MIKALOJUS DAUKŠA – DVASININKAS

Liudas Jovaiša, Vilniaus universitetas

Mikalojui Daukšai pasitaikė gyventi, Z. Ivinskio žodžiais tariant, dviejų amžių sąvartoje. Jam, išauklėtam dar ikitridentinės Bažnyčios, teko darbuotis jau plūstant į Lietuvą katalikiškosios reformos bangai. Šio Žemaičių kanauninko biografijos faktai itin įdomūs būtent šios epochų sankirtos kontekste.

Atrodo, kad iš dviejų kunigo tarnystės pusių – tarpininkavimo (supplicatio) ir sielovados (pastoratio), skirtingai vertintų viduramžių Bažnyčios ir katalikiškosios Reformos sąjūdžio – Mikalojui Daukšai svarbesnė buvo viduramžiais itin sureikšminta dvasininko kaip tarpininko misija. Tai, kad sielovada nebuvo svarbiausias šio dvasininko rūpestis, liudija jo kaip Krakių klebono veikla bei žinomų jo bibliotekos knygų turinys. Paradoksas: nesielovadininkas Daukša, įdavęs klebonų rankosna dvi pamatines apaštalautojo knygas – „Katekizmą“ ir „Postilę“ – pats tapo sielovadinio rūpesčio simboliu.

Antrasis paradoksas – „senosios kartos“ dvasininkas Mikalojus Daukša savo išverstų knygų dėka tapo ir naujos – katalikiškosios reformos – epochos simboliu. Nepriklausydamas naujajai dvasininkų kartai – „Giedraičio kunigams“, jis nesipriešino reformai ir vienintelis iš senųjų kapitulos narių taip naudingai jai talkino. Pereinamuoju laikotarpiu, t. y. iki ateinant naujos kartos kapitulos nariams, Daukša, eidamas oficialo pareigas (1585–1592), buvo dešinioji vyskupo Giedraičio ranka valdant vyskupiją. 1580 m. tapęs Kražių altarista, jis vienas pirmųjų teisme ieškojo ir atgavo nusavintą Bažnyčios turtą. Tai, kad Daukšos sugebėjimais – pirmiausia literatūriniais – buvo taip efektyviai pasinaudota katalikiškosios reformos labui, yra didelis vyskupo Merkelio Giedraičio nuopelnas. Kanauninkas Daukša gyveno milžino paunksmėje ir buvo tik molis jo rankose.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15