„KATECHISMAS, ARBA MOKSLAS KIEKVIENAM KRIKŠČIONIUI PRIVALUS” Kun. Vaclovas Aliulis, MIC (Katalikų pasaulis.1995 m. lapkričio mėn. P. 1-3) Pirmoji išlikusi Didžiojoje Lietuvoje XVI išspausdinta lietuviška knyga! Kultūros žmones pirmiausia domina pats jos pasirodymo faktas, taip pat jos parengėjo ir išleidėjo asmenybė, istorinė aplinka ir knygos įtaka vėlesnei lietuvių raštijai, bet daug mažiau – knygos idėjinė atmosfera, jos dvasinis poveikis, pačiam autoriui labiausiai rūpėjęs. Manyčiau, ir visi mes norėtume įsitikinti, kokį gi dvasinį peną ši knyga teikė kelioms mūsų tėvų kartoms. Pirmą kartą skaitant, prisipažinsiu, kvapą gniaužia labai paprasta ir nuosekli kalbėsena, kai pirmajame skirsnyje (dalyje) kalbama „apie vardą ir žymę krikščionies, teipajėg (taipogi) ir apie mokslą jo”: Mistras klausia: Sakai man, esigu tu krikščionis (sakaisi esąs krikščionis)? Mokytinis: Esmi iž malonės Jėzaus Kristaus („esmi” senesnė forma už graikų k. „eimi”). Kiek daug terminijos klausimų, dėl kurių sukame galvą šiandien, rašydami ar versdami religinius tekstus, yra pagrįstai nustatęs prieš 400 metų Mikalojus Daukša: išganytojas – išgelbėtojas, pragarai – priepeklai (mirusiųjų buveinė) (36), valia arba noras (27), tėvykščia dangaus (29); vienėlopai (vienodai) tiki (39).

Trečias skirsnis (trečia dalis) „Apie paduksį, arba viltį” (44). Būdinga, kad nuolat eina tiesioginis pokalbis: „Ką žinai, ką tai tau reiškia, ką tiki ir ko tikiesi” – tu, o ne kažkoks abstraktus „žmogus”, kaip esame dabar pratę girdėti pamoksluose.

Šiame skirsnyje analizuojamas „poterius Tėve mūsų” ir klausiama: „Begu yra kuri malda užu tą geresnė?” Mokytinis atsako: „Ne. Toji yra geriausia ir brangiausia: Nes ją patis mūsų Viešpatis Jėzus Kristus padarė ir išmokė Apaštalus savus, ir užrakino joj (sukaupė joje) tikrai visus daiktus, kurių nuog Viešpaties Dievo geist ir melst turime” (48-49).

Šeštasis „Tėve mūsų” prašymas „Ir neved mūsų ing pagundymą, dėl kurio kalbinės formuluotės ir, žinoma, pirmiausia teologinio turinio dar ir šiandien pasiginčijama, paaiškintas taip: „Idant Dievas saugotų ir stiprintų mus galybe sava, neduodamas impult ing pagundymus: bet idant duotų mums pagalbą, idant juos galėtumbin pergalėt, o daugiausia nenusidėt” (55).

Kaip matome, jokių „pakusų” ir „griekų” – nė kvapo! Yra „pašalpa”, nėra „almužnos”; yra „malonė”, mirimas (58), nėra „loskos” ir smerčio” ar „smerties”.

Žavi ši mūsų religinės terminijos kūdikystė, kažkas labai tyra ir nenudėvėta! Tai paraštėse prisagstyti terminų variantai:

tarpinikė – užtarytoja; pašalpos – pagalbos, liaupsę – garbę;

pagirtiemus – palaimintiemus; paskandinimą – prapuolimą;

darydami – teikdami; tikies (i) – duksies!; alkintis – pasninkaut.

