MAŽAS DIDŽIOJO BENDRAŽYGIS   Viktorija Daujotytė Kai pirmą kartą Vilniaus universitete susitikau su profesoriumi Jurgiu Lebedžiu (1962 metais), jis šypsodamasis paklausė, ar Vaclovas Daujotas-Labunauskis ne giminė? Tuomet profesorius rašė monografiją apie Mikalojų Daukšą, gal jau buvo ir baigęs, nes knyga išėjo 1963-aisiais. Joje pateikta sukaupta ir per pastaruosius dešimtmečius nepakitusi Mikalojaus Daukšos formulė: „Jis buvo švietėjas, pažangių humanistinių idėjų reiškėjas, didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI amžiuje, vienas pirmųjų literatūrinės kalbos kūrėjų, palikęs reikšmingiausią (greta Bretkūno) senosios lietuvių kalbos paminklą ir padėjęs pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje”. J. Lebedžio monografija yra vienas pačių reikšmingiausių ano laiko lituanistinių darbų. Gaila, kad jubiliejiniais Daukšos metais nebuvo rasta galimybių atnaujinti įžymiausio jo tyrinėtojo problematiką, parašyti ir išleisti kad ir nedidelę studiją apie profesorių ir jo darbus, skirtus senajai lietuvių raštijai ir literatūrai. J. Lebedys gilinosi į M. Daukšos kontekstą, į jo bendražygius, pagalbininkus, mecenatus. Daug dėmesio skyrė Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui, iškėlė jo rūpinimąsi gabių jaunuolių švietimu. Apibūdino garbųjį vyskupą kaip pirmąjį lietuviškos knygos mecenatą LDK. Suprantama, negalėjo apeiti ir Vaclovo Daujoto-Labunauskio, kuris yra dviejų lotynų kalba parašytų eiliuotų dedikacijų („Šviesiausiojo ir garbingiausiojo pono Merkelio Giedraičio, Žemaičių vyskupo ir t. t., herbui„” ir „Epigramos”) autorius. Remdamasis pirminiais šaltiniais, taip pat labai vertindamas profesorių K. Jablonskį, identifikavusį Labunauskį ir Daujotą, Lebedys rašė, kad M. Daukša su Daujotų gimine susipažino per žemės pirkimą Kalnėnų valsčiuje iš Stanislovo Daujoto, Labūnavos dvaro savininko. Tyrinėtojų teigiama, kad Vaclovas buvo Stanislovo sūnus, kad jo slapyvardis (pažymėtas tik kai kuriuose postilės egzemplioriuose – Venceslaus Labunowski) yra kilęs iš Labūnavos pavadinimo.

Savo redaguotoje „Lietuvių literatūros chrestomatijoje” (1957) J. Lebedys įdėjo S. Daukanto turėtos M. Daukšos postilės egzemplioriuje esantį lietuvišką epigramos vertimą, po kuriuo parašyta Vaclovo Labunauskio pavardė, visą laiką dedamos pastangos, kad iš senosios lietuvių kultūros akiračio neišnyktų pavardė žmogaus, kuriuo pasitikėjo M. Daukša. Ir tikriausiai pats vyskupas M. Giedraitis, galbūt rėmęs jo mokslą. K. Jablonskio nuomone, 1599 metais V. Daujotas buvo neseniai baigęs ar tik bebaigiąs mokslus. Galima manyti jį studijavus Vilniaus universitete, kur jis galėjo įgyti iškalbos, eiliavimo, gebėjimo rašyti lotynų kalba pamatus. Epigrama, dedikacija – mėgstami to laiko ir studentiškos kūrybos žanrai. L. Jucevičius tarp mokytų žemaičių yra paminėjęs ir Ignotą Daujotą, filosofijos ir abiejų teisių magistrą, Kražių gimnazijos direktorių (paskirtas 1833), labai iškalbų žmogų: „Ilgai, man rodos, neužmirš visi žemaičiai jo kalbų ir įžanginių žodžių, kuriuos jis yra sakęs viešųjų gimnazijos aktų metu”.

Tikėtina, kad Vaclovas ir Ignotas yra iš tos pačios giminės, kad juos jungia iškalba, žodžio menas.

Grįžkime prie Vaclovo Daujoto-Labunauskio kūrinių. Naujai juos išvertė R. Koženiauskienė, laikanti dedikacijas aukštos renesansinės kultūros eilėmis. Pirmoji dedikacija:

Herbas Tavasis rože, Garbingiausias Vyskupe, puošias,

Vertingumu ši gėlė soduos pralenkia kitas.

„Tokią pat šlovę darbais nusipelnęs Giedraitis Tėvynėj”, –

Skelbia lietuvių tauta irgi žemaičiai plačiai.

