paprochiai.jpg (11894 bytes)

SIMONAS DAUKANTAS APIE LIETUVIŲ PAPROČIUS

Simonas Daukantas. Antano Rimanto Šakalio graviūra.

 

 


(Fragmentai iš Simono Daukanto knygos „Lietuvių būdas”.
Kaunas, „Sakalo” leidykla, 1935. P. 71-85. Kalba netaisyta.)

Vestuviniai lietuvių papročiai

Senovėje kalnėnai ir žemaičiai didžiai vėlai tepačiavos, nesgi pirm 30 metų vyriškam pačią vesti, o motriškai už vyro tekėti tarė dėl pačiudums nesveika, o dėl namų didelė nenauda esanti, ką šiandien patarlė tebstigavoja minavojama: „Žilė galvoje, velnias uodegoje”; nesgi iškaršti tėvo namuose mergaitei ar eržilui goda buvo, jei tiktai nuo savo darbų vyru, o mergaitė ūkės vilkėja vadinama buvo; nesgi vyriškas ir motriška nueiti į kapus su rūtų vainiku per didžią sau garbę turėjo. Todėl senovėje jaunikiai ir nuotakos 40 metų turėdamys tikrais dar žaliūkais tebebuvo: kaipogi ilga mergausena ar jaunikausena ant jų pačių naudos buvo. Nesgi mergaitės, nubengusios sunkiuosius darbus pas savo tėvus, tuojau verpė ir audė sau ant tėvų duonaSimono Daukanto gimtojoje sodyboje Kalviuose ir drabužiu lig ištekančios, kas vadinos pas juos kraitį kloti; nuo to paties regima yra, jog juo sumitusi buvo merga, juo didesnį kraitį suklotą turėjo, turtingesnė buvo ir veikesniai gavo vyrą, kursai ją vesdamas ne vien didį turtą sau rado, bet ir mergą it kūgį gavo, prie kurios galėjo pats pasišildyti, o jos kraičiu plikį iš savo butos išvaryti; nesgi ir nuotakos pačios neieškojo sau turtingų vyrų ir negeidė jų turtuose tižti ir lepinties, kaip šiandien kad daro, nes narsių žaliūkų, lėtos ar ūkės vyrų veizėjo: kaipogi pačios ne vien šeimyną vienos butos, bet trijų, keturių butų savo kraičiu galėjo apdaryti. Piningų nežinojo ir jų niekam nereikėjo, nesgi mokesnių niekam nemokėjo, duoklių nedavė ir rinkliavų nežinojo: kaipogi visi liuosi sau gyvendamys dirbo.

Vaikeliai taip pat, atlikusys pas tėvus sunkiuosius darbus, sėjo sau pasėlę, paskiaus auglius taip pat tėvų duona ir drabužiu, beje: skynė skynimus, plėšė plėšimus, laikė sau arklius ir, ką tenai išarė, tą vis sau paturėjo ir tada teskiedės nuo tėvo namų, kad buvo labai įturtėjusys ir peuni, jog galės laimingai ir patys ypačiai gyventi.

Nuo to gali kiekvienas aiškiai manyti išmintį ir gudrybą senovės lietuvių, kurie liepė savo vaikams iš mažų dienų sau dirbti, ne kitam kam ir, sekdamys paukščių būdą, tuo kartu teišleido vaikus iš namų, kad jau su visu buvo galintys patys kaip jei tėvai ūkę vilkti. Nesgi pačiuoties jaunoje jaunystėje tarė neišvargstamu vargu esant; todėl šiandien dar dainėje dėl persergėjimo yra dainuojama mergaitei ištekant:

Sunku rasis, seseraite,
Kad puodelį kaisi;
Jei užtrino neturėsi,
Į puodelį neįdėsi,
Juodos neįsrėbsi, ir t.t.

Todėl šiandien dar seniejai, regėdamys jaunus ištysėlius savo lėtas brukant ir su mergaitėmis gluosniuojantis, persergsti juos, mindamys pelėdos balsą naktimis oliuojančios, sako: „Ką vystysi, ką vystysi? Liepos lapu, liepos lapu”. Nuo ko galėjo jaunuomenė sau lemti, kas nutiks jiems ilgainiuo gluosniuojantis; todėl girdamys vyrišką šiandien dar sako: „Žmogus svieto regėjęs, arba šilto ir šalto prityręs, arba vilko nage buvęs, arba vilko neštas ir pamestas, arba ūkės vyras, lėtos vyras, karės vyras”. Senovėje lietuviai, būdamys pagonimis, laikė savo namuose po kelias guloves, tarp kurių viena vyresnė buvo ir žmona vadinos nuo to, jog namuose jo žmonystą vedė, todėl už kitas didesniai godojama buvo, ir taip dar šiandien senu įpročiu sakoma yra: „Aš tau leisiu mano dukterį į žmonas”, kurią žmoną jaunikis tokiu būdu vedė sau į namus. Kiekvienas oliavas jaunikaitis, užsigeidęs sau gulovės ir numanydamas kame norint pobūdą mergaitę, jodė tankiai į nuotakos kiemą jos tėvų lankyti ir nuotakai tuo tarpu savo lėtas brukti. Ilgainiuo įsipažinusiu, jei juodu vienas antrą mėgo, tad jaunasis paskyręs vyrą išmintingą, bylį, malonį ir mandagį tarp savo bendrų, kursai piršliu vadinos, siuntė jį pas nuotaką, kurios tėvai, jei nebaidės jo ir sutiko ant to, tad patys pakvietusys du, tris artimuosius savo gentis ar didžius prietelius leido į jaunikio namus, idant jie tenai apveizėtum jo gyvenimą ir išsijautotum: ar vis tiesa yra, ką piršlys apei jį buvo pasakojęs. Tie perveizėtojai vadinos ūkvaizdžiais, beje: perveizėtojais jaunojo butos ir to viso, apei ką piršlys buvo pasakojęs. Radusys vis tą, kas buvo kalbėta, apent pagrįžo pas nuotakos tėvus, nuo kurių buvo išleisti ir, jei anie vis tą patvirtino, ką piršlys buvo kalbėjęs, tad nuotaka davė ranką jaunikiui, kursai ją akivaizdoje pabučiavo ir žiedus sukeitė ir keimarį riešutą suvalgė, nesgi iki šiol motina jaunąjį ir piršlį riešutais vaišino. Paskuo visi linksminos ir gėrė porą dienų nuotakos namuose, kas vadinos ūkvaizdžius pergerti.Telšių "Insulos" ansamblis Žemaitijos buities muziejuje

Nujau abi pusi tiekės į suvodbą, beje: suvedimą, nuo žodžio vesti arba kozas, nuo žodžio kasos, kurias jaunajai nukirpo, kurią gėrynę šiandien dar iš gudiško žodžio vesele (linksmybe) vadina. Tiekės į tą veselę abiejuose namuose tokiu būdu: pyragus ir kepenes arba pečenkas kepė, alų darė, drabužį siuvo. Tuo tarpu jaunoja pati savo gentis ir prietelius į suvodbą kvietė, o jaunasis vėl nuo savo pusės savuosius. Taip besitiekiant jaunasis siuntė jaunajai dovenas (taip nuotaką mergaitę po ūkvaizdžių pradeda vadinti) per savo bendrus savo karės žirgą, ragotinę ir kardą ar kalavijų, rodydamas tuomi, jog yra karės vyru, jog ištekėjusi už jį ras sau gaspadorių, užtarytojį ir apgynėjį. Jaunoja, arba nuotaka, taip pat nuo savo pusės per savo gentis nusiuntė jam prieš savo tėvo kardą ar ragotinę ir jaučių porą, idant atkaliai parodytum, jog ji yra karės vyro duktė, ūkės vilkėja ir turi sau apgynėjį; vienok pasogą nuo žodžio sekti, beje: kraitį, kurs jaunąją sekė, jos tėvai, ginklus sukeitusys, kelias skrynias į jaunojo namus nuvežė, likusįjį kraitį po suvodbos pusę metų buvus ar ilgesniai teatdavė pagal to, kaip ant ūkvaizdžių buvo sukalbėta. Jei tuo tarpu kas norint vieną ar antrą tarp jaunųjų išvainiotum taip, jog katra norint pusė atsakytum nebtekėti, tad tėvai atsakančiosios pusės turėjo ne vien dovenas prieš dovenas antrai pusei pagrąžinti, bet dar ūkvaizdžių iždą užmokėti; jei to geruoju nedarė, tad, į tiesą ištikus, per sūdą vis tą atgavo antra pusė, kuri tarėsi abydyta palikusi. Pačiuodamies, gentybą lig trečiosios kartos tesaugojo; ir taip, brolis galėjo, broliui mirus, savo brolienę vesti, posūnis, tėvui mirus, savo pamotę, ką galima regėti sandarose lietuvių parusėnų su vokyčiais metuose 1230 padarytose, kuriose popiežius Inocentas III užgynė jiems tolesniai tą bedaryti.

