RENESANSINIAI PRAKALBOS BRUOŽAI. ORIGINALUMAS

(Fragmentas iš Jurgio Lebedžio knygos „Mikalojus Daukša”, V., 1963. P. 299-306)

Paminklas M. Daukšai

Palyginę M. Daukšos „Prakalbą į malonųjį skaitytoją” su P. Bembo ir S. Speronio dialogais, Plejados manifestu, čekų ir lenkų ir baltarusių kalbos gynėjų pratarmėmis, rasime vieną kitą panašią mintį, argumentą, bet niekur neapčiuopsime tiesioginio sekimo. Susidaro įspūdis, kad M. Daukša savo prakalbą sukūrė visai savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų. Bet joje aiškiai juntamas renesanso epochos dvelksmas, idėjinis ryšys ir dvasinis giminingumas su kitais kovotojais. Todėl galima kalbėti apie paraleles ir kai kuriuos bendrus bruožus.

Iš karto krinta į akis renesansinis M. Daukšos argumentacijos pobūdis. Plačiai pagrįsdamas ir įrodinėdamas būtinumą vartoti savo gimtąją kalbą, smerkdamas ją apleidžiančius, niekinančius ir jos išsižadančius, M. Daukša remiasi ne biblija, ne bažnyčios tėvais, ne scholastiniais išvedžiojimais ir silogizmais. Pagrindinis ir savarbiausias jo argumentų šaltinis – gamta, žmogiškoji prigimtis, jos dėsniai:
„Pati prigimtis visus to moko… gamta liepia kalbėti… iš prigimties kiekvienas labiausiai linksta ir stipriai prisiriša tiek prie savo tautos ir kraujo, tiek ir prie savo kalbos.”
Argumentų jis ieško ne tik žmonių, bet ir „neišmintingų padarų gyvenime”. Įžiūri juose daug bendrumo ir panašumo su žmonėmis, ima kaip paralelę.
Iš antikos (Cicerono) humanistai paveldėjo pažiūrą, kad žmogus nuo gyvulio daugiausia skiriasi kalba [1].
Ją kartojo P. Bembo [2] ir kiti tautinių kalbų gynėjai. M. Liuteris akcentavo, kad galėjimas kalbėti – tauriausias dalykas žmoguje [3].
M. Rejus tą mintį panaudojo, rašydamas apie lenkus (1574): tegu kaimyninės tautos žino, „kad lenkai ne žąsys, kad turi savo kalbą” [4]. M. Daukša labiau su gamta suaugęs, gyvendamas viensėdyje arba mažame miestelyje ir ją stebėdamas, pabrėžė ne skirtumą žmogaus nuo gyvulio, bet panašumą. Pripažino, kad kiekvienas gyvulys turi savąją kalbą, neatskiriamai susijusią su jo prigimtimi, esme ir savitumu:
„Kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų jų tarpe tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją… lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.”
Toks perdėjimas, panašumo tarp žmogaus ir gyvulio akcentavimas, žinoma, nereiškia, kad M. Daukša tiki, jog gyvuliai iš tikrųjų turi savo kalbą. Jie – „neišmintingi padarai”, ir jų kalba visai kitokia. Bet, svarbiausia, iš citatos matyti M. Daukšos pažiūra į prigimtį, gamtą, kaip į šventą dalyką. Jos įstatymų turi visi paisyti, laikytis, jų neiškraipyti. Visi turi klausyti jos balso. Tokia pažiūra būdinga daugeliui renesanso folosofų. Ji sieja M. Daukšą ir su S. Speroniu, kurio dialoge gamta laikoma dieviška (natura… divina che ella é [5], visur ta pati – tiek danguje, tiek žemėje, taip pat meistriškai gimdanti ir žmones, ir gyvulius. Būdinga, kad Ž. Diu Bele savo kalbos (kaip ir tėviškės) gynimą laiko prigimties įstatymu (loi naturelle).
