MIKALOJAUS DAUKŠOS "POSTILĖ": TRIJŲ KALBŲ IR KULTŪRŲ JUNGTIS

Šiais metais minėsime vieno reikšmingiausių lietuvių literatūros ir kultūros paminklų – Mikalojaus Daukšos „Postilės” (1599) – 400 metų jubiliejų.Profesorė Eugenija Ulčinaitė Sudaryta jubiliejinė komisija (pirmininkas – Lietuvos Seimo pirmininko pavaduotojas Arvydas Vidžiūnas), parengta valstybinė minėjimo programa, apimanti tyrinėjimus, konferencijas, leidybą, parodas, proginius renginius. Programa vos pradedama realizuoti, tad būtų per anksti kalbėti apie jos rezultatus, poveikį bei reikšmę. Tačiau pirmieji šios komisijos posėdžiai (esu šios komisijos narė), diskusijos bei formuojami prioritetai aiškiai rodo, jog einama tradiciniu keliu: bus daug renginių, daug nepatenkintų, (nes vieni gaus pinigų, o kiti – ne), bus išleista bukletų, ženklelių, medalių, keletas knygų, suorganizuota parodų ir susitikimų, bet ar pasibaigus jubiliejiniams metams galėsime pasakyti: ką naujo sužinojome apie Daukšą ir jo epochą, ką naujo suvokėme jo veikaluose, kokius atspirties taškus suradome tolimesniems moksliniams tyrinėjimams?

Tik teigiamai atsakę į šiuos klausimus galėtume pripažinti, kad Mikalojaus Daukšos „Postilė” yra ne vien „paminklas”, bet ir nuolat iš naujo perskaitomas kūrinys, provokuojantis mūsų mąstymą bei intelektualines įžvalgas, gyvas mūsų šiandienos gyvenime.

Ką sako XVI amžiaus pamokslai XX amžiaus pabaigoje? Ar suprantamas mums Daukšos nerimas, rūpestis, dramatiškli išgyvenimai, jo filosofinės ir etinės nuostatos: „Tūkus daiktus turime rašte š[ventame], išg kurių didumą tos dienos viešpaties pažint ir išvyst galime. Nes pirma didė anoji diena drin [= dėl] didumo ženklų, kurie ją pralenks: nes dangus pasikrutins, saulė užutems, mėnuo krauju pavirs, žvaigždės iš dangaus puldinės; oras žaibais ir perkūnais, debesys griaudimu ir braškėjimu, marios ūžimu, žemė lumpėjimu [ = drebėjimu], gyvis, išėjęs išg girių, staugimu, kaukimu, baubimu taip baisūs bus, kad žmonės nuog baimės taip didžių, taip stebuklingų ir nepajunkusių [= nepaprastų] daiktų nemintų [= neišmanydami, ką daryti] džiūt ir salpt turi.”

(Cituota iš: Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Vilnius, 1957. P. 67.)

Pripažinkime, kad nelengva skaityti Daukšos tekstą. O suprasti? Kaip padaryti jį suprantamą mokiniui, studentui, kiekvienam žmogui?

Jubiliejinėje leidybos programoje numatytas naujas mokslinis Daukšos „Postilės” leidimas, kurį realizuos Lietuvių kalbos institutas. Neabejotina, jog tai reikalingas leidinys. Nors fotografuotas 1599 metų originalas jau buvo išleistas 1926 metais, tačiau šį kartą mokslininkai remsis naujomis rankraščių kopijomis, pateiks išsamesnius komentarus, platesnį analizės kontekstą.

Ir vis dėlto vien mokslinė orientacija publikuojant ir perleidžiant senosios literatūros tekstus (pvz., M. Mažvydo ir M. Daukšos katekizmus, K. Donelaičio „Metus”), man neatrodo pakankama. Stebėdama senosios lenkų literatūros publikacijas bei tyrinėjimus Lenkijoje, matau ten žymiai daugiau įvairovės. Greta mokslinių publikacijų figūruoja transkribuoti ir transliteruoti leidiniai, populiarūs perpasakojimai, sušiuolaikintos (rašybos ir skyrybos prasme) adaptacijos. Ar nereikėtų ir mums apie tai pagalvoti?

