Papročiai Patarlės ir priežodžiai Jurgis Pabrėža apie žemaičių papročius Simonas Daukantas apie lietuvių papročius

Papročiai – įprasti, nusistovėję poelgiai, tapę nerašytomis elgesio normomis.

• Papročiai, priešingai negu įpročiai, pirmiausia yra ne psichologinė, o sociologinė sąvoka, nes daugiausia susijusi ne su pavienio žmogaus, bet su visuomenės gyvenimu.

• Lietuvių senieji papročiai susiję daugiausia su žemdirbių patirtimi. Lietuvoje juos mažiau, negu daugelyje kitų Europos tautų, yra paveikusi krikščionybė.

• Iš darbo papročių Lietuvoje nuo seno labiausiai paplitę talkų ir pabaigtuvių papročiai. Juose dažnai atsispindi tikėjimas magiška pradžios, aukojimo reikšme (pavyzdžiui, pirmosios vagos paprotys).

• Kalendorinių švenčių papročiai artimi darbo papročiams ir susiję su žemės ūkio darbais (parugė, sambaris), metų laikų kaita. Dalis įėjo į krikščioniškas šventes.

• Daug šeimos papročių susiję su žmogaus gyvenimo svarbiausiais įvykiais: gimimu (apgėlai, gimtadienio, vardadienio minėjimai), vedybomis (mergvakaris, piršlybos), mirtimi (ilgės, budynės, pakasynų vaišės).

• Vadinamiesiems visuomeniniams papročiams būdinga savitarpio pagalba ir solidarumas (bičiulystė, skerstuvės, vakaronė), parama nukentėjusiajam (bandžiulystė, padegėlis).

• Vienas iš pirmųjų lietuvių ir žemaičių papročius aprašė Simonas Daukantas. Daug įdomios medžiagos šia tema paliko ir Jurgis Ambraziejus Pabrėža (pamoksluose).

• Paskutiniais metais lietuvių liaudies papročius daugiausia yra tyrinėjusi Angelė Vyšniauskaitė, Stasys Skrodenis, Stasys Gutautas, Pranė Dundulienė, P. Pečiūra ir kt.

[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]