DK, DP – MIKALOJAUS DAUKŠOS ŽENKLAI

Viktorija Daujotytė

Šiaurės Atėnai. 1995 m. rugsėjo 30 d. Nr. 38 (282)

(...) Ar kultūros centras sutampa su valstybės centru – sostine? Jei nėra valstybės, kaip yra su kultūros centru? Neabejojame, kad Vilnius yra visokeriopas Lietuvos centras. Bet ta neabejonė uždengia ir paslepia tai, dėl ko būtų galima ir paabejoti. Tik kultūros istorija, jos retrospektyva ir kaip perspektyva sugrąžina mus prie tų pačių klausimų. Prie tų pačių klausimų, bet prie kitų atsakymų.

Besibaigiant šviesiam XVI amžiui, mažas, nuošalus Žemaitijos miestelis Varniai (Medininkai) tapo ypatingu, didelę dvasinę energiją spinduliuojančiu ir į Vilnių ją siunčiančiu kultūros centru. Iš čia 1595 metų pradžioje Mikalojus Daukša į Vilnių, į universiteto (akademijos) spaustuvę išvežė į lietuvių kalbą išverstą Jokūbo Ledesmos „Katekizmą” ir Jokūbo Vujeko „Postilę”. „Katekizmas” tais pačiais metais ir išspausdintas. „Postilės” kelias buvo ilgesnis (1599). Iš Varnių skambėjo ir Motiejaus Strijkovskio žodis, pasakojantis Lietuvos istoriją. Už šių dviejų garbingų vyrų stovi amžių ūkanose mažiau įžvelgiama, bet labai reikšminga Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio figūra. Vyskupo, mokėjusio lietuviškai ir žemaitiškai, supratusio lietuviško žodžio reikšmę skleidžiant krašte krikščionybės kultūrą.

Kad susidarytų kulūros centras, tereikia labai nedaug: dirbančių ir dirbančius remiančių, jų svarbą suprantančių. Vyskupas Giedraitis telkė, skatino, rėmė, padėjo. Varniuose pradėjo formuotis kultūrinio darbo tradicija. Amžių ūkanose ji prigesdavo, bet ir vėl atgydavo. Neatsitiktinai istorikas Zenonas Ivinskis, krikščionybės Lietuvoje tyrinėtojas, greta vyskupo Merkelio Giedraičio mini ir vyskupą Motiejų Valančių. Juos jungia ir kultūrinio darbo organizavimas, rūpinimasis lietuvių kalba, jos išlikimu. Su Merkeliu Giedraičiu, Mikalojum Daukša, Motiejum Strijkovskiu Lietuva išgyveno Renesansą. Valančius yra Švietimo epochos Lietuvoje vienas iš svarbiausių veikėjų. Kaip greta Merkelio Giedraičio stovi Mikalojus Daukša, taip greta Motiejaus Valančiaus – Simonas Daukantas. Jie turėjo bendrą mintį – įsteigti Varniuose akademiją. Profesorė Viktorija Daujotytė

Daukantas turėjo savo bibliotekoje Daukšos „Postilę”, labai ją brangino, rūpinosi perleisti, o patį Daukšą vadino nemirtingu. Didelė laimė yra tautos kultūrai, kai ją kuriantys ima girdėti vienas kitą, kai į vieno balsą atsiliepia kitas ir praėjus daugeliui metų.

Kai atsiverčiame Didįjį lietuvių kalbos žodyną arba Gramatikos knygas, krinta į akis dažnos santrumpos: DK, DP. Tai Mikalojaus Daukšos ženklai. Tai Mikalojaus Daukšos žodžio paminklai. Atsiliepęs į Martyno Mažvydo balsą, Daukša sustiprino lietuvišką žodį, jo kultūrinį matmenį. XVI amžiaus pabaigą regime kaip lietuviško kultūrinio žodžio pirmgimystę. Ypatingais ženklais – DK, DP – ji pasirodo kaip tebęsitesianti dabartyje, tebesanti aktuali. Senosios lietuvių kultūros tyrėjas Darius Kuolys yra pažymėjęs, kad „XVI amžiaus Lietuvos kultūros tekstuose tampa raiškios dvi tautos sampratos: politinė ir etnokultūrinė”. Etnokultūrinėje tautos sampratoje prigimtos kalbos dominantė yra itin svarbi. Tos dominantės iškilimas šiandien jau neatskiriamas nuo Daukšos vardo. Nuo Daukšos centro.

Grįžkime prie kultūros centro ir periferijos ryšio ar santykio. Kultūros centras susidaro (ar atsirado) ten, kur yra dirbančių, kuriančių, statančių žmonių. Periferija yra ten, kur tokių žmonių nėra arba jie negali pasirodyti kaip esantys. Administraciniai centrai kuriami administracinėmis priemonėmis. Kultūros centro tokiu būdu sukurti neįmanoma. Jis susikuria tarsi savaime ir jo spinduliuojama dvasinė energija išlieka ir po to, kai centro jau nebėra. Išlieka tai, kas jį sukūrė ir kas nesutampa su kūriniais.

Veikdamas kultūrinės energijos perdavimo būdu Mikalojaus Daukšos fenomenas tebekuria idealus, erdvės nė laiko neribojamo kultūros centro įspūdį. Ypatingas centras, paženklintas taip paprastai: DK, DP.


[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15