Jubiliejinėje programoje išskirtos dvi „Postilės” atsiradimą skatinusios bei realizavusios asmenybės: Jokūbo Vujeko „Postilės” vertėjas į lietuvių kalbą kanauninkas Mikalojus Daukša ir vertimo iniciatorius bei mecenatas Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Akcentuojamas jų vaidmuo, kuriant ir propaguojant lietuvišką raštiją. Tai tiesa. Tačiau gaila, kad greta jų neliko dar vienos ryškios asmenybės, susijusios su Daukša, su Giedraičiu ir su Varniais – Motiejaus Strijkovskio, pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autoriaus.

Motiejus Strijkovskis, lenkų kilmės istorikas, pragyvenęs Lietuvoje apie 30 metų, bendravęs su Olekaičiais, Chodkevičiais ir kitais LDK didikais, Varniuose parašęs

„Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką” (1582), mokėjęs lotynų, lenkų ir šiek tiek lietuvių (žemaičių?) kalbas, spalvinga renesansiška asmenybė. Šių trijų literatūros ir kultūros žmonių bendravimas, jų išsilavinimas, tautinių ir valstybinių aspiracijų raiška leistų kalbėti apie Varnius ne tik kaip apie lietuvybės lopšį, bet ir kaip apie renesanso bei humanizmo kultūros centrą.

Būtent Renesanso ir Humanizmo idėjų raiška M. Daukšos „Postilėje” galėtų būti labiau akcentuojama šiais jubiliejiniais metais. Nors nežinoma, kur konkrečiai Daukša studijavo, tačiau tyrinėtojai vieningai pripažįsta M. Daukšos „mokytumą, platų humanistinį išsilavinimą, puikų lotynų kalbos mokėjimą ir nemažos bibliotekos įsigijimą” [1], laiko Daukšą „naujųjų tautinių Renesanso idėjų šaukliu” [2].

Renesanso epochoje susiformavusį išsilavinusio žmogaus apibūdinimą – homo trium linguarum, t. y. žmogus, mokantis tris kalbas – lotynų, graikų, hebrajų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje pakeitė atitikmuo – mokantis lotynų, lenkų, lietuvių kalbas. Mikalojus Daukša šias kalbas puikiai mokėjo. Tai liudija lotyniškasis pratarmės prie „Postilės” ir pats „Postilės” tekstas.

Įdomi aplinkybė, jog renesansinės M. Daukšos pažiūros apie tautos teritorijos, papročių, kalbos vienybę, vadinamasis himnas lietuvių kalbai parašytas lenkų kalba. Įsitikinau, jog daugeliui tai dar yra nesuvoktas ir neįvertintas fenomenas.

Prisiminkime dar kartą tuos žodžius: „Juk tautos laikosi ne žemės derlumu, ne apdarų įvairumu, ne apylinkių smagumu, ne miestų ir pilių tvirtumu, bet vien vartojimu savo gimtosios kalbos, kuri kelia ir stiprina pilietiškumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatysčių sargas” (Vertė J. Balčikonis). [3]

Analizuodamas „Prakalbą maloniajam skaitytojui”, A. Piročkinas ieško jos analogų kitų tautų literatūrose ir randa jų baltarusių atstovo, Arijono Simono Budno raštuose. Šis 1573 m. išleistoje brošiūroje rašė: „Nie masz źadnej nacjej na ziemi tak grubiej a sprosnej, która by się nie więcej kochała w języku i prawach swoich niźli obcych” (nėra žemėje nė vienos tokios menkos ir nevertingos tautos, kuri savo papročių, kalbos ir teisių nebrangintų didžiau už svetimąsias). Cituotasis sakinys, anot Piročkino, labai primena M. Daukšos sakinį „Który bowiem, proszę, naród jest pod niebiem tak gruby i nikszemny, któryby tych trzech rzecz własnych i sobie jakoby wrodzonych nie mial – gruntów ojczystych, obyczajów i mowy” (Kurgi yra pasauly tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturėtų savo trijų lyg įgimtų dalykų: žemės, papročių ir kalbos?) [4].

