EILĖRAŠČIAI APIE "POSTILĘ" IR MIKALOJŲ DAUKŠĄ   Fragmentą iš Aldonos Puišytės „Elegija Mikalojui Daukšai" skaito aktorė Gražina URBONAITĖ Judita Vaičiūnaitė. Vitražas Vilniaus universitetui Aldona Puišytė. Elegija Mikalojui Daukšai Vladas Mozūriūnas. Jau varpinėje skambino šešias... Algimantas Kaminskas. Kėdainių kronikos Genė Sereikienė. Eilėraštis Mikalojui Daukšai Balys Gaidžiūnas. Kėdainiams Vitolis Laumedys. Kalbėkim lietuviškai Bernardas Brazdžionis. Antikvariatas Janina Brokevičienė. Mikalojui Daukšai Vladas Braziūnas. Daukšai Vladas Braziūnas. Kelio ėjimas. Mažvydas-Daukša

VITRAŽAS VILNIAUS UNIVERSITETUI

Judita Vaičiūnaitė

1. Spaustuvė

 

Įžiebkime žvakę ir dulkes nupūskime –

Wilniuie metuose wiešpaties 1595

spaustuvininkai jėzuitai dar triūsia,

archaiškais rašmenimis sudėsto

lietuvišką žodį p a s a u l i s –

jo nebeuždengs nei juodas morų aksomas,

nei maro drobulė,

gaisrai nesudegins tos spaudžiamos knygos,

pro šimtmečių kruviną triukšmą išgirstam,

kaip daužos tamsoj

Mikalojaus Daukšos širdis,

iš nežmoniško džiaugsmo,

kaip aklas elgeta ima skambinti varpais,

o Vilniaus varpų toks viltingas gaudimas,

pašėlęs gaudimas,

kad sudreba ginklai ant sienų,

šventųjų paveikslai ir kryžiai,

ir kaustytos skrynios,

ir krosnių žalieji kokliai,

prabyla ugnies ir medžio dvasia židiny,

Medeinė, Žemyna, Perkūnas,

aikštėj palei miesto šulinį

lietuviškai šnekasi moterys,

tolsta jų skambantis juokas,

bet amžiams išlieka puslapiuose

švelnūs jų žodžiai...

ELEGIJA MIKALOJUI DAUKŠAI

Aldona Puišytė

 

  Fragmentą iš Aldonos Puišytės „Elegija Mikalojui Daukšai" skaito aktorė Gražina URBONAITĖ

 

Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta,

tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų

šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų:

tėvų žemės, papročių ir kalbos...

(M. Daukša. „Prakalba į malonųjį skaitytoją”)

Klausyk, mano tauta, lietuviško žodžio ir

sergėk

jo skambesį gryną. Kuo būtume šiandien gyvi

po karo ir maro, po negandų šitiek, o varge,

jei žemėj žemaičių vešėtų gaji atskalūnė

gėlė –

kalba svetimoji, kaip šauktume motiną,

seserį, kokiais

vardais pavadintume vandenį, ugnį, girias,

kaip suptume vygę, dainas kaip

dainuotume; kuo gi

pridengtume mirusio širdį nuo gruodžio gėlos,

raudas jei išduotume užmarščiai,

tą skaistvario dulsvą

švytėjimą, kurs mūsų gentį sujungia pro

amžių ūkus.

Ne lobių gausybė, ne žemių platumas sudaro

liuosybę ir jėgą, ne skeptras valdovo sunkus,

krauju apšlakstytas, ne rūmai, kur, prigimtą

būdą pamiršę,

lyg povai kokie apsikaišo visokiom spalvom,

ar skiedros bei plūduras, šokantys marių

paviršiuj,

vien bangai paklusę... Nebūkit, sakau, tarsi

dūmai,

išblaškomi vėtrų be ženklo... Štai švyti po

pėda kažkas:

tai molis gimtinės ir veriantis jo raudonumas,

čia dūlančio verksmo buveinėj ir mus juk

užkas...