Pasitiekus po kelių nedėlių, kaip buvo sutarta, jaunasis sukvietęs savo gentis, susiedus ir prietelius, tarp kurių vienas buvo jų vyresniuoju arba gaspadoriu, vadinamas marčelga nuo to, jog marčią martavo. Taip pat tarp motriškųjų viena buvo paskirta už gaspadinę, kuri viešne vadinosi, ta visą godą ir žmonystą jaunojo pusės turėjo vesti, svečius, užvis jaunosios gentis, išvaišinti jos tėvo namuose, idant kiekvienas paliktų ištiestu. Taip pasirėdžiusys iškilo į jaunosios namus, vyriškiejai raiti, motriškosios važiuotos. Visi tie jaunojo svečiai vadinos vėdliais nuo to, jog keliavo parvėdlauti savo jaunuojui žmoną.

Tuo tarpu jaunosios namuose prieš tą dieną, kurioje jaunasis turėjo atjoti, nuo vakaro jau taip pat jaunosios gentys buvo sukviesti vėdlių laukti, kursai vakaras pintinių vakaru vadinos nuo to, jog mergaitės tenai susirinkusios rūtų vainiką pynė (kursai medis pagal jų nuomonės žiemą ir vasarą žaliuoja), jaunajai galvą šukavo, kasas į bizas pynė ir drabužiais išeiginiais darė, guodžiodamos ir linksmindamos jaunąją, kuri nuliūdusi vis verkė, jau gailėdamos savo jaunų dienų ir jaunų draugių, ar rasi minėdama nežinomą savo atentį; kiti svečiai gėrė sau, per visą naktį smuikoms smuikuojant, arba, kaip šiandien sako, muzikantams griežiant; jaunuomenė šokinėjo, večiejai užstalėje midų ir alų vempė ir šnekėjo vėdlių laukdamys.

Ryto metą vakarop, atkeliavus jaunuojui su vėdliais į jaunosios tėvo namus, linksminosi ir gėrė dieną ir naktį maž temiegodamys per tris ar keturias naktis, trečiąją ar ketvirtąją dieną vėdlių gaspadinė, tai yra viešnė, turėjo pasielgti, beje: pasirodyti ar turtinga yra; nesgi nuo jos turtų apei visą jaunojo kiltį jaunosios gentys sprendė; čia buvo diena, kurioje garbė ar gėda vėdliams prasidėjo, nesgi iki šiolei jaunosios tėvai svečius vaišino, dabar pradeda juos pestėti jaunojo viešnė. Toje dienoje galėjo regėti, kas per Lietuvos žmona yra, kuri savo išminčia, gudryba, buklyba ir mandagumu bei švelnumu ir bylumu visas šios pasaulės žmonas pranokė; nesgi reikėjo jai tą dieną visus numylėti, su visais gerti, bet pačiai neapsigerti, juokuoti, bet padorumo neperžengti ir visiems įtikti. Čia ji atdarė savo skrynias, skrynales, prikrautas pyragų įvairių įvairesnių ir skanių skanesnių, kepenių ar pečenkų kvepiančių kvepiantesnių, visokių gyvolių, žvėrių ir paukščių kieminųjų ir medinųjų, midaus, alaus seno senesnio, stiprio stipresnio: vietoje vynų ir varėlkų gėrė kumelės pieną nugiežėjusį, trumpai sakant, vieno paukščio pieno tenai nebuvo. Kas dar yra stebesniu, vis pačių valgiai, gėrimai ir skaniniai ne svetimys buvo. Niekas nieko neprašė ir negedavo, vis po savo snukiu turėjo, vienas su kitu kalbėjo ar dainiavo, vėdlių tiktai marčelga vienas dabojo, kad visi viso pertekę būtų, ir ko jis tiktai pasergėjo nesant ant stalu, užgavus jam su lazda į grindis, tas tuojau ir kloti ant stalu. Trumpai sakant, stalai arba skomiai nuo Dievo dovenos lūžo; ir taip per tris, keturias kiauras dienas ir naktis linksmindamos gėrė ir valgė, tarp dienos ir nakties perskyros nenumanydamys.

Atėjus trečiajai ar ketvirtajai dienai, kartais ir šeštajai dienai, sutemus naktį ėmė vėdliai marčią martuoti, beje: į kelį rėdyti, taip pradeda tuo kartu jaunąją vadinti. Kaip iki šiolei visi linksmi buvo, taip dabar visi nuliūdo, už vis jaunosios gentys ir namiškiai, minėdamys, jog išleidžia malonią, mandagią ir gražią mergaitę į svetimus namus ir į svetimus žmonis. Todėl jos gentys, kurie vadinos pasekėjai nuo žodžio sekti, jog marčią sekė, idant žinotum, ar į tuos pačius namus ją vėdliai nuves, į kuriuos buvo žadėta, tie pasekėjai, stabydamys marčią graudingai verkiančią, taip dainiavo:Zofija ir Jurgis Gaižauskai

„Ar tu neturėjai tėtušio, matušės,
Ar tu mūsų nemylėjai,
Ko netekusi buvai?
Kas nu bemazgos tėveliams kojeles?
Kas bekurstys ugnelę?
Kas beaugins žaliuosius rūtelius?
Kas belesins margąsias višteles?”

Vėdliai vėl nuo savo pusės skatino marčią rėdyties ir į vyro namus keliauti. Pirma žodžiais ir dainėmis varžės, ilgainiuo, idant tą perskyrimą godingesniu parodytum, juoku dėjusys ištiko į kardas, ir vėdliai su pasekėjais varžydamies marčia susigrūmė, noris vėdliai turėjo pasekėjus pergalėti ir marčią nuo jų išveržti, vienok be kraujo praliejimo visą tą kovą taip padoriai ir bukliai atliko tarp savęs, jog patys moninykai savo klajume geresnės mūšos nebūtų parodę, kaip kad vėdliai nuo pasekėjų marčią išverždamys. Paskuo išvedusys vėdliai marčią laukan įsodino į ratus su jaunomis mergaitėmis ir vėdlavo ją į namus jaunojo apklėstą būriu jaunuomenės, kuri visa raita ir ginkluota dainiavo ir krykštavo, leliodama kaipo pergalėtoja; tarp visų vienas tiktai marčios važnyčia girtu nebuvo. Nes jog tas dingosi visados naktį, tad jaunojo namiškiai, išgirdusys vėdlių klegesį, išėjo su žiburiu midaus kaušu nešinys už kiemo vartus, idant įvažiuodamys į kiemą vartų šulų neišverstum; atvažiavus prie vartų, gaspadorius apžvalgė su žiburiu po tris kartus ratus, ar nesugedę yra ir ar įvažiuos laimingai į kiemą, saugodamos, idant paskuo vėdliai nesakytum: kieme jiems nelaima nutikusi; paskuo davė marčiai, ratuose sėdinčiai, atsigerti iš kaušo midaus, rodydamas tuomi, jog tame kieme yra žmonys geros širdies, pakeleivingus ir trokštančius gerbiantys, bei sakydamas: „Šitai ugnelė šventa; neraudok, martele, kurią, kaip pas tėvelius saugojai, taip ir pas mumis saugosi”. Keliavežys, pavežęs po trobos anga marčią, pats nušoko nuo ratų ir, įsmukęs į trobą, pašoko ant kėdalę, abrūsu apdengtą, rodydamas, jog negirtu yra; jei jis tenai ant viena koja nepastovėjo, tad namiškiai išstūmė jį laukan pro antras duris ir abrūso nuo marčios už kelį nebgavo. Visas tas atsargas dėl to vien darė, idant kokia norint nelaima kelėje ar kieme nenutiktum ir linksmybė į verksmą nepersikeistum. Įvedus marčią į trobą, keliavežys nušoko nuo kėdalės, o marti jam skersai pečių abrūsą antrišo už kelį. Sėdusys marčiai ant suolu, midu vaišino, o mergaitės nuliūdusios jos kasas šukuodamos dainiavo tais žodžiais:

„Nustosi, mergužėlė, savo vainikėlio,
Vargsi vargužėlius,
Rūpinsies rūpesnėliais ir t.t.”