Dedikacija M. Giedraičio herbui (rožė) paremtas paprasta analogija. Kaip rožė soduos pralenkia kitas gėles, taip savo šlove Tėvynėj kitus pranoksta Giedraitis. Įdomu, kaip vyskupo darbai iškeliami tarsi pačių lietuvių ir žemaičių lūpomis. Sudėtingesnis – ir minties, ir eiliavimo požiūriu – yra antrasis kūrinys, pavadintas epigrama:

Laikas bedugnis pilis nugramzdina garbiųjų karalių

Ir kunigaikščius didžių herbus prapuldo garsius,

Marmurus išdidžius sugraužia laikas ilgasis,

Laikas net piramides, ąžuolus verčia žilus.

Vyskupe, tavo globos, pamaldumo, garbės ir dorybių

Amžių gili pragarmė niekad praryt neįstengs.

Kodėl klausi? Juk davei savo liaudžiai palaimintą peną, –

Nuopelnai jo ir šlovė – štai kas nežino žūties!

Kultūros, žodžio, palaiminto dvasios peno atsilaikymas prieš laiką, kuris viską įveikia – greta marmuro, piramidžių autorius mini ir lietuvišką tvirtybės ženklą – ąžuolus žilus. Bet ir už juos tvirtesnis žodis, dvasios penas. Praėjus keturiems šimtams metų su nuostaba matome šios ištarties tikrumą. Greta Daukšos vis tvirčiau atsistoja ir Žemaičių vyskupas M. Giedraitis, tiksliai nujautęs svarbiausio darbo lietuviams ir žemaičiams kryptį, telkęs ir ugdęs kultūros žmones, rėmęs jų darbus.

Kas galėtų abejoti, kad iš Karklėnų (maždaug 10 km iki Varnių) kilęs Vaclovas Daujotas kalbėjo gimtąja žemaičių kalba. Lotynų kalba buvo mokslo, kultūros kalba, jis galėjo ja naudotis kaip tobulu instrumentu, tinkamu kreipimuisi į aukštą asmenį. Bet prigimtoji kalba, lietuviški kultūros vaizdiniai turėjo įtekėti į lotynišką tekstą; juk lietuviai ir žemaičiai turi savo balsą, ir jis perteikiamas pirmojoje dedikacijoje. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Žemaitijoje iki šiol yra išlikusių gyvų pakilaus, iškilmingo stiliaus „atminčių” (keturių ar aštuonių eilučių), savotiškų epigramų ar dedikacijų; jos užrašomos ant dovanojamos nuotraukos, jomis pradedami laiškai. Pavyzdžiui: „Sugrius sienos akmeninės / Supus medžiai milžinai / Mano žodžiai, tau rašyti, / Bus atmintis amžina”. Galima nujausti, kiek reformacijų ir transformacijų galėjo patirti šis ketureilis, taip atkakliai tvirtinantis dvasinio peno – žodžio tvirtumą, amžinumą. Tokią epigramą, pirmine prasme ir reiškiančią užrašą, šiandien suvokiame kaip naujosios tautosakos (maždaug XX amžiaus) žanrą, bet jo šaknys yra gilesnės, siurbiančios gyvybę ne tik iš tiesioginės patirties, bet ir iš kultūros.

Neįmanoma pasakyti, kodėl ir M. martinaičio „Atmintys” yra dviejų ketureilių. Aštuonios eilutės – kaip ir vaclovo labunauskio „Epigramoje”. Kuriamo pasaulio, kultūros, knygos, palaiminto peno atoskambis:

Taip kuriamas buvo pasaulis, kaip mane palietei,

kaip žadini, mirę bus taip kapuose keliami,

taip marmure veidas ryškėja, liečia teptukas paletę,

iš oro ir žemės tampama taip žmogumi.

Taip atsiranda šviesa ir užsimezga vaisiai,

šitaip, vos paliesta, ima virpėti styga…

Kaip Dievui padvelkus į veidą, tau atsiskleisiu,

lyg kažkieno padiktuota knyga.

Už kalbančiojo balso yra kiti balsai. Daug balsų. Nėra tuščio tarpo tarp Daukšos, Daujoto ir jų kalbintojo Lebedžio. Nėra tarpo tarp XVI ir XX amžiaus pabaigos epigramų. Kaip nėra tarpo ir tarp atminties. Yra balsai, daug balsų, sambalsių.

O Jurgio Lebedžio klausimas, taip paprastai užduotas?

Negaliu į jį savo profesoriui atsakyti. Gal ir pretenzinga būtų siektis tokios garbės. Tik mano protėviai (kaitaliojasi dvi pavardės formos – Daujotai ir Daujočiai) yra tos paties krašto nusigyvenę bajorai su atkakliai pasikartojančiais vardais – Vaclovas (esu Vaclovo duktė), Stanislovas, Vaclovas…

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]