Laikykite sandorą, nesgi kerštaująs –

pikčiau už Judošių,

kai vandenys plakas putoti ir ardo smėlėtus

krantus:

jie atneša sąnašų tvaiką, kur žuvys bekalbės

užduso,

gelmių išsigandę, kur šėlsmas chaoso kurtus...

Jau mano kelionė saulėlydžio pusėn pasviro.

Vai sopa man širdį prieš tamsą ir būna baisu

vienatvėj, kai klausiu: ar balsas vien

šaukiančio tyruos,

ar gyvojo žodžio sakytojas šičia esu?..

 

 

JAU VARPINĖJE SKAMBINO ŠEŠIAS...

 

Vladas Mozūriūnas

Jau varpinėje skambino šešias.

Viršum namų dangus iš lėto aušo.

Pro langą krito balzgana šviesa,

Ir gelsvas vaškas ant žvakidės aušo.

 

O jis vis rašė. Žodžiai pamažu

Eilutėm tiesėsi ant balto lapo.

O daug kas sakė: ši kalba pražus.

Kam judint akmenį ant seno kapo!

 

Ne, ji nežus. Atgims ir pražydės.

Poetai kurs, jos skambesį išgirdę,

Ir liaudis, vos pažinusi raides,

Jo šitą knygą įsidės į širdį.

 

Dar sakinys. Dar tęsiasi mintis,

Dar paklusni jo rankai plunksna bėga.

Skliautuotos celės iškilni rimtis

Tyloj rytinėj įsisupus miega.

 

Kada jis pažvelgė į ūkanas nykias,

Senasis miestas buvo jau pakilęs.

Padėjo tašką. Užpūtė žvakes.

Taip buvo baigtas rankraštis „Postilei”.

 

 

KĖDAINIŲ KRONIKOS

 

Algimantas Kaminskas

III. Žodis mokslo

 

Nors sunkiai pro juodą spalvą, per kliūtis

žmogus pradėjo tapti žmogumi

sau ir savyje. Suprast pradėjo –

ne vien karde ir maldose esmė.

Kas yra žmogus? Kas? Nihil et omnia?

Nihil? Jeigu niekas, tai ką reiškia

gotikos šauksmas iš kruvinos širdies,

ką reiškia protas, degintas ant laužo?

Omnia? Jei viskas – kuo prasideda

ir baigiasi gyvenimas ir žemė –

tai kuo pateisint veidmainystę, skausmą,

tiesos ieškotojų kančias, karus?

Kuo pateisint paremtą jėga niekšybę,

o jėgą, tapusią įstatymu?

 

Mikalojaus Daukšos šauksmo aidas –

lietuviu gimei – mokėki būti juo

ir garbinki senolių palikimą –

nuskrido per parapijas pamokslais.

Kiek nedaug norėjo šis kanauninkas.

Mylėjo savo žemę. Tačiau šimtai

dievo tarnų net šito nenorėjo.

Kiekvienam darbe ir žingsnyje, ir nore,

ir meilėje, tikėjime ir žody

kiekvienam, akimirkoj ir valandoj,

ar kalbant, ar kaimo vaikščiojant keliu

balti vaikų veidai ir akys,

ir galvutės saulės skaidrume

neleido būt kitu kitiems ir sau.

Jis atėjo į mokyklą pas vaikus,

pakėlė baltą ranką ir pasakė –

mylėkite ir gerbkit savo kalbą

labiau už duoną, garbę, už turtus.

Ir lyg didysis pranašas nuėjo jis

per amžius išdidžiai į amžinybę.

 

Rudenį, darbams dar nesibaigus,

į mokyklą atvežė vaikus tėvai.

Jautėsi nedrąsiai šie drąsuoliai.

Neįprasta tai buvo mokykla,

jog mokė logikos, gramatikos,

istorijos ir aritmetikos bei

nematytų, negirdėtų paslapčių,

kaip Kulviečio buvusioj mokykloj.

Gerieji žmonės sunešė knygas.

(Viešpatie, iš kur jų žemėje tiek daug!)