Tuo tarpu trobos asloje padėjo kniūpstį minkytuvį, ant jo viršu pagalvę arba podušką, ant kurią pasodino jaunąją, uždegė vaško žvakę ir visi sėdinčią jaunąją apstojo; pabengus dainę, tėvas tarp oriųjų su degančia žvake stovėjo, o, motinai per mažą grandelę plaukų kasą jaunosios pervėrus, tėvas uždegė. Tą patį darė ant dešiniąja ausia, ant kakta ir pakaušėje. Paskuo motina pastatė midaus kaušą ir duonos riekę jaunosios skreite, pirma tėvai apėjo apsuk jaunąją, paskuo visi svečiai taip pat greta apėjo, kiekvienas vyriškasis metė piningą į midų ar alų, o motriškosios praeidamos dangstė jaunąją marškinių stuomenimis. Toliaus vėl dainiavo tą patį, ką pirmiaus; taip apnešusys duoną ir midų apsuk jaunąją, duoną padėjo ant stalo, o alų išgožė per slenkstį. Kėlusys jaunajai, piršlys antgėrė jaunuosius. Jaunasis pagėręs sėdosi užstalėje godingoje vietoje, tuo tarpu jaunąją apvedė apei sukurtą ugnį tris kartus; keliavežys pastatė kėdalę pas ugnį, ant kuria pasodinusys namiškiai jaunąją numazgojo jos kojas, kuriuo vandeniu apšlakstė visus esančiuosius, mazginius, baldus, galvijus, trobesius ir lovą jaunuojums. Paskuo, užrišusys jaunajai akis, davė medaus paskomėti ir bočius jai tarė: „Smailumas ir lėlo leidimas yra visu didžiausim ydim motriškųjų, todėl ant viso turi užsimerkusi būti, kas tau nepridera, ir žodžiais maloniais kaip medu saldžiais turi visados kalbėti, nesgi visu didžiausis pasiėmimas kiekvienos žmonos yra saugoti namuose ugnį ir viežlybumą užlaikyti”. Toliaus vadžiojo jaunąją po visus trobesius, kuri kožnas duris turėjo užgauti su koja ir klabinti, it būtų norinti atidaryti. Tuo tarpu žinys, taip vadinamas kunigas, prie kožnų durų bėrė iš saujos grūdus ant jaunosios galvą, tardamas: „Dievai mūsų tave laimins visame gyvenime, jei seksi jų įsakymus ir trūsiai vilksi savo ūkę”. Pagrįžus į trobą, atrišo jaunajai akis, o jaunasis, visą tą laiką užstalėje persėdėjęs, kėlės ir prie jaunosios prisiartino. Žinys pirma antgėrė jaunąjį su jaunąja, paskuo svečius, ant galo pripylęs pilną taurę midaus metė po kojas jaunuojum, tardamas: „Toks yra galas nedoros meilės”, kurią jaunasis sumyniojo. Žinys vėl tarė: „Lai būna visados judums meilė stangi, stipri ir tikra”. Ant galų galo jaunajai nusegė vainiką ir, kasas nukirpus, nuometu galvą aprutulo, kuri tačiaus vainiką ant nuometo dėvėjo iki sūnų pagimdanti. Vienok sunku šiandien pasakyti teisingai, kaip moteris laimino pirm 1000 metų; nesgi paskesniuose laikuose visa, kas yra užrašyta apei tą daiktą nuo krikščionių prašaleičių, kurie, skaugėdamys didelios garbės lietuviams, ir visu išmintinguosius jų įpročius ir įstatymus išjuokė ir išpeizojo dėl to vien, jog jie buvo pagonų, ne krikščionių. Todėl skaitytojį į tą prašau tetikėti, ką iki šiai dienai dėvimys žodžiai tebrodo ir ką pats jaunu būdamas esi regėjęs ar bočius savo ir tėvus pasakojančius girdėjęs.

Tuo tarpu pasekėjai, išveržus jiems, kaip viršiaus regėjom, marčią, vėl suėjo į jaunosios tėvų namus, kurie buvo su vėdliais išvažiavusys ir tenai, gieždamys apmaudą, jei kurio dar tarp pasekėjų akys ne širdis benorėjo, tas valgė ar gėrė; noris vėdlių smuikos buvo išvažiavusios su marčia, vienok pasekėjinės čia dar tebebuvo ir smuikavo, linksmindamys namiškius ir pasekėjus; nes be jaunosios ilgu jiems rodės, todėl apsiginklavusys ėmė marčią sekti, ketėdamys vėdliams apent ją išveržti; vienok kelėje nebgalėjo jos bepanokti, bet turėjo į pat namus jaunojo vyti, kuriuose kaip vėdliai jaunosios namuose buvo godos svečiais, taip šie dabar jaunojo namuose buvo pirmaisiais svečiais ir taip pat už didžiuojuj stalui sėdėjo, kurių viešnė dabar turėjo numylėti jaunojo gentis ir namiškius, ir tuomi pasirodyti, jog jaunoja buvo ūkinyko, ne įnamio, duktė.

Taip atkeliavusys pasekėjai įkandin į jaunojo namus, tris keturias dienas valgė savo viešnės pyragus, kaip pirma kad valgė vėdlių viešnės jaunosios tėvų namuose. Ilgainiuo pasekėjai apveizėjusys trobesius su marčia pradėjo gedauti, jog nesą jos butoje to, ką piršlys buvo sakęs ir ūkvaizdžiai regėjusys. Nuo ko juoku dėjusys susibarė: kaipogi vėdliai įtarliojo pasekėjus žvalgytojais esant, kurie supykusys kibo į ginklą ir ketino grumties, jei vėdliai teisybės nedarytum, kurie, norėdamys geruoju susitaikinti, sutarė tarp savęs sūdą, į kurį apskundė piršlį kaipo melagį ir vylėjį, kurį sūdžios turėjo pakaltinti; nesgi pasekėjai stigavojo, jog jis jaunosios tėvams gyręs ir sakęs, jaunojo butoje būk esančios medaus šulinės, pieno prūdai, stogai lašinių paltimis kloti, o dabar šie to nieko nerandantys. Ant galo sūdžios nusprendė piršlį, kaipo melagį ir vilioką, idant daugesniai jaunų žmonių neapgaudinėtum, į sausą medį pakarti. Tuo tarpu vėdliai, norėdamys piršlį nuo pasekėjų išveržti, vėl susigrūmė ir šiuo atveju pasekėjai nuo vėdlių išveržti jį turėjo, kurį išveržusys į šiekštą įdėjo; vienok vėdliai, pasekėjams dekretą berašant, į piršlio vietą pastatė jo kalinyčioje ilginių kūlį, piršlio drabužiais apdarytą, o patį iš kalinyčios išleido. Pasekėjai girti ir it būtų to nenumanantys, perskaičiusys akivaizdoje dekretą, iš apmaudo, nerasdamys namuose sauso medžio, į svirtį pakorė. Taip pasekėjai, nugiežusys apmaudą ant piršlio, su vėdliais vėl suderėjo ir lygiai su piršliu vėl kelias dienas ir naktis gėrė; ilgainiuo, kad vieniems kailiai išrūgo begeriant, kitiems įkyrėjo, tad į namus beišsiskiedė.