M. Daukšos žmonių palyginimai su gyvuliais S. Čiurlionienei kadaise atrodė „šiek tiek naivūs” [6]. Vėliau ji, cituodama šią vietą, apie naivumą nebekalbėjo [7]. XVI a. skaitytojui toks vaizdingas, kiek groteskiškas sugretinimas kaip tik galėjo daryti įspūdį.
Antras M. Daukšos argumentų šaltinis yra istorija, tautų ir valstybių likimas – Persijos, Romos, Graikijos, Arabijos. Čia, kaip sako S. Kolbuševskis, irgi pasireiškia „epochos dvasia” [8]. M. Daukša teigia, kad „didžioji Persijos karalystė” išsilaikė tiktai „savo kalbos santaika”, Arabų šalis, Graikų valstybės – „tiktai savo gimtosios kalbos išlaikymu”. Kiek detaliau jis užsimena apie Romą, kuri išgarsėjo kitose tautose, ir jos žygdarbiai net tolimiausius žemės kraštelius pasiekė irgi „tik išlaikymu gimtosios kalbos, kuriai praturtinti ir skleisti ne tiktai įstatymus leido, bet ir įvairius filosofijos mokslus dėstė ir savo dievų garbę aprašė”, o graikų kalbą „draudė vartoti įstatymuose ir senate”. Pastarasis teiginys primena humanistų argumentą, atrodo, perimtą iš antikinės senovės ir virtusį beveik priežodžiu, kad Roma daugiau turi būti dėkinga lotynų kalbai (Cicerono raštams), negu Cezario pergalėms [9].
Kaip tikintis žmogus ir dvasininkas, M. Daukša panaudoja ir religinį argumentą – gimtosios kalbos reikalingumą katalikybės propagandai, religinei moralei skiepyti. Gimtąją kalbą liepiąs vartoti ir dievas. Būdinga, kad, tik smerkdamas dvasininkus, nemokančius lietuvių kalbos arba ja besibjaurinčius, pasiremia apaštalo Povilo žodžiais (Rom. 10, 14), juos parafrazuoja. Taip pat grasindamas dvasininkams aukštesniu teisingumu - dievo teismu, nurodo evangeliją (Mat. 10, 28).
Atkreiptinas dėmesys į dar vieną dalyką. Įtikinėdamas, kad būtinai reikia vartoti gimtąją kalbą, M. Daukša visai neįrodinėja, jog ją tikrai galima išugdyti, paversti literatūrine kalba. Kodėl neliečiamas toks svarbus momentas? Atrodytų, kad tai jis laikė lyg ir savaime suprantamu daiktu, būdamas tvirtai įsitikinęs, jog kiekviena kalba gali būti ištobulinta. Tokio įsitikinimo teorinio pagrindo, tur būt, reikia ieškoti renesanso pažūroje į kalbą, jos kilmę, prigimtį. S. Speronis ir, juo sekdamas, Ž. diu Bele kalbą laikė ne dievo dovana, bet žmonių kūriniu. Kalbos negimsta pačios savaime, kaip žolės ar medžiai, vieni menki ir silpni, kiti sveiki ir stiprūs. Visos jų teigiamos ypatybės priklauso nuo žmonių valios ir noro. Jeigu ilgainiui vienos pasidarė turtingesnės už kitas, tai priklausė ne nuo jų pačių, bet nuo žmonių pastangų ir išmonės. Kiekviena kalba galima filosofuoti ir visus mokslus dėstyti [11].
Renesanso bruožų matome ir "Prakalbos į malonųjį skaitytoją" formoje, išraiškoje. Tai, kad knygos pratarmę M. Daukša pasirinko gimtosios kalbos gynimo manifestu, gana būdinga laikotarpiui, ypač baltarusių, čekų ir lenkų literatūroms. Atrodo, kad Lietuvos sąlygomis būtų buvę sunku kitu būdu, pavyzdžiui, atskiru leidiniu, tai padaryti. Pagaliau tokio pobūdžio prakalba visai tinka pirmajam stambiam lietuviškam leidiniui Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje.
