M. DAUKŠOS PRAKALBA Į M. GIEDRAITĮ

„Tavo rūpesčiu, galingiausiasis Vyskupe, yra pasiekta, kad jau nestokojame lietuvių kalba mokančių kunigų ir pamokslininkų. Tavo uolumu beveik nusmukusi šiose žemėse krikščionybė atgavo ankstesnį tvirtumą ir spindesį. Argi Tavo pastangų ir budrumo dėka tikro tikėjimo priešininkai iš dalies neatsižadėjo savo neapgalvoto įžūlumo, o iš dalies argi nesutramdė jo tarp savo sienų? Ir pagaliau negali būti suregzta ar sumanyta tokia blogybė ar nedorybė, kurios tu nemėgintum atitolinti ar panaikinti.

Didžiuliai yra, Šviesiausiasis Vyskupe, šių tavo žygių nuopelnai, bet dar didesni tie, iš kurių tau auga daug didesnė ir puikesnė garbė ir šlovė, – tas ypatingas rūpinimasis šventais dalykais, tas amžinas nemirtingojo Dievo permaldavimas maldomis ir aukomis, tos dienos ir naktys, kurias skiri Dievo Bažnyčiai melsdamasis ir medituodamas ir pagaliau tas ryžtingas ir tvirtas krikščioniškojo tikėjimo ir religijos gynimas – dėl to ir rinktinių jaunuolių seminariją įsteigei, ir ją lėšų negailėdamas išlaikai, ir nuo tos dienos, kai esi Žemaičių vyskupu paskirtas, iki pat šių laikų daugybę kitų jaunuolių savo namuose ne tik maitini ir puoselėji, mokydamas pačių puikiausių menų, bet ir auklėji bei mokai visų garbingiausių ir švenčiausių dorybės ir krikščioniškojo pamaldumo veiksmų, ir pats, nepaisydamas garbingo bei darbų nualsinto amžiaus, reikalaujančio atilsio ir ramybės, vykdai savo pareigas, visiems jiems rodydamas vis naują jėgą ir sveikatą.

Kadangi Lietuva ištisus aštuonerius metus neturėjo savo Ganytojo, tai Tu ir čia, ir ten taip stropiai darbavaisi, kad galima būtų ginčytis, ar Tu buvai ir esi Žemaičių, ar Vilniaus Vyskupas: tiek daug abiejuose kraštuose esi nuveikęs ir veiki, kad ir anie, ir šie galėtų vertai vadinti Tave savuoju Vyskupu. Juk reikėjo rūpintis abiejų kraštų žmonėmis? Nedelsdamas pasirūpinai. Merkelio Giedraičio portretas iš XVI a. leidinioReikėjo patarti? Nelaukdamas patarei. Reikėjo tvarkyti daugybę tikėjimo reikalų? Tučtuojau sutvarkei. Reikėjo kai kuriuos įšventinti į kunigus? Negaišdamas įšventinai. Ir dar daug ką norėčiau paminėti, bet trumpai pasakysiu, kad tau nebuvo nieko nepakeliamo ir labai sunkaus, ir nieko nėra pavojingo ir keblaus, ko Tu nebūtum padaręs ar nenorėjęs padaryti. Ir šituos ryškiausius ir puikiausius Tavo darbus Bažnyčiai ir valstybei šlovins ir su dėkingumu prisimins būsimosios kartos.

Šiuo iš tiesų nemirtingu ir, galima sakyti, Dievišku savo sumanymu iš visos širdies stengdamasis pasirūpinti, kad būtų parengtos ir spaudai atiduotos Tavo tautos kalba išverstos šventosios visų metų Evangelijos, skirtos didikams, valstiečiams ir bajorams; tuo Tu nusipelnei tokio Dievo atpildo ir atlygio, tokios savo tautiečių pagarbos, tokio būsimųjų kartų atminimo, kad žodžiais vos galima išreikšti. Todėl Tėvynė tau liks amžinai skolinga už ypatingą atsidavimą, bažnyčių pamokslininkai – už darbo palengvinimą, piliečiai – už paskelbtą Dievišką ir išganingą mokslą, visi kiti – už gimtosios kalbos išgelbėjimą nuo purvo ir žūties.

Taigi kaip Orfėjas paaukojo nemirtingiems dievams lyrą, su kuria niekad nesiskyrė, kaip romėnų karys sudėjo prie Herkulio šventovės durų ginklus, kuriais daugybę kartų priešą buvo nugalėjęs, taip ir aš šią naštą, ant mano pečių užkrautą ne mano iniciatyva ir pasirinkimu, bet Tavo valia ir įsakymu pristatęs į tą vietą, kur buvo liepta, kloju prieš Tave, kuris liepei, atvirai pareiškiu (Tu žinai ir gali paliudyti), kad aš neišplėšiau tokio svarbaus dalyko iš kitų, kurie, galimas daiktas, būtų lengviau su juo susidoroję, ir, kartą jau pradėjęs, rūpestingai užbaigiau, kad tuo apsileidimo ir tinginystės, antra vertus, pasipūtimo ir lengvabūdiškumo gėdos išvengčiau. Kad ir kaip šis darbas kitiems atrodytų, aš jausiuosi pakankamai gerai jį atlikęs, jei tik tavo valią ir nurodymus būsiu įvykdęs, – štai kas svarbiausia, į ką man visada ir visom aplinkybėm reikia ir reikės kreipti dėmesį.

Tesaugo mums Dievas Tave, Šviesiausiasis Vyskupe, sveiką.

Varniai, 1599 metais nuo Jėzaus gimimo, kovo 1 diena.
Tavo Šviesiausios ir Garbingiausios Viešpatystės nevertas tarnas MIKALOJUS DAUKŠA, Medininkų Kanauninkas,
Betygalos valdytojas”*

* [„Postilės” prakalbos tekstas cituojamas iš 1990 m. Vilniuje išleistos knygos M. Daukša. „Postilės prakalbos”. P. 17-21.]


[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15