Visa tas buvo, kad svietas sau dirbo ir niekam dar nevergavo, nes ilgainiuo išlepusi diduomenė ištižo ir, smeigdamos ir gudindamos į šalaujų, beje: lenkų, gudų, vokyčių ir į kitų šaldrų įpročius, užmiršo ir pamynė po kojų tą šventą dabą savo bočių prabočių; vienok kiti žemlionys ir ūkinykai neseniai dar tokiu būdu gėrė savo suvodbas, kas dar ne vien atminama tebėra, bet ir vardai pačių svečių jų kalboje tą tebstigavoja, o jų šašuolėtis tarp vargdienių žmonių iki šiai dienai yra šventai užlaikomas; ir taip, šiandien dar jaunasis vietoje savo ginklų siunčia jaunajai vadui savo žodžio avelę ar raištį, o ši atkaliai jaunuojui savo marškinius ar pirštines. Nuo ko tūli prašaleičių mulkiai parašė, jog lietuviai pardavojantys savo dukteris jaunikiams į žmonas.

Kiti lietuvių papročiai

Gyvenant tokiose traškančiose girėse ir vienkiemiuose, rodos, reikėjo lietuviams, kaip kalnėnams taip ir žemaičiams, didžiai nuožmiais žmonimis būti, bet atkaliai svetimų linkan didžiai buvo jaukiais, maloniais ir didžią žmonystą savo namuose vedą ir viešes per daug didžiai saugoją; nesgi nėra žmogaus pasaulėje, kurs būtų buvęs Žemaičiuose, o nebūtų tenai įsigėręs ir nenumylėtu palikęs, užvis jei jis sukalbėti su jais galėjo. Pirmasis jų darbas buvo nuvesti svetį, kaip sakiau, į pirtį, išpėrus paskuo gerai jį išvaišinti ir šiltoje troboje išgulinti ir, taip išmylėjus, dar jį palydėti, kad jam nieko pikto kelėje nenutiktum: kaipogi žodis pats svetys, svečias paeita regimai nuo žodžio svetimas. Pirmoja goda buvo senovėje pas lietuvius kiekvieną svetimą keleivį ar paklydusį taip numylėti savo namuose, jog jis namie nebūtų buvęs taip ištiestu, kaip tenai. Per vis tame daikte motriškosios skotojos pasielgti, kurios visą žmonystą vedė, nuo ko, kaip sakiau, žmonomis vadinos. Vaišino svečius džiovinta, kepta męsa, sūriais, varškėmis, kiaušiais, sviestu, pienu, medu, tarp gėrimų midu šimtergiu, alu, nugiežėjusiu kumelės pienu; nesgi varielkos dar nežinojo. Tuos gėrimus davė svečiams iš ragų gerti, nuo ko sakoma tebėra ragauti, raginti, beje: liepti jiems iš rago gerti; vyriškiejai tankiaus gėrė iš kaušų, taip vadinamų paauksytų kaukolių savo neprietelių, karėje nuveiktųjų. Vaišinos iš tokių stotkų ne vien ūkinykai, bet ir patys kunigaikščiai savo puotose: kaipogi Vytautas, didžiasis Lietuvos kunigaikštis, keldindamos į Lietuvos karalius metuose 1428 garsioj Lucko gėrynėj, kurioj daug karalių pasitiko sukviestų, tarp kitų dovenų Vytautas padovenojo teutonų ciesoriui Zigmantui auksytą tauragę savo bočiaus Gedimino, to taurio, kurį jis buvo pas Vilnių ant Taurio kalnu nušavęs. Pagėrus svečiui, vaišindamys davė užsikąsti kėpių arba plonių kvietinių, ar pūrinių kakalėje ar ant anglimis keptų, kuriuos šiandien, noris kitaip keptus, pyragais tebvadina nuo to, jog iš ragų gerdamys pūrų duona užkandos, nuo ko iki šiolei visokią mielių raugo duoną pyragais tebvadina. Nesgi vaišindamys svetį ragina gerti ir pyrago kąsti ir ragindamys nesako prašau, bet prašom, beje: mes prašom, idant tuomi parodytum svečiui, jog visi, kas vien yra kieme, taip jį myli. Ant galo regėdama žmona svetį pakeliantį gerti ir negalėdama jo viena numylėti suvadino visą šeimyną ir kiekvienam liepė pakarčiuo svetį antgerti, kurs taip pat turėjo atliepti kožnam, ir tuo kartu žmona teliovės svetį raginti, kad jis užstalėje apsalęs užsnūdo.

Lietuvių papročiai, užbaigus javapjūtės darbus

Rudenį, javus nuo lauko nuvalijusys, per kelius trūkius arba mylias važiavo viešėti į gentis ir giminę, kurią lankydamys užtruko po dvi, tris nedėlias. Taip pat kuriai norint linksmai notie namuose nutinkant, beje: įsikuriant į naujus namus, kurią gėrynę įkurėmis iki šiol tebvadina, arba pačią vedant ar ištekant, kaip dabar regėjom, gėrynes kėlė, svečius kvietė ir tenai paprastu būdu juos mylėjo ir vaišino, dainiuodamys ir garbindamys savo vyrus, karėje kritusius už liuosybę savo tautos, ar girdamies savo gyvenimu ir turtais šnekėjo; todėl šiandien dar yra sakoma: „Kas girtas nebagotas, tas ir dvės, nieko neturės”. Taip pat, javus nuo lauko nuvokusys, kėlė gėrynę namiškiams, kuri apjavėmis vadinos; taip pat kulti pabengę gėrė gaubės gėrynę nuo žodžio gaubti, jog javus į namus buvo sugaubusys. Trumpai sakant, didžiuosius darbus nubengusys džiaugės ir linksminos, nešykštavo ir turtų negrobėjos, kaip šiandien dar yra sakoma: „Ne saulės amžių gyvensi, arba lobis kūlis, arba po vargų malonu ilsėti”. Nė kokio tokio daikto geriamo ar valgomo nebuvo jų namuose, kuriuomi nebuvo savo svetį vaišinusys, todėl šiandien yra sakoma, gavus kokį keistą daiktą, laikyk, sako, astankai, rasi kokį norint gerą žmogų pamylėsi ir pavaišinsi, nuo ko sakoma tebėra: „Tas žmogus su astanka arba su rytu gyvena”. Todėl svetys senovėje lietuvių namuose, kaip viršiaus minavojau, paukščio pieno nebūtų gavęs. Šiandien nabagai nuvargusys, žudomys, vis nori dar žmonysta pasielgti; tankiai išmintingam svečiui į jų namus įėjusiam, neturėdamys kuomi jo pamylėti, pradeda verkti ir jam guosties prispaudimais ir neteisybėmis, to vien dėjusies, idant svetys neturėtum jo už piktos širdies žmogų netartum jį paiku gaspadoriu esant.