Į mokslo vandenis vaikai paniro,

lyg į pasaulį kitą būt įžengę.

Bet mokykla greit buvo užmiršta.

Pirmoji neganda. (O jų kiek bus!)

Augs ir merdės šis mokslo daigas.

Vėl atsigaus. Gal ne toks stiprus,

ne toks tiesus, bet visada prie jo prieis,

nusilenks kilniausiai, išties ranką –

vaikų būrį į istoriją nuves.

 

Atėjo badas. Toks nelauktas ir baisus,

klasėje suolai atšalo, sienos

aprasojo, nebylumo svorio

neatlaikę. Lenta tuščia lyg kaltė,

lyg nuosprendis už kaltę ir sutrikę

durys nebežino, ką galvot,

ir ar kalbinti tave dabar,

Mykolai Funkciau. Likai vienas.

Visus rektorius išvaikė badas.

Vaikų nepaleidžia guoliai,

apgobę sunkumu, tvaiku. Vėl

negera dregmė delnuos ir kaktose.

Tu likai. Visais laikais ir visada

kažkam reikia būt pirmam. Reikia.

Ar tu tai žinojai? Abejoju.

Nes gyvenimas – buvo tau tiesa,

o tiesa – buvo tau gyvenimas.

Nebuvai galvos pridengęs mantija:

mokslo laipsnio nesuteikė tau niekas.

(Išminties ir proto laipsniai nepridės.)

Buvai kilnus ir išmintingas –

mokyklos sunkią dalią paėmei

per pusę su vaikais. Protu

ir duona dalinaisi tu su jais,

neieškodamas garbės ir pinigų.

Pageltę laiko lapai išsaugojo

tavo vardą mums, Mykolai Fukciau.

Susimąstau apie tave. Koks tu buvai?

Ko nekentei ir ką mylėjai? Į ką

dabar esi tu panašus? Į mane? Praeivį,

skubantį namo, kur atversta knyga

laukia alkdama? Tu panašus

ir kuriam mes esam godūs visada,

ir be kurio nebūtų šiandien mūsų.

 

Daugiau ne trisdešimt garbingų metų

miesto burmistras ir poetas miesto

Steponas Jaugelis po aikštę vaikštė.

Jis Telega. (Šį vardą tėvas gavo.

Sūnus darbais padarė jį garbingu.)

Namus išgriovė amžinai, paskendo

gatvės laike ir žolėse. Pilys,

valdovams sutrūnijus, sutrūnijo.

Senoliai praeity ištirpo, su žeme

suartėję neatskiriamai. Karus

pakeitė marai. Medžius išlaužė

audros. Tylūs malūnai keitė vėjus.

O jis paliko mums kur kas daugiau,

kas netrūnija, neišblėsta, ką dulkės

aplenkia iš tolo, kas nesensta,

kas nemiršta, jaunas lieka,

ką prieš šimtmečius ir šiandien

magišku žodžiu vadiname – KNYGA.

 

Žmogus jėgų suranda ir pakyla

aukščiau dienos pilkumo ir laiko

trupinių. Prie Krakių augo vaikas.

Melavo kunigui klausykloje,

norėdamas pajusti dievo galią

ir įsitikinti ar jis yra.

Ištisas dienas, užlaužęs galvą,

paukščių mėlynais takais bėgiojo.

Mokyklos suole vienas skaičiais žaidė,

knygas skaitė, keistus paveikslus braižė.

Tapo raštvedžiu Griškevičium. Dienos

grasė popieriais užversti, dulkėse

palaidoti. O jis protu tikėjo.

Gyveno virš laiko ir ne laike –

Žemaičio garlėkys – vienas, išdidus,

Lietuvos padangių Magelanas.

Virš laiko trupinių save iškėlė

iki žmogaus norinčio ir galinčio

pakilt nuo žemės ir skraidyt. Lėktuvai

jo – fantastiški, bet su šių dienų

sparnais. Archimedo sraigtas – jų širdis.

Tačiau jautėsi kiti už jį aukščiau.

