,
knygas skaitė, keistus paveikslus braižė.
Tapo raštvedžiu Griškevičium. Dienos
grasė popieriais užversti, dulkėse
palaidoti. O jis protu tikėjo.
Gyveno virš laiko ir ne laike –
Žemaičio garlėkys – vienas, išdidus,
Lietuvos padangių Magelanas.
Virš laiko trupinių save iškėlė
iki žmogaus norinčio ir galinčio
pakilt nuo žemės ir skraidyt. Lėktuvai
jo – fantastiški, bet su šių dienų
sparnais. Archimedo sraigtas – jų širdis.
Tačiau jautėsi kiti už jį aukščiau.
Lig kaklo dulkėse tupėdami,
jie šaipėsi iš laiko pranašo.
(Bet genijų visų tokia dalia!)
Nelaimingas tas, kuris pralenkęs
savo laiką, lieka gyvent jame!
Šioj nelaimėj laimę jis surado –
gyvenimo neilgo didžią prasmę.
Į paliktus kadais laukus, takus
sugrįžo Pietario bičiulis Katkus.
Neleido jam nurimti ir užmigti,
tarp naktinių posmų, užtvarų aukštų,
žandarų ir seklių besiblaškąs
Mikalojaus Daukšos šauksmo aidas – tauta
jau ne tauta, užmiršus savo kalbą.
Lietuvišką milinę užsimetęs,
ėjo jis į žemę ir į žmones. Žodį
nešė jiems, kurio iš jų išmoko,
paprastą, lietuvišką ir gerą.
Didysis agronomas pagarbiai
bučiavo suskirdusias rankas,
knygą joms įduodamas slapta. Vaikus
lietuviškoj mokykloj mokė rašto,
langus užsidangstęs nuo piktų akių.
Nekentė niekšybės. „Revoliucija...
visur... aš prikabintas.” Už laisvę
pirmas buvo, nebodamas savęs.
Ramus, didingas žilų senolių ainis,
nepriklausomas, stiprus kaip žemė.
Balanos gadynės sūnus ir tėvas.
Žmonėse žmonėms užaugęs, jis buvo
lietuviškiausias iš visų lietuvių,
toks paprastas ir gyvas. Svajojęs
apie Lietuvą, kurią šiandieną turime.

 

KĖDAINIAMS

Balys Gaidžiūnas

Mano jaunystės metų mieste,
Tavo siaurose gatvėse ieškojau rytdienos! –
Mačiau, kaip nuo senų namų nukrinta tinkas
Ir protėvių išmargintos palangės skyla…
Tada degiau ugnim svajonių,
Mylėjau seno miesto žmones,
Tikėjau, po tamsių laikų atkils diena saulėta…
Tenai praėjo rudenys ir žiemos,
Ieškojau Mikalojaus Daukšos pėdų,
Kurias ir dulkės klostė, ir lietūs plovė –
Jisai jaunystėj iš gimtų Babėnų ėjo
Žiūrėdamas į Smilgą, Dotnuvėlę ir Nevėžį…
Šiandie ir tolumoj matau,
Kaip iš svetur atėję vyrai
Perkūnui garbinti šventyklą griovė –
Jos vietoj augo mūru blizganti šventovė,
Lyg svetima pilis dangun iškilusi.
Atėjo Radvilos – Perkūnas, Jonušas –
Manasis miestas kūrė reformatų sostinę.
Turtais, šviesa ir laisvėmis jisai garsėjo.
 

MIKALOJUI DAUKŠAI

Genė Sereikienė

AzuolasJD.JPG (53787 bytes)Tavo žingsniai
Dar aidi,
Tavo medis
Dar auga,
Tavo žodis atgyja…
Ar perskaitys Lietuva,
Kad reikia kalbėti
Tėvų kalba,
Kad esame
Vienas kūnas –
Kristuje,
Tėvynėje,
Jos žodyje,
Maldoje?
Kad gali būti
Stipri mūs tauta,
Papročiais,
Kalba,
Žeme gimta.

 

 

MIKALOJUI DAUKŠAI

Janina Brokevičienė

Krito žodžiai tylūs kaip sniegas.
Tylūs žingsniai per Varnių šventorių.
Rožinio karoliais bėgo
Ar šnarėjo lapai brevijoriaus.
 
Po maldų, be poilsio trumpiausio
Nuo vertimų per naktis galvos nekėlė.
Katekizmą ir Postilę, tarsi auksą
Delnuose Tėvynei Lietuvai iškėlė.
 