Nuo to, ką iki šiol pasakojau, gal manyti kiekvienas, jog didžiai karingi yra buvę, drąsi, kantri bei narsi karėje žmonys, o namuose dori, maloni ir taiki ūkinykai, noris visados ne vien ginkluoti namie brūzdė ar kelionę keliavo, bet pačiose suvodbose ginkluoti linksminosi, paojaus nevengė tardamys: „Nuo vilko bėgęs, mešką sutiksi”; kaipogi ne vien reikėjo saugoties nuo pikto žmogaus, bet ir nuo pačių smarkių žvėrių, kurie jų traškančiose girėse liulėti liulėjo. Todėl reikėjo tuo įtimpos pratinties, kaip juos paveikti ar gurinti savo skudrumu, greitumu ar spėka. To neminint, tankiai dar kilo vaidai ir barnės tarp pačių baltsermėgių, ar pilksermėgių ir rudsermėgių valdimierų, kurios barnės visados bengės kare. Ant galo reikėjo grumties su svetimomis tautomis, kurios tankiai dyko į jų kraštą įsigrūsti ir juos nuvergti, prieš kurias tuo įtimpos turėjo stengti ir kariauti lig paskuojojo, norėdamys liuosais išlikti ir po seno gyventi. Dėl to ne stebūklas yra regėti senovėje lietuvius kalnėnus ir žemaičius ne vien smurčius ir narsius karėje, bet dar viešėse, gėrynėse ir namuose visados ginkluotus. Ne vien pati vieta (kaip sakiau), kurioje gyveno, skatino juos ant karių, bet patsai jų karingas būdas tenai traukė: nesgi mylintys per visą savo liuosybę, kurios iki pat savo gyvos galvos neišsižadėjo ir nuo neprietelių iki paskuojo ją gyniojo: kaipogi turtus, lobius, lepumą, noris visos pasaulės, per nieką turėjo, vieną tiktai savo liuosybę kaipo lėtos daiktą godojo ir gerbė: už vis ilgainiuo, kad nedori krikščionys, užsidengusys lėkulu savo tikybos, suokė kardu juos krikštyties, vildamies, jog tuo pragumu tegalėsią juos nuvergti ir tarp savo gyvolių paskaityti; todėl toje gadynėje lietuvis, kalnėnas ir žemaitis, norėdamas dar liuosu mirti ar po seno gyventi, turėjo su ginklu gulti ir kelti, idant visados būtų rangiu drausti ir ramdyti savo neprietelius, dykstančius išplėšti jo liuosybę, visu brangiąją, nuo paties Dievo jiems duotą, doveną, kuriuos tankiai nuveikusys, atmonydamys savo žalas ir gieždamies ant jų apmaudą, nusiaubė plačiai platesniai, toli tolesniai jų kraštų sritis, belikdamys po savęs akmenį ir vandenį.

Viežlybumą saugojo ne vien kalboje, apdare, indose, bet ir visuose namuose; nepadorių ir goslingų žodžių veltuo ieškosi jų kalboje; nesgi būdamys romio būdo, retai tevaidijos ir tebaros ir apmaudą ant vienas kito tankiaus veikalu ne žodžiu giežė. Goslybos neapvežėjo ir nelėbavo, krūpaudamys, kad neištižtum. Elgimos su svietu visados buvo mandagus ir švelnus, kame nesusitikęs su žmogu tuojau savo mandagumą reiškė sakydamas: „Dievali, padėk”; jei buvo pažįstamas tuojau klausė: „Ką beveiki, ar sveikas? Sveikas Naujų Metų sulaukęs”; sveikai perleisti ir kitų besveikam sulaukti linkėjo. Ne vien susitikęs, bet praeidamas pro šalį, kas būt esąs per žmogus, sako jam: labas rytas, laba diena, labas vakaras, laba naktis, pagal laiką. Reikalaudamys ko nuo konorint, ar paguodos sau ieškodamys, visados nuo tų žodžių pradėjo kalbėti, galvą savo lenkdamys: „Tamistos sveikatos atėjom pasiteirauti ar pasijautoti, arba nuo tavo baltos galvos atėjom paguodos ir malonė lūgoti”. Antgėrė svetį visados sakydamys į pažįstamą: sveikas – į nevisai pažįstamą: būk sveikas; pagėrus svečiui ar pavalgius taip pat jam sveikatos geros linkėjo, sakydamys: ant sveikatos, ir dėkavodamys, jog vaišę jų priėmė arba kaip jie kad sako: už jo gerą širdį. Apdare visados padorumą saugojo, nesgi plikų alkūnių, atdaros cacynės svietui negailino; plaukų kaktoje neraitė, marškinių išeiginių, kaip sakiau, plačias rankoves ties delnomis ir antį visados su segele susegtus laikė; mergvaikių paklausais tarp jų neantsiklausi. Vasarą, kas devintąją dieną, paskuo krikščionimis tapusys, kas subatą, ežeruose ar upėse maudėsi, žiemą pirtėse mazgojos, kas nedėlios rytą marškinius ir kelnes baltas perkeitė, ir ta gaspadinė už visu didžiausią gėdą būtų sau turėjusi, kurios šeimyna juoda būtų dirvose arusi ar pievose šienavusies; nesgi balti drabužiai buvo jų visu didžiausia išeiga, ką stigavoja patys žodžiai šiandien dar jų kalboje tebesantys, kaip viršiaus minavojau. Ne vien drabužėje, bet indose viežlybumą užlaikė, nesakysiu, jog mazginius tris kartus dienoje mazgojo pagal to, kaip tris kartus valgė, bet dar suolus, stalus, palanges, langų ir durų troboje staktas ne vien iš vidaus, bet ir iš lauko mazgojo, ką šiandien dar keleivis keliaudamas nuo pat Lydos ligi pat Rygos papilio regės kame nekame noris tarp nuvargusių tą senovės dabą. Trobų ir namų aslas kas dieną šlavinėjo, o kiemą ir laidarą nedėlioje kartą, nesgi vasarą ant kiemo veja pokaičiavo medžių ūksmėse; ne vien kiemą ir laidarą čystą laikė, bet pačias pievas pavasarį grėbstė. Nuo ryto, pusryčioti eidamys, visi prausės ir abrūsu didžiai ilgu šluostydamies meldėsi, kaip anie sakė, už skendinius, paskuo galvas šukavo su šepečiais, savo prasmu dirbtais. Mirti nė vienas nebijojos, bet sirgti ar luošu tapti nė vienas prie gyvo kaklo nenorėjo; nesgi sergąs ar luošas, regėdamas nebeišgysiąs, dievams save aukavo ugnėje degindamos; ne juk žmogaus kūne stiprume visa jo sveikata yra, todėl nuo visa to, kas kūną lepino, silpnino ir gadino didžiai saugiai vengė, o visa naudojo, kas būtų galįs kūną stiprinti ir tvirtinti; ir taip, pirmuoju jų darbu buvo savo kūną gryną laikyti; todėl kožname kieme pirtį sau turėjo, ir tas ne ūkinyku vadinos, kurio kieme jo nebuvo, į kurią kelias dienas nuleidę, kaip sakiau, ėjo mazgoties, į kurias regis įprato Ryme būdamys ir per 14 metų Valakų žemę valdydamys, nuo kur pagrįžusys pas save jas įkūrė, o rasi jau ir pirmesniai jas turėjo, nėra raštuose randama, kuriose ne vien kūną čystijo, bet dar nuo daug ligų vaistijos, užvis nuo peršalimo: kaipogi šaltame krašte gyvendamys tankiai liuobėjo peršalti, girėse brūzdamys ar tolimas keliones keliaudamys. Tose pirtėse stiprino kūną tokiu pragnumu: nebtverdamos tenai nuo šilimos ir varvindamys prakaitą, šoko stačiai į eketį žiemos vidu, speiguotie, ir tenai per kelias valandas panėrę vėsinos, paskuo iššokusys vėl ėjo į pirtį kaitinties. Ne vien vyrai žaliūkai tą darė, bet kūdykėliai mažtiteli, išsprūdusys raudoni, it iš ugnės ištraukti, po sniegus it po puokus voliojos, atvėsusys vėl bėgo į pirtį. Vasaros vidu įkaitusys upėse ar ežeruose, kaip sakiau, maudės. Taip užgrūdintas kūnas nuo mažų dienų neb kūnu, bet jau plienu buvo, ir nė kokia liga į jį nekibo, todėl šimtą ir pusantro šimto metų ant svieto ištvėrė. Ant galo nuo mažų dienų pratinos visados trūsėti, sunkius sunkesnius darbus trivoti ir maž temiegoti, nesgi krūpavo, idant slinkaudamys ir lovose bibsodamys neištižtum, purpti ir pūti nepradėtum. Todėl ir apdarą tokį tedėvėjo, koks kūno nelepino: kaipogi Ringaudas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, didieji Lietuvos kunigaikščiai, po dvi, tris dešimtis milijonų svieto savo ūkėje valdydamys, lobius ir turtus visu didžiausių šios pasaulės viešpačių turėdamys, nė apsirikusys negėrė kito gėrimo, kaip tiktai čystą vandenį, valgius sausus tevalgė ir namų avikailiais tedarės; nes ir taip elgdamies ir tokį storą drabužį dėvėdamys, galybe savo kitus viešpačius gandino ir nuo visų buvo godojamys ir garbinamys, noris kailinuočiai.