 

POZITYVIOJI PEDAGOGIKA

 

Galime sakyti – pozityvioji pedagogika! Štai, pavyzdžiui, Mistras klausia: „Kaip ižpildysime ketvirtą prisakymą apie mylėjimą tėvo ir motinos?” – Mokytinis atsako: „Turime jų klausyt, turėt juos pagerbime, tarnaut jiems ir pašelpt juos” (81). Po patikslinimo, jog klausyt reikia „tiktai derančiuose ir viežlyvuose daiktuose” Mistras toliau klausia: „Keleriopi tėvai randas?” – Atsakas: „Ketveriopi. Pirmiaus prigimtieji, kurie mus pagimdė teigajėg ir strujus (paraštėje „diedai” – seneliai; tai iš „stryj”?). Antri tėvai pagalei Dvasią, tai yra kunigai, Pralotai ir mokytojai, arba mistrai. Treti visi vyresnieji: Karalius, Storastos etc. Ketvirti – senieji žmonės drin (dėl) jų senatvės: tuos visus turime mylėt pagalei luomą jų (82).

Vadinasi, su tikybos mokslu – ir visuomenės tvarka bei pagarbumas.

Vėlesniais laikais sąžinės patikrinimo (apyskaitos, „sąskaitos” pagal Ink. „rachunek sumienia”) formuliarai maldaknygėse tapo visokių nuodėmių sąrašu („gal taip nusidėjai, gal taip”). Prieš kone tris dešimtmečius Lietuvos vyskupijų Liturginė komisija, konkrečiai a. a. kun. J. Paliūkas (po lagerio dirbęs Medingėnuose, Klykuoliuose, Tveruose), rengdamas didįjį „Liturginį maldyną” pagal Vatikano II Susirinkimo mintis, sąžinės apyskaitos pavyzdyje pirmiau surašė klausimus, kaip tą įsakymą ir savo pareigas įvykdome, o tik paskui – kaip nusikalstame. Tai vėlgi nebuvo amerikų atradimas, nes jas prieš ketvertą amžių buvo atradę Ledesma ir Daukša.

 

PALYGINIMAS SU MAŽVYDO KATEKIZMU

 

Kaip matome, Mikalojaus Daukšos parengtas lietuviškasis katekizmas yra ganėtinai išsamus katalikų tikėjimo ir maldos vadovas su aiškiu pozityviu didaktiniu atspalviu. Kartu neužmirštama įspėti dėl pagonybės liekanų: „O kas peržengia šitą (pirmą) prisakymą?” Mokytinis: „Šitie ypačiai, kurie garbina ugnį, žemyną, gyvates, žalčius, perkūną, medžius, Medeines, kaukus ir kitus biesus; ir anie, kurie žyniauja, buria ir t. t.” (76-77).

Įdomu būtų palyginti sandaros ir turinio atžvilgiu Martyno Mažvydo ir Jokūbo Ledesmos – Mikalojaus Daukšos katekizmus. Velionis Jurgis Lebedys pripažino, kad Daukša mažiau vartoja svetimybių ir yra sukūręs labai tinkamų, lig šiol tebevartojamų naujadarų. Savo ruožtu galiu konstatuoti, kad šiedu katekizmai apsčiai turi skirtingumo ir bendrumo.

Nesutampa katekizmų sandara. Martynas Mažvydas didesnę teksto dalį skiria įžangai su stipria polemikos doze ir giesmių bei psalmių vertimams, kurių tekstus vargu bau sektųsi giedoti, bet kurie yra ne tik pirmieji lietuviški išspausdinti poetinių tekstų vertimo bandymai, bet kartu buvo svarbi lietuvių evangelikų maldos mokykla. Būdamas tikras lietuvių spaudos pionierius, Mažvydas pateikia ir „Mokslą skaitymo rašto” – lietuviškosios didaktikos pradmenis, o to nebereikia Daukšai.