Iš tiesų, panašumas didelis. Tačiau nereikėtų pamiršti ir kitų analogiškų tekstų. Panašias mintis dėstė ir žymus Lietuvos kultūros bei politikos veikėjas Venclovas Agripa (Wenceslaus Agrippa, apie 1529-1697), LDK sekretoriuaus Venclovo Mikalojaičio (Mykolo Lietuvio) iš Maišiagalos sūnus, liuteronas. 1553 m. išspausdintame kūrinyje „Laidotuvių kalba apie šviesiausiojo kunigaikščio ir pono Jono Radvilos, Olykos ir Nesvyžiaus valdytojo, gyvenimą ir mirtį” (Oratio funebris de illustrissimi principis et domini Johannis radzivili Oliciae et nesvisii Ducis, vita et morte) jis rašė: „Juk jis gimė garsiausioje lietuvių tautoje, apie kurią kai kurie žmonės šiuose kraštuose, netoli nuo savo gimtųjų lizdų nukeliavę, turi kitokią nuomonę, tačiau aš galiu tvirtinti, kad ši tauta ir klimato švelnumu, ir žemės derlingumu, ir būtinų gėrybių gausumu, ir žmonių papročiais, talentais, dorybėmis nenusileidžia jokiai Europos tautai” (vertė R. Dambrauskaitė). Argi ši citata nesusišaukia su anksčiau pateiktu M. Daukšos „Prakalbos” fragmentu? O apskritai gimtosios žemės „gyrimo” ir „šlovinimo” tradicija (laudatio loci) egzistuoja nuo Antikos, o tokių pavyzdžių yra pateikęs Vergilijus Ovidijus, Horacijus, Livijus ir kt. Būtent antikinis klodas M. Daukšos „Postilėje” yra kol kas per mažai analizuotas ir akcentuotas. Čia reikėtų kalbėti ne vien apie lotyniškąją „Postilės” prakalbą, dedikuotą Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui, kur atvirai sekama Antikos autoriais, ypač Ciceronu [5], bet ir apie patį „Postilės” tekstą. Kaip žinia, tai yra lenkų autoriaus Jokūbo Vujeko „Postilės” (Postilla catholicha) vertimas į lietuvių kalbą. Jurgis Lebedys, fundamentaliosios ir kol kas vienintelės monografijos apie Mikalojų Daukšą autorius, yra atkreipęs dėmesį į lotyniškųjų sakinio konstrukcijų bei frazeologizmų vartojimą

„Postilėje”, į jų santykį su lenkiškuoju originalu [6]. Vis dėlto šio pobūdžio tyrinėjimai turėtų būti gilesni, labiau specializuoti. Šiandien nebepakanka pasakyti, jog Daukša sekė Antikos autoriais: reikia konkretizuoti, kokiais autoriais, kokiais veikalais. Tai leistų ne tik naujai pažvelgti į M. Daukšos „Postilę”, bet gal būt padėtų atkurti ir jo bibliotekos sąrašą, individualios lektūros tematiką.

Taigi Mikalojaus Daukšos „Postilė”, kaip ir visi senieji raštai, kelia mums dar daug klausimų, į kuriuos bandydami atsakyti, turtiname šių dienų literatūros ir kultūros panoramą, padedame geriau suvokti tos literatūros ištakas, sąsajas, raidos slinktis.

  1. J. Lebedys. Mikalojus Daukša. Vilnius, 1963. P. 86.
  2. A. Jovaišas. Senoji Lietuvos literatūra. Kaunas: Šviesa, 1998. P. 122.
  3. Cituojama pagal: M. Daukša. Postilės prakalbos. Sudarė A. Piročkinas. Vilnius: Mintis, 1990. P. 34.
  4. Ten pat. P. 44.
  5. Plg. R. Koženiauskienė, XVI-XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos. Vilnius: Mokslas, 1990. P. 25-26.
  6. J. Lebedys. Mikalojus Daukša. Vilnius: valstybinė Grožinės Literatūros leidykla, 1963. P. 264-268.

    Prof. Eugenija Ulčinaitė


[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15