KALBOS ETIKETO ATSPINDŽIAI MIKALOJAUS DAUKŠOS „POSTILĖJE“ Giedrė Čepaitienė, Šiaulių universitetas M. Daukšos „Postilė“ – evangelijas aiškinančių pamokslų rinkinys. Jo turinys specifinis, čia tik retkarčiais esama tariamo pašnekesio su įsivaizduojamu pašnekovu elementų. Vis dėlto čia pasitaiko ir kalbos etiketo atspindžių: kreipinių, įvairių skatinimų, pasisveikinimų ir pan. Bene gausiausią M. Daukšos „Postilės“ kalbos etiketo tematikos grupę sudaro kreipimosi žodžiai. „Postilės“ adresantas gali būti ne tik teksto autorius, bet ir kai kurie Biblijos veikėjai (paprastai – ištraukose iš evangelijų). Autorius kreipiasi į kelias pašnekovų grupes: tikinčiuosius, dieviškąsias būtybes, kartais – į kitus asmenis ar reiškinius. Kreipdamasis į tikinčiuosius autorius vartoja keletą daiktavardinių kreipinių. Pačią plačiausią sąvoką atspindi kreipimosi žodis žmogus, kuris praplečiamas įvairiais epitetais, paprastai įvardijančiais silpnąsias ar neigiamas žmogaus ypatybes (nelaimusis, nusidėjęsis, netikysis ir pan.). Pažymėtina, kad šis kreipinys vartojamas tik vienaskaita. Neretai autorius vartoja siauresnės semantikos žodį, pašnekovą įvardydamas pagal religinę priklausomybę, kreipdamasis į jį žodžiu krikščionis. Dažniausiai šis kreipimosi žodis vartojamas daugiskaita, jį praplečiant epitetais mielieji arba mieliausieji. Palyginti dažnai į pašnekovą kreipiamasi žodžio brolis daugiskaita. Šis kreipimosi žodis taip pat gali būti praplėstas epitetais, tačiau pastarieji nėra tokie įvairūs, kaip tada, kai kreipiamasi žodžiu žmogau. Paprastai kreipinys broliai praplečiamas įvairiomis būdvardžio mielas formomis (mielieji, mielasieji, mieliausieji). Kartais adresatas įvardijamas kitais giminystės terminais (vaikeliai, sūnūs, tėvai ir motinos, gentie) arba kreipiniu parodomi socialiniai santykiai (sūdžia, tarne, jauniki). „Postilės“ tekste retai vartojami būdvardiniai ar dalyviniai kreipiniai (mieliausieji, palaimintieji, prakeiktieji).

„Postilės“ tekste retai kreipiamasi į moteris. Šių kreipinių adresantai dažniausiai esti Biblijos personažai. Kreipiantis į moteris dažniausiai vartojamas kreipinys dukterys, paprastai drauge su kilimo ar gyvenimo vietą nurodančiu pažymimuoju žodžiu (Siono, Jarozolimo dukteres). Daugiausia kreipinių yra skirta Jėzaus Kristaus motinai Marijai. Pagrindinis ją įvardijantis žodis yra merga, kuris visada esti praplėstas įvairiais pažymimaisiais žodžiais (merga švenčiausia, pagirtoji, malonės pilna).

Kreipiantis į Dievą vartojami šie kreipiniai: Dieve, Viešpatie, Tėve. Visi jie gali būti praplėsti įvairiais epitetais (visagalysis, malonusis, dangujasis, mielasis ir pan.). Į Jėzų Kristų kreipiamasi taip pat keleriopai: sūnau Dovydo, Jėzau, Viešpatie. Pastarasis kreipimosi žodis paprastai vartojamas su patikslinančiu priedėliu Jėzau Christe. Retkarčiais kreipiamasi į kitus Biblijos personažus ar reiškinius (o Angelai Viešpaties, Judošiau, Petre, o Jerusalem mieste, o amžinume).

„Postilėje“ esama nemažai įvairių skatinimų: prašymų, liepimų, raginimų, pageidavimų. Dažniausiai jie reiškiami liepiamosios nuosakos trečiuoju asmeniu (teiškuop, tenuženg, teklausai) bei tos pačios nuosakos daugiskaitos antruoju asmeniu (atpirkinėkite, eikite, apžvalgykite, pasisakykite). Vienaskaitos antrojo bei daugiskaitos pirmojo asmens formos vartojamos daug rečiau (klausyk, linksminkis; dabokimės, linksminkimės). Kartais skatinimas reiškiamas veiksmažodžių turėti, reikėti esamojo laiko formomis drauge su prasminio veiksmažodžio bendratimi (suprast turime, turime apipjaustyt, turime žinot; turite turėt; reikia giedot). Pažymėtina, kad tokiose konstrukcijose asmenuojamas veiksmažodis paprastai esti daugiskaitos pirmojo asmens. Kartais prašymas reiškiamas įvairiomis veiksmažodžio prašyti formomis (prašau, prašykime, prašyt turime). Konstrukcijų, sudarytų iš jaustuko prašom ir prasminio veiksmažodžio bendraties, nerasta.

Kitos kalbos etiketo situacijos „Postilėje“ itin retos. Esama vos vieno kito pasisveikinimo, kuris reiškiamas konstrukcijomis su būdvardžiu sveikas (sveikas Mistre; būk sveikas, Karaliau žydų). Kalbos etiketas atsispindi ir tose „Postilės“ vietose, kuriose autorius daro tam tikrus perėjimus, grįždamas prie anksčiau išsakytos minties. Tokiais atvejais elgiamasi keleriopai. Kartais skaitytojas (klausytojas) raginamas grįžti prie ankstesnės temos (sugrįžkime Jonop Šventop), o kartais autorius pats nutraukia pasakojimą buitinei šnekamajai kalbai būdingomis frazėmis (bet ką apie tai daug kalbėt; bet apie tai gana).

M. Daukšos „Postilėje“ pasitaikančios kalbos etiketo situacijos įdomios ir savo turiniu, ir raiška. Kiek joms įtakos turėjo originalas, galėtų parodyti tik lyginamoji tekstų analizė. Šiuo tarpu galima teigti, kad etiketo raiška nebuvo vien knyginė, bet atspindėjo ir liaudies šnekamąją kalbą.

 

---

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]