Grynai katekizminis tekstas sudaro vos apie 1/5 dalį visos Mažvydo knygelės, ir Daukšos katekizmo apimtis, populiariai sakant, dešimt kartų platesnė, bet pagrindiniai rėmai bendri: pateikiama Dešimties Dievo įsakymų (redakciniai skirtumai nedideli), Apaštalų tikėjimo išpažinimas „Tikiu į Dievą tėvą” bei „poterius” arba Viešpaties malda „Tėve mūsų”. Pagrindinis skirtumas tas, kad Mažvydas pateikia tik pačius šių katekizminių formulių tekstus, o Ledesma-Daukša iš eilės po sakinėlį juos analizuoja bei aiškina, taigi siekia sąmoningumo. Mažvydas, matyti, tą uždavinį palieka žodiniam kunigo ar mokytojo aiškinimui.

Dogmatikos požiūriu nėra skirtumo moksle apie Dievą Sutvėrėją ir žmogum tapusį Dievo sūnų Jėzų – žmonijos išgelbėtoją, apie žmogaus amžinąjį išganymą. Savaime suprantama, kad Mažvydo katekizme nerandame Angelo pasveikinimo Marijai – maldos „Sveika Marija”, nes evangelikai neturi specialaus pamaldumo Jėzaus motinai, nors ją ir gerbia, ir pripažįsta jog dieviškąjį Sūnų ji pradėjo ir pagimdė, likdama nekalta mergelė. Taip pat suprantama, kad skiriasi mokslas apie „šventenybes”, anot Mažvydo, t. y. apie sakramentus. Mažvydo katekizmo skirsnyje apie sakramentus plačiau aiškinama tik „apie šventąjį Krikštą” ir „apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Šventąjį Kūną ir Kraują”, t. y. Eucharistiją.

Penktas Mažvydo katekizmo skirsnis „Pareigos, arba gyvenimas” sudarytas iš gražiai parinktų Naujojo Testamento citatų, o joms duotos antraštės, rodančios, kurį žmonių luomą jos liečia: bažnyčios vyskupą ir kunigus, Dievo žodžio klausytojus, valdžias ir valdinius, vyrus ir žmonas, tėvus ir vaikus, ponus ir tarnus, senius ir jaunikaičius, senas moteriškes ir jaunas mergaites, našles ir visus žmones. Šia tema vėl matome abu pirmuosius lietuviškus katekizmus aiškiai sutariant: abu pabrėžia teisingumą, pagarbą, sąžiningumą; jų abiejų mokslo klausydami mūsų protėviai galėjo kurti šeimų ir visuomenės sandermę.

Man regis, būdinga, kad tiek reformacijos, tiek kontrreformacijos atstovas nepabrėžia šių dviejų konfesijų susikirtimo, abiejų didysis rūpestis yra pagonybės liekanos. Mažvydas smerkia tiek Didžiosios Lietuvos, tiek Prūsų Lietuvos dvasininkų apsileidimą, dėl kurio pagonybė tebesilaikanti, ir kritikuoja „kai kuriuos asmenis, kurie Šventojo Rašto turėjimą laiko išskirtine kunigų luomo, o ne liaudies privilegija” (G. Saulyčio red., p. 21). Aišku, tai akmenaitis į katalikų daržą. Ledesmos-Daukšos katekizme rastume nebent labai apibendrintą posakį apie klusnumą bažnyčiai, kurią jis supranta kaip Katalikų Bažnyčią: „Kurios Bažnyčios galva yra patis Viešpatis Christus, o Popiežius yra jo vicarius, tai est vietininkas ant žemės” (39). Klusnumą Bažnyčiai paremia klasišku šv. Augustino posakiu: „Kas nenori turėt Bažnyčios už motiną, tas neturės Dievo už Tėvą” (40).