Susirgusys vaistijos, beje: gumbuodamies metyles gėrė, nuo putmenių lipštukais ar ievų kaišenomis vaistijos; įkirtusys ar padūrusys sviesto sulčia užpylė, kad nekirmėtum; koją ar ranką palūžusys gluosnio metūgėmis apsukuo prie kita kitos apdėjusys, lentelėmis plonomis suveržė; išnirusys kits kitam attraukė koją ar ranką; nudegusį ugnėje putelių uogomis traiškė; nutvilkusius druska sūdė; dyguliui duriant, lydekos žandus sudeginusys gėrė arba kraujį medijonais leido. Krislui į akį įkritus, vėžio girnas leido; lielišai duriant, alksnio žalį lapą prie lielišos dėjo; liežuoniui į kojos išliežius įsimetus, variu sūdė; kūdikiui kirkšnims iššutus, kirmgraužomis sūdė; srėnoms skaustant, taures pirtėje statė; nuo pavėtrės arba antkryčio šišnakus valgė, nuo kosulio žalčio lunkus krimto; ausie skaustant, svogūną ant anglimis iškeptą pritvėrė, nuo niežų godų sulčia vaistijos; opai arba ronai atsivėrus, beržų blizgėmis sausino. Akims skaustant, šaltenėje prieš saulę tekančiame, akis mazgojo; klynui piaunant (visu labiausiai ligai tame krašte), devinspėkes gėrė; svaitėjančius olungės lizdu smilkė; pašalusį straipstį, pirštą, ausį ar nosį, žąsies ar kiškio taukais tepė; girgždėlei rankoje girgždant, vilnonu siūlu aprišo tą vietą, kurioje girgždėjo; kaklą užėmus žekes vilnonas prakaituotas šiltas ar avižas sukaitintas prie kaklo tvėrė; dantims geliant, gelžgalį ant dantų dėjo, rėmui piaunant arba sriegiant, landuoniai geliant…, užspringusiam į pečiomenčių tarpą su kumščia niūkterėjo. Sunkiose ligose, jei viršaus minavotos vaistys nemačijo, tad iš šventos ugnės išsėmusys raudonas pirkšnis gėrė ir apžadus dievams darė; jei ir tas nemačijo, tad patys save aukodavo dievams, degindamos ant malka, idant nebvargintum ilgesniai ant svieto, kaip viršiaus minavojau.

Lietuvis, tai yra kalnėnas arba žemaitis, visados yra linksmos širdies žmogus, keliaudamas, dirbdamas, kame būtų ne vargstąs, visados niūniuoja ar dainiuoja. Nuvargęs ar rūpesningas savėp niūniuoja, tarsi kutindamas širdį laimingesne atenčia; linksmu būdamas dainiuoja skaidriu balsu, tarsi it kitus norėdamas palinksminti savo džiaugsmu. Visu didžiąja jų linksmybe buvo viešės, beje: pasiregėjimas genties su genčia arba pažįstamu, kaip viršiaus minavojau. Įrankiais jų linksmybės buvo ilgi iš trijų skilų sudėti apalio medžio trūbai, nukamieni ir truputį pakumpi, per pusantro sieksnio ilgi, stipriai sukibyti, nukaišti ir laibai tošėmis nuvyturti, kuriuos vadino trimiečiais, jog iš trijų dalių buvo sudėti; tais trūbais skatino kareivius į kovą kariaudamys; pūtė aukas dievams aukaudamys, nabaštikus laidodamys, kaip viršiaus minavojau; vadino juos dar sutartiniais nuo to, jog vieni trūbijo, o kiti atlieptinai dainiavo sueimuose: kaipogi Kiauleikio nabaštikas, 137 metus turįs, 1836 metuose miręs, jis pasakojo, jog dar atmenąs, kaip liuobėjusys subatos vakarą nuo saulės užsileidimo lig saulei patekant sutartines dainiuoti. Ir taip, susiėjusys į vieną kiemą motriškosios ir vyriškiejai vieni į tuos trimiečius pūtusys, o kiti dainiavusys atlieptinai, nuo ko ir dainės yra taip pat sutartinėmis vadinamos. Šiandien dar didžiai retai tokių trūbų begalima regėti, nes paprastai tirškina vario trūbelius, kuriais meškinykai meškas tancina po kaimus vadžiodamys. Tų trimiečių balsas yra graudžiai malonus, daugiaus rūstas, nekaip linksmas, keliąs klausantiems aitrą ir gailestį, kursai savo gausmu, graudingumu lyginos su šios dienos variniais karės trūbais. Tokie Lietuvos trimiečiai yra jau minavojamys 1180 gudų raštuose, kaipo įvairiu ir neregėtu daiktu. Taip pat vamzdžiais vamzdijo jaunuomenė iš mauknos karklų ar blendies padirbusys pavasariais lig žievei neprikepus; bet tų vamzdžių turėjo piemenėliai molio pypynes, su kuriomis pavasarį ožaičius ir jėraičius po laukus ganydamys tancino. Antras įrankis jų linksmybės buvo kanklės, pavėdžios per savo skvarmą į cimbolus, su stygomis taip pat geležinėmis ir varinėmis; jų gaudesys yra trumpas ir kimus; smuikomis, arba skripyčiomis, taip pat smuikavo savo prasmu; nes tarp tų visų įrankių dainės buvo visu didžiausia linksmybe, kurias dainiavo darbą dirbdamys, ilsėdamys ar linksmindamies; ir taip, kožna notis jų gyvenimo turėjo sau ypatingą dainę, kurių palaikai šiandien dar kame nekame yra girdimys. Garsus raštinykas Rėza, sulasęs jų kelias dešimtis, apskelbė svietui metuose 1825, taip pat Simanas Stanevičia metuose 1829 Vilniuje, kurių daugioje vietoje galima regėti gaidos aitrą, laibumą ir švelnumą kalbos bei gailingumą širdies. Kitos linksmybės jaunuomenės, apei kurias jau didumą minavojau, buvo ritinis, pilynė, suopynė, stutės, tabalai, žiužis ir lauminėsena, kurios ne vien linksmino, bet dar pratino juos guvuman ir skudruman.

Visa gudryba senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, buvo ta, jog visa, ko vien reikiant, patys sau steigė, idant svetimo nereikalautum, kaip motriškosios, taip ir vyriškiejai; ir taip, motriškosios verpė, audė ir dažė savo drobes ir milus įvairiomis barvomis nė nuo ko nemokomos, pačių dažyvėmis savo prasmu. Vyriškiejai taip pat strūnijo sau visus trobesius, svetimo meistro nereikalaudamys, dailidavo ratus, važius, šlėdes arba šlajas ir rages. Vokyčiams užgulus jūrines jų pilis, beje: Klaipėdos, Liepojos, Lėlupio ir Daugavos, kad nebgalėjo patys su svečia šalia per jūrą beprekioti, tad, nebgaudamys nė nuo kur gelžies žambių nuoragams, iš medžio juos dirbo; todėl nuo senų laikų tariama yra: „Lietuvis išjoja į girę raitas, o parvažiuoja važiuotas”. Taip pat įrankius, kuriais namus strūnijo ar dailidavo, patys sau kalo nė nuo ko nemokomys; nesgi šiandien dar taria į žmogų rūpinantis įsteigimu kokio daikto ir dejuojantį nesugebėjimu, sako: „Akių pasiklausk, arba buklus ir su žąsia moka arti”; kaipogi pagal jų nuomonės žmogus, ką paregėjęs, tą turi padirbti. Ir taip, jų grąžtai, kaltai, strūnos, skaptai, skritulės, kirviai, skliutai yra pačių dirbti. Lygia dalia dailidavo sau patys namų baldus, beje: kubilus, bosus, verpeles, aktainius, legeres, rakandas, pintines, kurvius, rėčius, kretilus, sietus, sėtuves, minkytuvius, lovius, raugtines, kipius, geldas, muldas, taip pat ir kitą butos padargą sau tiekė: plėskes, apnasrius, brizgilus, strangus, tinklus, krytis, kampus, venterius, riužius, kinkymus, pavalkus, kamantus, ienas; trumpai sakant, visa, ko vien butai reikiant, vis sau patys savo prasmu dirbo. Perkaršęs bočius lazdos sau nepirko: su ievine, savo liekne išpiauta, krūpštinėjo. Lygia dalia motriškosios pirkinių negeidė ir už visu didžiausią gėdą būtų sau turėjusios svečios drobės nuometą sau ant galva vyturti ar sermėga apsivilkti; nesgi jų staklės, skietai, mastuvai, lankčiai, vytuvai buvo jų vyrų dirbti. Tą jų gebėjimą ant visokio amato galima šiandien dar regėti.