Lig kaklo dulkėse tupėdami,

jie šaipėsi iš laiko pranašo.

(Bet genijų visų tokia dalia!)

Nelaimingas tas, kuris pralenkęs

savo laiką, lieka gyvent jame!

Šioj nelaimėj laimę jis surado –

gyvenimo neilgo didžią prasmę.

Į paliktus kadais laukus, takus

sugrįžo Pietario bičiulis Katkus.

Neleido jam nurimti ir užmigti,

tarp naktinių posmų, užtvarų aukštų,

žandarų ir seklių besiblaškąs

Mikalojaus Daukšos šauksmo aidas – tauta

jau ne tauta, užmiršus savo kalbą.

Lietuvišką milinę užsimetęs,

ėjo jis į žemę ir į žmones. Žodį

nešė jiems, kurio iš jų išmoko,

paprastą, lietuvišką ir gerą.

Didysis agronomas pagarbiai

bučiavo suskirdusias rankas,

knygą joms įduodamas slapta. Vaikus

lietuviškoj mokykloj mokė rašto,

langus užsidangstęs nuo piktų akių.

Nekentė niekšybės. „Revoliucija...

visur... aš prikabintas.” Už laisvę

pirmas buvo, nebodamas savęs.

Ramus, didingas žilų senolių ainis,

nepriklausomas, stiprus kaip žemė.

Balanos gadynės sūnus ir tėvas.

Žmonėse žmonėms užaugęs, jis buvo

lietuviškiausias iš visų lietuvių,

toks paprastas ir gyvas. Svajojęs

apie Lietuvą, kurią šiandieną turime.

KĖDAINIAMS

Balys Gaidžiūnas

Mano jaunystės metų mieste,

Tavo siaurose gatvėse ieškojau rytdienos! –

Mačiau, kaip nuo senų namų nukrinta tinkas

Ir protėvių išmargintos palangės skyla…

Tada degiau ugnim svajonių,

Mylėjau seno miesto žmones,

Tikėjau, po tamsių laikų atkils diena saulėta…

Tenai praėjo rudenys ir žiemos,

Ieškojau Mikalojaus Daukšos pėdų,

Kurias ir dulkės klostė, ir lietūs plovė –

Jisai jaunystėj iš gimtų Babėnų ėjo

Žiūrėdamas į Smilgą, Dotnuvėlę ir Nevėžį…

Šiandie ir tolumoj matau,

Kaip iš svetur atėję vyrai

Perkūnui garbinti šventyklą griovė –

Jos vietoj augo mūru blizganti šventovė,

Lyg svetima pilis dangun iškilusi.

Atėjo Radvilos – Perkūnas, Jonušas –

Manasis miestas kūrė reformatų sostinę.

Turtais, šviesa ir laisvėmis jisai garsėjo.

 

MIKALOJUI DAUKŠAI

Genė Sereikienė

Tavo žingsniai

Dar aidi,

Tavo medis

Dar auga,

Tavo žodis atgyja…

Ar perskaitys Lietuva,

Kad reikia kalbėti

Tėvų kalba,

Kad esame

Vienas kūnas –

Kristuje,

Tėvynėje,

Jos žodyje,

Maldoje?

Kad gali būti

Stipri mūs tauta,

Papročiais,

Kalba,

Žeme gimta.

Janina Brokevičienė

Krito žodžiai tylūs kaip sniegas.

Tylūs žingsniai per Varnių šventorių.

Rožinio karoliais bėgo

Ar šnarėjo lapai brevijoriaus.

 

Po maldų, be poilsio trumpiausio

Nuo vertimų per naktis galvos nekėlė.

Katekizmą ir Postilę, tarsi auksą

Delnuose Tėvynei Lietuvai iškėlė.

 

Dar šešioliktasis amžius slinko,

O lietuvis jau kalba gimtąja skaitė.

***

Prie kuklaus medinio jo paminklo

Daukšos gatvėj, stiepiasi eglaitės.