 

DIDŽIAUSIO TIRAŽO LEIDINYS

 

Šoktelkime 400 metų į mūsų dienas. Bus įdomu, ar per tą laiką daug pasikeitė katekizmų struktūra ir metodika. Galime neabejoti, kad jokios lietuviškos knygos ar knygelės tiražas nepasiekia vyskupo Kazimiero Paltaroko trumpojo katekizmo „Katalikų tikybos pirmamokslis”. Pora dešimčių jo leidimų buvo išėję iki 1940 m., o sovietiniais metais nesuskaitomus kartus ir neapskaičiuojamais tiražais jis buvo perspausdinamas ir naująja technika dauginamas tiek Bažnyčios žmonių, tiek privačių uždarbiautojų. 1966 m. „Apeigyne” paskelbus pataisytus poterius, Dievo ir bažnyčios įsakymus bei kitų katekizminių formulių tekstus, jos buvo įtraukiamos į naujus katekizmų leidinius. Pareigūnai patys nurodydavo jumoristišką junginį: pagal kontrafakcijos principą vis žymimi 1940 metai, tačiau pagrindinės katekizmo formulės – 25 metais vėlesnės.

1980 m. išleistas ir vėliau ne sykį pakartotas trumpasis katekizmas katalikų šeimoms „Mūsų tikėjimo šviesa” buvo sutvarkytas truputį nukrypstant nuo tradicijos: jame vietoj klausimų yra straipsnelių antraštės.

 

NAUJAUSIAS „KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS”

 

Prieš trejus metus paskelbto Vatikane lotynų ir prancūzų kalbomis, truputį paskiau – itališkai bei vokiškai, dar po metų angliškai, šiemet lenkiškai, o ateinančiais metais yra viltis sulaukti ir lietuviškai.

Tai tarptautinės teologų komisijos parengtas veikalas, į kurio pavyzdį dabar ilgesnį laiką bus orientuojamasi tikėjimo populiarinimo knygas rašant, ypač katekizmus vaikams, jaunimui, suaugusiems rengiant įvairiuose kraštuose. Daugumas šių katekizmų, be abejonės, bus daug glaustesni už oficialųjį, nes pavyzdžiui, prancūziškasis originalas turi didelio formato 580 puslapių teksto ir 92 puslapius rodyklių.

Trumpai apie jo planą ir dėstymo būdą.

Planas nesudėtingas, jį sudaro keturios dalys:

Tikėjimas: žmogaus ryšio su Dievu per tikėjimą galimybė ir tikėjimo išpažinimo formulės; atskirai po sakinį aiškinama „Tikiu į Dievą Tėvą...”

Ikrikščioniškosios paslapties šventimas – sakramentai ir kitos apeigos.

Gyvenimas Kristuje: asmuo-nuodėmė-malonė. Dešimt Dievo įsakymų – jie analizuojami kaip krikščioniškojo gyvenimo programa.

Krikščioniškoji malda: maldos reikšmė apskritai ir visi septyni „Tėve mūsų” maldos elementai, smulkiai išanalizuoti.

Dėstymas visur pozityvus, vengiama smerkimų. Skatinamas tikėjimo ryžtas, rodomas gyvenimo su Dievu grožis. Naujojo katekizmo rengėjai, sakytume, vengia kalbėti savo lūpomis: nuolat kalbama Šventojo Rašto, senųjų amžių šventųjų – Bažnyčios Tėvų bei kitų krikščionijos jaunystės autorių žodžiais. Kiekvieno puslapio apačioje – keliolika citatų šaltinių nuorodų ir dar pačiame tekste po kelias vietoje nurodytas Biblijos citatas. Dažno skirsnelio pabaigoje – ilgesnė Šventojo Rašto ar kurio žymaus tikėjimo atstovo citata, literatūriškai, ne kartą su emocija reziumuojanti ir pastiprinanti tai, kas pasakyta.

Mūsų šiandien pagerbiamas Ledesmos-Daukšos katekizmas gražiai žengia didžiąja krikščionijos katekizmų tradicijos vaga. Jį skaitydami mūsų tėvai gaudavo tvirtą, pozityvų tikėjimo, maldos ir doros mokslą.

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]