Kas nežino šiandien tokių vyrų, kurie, niekame nemokęsi ir nė balsės rašto nežinodamys, laikrodžius skambinančius dirba, kurie savo laibumu ir tikrumu gali lyginties su visų didžiųjų meistrų arba dailidžių ziegoriais. Taip pat Luoba, rašto nemokėdamas, iš akmenėlių, paupiais surankiotų, barvas trindamas, abrozdus į bažnyčias ir koplyčias tėplioja. Metuose 1790 Mančys, dailidė, nuo visų dar minimas, ketino ratus padirbti, kurie be arklių rietės, nes, negavęs nė nuo vieno 100 muštų medžiagai paskolyti, turėjo liauties nuo savo ketėjimo, nieko nenuveikęs. Kurią dieną nieksai į tą netikėtum, jei šiandien anglai, 40 metų buvus, nebūtum tą nuveikę. Pasaulė stebėtumės į lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, protą ir buklumą, kad būtų buvusių toje žemėje akylų didžturčių ar kunigų, kurie būtų suteikę pragumą jiems svietą regėti ir mokslą savo amato permanyti, todėl nerasdamys nė nuo ko sau globos miršta nuo svetimo svieto nežinomys. Tuo tarpu prašaleičiai vis taria, jog mūsų krašto žmogus gyvolio proto, ne žmogaus, teturi, nesgi nieko garsio nepadaro, vienok teisinga atentė nuspręs teisybę, ir tada ne tam bus bėda, kurs norėjo, o negalėjo, bet tam, kurs dėl lobio ar skaugės kitų, galinčių ką garsį nuveikti, nešelpė ir neglobė.

Čia dar pridursiu bengdamas tą, ką Gvagninas, raštinykas, galop XVI amžiaus pasakoja savo garsiame rašte apei kalnėnus ir žemaičius, tarp kurių pats gyveno ir visa regėjo. „Žemaičių kraštas, sako jis, noris yra platus, tačiaus neturi stiprių pilių, tiktai vietoves arba miestus ir kiemynojus arba sodas jau karališkas, jau poniškas. Tame krašte yra vyriausiu perdėtiniu storasta, nuo lenkų karaliaus patvirtintas, kursai iki savo gyvos galvos rėdo ir kurio karalius negal išmesti be didžio lyčiaus. Katalikų vienas vyskupas tėra. Žmonys gyvena žemuose ir pailguotinuose namuose, kurių asloje ugnis kūrinasi, pas kurią gaspadorius su šeimyna sėdėdamas visus savo gyvolius ir namų padargą mato: nesgi po to stogo be kokio perdorio ir gyvolius tenai laiko. Diduomenė vietoje stiklų iš ragų, tauragėmis vadinamų, geria. Žmonys yra drąsi, skudri ir ant karės pagebsni, kariauja šarvoti visokiais ginklais, už vis ragotinėmis. Arklius mažus teturi, kuriuos matydamas, niekados netarsi galinčius butos darbus nuveikti ir karės žygius atlikti. Žemę aria medžio noragais, ne gelžies; tas dar yra stebūklingesniu, jog jų gruntai yra kieti, ne smiltėti. Paprastai aria sau medžio noragus po juosta pakišusys, idant, vienam nulūžus, netrukdamys kitą antmautum. Nekurie storastos, norėdamys palengvinti orę, įsakė laukus arti gelžiniais noragais; jei tą metą ir atentį nepaderėjo javai dėl giedrų ar lytų taip, kaip svietas kad buvo geidęs, tad pradėjo jis stigavoti, jog nuo gelžinių noragų javai nevykstantys, nesgi kito lyčiaus nenumanė. Storasta krūpaudamas, kad svietas įpuolęs į rūpesnį nepatraktum, liepė vėl po seno mediniais noragais laukus arti. Tame krašte, sako, yra traškančios girės ir lieknai, kuriuose, svietas pasakoja, jog vėlės kanakados rodančios. Niekame nėra taip gražio medaus, kaip Žemaičiuose, nesgi maž vaško teturi ir didžiai yra baltas. Girės yra jų turtų klėtėmis, bitys paprastai drevėse po gires veisias. Iki šiol dar daug yra tarp žmonių netikėlių, kurie juodus žalčius ir driežus, kaipo sargus savo namų, laiko ir gerbia, kuriuos nekurias dienas šeria akivaizdoje visos šeimynos, kuri apstojusi vampso; jei kokia nelaima namuose nutinka, tuojau taria namų sargą alkaną ir nepagerbtą esantį.”

„Žemaičiai, visa nuo lauko nuvokusys, rudeniui bengantis, kas metą didžią šventę šventina tokiu pragumu: visi su pačiomis, vaikais ir šeimyna susirenka į vienus namus, stalą arba skomį šienu pakreikia, ant kuriuo stuopą alaus ir šalip jos priešais du kukuliu duonos padeda. Paskuo atveda gyvolių visokios veislės patiną ir pačią, kuriuos aukauja tokiu pragumu: visų pirma žynys, kalbėdamas maldą, uždaužia su lazda gyvolį, paskuo kas vien esąs muša tam pačiam gyvoliui per galvą, šonus ir kojas ir kitus straipsčius, arba člankus, sakydamas: tau, dievali žemeliukų, aukaujame ir tau dėkavojame, kad mumis šį metą sveikus ir viso pertekusius užlaikyti teikeis: dabar tavęs meldžiame, idant mumis toliaus gūžtumei, nuo gelžies ir ugnės saugotumei, nuo antkryčių, marų ir nuo visokių neprietelių mus glemžtumei.” Ant galo męsą gyvolių aukautųjų išvirusys valgė, ir nuo kiekvieno valgio šmotelius, lig nepradėjus valgyti, į pastalę ir visas namų kerčias mėčiojo: „Še jums, žemeliukės, imkite nuo mūsų auką ir valgykite besveikos”. Tada visi pradeda linksminties ir vaišinties. Vėliavą karėje žemaičiai turėjo tokią pat, kaip jei kalnėnai, juodą, raudonuose laukuose. Gyventojai to krašto, it kaip kiti lietuviai, dėvėjo pilkas sermėgas; būdu, daba, kalba maž kuo teįvairauja nuo kitų lietuvių kalnėnų, apei kuriuos tuojau papasakosiu.

Lietuva didžiai giringa, kaip jei Žemaičiai, turi versmes ir daugybę plačių ežerų, kurie į mares pavėdauja; be to, daugybė upių irklinių, beje: Tripentė, Svisločia ir Beržinė į Niperį teka, o ta paskuojoja į Uksinę arba Juodąją marę sriaumia; Nemunas, Nerė, Naručius, Daugava ir Goiva į Žemaičių jūrą.