 

Bernardas Brazdžionis

Ten Tacito lapai pageltę

Pro geiančiai šaltas miglas,

Pro liūtį praeina, pro šaltį

Ir atveria aisčių salas…

 

Regiu ten bylojantį Daukšą

Postiloj aukštaičių tarme,

Kad laikosi tautos ne auksu,

Ne turtais nusėta žeme;

 

Kad gentys gyvena gyvuoju

Tėvų ir senelių žodžiu…

Ir amžių aušrinėm alsuoju,

Ir Skargos pamokslus girdžiu.

 

Ten Simono Daukanto Būdo

Žemaitiškai ūžia giria,

Ten Poškos mužikas nubudo

Ir verčia velėną, aure!..

 

Ir teka per kronikas kraujas

Ir vilnija ten Vilija,

Pekla su Žemėpačiu kaujas, –

Ir gęsta tautos Gabija…

KALBĖKIM LIETUVIŠKAI

(Mikalojui D. – 400)

Vitolis Laumakys

skleidžias lapelis

toks žalias šviesus

šimtmetė vėl kelias

žalių spindulių

erdvę pripildo

žalia šviesa

vienintelė gimtoji

lietuviška kalba…

 

…giružė žalia…

…žali ąžuolai…

…žalgiris…

…Žalgiris…

…kalena gandrai…

…vyturys pilkas…

…rūtų vainiką…

…varlė karalaitė…

…pamotė pikta…

…artojas arimą…

…močiutės malda…

 

tiek grožio skaidrumo

tiek meilės erdvėj

kalbėkim lietuviškai

dėkokim už tai…

 

Vladas Braziūnas

DAUKŠA iš ryto žąsparniu sušluodavo ugnim bekūnį

šviesos vaiduoklį šermukšniu ir kiečiu

pašerdavo namų benamę dvasią rėkiant kėkštui

iš lėto imdavos diena pasauliui griūnant

gimdyvių kietis tiesia šviesų tiltą

išeit ir grįžt pertekus praeiti

pažįsta įsčios patekantį vaisių

virkštelę kerpant pakaruoklio kilpą.

 

kietai užveržiant duonkepė į peleną

įsiduobėjusi ataušus kniumba

ankšta ertmė buvimo žemėj trumpa

skubėk suspėti pasiilgti žemės

 

tylūs link tavęs postilės žodžiai

idant vėl ir mes taisytumbim kelią

 

KELIO ĖJIMAS. MAŽVYDAS - DAUKŠA

Vladas Braziūnas

I

kelyje nematyti žmonių nei sodybų

vien tik žvyro šviesa pro nusvirusį gluosnį

vakarėjantis kelias sužibo it gluodenas

ir atsidavė žemės sapnuojančiai dykrai

 

pasiliko vien žmonės jų kelias išėjo

ant pečių užsimetęs veršenikę sutrintą

ėjo naktį ir matė kaip krinta ir krinta

kaip po kojomis plakas apakę šešėliai

 

laka šunes levai jų apatišką kraują

veršenikės raumuo pripumpuoja per nauja

kelio žvyro šviesos neįmatomas įsčias

 

sakinys dar negimęs dar kaupiasi riksmas

su savim dar tik kalbas bet žino įvyksiant

šitai eit jusump žodis dangaus karalystės

 

II

DAUKŠA iš ryto žąsparniu sušluodavo ugnim bekūnį

šviesos vaiduoklį šermukšniu ir kiečiu

pašerdavo namų benamę dvasią rėkiant kėkštui

iš lėto imdavos diena pasauliui griūvant

 

gimdyvių kietis tiesia šviesų tiltą

išeit ir grįžti pertekus pareiti

pažįsta įsčios patekantį vaisių

virkštelę kerpant pakaruoklio kilpą

 

kietai užveržiant duonkepė į peleną

įsiduobėjus ataušus kniumba

ankšta ertmė buvimo žemėj trumpa

skubėk suspėti pasiilgti žemės

 

tylūs link tavęs postilės žodeliai

idant vėl ir mes taisytumbim kelią

 

---

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]