Angliškai

 

Senoji Varnių katedra (dabar – Petro ir Povilo bažnyčia

 



Mieli svetainės lankytojai!

Sveikiname Jus ir kviečiame tolimesnei kelionei po mūsų leidinį, kuriame Jus supažindinsime su Mikalojaus Daukšos ”Postile” – knyga, kuri greta J. BretkūnoDanutė Mukienė Biblijos vertimo yra stambiausias XVI a. lietuvių raštijos paminklas. 1999-ieji  ”Postilei” buvo jubiliejiniai – sukako 400 metų nuo jos išleidimo. Ta proga buvo parengtas ir šis  leidinys, kurį parėmė Valstybinė M. Daukšos ”Postilės” jubiliejinių renginių organizavimo komisija bei Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Svarbiausia Postilės dalis – jos Prakalba. Tai iki pat šiol savo reikšmės neprarandanti lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimo programa. Lietuvių literatūros istorikas Albinas Jovaišas nurodo, kad „M. Daukša iškėlė visai naują, renesansinį požiūrį į kalbą. Tautos sąvoką jis apibrėžė šiais kriterijais: 1) bendra teritorija – tėvų žemė; 2) istoriškai susiformavę papročiai; 3) toji pati kalba.” Anot M. Daukšos, svarbiausias tautos požymis – kalba.

Mūsų svetainėje Jūsų laukia plati pažintis su M. Daukša, jo darbų įkvėpėju ir knygų leidėju Žemaičių vyskupu Merkeliu Giedraičiu, jų bendraminčiais. Šiame leidinyje Jūs turėsite galimybę pakeliauti ir gimtosiomis M. Daukšos bei M. Giedraičio vietomis, apsilankyti ten, kur jie mokėsi, dirbo ir kūrė. Šioje svetainėje Jūs rasite nemažai žinių ir apie Žemaitijos istorinį dvasinį centrą Varnius, žymiausius veikėjus, kurie tęsė M. Daukšos ir M. Giedraičio darbus.

Svečiuodamiesi tinklalapiuose, kuriuose pristatoma lietuvių kalbos ir jos tarmių ypatybės, papročiai, turėsite galimybę pasiklausyti ir žemaičių šnekos, dainų.

Danutė Mukienė
Žemaičių kultūros draugijos Informacijos centro vadovė,
leidinio "Postilei-400" redaktorė

Mikalojaus Daukšos „Postilei” – 400

Yra žmonių, kurių žodžių ir darbų šviesa, sklindanti iš metų glūdumos per amžius, grindžia ir lemia mūsų mintis, gyvenimo vertybes, ir žengiamus žingsnius. Mikalojus Daukša yra vienas iš tokių dvasios ir kultūros darbininkų, pažįstamas visuose Lietuvos kraštuose, o žemaičių minimas šalia M. Giedraičio,  ir M. Strijkovskio kitųArvydas Vidžiūnas vyrų.

Tarnystė Bažnyčiai, Tautai ir Gimtajai kalbai, šiandien daug rečiau turima tuo grynuoju pavidalu, buvo bemaž visų anų amžių lietuvių mąstytojų, rašytojų ir filologų gyvenimo ir veiklos požymis. O turint galvoje, kad visomis epochomis garsiausiai skamba ir giliausiai sąmonę paliečia humanistinės idėjos, M. Daukša iškyla aukščiausiai: jo žodžiai tapo lietuvių kalbinės ir tautinės konsolidacijos pamatu, skatino ir skatina mūsų pilietiškumo sampratą, remiamą meile ir pagarba tėvų kalbai. „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas”, – bemaž kiekvieno Lietuvoje galimi cituoti M. Daukšos žodžiai, mūsų pilietinė Konstitucija. Ja, šia Konstitucija, kiek įmanoma plačiau ir visapusiškiau iš naujo nuspalvinti mūsų visų buvimą šioje žemėje – šios dienos šviesių piliečių, mokytojų, universitetų bendruomenių, taip pat ir valstybės tarnybos žmonių tikslas ir uždavinys.

Viliuosi, M. Daukšos „Postilės” jubiliejaus minėjimai, tekstų tyrimai, M. Daukšos gyventos aplinkos atkūrimas, kiti pagarbos ir moksliniai renginiai, organizuoti daugiausia Žemaičių žemės patriotų bei M. Daukšos gimtojo Kėdainių krašto žmonių, buvo naujas mąstytojo žodžių aktualizavimo laikas. Laikas, nesibaigiantis jubiliejiniais  metais ir išsiskleisiantis per ateinančius šimtmečius.

Arvydas Vidžiūnas
Valstybinės Mikalojaus Daukšos „Postilės” jubiliejinių renginių
organizavimo komisijos pirmininkas

Jo Ekscelencijos Telšių vyskupo Antano Vaičiaus laiškas

Mieli Lietuvos žmonės,

Lietuva, kaip ir visas pasaulis kruopščiaiTelšių vyskupas Antanas Vaičius ruošėsi 2000-iesiems Kristaus gimimo metams. Ypatingas buvo šis laikmetis. Jis mus ragino nueito kelio apmąstymams, amžinųjų vertybių paieškoms. Tam skatino ir kita iškili sukaktis – kanauninko Mikalojaus Daukšos į lietuvių kalbą išverstos J. Vujeko Postilės išleidimo 400-osios metinės. Tai viena iš pirmųjų lietuviškų knygų, kuri buvo išspausdinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Gimė ji po Tridento Susirinkimo, Lietuvoje prasidėjus kontrreformacijai. Ši knyga – pamokslų rinkinys su originalia, paties M. Daukšos parašyta lenkiška prakalba – į lietuvių kalbą buvo išversta ir spaudai parengta Žemaičių vyskupijoje. Imtis minėto darbo, taip pat kaip ir išversti bei išleisti J. Ledesmos Katekizmą – pirmąją lietuvišką knygą, išspausdintą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – M. Daukšą paskatino tuo metu Žemaičių vyskupu dirbęs kunigaikštis, didelis lietuvių kalbos puoselėtojas, aktyvus visuomenės ir valstybės veikėjas Merkelis Giedraitis. Jis buvo ir pagrindinis šių knygų mecenatas.