Gyvoliai visokios veislės Lietuvoje yra smulki. Žmonys nuvargę kaip pilalėse arba miestuose, taip ir kiemuose ar sodose gyvenantys didžiai sunkia vergyba nunovyti; nesgi kožnas gyventojas yra prie žemės prikaltas. Į namus gyventojo įėjęs gali kaip tinkamas lėbauti, valgomą daiktą ar drabužį neklausdamas paimti ir patį iki smerčio primušti: vargšas niekame paguodos neras ir niekas jo neužstos ir piktadėjis paliks nesudraustu. Gyventojai prie savo pono dėl kokio norint lyčiaus be kukulio negali pasirodyti, kursai, jei ir prileis prie savęs, kukulius atims ir, nieko gero nepadaręs, pas storastą arba tėvūną jį nusiųs teisybės sau melsti; tie vėl, noris antrus kukulius priims, teisybės vienok nepadarys: nesgi Lietuvoje kožnas žodis teisybės nuo sūdžios yra auksu sveriamas. Gyventojai penkias dienas, o kartais ir šešias dvare dirba, panedėlį tiktai savo darbui teturi, didžiai tankiai nedėlios dienomis (nesgi svietas švenčių nešventina) visus darbus dirba, beje: aria, sėja, šieną piauna, javus nuo lauko vokia ir kulia. Tas dar yra stebūklingesniu, jog klausiant, dėl ko šventą dieną dirba, atsako: „Ar nereikia ir nedėlios dieną valgyti”. Duokles, arba rinkliavas, dvejas, trejas į ūkės skarbą moka. Ponai vėl pramanytais mokesniais didžiai žudo. Duona juoda ir prasta minta, rugių varpas sumaltas valgo; girnas trejas, ketverias kieme turi javams malti, kuriomis maldamys tautos būdu visados niūniuoja, sakydamys: „malu, malu”, kuri niūniava į dainę pavėdauja. Tas dar yra ypatingesniu tarp vyriškųjų ir motriškųjų, jog ką vien dirba, vis dainiuodamys. Turi ilgus trūbus, trimiečiais vadinamus, kurie yra graudingo balso, kartais vienas, dum trūbum pūsdamas, sutaikina judums balsą.

Visi lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai bei padaugaviai, paprastai pilkas sermėgas dėvi, pilėse gase ar kieme nėkokiu kitu drabužiu apsidariusių neregėsi, kaip tiktai pilka sermėga, visi austos vyženomis ar kojenomis. Ratai jų yra be kokio gelžgalio, kuriuos suvaržo medžio kyliais, arba vyčių varandomis vietoje gelžies rinkių, tekinius iš vieno medžio išlenkia, kurių niekados nei smala, nei degutu netepa, ir jei kuomet pasitinka daug važiuojančių, tai toksai biaurus yra braškesys – aulolo, aulolo, girdimas.

Javus pirma karštoje duoboje nudžiovinusys, paskuo rejos kluone paskleidusys, kulia.

Visu pirma žemę išgyvena tokiu būdu: apei Š. Petrą ir Povilą, vasarą, lig Motinos Švenčiausios į Dangų Ėmimo, krūmus ir žarynus skina, kuriuos skynimus paprastai lydimais vadina; ir taip, jei krūmai dar tanki pasiliko, tad šiaudais apkreikusys per žiemą laikė; pavasariui pagrįžus, po Velykų giedrai radusys per kelias dienas, vėl šiaudais apskleidusys tuos skynimus uždega ir į peleną apverčia; kame žemė išdega, ten, regis, niekas neauga, todėl degėsius nesudegusius į malkas krauna ir vėl degina; ir taip, į tą žemę sudegusią ir neartą, nurinkusys tiktai anglis ir pagalius apdegusiuosius, pirma pūrus sėja ir vienu arkliu aparia ir apekėja, o kalne aria jaučiais už ragus įkinkytais. Tokiu pragumu pasėti javai kaip tenai vyksta, jog tarsi vaisingesnės žemės pasaulėje nebėra. Taip pat jie miežius sėja, piauna ir valija; retuosius skynimus miežiams laiko, nes pūrai riebesnę žemę mėgsta. Ir taip, į tokias dirvas per 6 ar 8 metus mėšlų nebveža.

Jei girėse, kur keta sėti, medžiai dar aukšti ir plati, beje: pušys, uosiai, ąžuolai ir tiems pavėdi, tad pačių medžių nekerta, bet jų šakas pagenėja, idant dirvų nesmelktum. Vienas žmogus po medžius laipiodamas visas šakas pagenėja nenulipdamas: įrankį tam daiktui patiektą turi it į kėdalę pavėdį pagal žmogaus augumo, kurį į medį ant ilgų strikių pakabina, ir taip sėdėdamas nuo medžio į medį persikelia; turi šalip pririštą kumpą medį tam daiktui patiektą, kuriuo prie medžio prisiartinęs įsikabina ir jį nuo galūnės lig pat žemo nugenėja, ir tas šakas, atėjus pavasariui, taip pat degina ir sėja.

Nuvokusys pūrus ar miežius, paskuo tose naujose dirvose rugius sėja, kuriuos du kartu aparti turi. Sėti juos pradeda apei į Dangų Ėmimą Motinos Švenčiausios 15 dienoje rugsėjo mėnesio, kurių, jei rambus artojas, nepasėja lig Matkibožo, beje: lig aštuntos dienos šilo mėnesio, tad veltuo jis lauks brandos atenčiam metui, kurią sėją žiemine vadina, antrąją sėją, vasarai grįžtant, vasaroju.

Yra taip pat kitas pragumas sėjimo neseniai pramanytas viršiaus minavotuose lydimuose.

Dvi dali miežių, o trečiąją rugių sumaišo, kurį mišinį, vasarai grįžtant, privaliu laiku sėja; tą patį metą miežius tepiauna, o rugius po miežiais it žolę kuotankesniai želiančią žiemai paliekti, kurie rugiai atentį metą taip yra derlingi ir tanki, jog arklys negali jų išbristi, ir iš vieno grūdo trisdešimt ir daugesniai varpų išsišakoja ir taip išauga, jog vyro raito negalima regėti. Žemaičiai vienu arkliu aria, nesgi jų gruntai yra didžiai lengvi.

Tokį paračių sėjos saugoja visuose Žemaičiuose. Visų pirma po Velykų sėja kviečius, paskuo atoduogius, kurią sėją nuo vasaros vasaroju vadina dėl perskyros nuo žieminės, kurią atliekta apei Žolių Šventę; jei aną vasarą sėtum, niekas nepaaugtum, jei atkaliai vasarojį ant žiemos sėtum, taip pat visa prapultum, noris grūdai yra būtinai pavėdi ir tos pačios, rodosi, veislės esantys; todėl vasarojį po Velykų tesėja pagal to, kaip žemę yra išgyventi galima; ir taip: kalnėnai pirmesniai sėja nekaip žemaičiai, nesgi kalne yra šiltesnė nekaip Žemaičiuose, tačiau visi vienu laiku javus nuo lauko nuvokia. Tas yra stebūklingu, jog, pasėjus vasarojį po Velykų, kelioms nedėlioms prašokus, tą pačią vasarą, beje: 8 nedėlioms praėjus, vasarojį paaugusį ir išbrendusį piauna ir į stogines arba daržines krauna. Žirnius sėja ant švento Vaitiekaus todėl, jog ilgai reikia juos brandinti, avižas ir miežius apei Sekmines, grikius apei Š. Petrą; atoduognius apei Š. Joną. Visi tie javai yra nuvokiamys ir iškuliamys ir į aruodus supilamys, jog grūdas iš stiebo per 10, o kartais ir 8 nedėlias pagal taikumo oro apent į grūdą pagrįžta ir šimteriopą vaisių artojui parneša. Kalnėnai ir žemaičiai savo javus krauna jau į daržines arba stogines, jau į bragus arba žagus, kurių kartais prie gero gaspadoriaus matysi po kelias dešimtis kaip bokštų nuo kelerių metų riogsančių.

Sukrovusys į daržines pradeda kulti, iškulusys paslepia grūdus rūsiuose tarp tankių lieknų, tyčiomis tai lėtai iškastuose, kuriuos pirma stipriai mauknomis apdanguoja, ant kurių viršu męsą, lašinius ir visą pavalgą bei daržų žalesą, beje: batvinius sėtinius ir drabužius, už vis brangiuosius mazginius sukrauna, per vis karei esant, idant vargdieniai gyventojai tuomi paglemžtum savą labybą nuo antpuolių neprietelių.

Tas dar pas juos yra ypatinga, jog, jei kas randas ant smerčio pasmerktas, tam ponas liepia pačiam nusigaluoti ir savo rankomis pasikarti, jei to kurs nenorėtum daryti, tad rykštėmis dybavoja tol, kol prisuokia jį tą daryti.”


[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15