Dar šešioliktasis amžius slinko,
O lietuvis jau kalba gimtąja skaitė.
***
Prie kuklaus medinio jo paminklo
Daukšos gatvėj, stiepiasi eglaitės.
 

ANTIKVARIATAS

Bernardas Brazdžionis

Ten Tacito lapai pageltę
Pro geiančiai šaltas miglas,
Pro liūtį praeina, pro šaltį
Ir atveria aisčių salas…
 
Regiu ten bylojantį Daukšą
Postiloj aukštaičių tarme,
Kad laikosi tautos ne auksu,
Ne turtais nusėta žeme;
 
Kad gentys gyvena gyvuoju
Tėvų ir senelių žodžiu…
Ir amžių aušrinėm alsuoju,
Ir Skargos pamokslus girdžiu.
 
Ten Simono Daukanto Būdo
Žemaitiškai ūžia giria,
Ten Poškos mužikas nubudo
Ir verčia velėną, aure!..
 
Ir teka per kronikas kraujas
Ir vilnija ten Vilija,
Pekla su Žemėpačiu kaujas, –
Ir gęsta tautos Gabija…

 

KALBĖKIM LIETUVIŠKAI
(Mikalojui D. – 400)

Vitolis Laumakys

skleidžias lapelis
toks žalias šviesus
šimtmetė vėl kelias
žalių spindulių
erdvę pripildo
žalia šviesa
vienintelė gimtoji
lietuviška kalba…
 
…giružė žalia…
…žali ąžuolai…
…žalgiris…
…Žalgiris…
…kalena gandrai…
…vyturys pilkas…
…rūtų vainiką…
…varlė karalaitė…
…pamotė pikta…
…artojas arimą…
…močiutės malda…
 
tiek grožio skaidrumo
tiek meilės erdvėj
kalbėkim lietuviškai
dėkokim už tai…
 

DAUKŠAI

Vladas Braziūnas

DAUKŠA iš ryto žąsparniu sušluodavo ugnim bekūnį
šviesos vaiduoklį šermukšniu ir kiečiu
pašerdavo namų benamę dvasią rėkiant kėkštui
iš lėto imdavos diena pasauliui griūnant
gimdyvių kietis tiesia šviesų tiltą
išeit ir grįžt pertekus praeiti
pažįsta įsčios patekantį vaisių
virkštelę kerpant pakaruoklio kilpą.
 
kietai užveržiant duonkepė į peleną
įsiduobėjusi ataušus kniumba
ankšta ertmė buvimo žemėj trumpa
skubėk suspėti pasiilgti žemės
 
tylūs link tavęs postilės žodžiai
idant vėl ir mes taisytumbim kelią
 

KELIO ĖJIMAS. MAŽVYDAS - DAUKŠA

Vladas Braziūnas

I
kelyje nematyti žmonių nei sodybųŽiema. Nuotrauka Jono Danausko
vien tik žvyro šviesa pro nusvirusį gluosnį
vakarėjantis kelias sužibo it gluodenas
ir atsidavė žemės sapnuojančiai dykrai
 
pasiliko vien žmonės jų kelias išėjo
ant pečių užsimetęs veršenikę sutrintą
ėjo naktį ir matė kaip krinta ir krinta
kaip po kojomis plakas apakę šešėliai
 
laka šunes levai jų apatišką kraują
veršenikės raumuo pripumpuoja per nauja
kelio žvyro šviesos neįmatomas įsčias
 
sakinys dar negimęs dar kaupiasi riksmas
su savim dar tik kalbas bet žino įvyksiant
šitai eit jusump žodis dangaus karalystės
 
II
DAUKŠA iš ryto žąsparniu sušluodavo ugnim bekūnį
šviesos vaiduoklį šermukšniu ir kiečiu
pašerdavo namų benamę dvasią rėkiant kėkštui
iš lėto imdavos diena pasauliui griūvant
 
gimdyvių kietis tiesia šviesų tiltą
išeit ir grįžti pertekus pareiti
pažįsta įsčios patekantį vaisių
virkštelę kerpant pakaruoklio kilpą
 
kietai užveržiant duonkepė į peleną
įsiduobėjus ataušus kniumba
ankšta ertmė buvimo žemėj trumpa
skubėk suspėti pasiilgti žemės
 
tylūs link tavęs postilės žodeliai
idant vėl ir mes taisytumbim kelią
 

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2008.10.08