Tiek M. Daukša, tiek ir M. Giedraitis, kuris teisėtai laikomas antruoju Žemaitijos krikštytoju, pasisakė prieš protestantizmą, nuoširdžiai vykdė Tridento Susirinkimo nutarimus ir atliko didelį darbą, kad Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje vėl įsitvirtintų katalikybė, kad būtų leidžiamos knygos lietuvių kalba, kad žmonės ir bažnyčiose galėtų melstis, pamokslų klausytis savo gimtąja kalba. Ne mažesni M. Giedraičio, M. Daukšos nuopelnai ir lietuvių kalbai bei kultūrai. Iki pat šiol Postilėje išspausdinta Prakalba vadinama himnu gimtajai kalbai. Tai ir tautinio identiteto išlaikymo, renesanso laikotarpyje susiformavusių pažangių kultūros idėjų įgyvendinimo programa, aktuali mums iki pat šiol.

Prakalboje, kuri lenkiškai parašyta buvo dėl to, kad ją galėtų perskaityti visi tuo metu Lietuvoje gyvenę kunigai ir kiti apsišvietę žmonės, kuriems, anot M. Daukšos, lenkų kalba buvo tapusi tarsi gimtoji,Varniai M. Daukša nuosekliai išdėstė pagrindinius tautos bruožus. „Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?”. Čia pat M. Daukša prideda: „Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.”

Postilės išleidimo 400 metų sukaktis gražiems ir prasmingiems darbams subūrė daug Lietuvos mokslo ir kultūros žmonių, kurie ta proga Lietuvos visuomenę kvietė į kelionę Lietuvos knygos keliu. Pirmasis sustojimas buvo Varniuose, istoriniame Žemaitijos vyskupijos dvasiniame centre, kur 1999 metais škilo paminklas Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir pirmųjų lietuviškų knygų, išleistų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, autoriui kanauninkui Mikalojui Daukšai. Šio paminklo statybą parėmė Lietuvos Vyriausybė, tikintieji. Varniai tampa ta vieta, kur žmonės ateina nusilenkti Katalikų Bažnyčiai, valstybės pagrindų kūrėjams, gimtosios kalbos ir kultūros puoselėtojams.

Varniams Lietuvos istorijos ir kultūros raidoje teko itin svarbus vaidmuo. Čia dirbo, studijavo didelis būrys Lietuvos šviesuolių. Daugelio jų palaikai ilsisi Varnių katedros rūsiuose, Varnių katedros vargonaisenosiose miestelio kapinėse. Manoma, kad čia ir M. Daukšos, kartu su juo dirbusio pirmosios išspausdintos Lietuvos istorijos autoriaus M. Strijkovskio amžino poilsio vieta.

Šviesa, kurią net keletą šimtmečių skleidė Varniai, prasidėjus Lietuvos atgimimui, sugrįžta į šį Žemaitijos miestelį: atstatytas Žemaičių vyskupo M. Valančiaus paminklas, restauruota Šv. Aleksandro bažnyčia, baigiamas restauruoti buvusios kunigų seminarijos pastatas, kur turėtų įsikurti Žemaičių vyskupijos istorijos ir meno muziejus, išdidi ir kartu miela, kaip tikra motina, visus pasitinka senoji Varnių katedra. Rudenį miestelyje turėtų įvykti ir mokslinė konferencija, skirta Postilės išleidimo jubiliejui.

Renginiai, kurie buvo skirti Postilės išleidimo jubiliejui pažymėti, apėmė visą Lietuvą. Pasiekė jie ir Kėdainius. Jo teritorijoje anksčiau buvo ir Babėnai, gyvenvietė, kurioje gimė, sparnus gyvenimo skrydžiui augino Mikalojus Daukša. Eidami M. Daukšos pramintu lietuviškos knygos keliu, aplankėme ir Molėtų kraštą, kuriame kunigaikščio Merkelio Giedraičio gimtinė. Mikalojų Daukšą mena Krakės, Kražiai, Betyga. Čia jis kunigavo, čia steigė mokyklas. Surasime jo pėdsakų ir Šiluvoje, Rietave, kituose Lietuvos miesteliuose, kur tiek daug jo kartu su M. Giedraičiu nuveikta grąžinant katalikams protestantų perimtas bažnyčias, įtvirtinant katalikų tikėjimą šiame krašte.

Po visą Lietuvą pasklido M. Daukšos Postilės Prakalbos žodžiai, kuriuos dažnas Lietuvos žmogus šiandien žino ir kartoja lyg kokią maldą.

Ta  proga kviečiu dar ir dar kartą įsiklausyti į jos žodžius, prisiminti Katalikų Bažnyčios kelią, malda ir žodžiu paminėti iškiliausius Lietuvos šviesuolius, kurie daugelį šimtmečių Lietuvą vedė pažangos ir tikėjimo keliu.

Telšių vyskupas Antanas Vaičius
1998 m., Telšiai


[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacijos kultūros centras, 2001
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15