Prakalbos rėmai neleido M. Daukšai išsiplėsti, vertė rašyti glaustai, nors autorius daug ką turėjo pasakyti. Ji daro vienu prisėdimu įkvėptai parašyto kūrinio įspūdį. Taip viskas joje atrodo natūralu, paprasta, organiškai susieta. Jokio dirbtinumo, "literatūriškumo", erudicijos demonstravimo, tuščiažodžiavimo, ilgų išvedžiojimų, citatų. Bet drauge jaučiame ir aukštą literatūrinę autoriaus kultūrą, antikinės retorikos išlavintą įgudusią plunksną. Prakalba padiktuota gilaus jausmo, patriotizmo, susirūpinimo savo tėvynės ateitimi, tačiau viskas joje iki smulkmenų pergalvota, sumaniai ir įtakingai sukomponuota.
Rašydamas prakalbą, autorius turėjo prieš akis, bent iš dalies, antikos oratorius, tarp jų turbūt ir Ciceroną. M. Daukša irgi norėjo ne tik loginiais argumentais įtikinti (persuadere), bet ir padaryti įspūdį, sujaudinti, paveikti (movere). Be to, jis siekė ir estetiškai džiuginti (delectare) [12]. Dėl to tinkamai išdėtė argumentus, keitė toną, kalbėjo ne tik į skaitytojo protą, bet ir į širdį, vaizduotę.
Prakalba pradedama ramiai, dalykiškai, nuo motyvų, dėl kurių versta į lietuvių kalbą „Postilė”. Bet jau pirmuosiuose sakiniuose pasigirsta patriotinis motyvas - troškimas padaryti paslaugą visiems Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gyventojams ir paskatinti juos karščiau rūpintis tėvų kalba. Šis motyvas tolydžio stiprėja, o paskui išsiveržia kaip nesutramdoma, viską užvaldanti srovė. Skaudus, smerkiantis konstatavimas, kad Lietuvoje užmirštama, apleidžiama, beveik atmetama sava kalba, neleidžia autoriui ramiai toliau kalbėti. Keičiasi intonacija. Jos pasikeitimą žymi retorinis klausiamasis sakinys (Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta...). Kategoriškais teiginiais pabrėžiamas savo kalbos vartojimo visuotinumas. Panaudojamas gamtinis argumentas. Sakiniai virsta greit banguojančiais ritminiais periodais su simetrinėmis dalimis. Pakartotinai pasmerkiamas gimtosios kalbos paniekinimas ir apleidimas. Tas pasmerkimas, lyg leitmotyvas, naujame kontekste gauna naują stipresnį atspalvį - leidžia suprasti tokio elgesio nežmoniškumą, priešingumą prigimčiai.
Centrinė prakalbos vieta - kulminacija – parašyta pakiliausiu tonu (Ne žemės derlumu...). Tai aforizmais skambąs himnas gimtajai kalbai. Autorius prabyla tiesiog į skaitytojo širdį, nori jį sujaudinti. Čia meniškiausi ritminiai pavidalai su pakartojimais ir anaforomis, sintaksiniais paralelizmais ir simetrinėmis dalimis, dvinarėmis ir trinarėmis žodžių grupėmis, ritminėmis klauzulėmis. Paskui tonas, nors lieka pakilus, kiek atslūgsta. Pareinama į istorinius argumentus, nurodomi konkretūs kitų tautų pavyzdžiai. Vėl grįžtama prie gimtosios kalbos paniekinimo ir apleidimo Lietuvoje, jau tiesioginiais žodžiais jis dar kartą pasmerkiamas, užsimenama apie to apleidimo padarytą žalą ir kreipiamasi į skaitytojus, ypač dvasininkus:
 
Argi nematome...
Argi negirdime...
M. Daukša apeliuoja į jų sažinę ir liepiamąja nuosaka skatina juos rūpintis kalba:
 
Gailėkimės tikro savo kraujo...
Gailėkimės savo pačių sąnarių...
Neleiskime... žūti...
Neniekinkime...
Bijokime ir baiminkimės...
I pabaigą vėl užsimena apie „Postilę”, jos paskirtį, kreipiasi ne tik į dvasininkus, bet ir į tautą, kaip gali kreiptis tik žmogus, jausdamasis atlikęs didelį, epochinės reikšmės darbą:
 
Priimk, Lietuvos Didžioji kunigaikštyste...
Klausyk, mūsų tauta...
Nurodęs naudą, kurią iš „Postilės” turės dvasininkai ir tikintieji, dar kartą išreiškia viltį, kad jo atliktas darbas bus vaisinga pradžia ir paskatins kitus mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti.
S. Kolbuševskis, pabrėždamas didelę renesansinę M. Daukšos kultūrą, "Prakalbą į malonujį skaitytoją" pavadino nuostabiai gražiu lietuviško patriotizmo žiedu"[13]. Gimtoji kalba Lietuvoje ir vėliau, ypač XVIII-XIX a., turėjo nemaža gynėjų. Mylėjo ją K. Donelaitis, A. Strazdas, D. Poška, S. Daukantas, S. Stanevičius, J. Plioteris ir kiti. Aušrininkai jai išaukštinti net eilėraščius rašė (pavyzdžiui, J. A. Vištelis) ir įrodinėjo, kad rojuje ir lietuviškai buvę kalbama (V. Bruožis). Matas Miežinis išleido atskirą knygą "Apie meilę ir branginimą savo gimtosios tėvų kalbos" (1909). Bet nė vienas jų neprilygo M. Daukšai gilumu, akiračio platumu ir glaustu iškilmingumu. Teisingai yra pažymėjęs V. Mykolaitis-Putinas, kad "Prakalboje į malonujį skaitytoją" matome "tokį gilų ir prasmingą kalbos aukštinimą, kokio nerandame visoj lietuvių literatūroj" [14].
 
1. Borinski K. Die Antike in Poetik und Kunsttheorie. Leipzig, 1924, II, S. 8.
2. Bembo P. Prose della volgar lingua. Padova, 1955, p. 5.
3. Arndt E. Luthers deutsches Sprachschaffen… S. 9, 11.
4. Taszycki W. Obrońy… str.84.
5. Speroni S. Opere… I, p. 197. Plg. Du bellay J. La Défense… p. 66.
6. Čiurlionienė (Kymantaitė) S. Lietuvių literatūros istorijos konspektas. Voronežas, 1918, p. 19.
7. Čiurlionienė S. Abrégé d’Histoire littéraire de la Lithuanie. Paris, MCMXXIX, p. 11.
8. Kolbuszewski S. Mikołaja daukszy „Przedmowa…” …str. 195.
9. Speroni S. Opere… I, p. 170; Du bellay J. la Défense… p. 110, 479. Plg. Toffanin G. Geschichte des Humanismus… S. 126, 457.
10. Speroni S. Opere… I, p. 193-194; Du Bellay, J. La Défense… p. 41-42, 65.
11. 63 Speroni S. Opere... I, p. 193 - 194; Du Bellay J. La Defense...p. 41 - 42, 65.
12. Norden E. Die antike Kunstprosa. Leipzig - Berlin, 1923, I, S. 216. Plg. Kolbuszewski S. Mikalaja Daukszy "Przedmowa..." str. 196.
13. Kolbuszewski S. Mikolaja Daukszy "Przedmowa..." str. 196.
14. Mykolaitis-Putinas V. Literatūros etiudai. Kaunas, 1937, p. 177.

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15