KODĖL KONSTANTINO SIRVYDO ŽODYNE NEĮVARDYTOS APRAŠOMOSIOS KALBOS?

Vitas Labutis, Vilniaus universitetas

Kadangi Konstantino Sirvydo žodyno pirmojo leidimo (išleisto apie 1620 m.) dabar žinomas tik pradžios neturintis egzempliorius, tad negalime būti tikri nei dėl jo pavadinimo, nei dėl to, kaip autorius supratęs jo paskirtį. Reikia džiaugtis, kad tą žodyną iš defektinio egzemplioriaus fotokopijų pasirūpino naujai išleisti K. Pakalka („Senasis Konstantino Sirvydo žodynas“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 1997).
Apie pirmojo leidimo, arba senojo K. Sirvydo žodyno, kaip argumentuotai siūlo jį vadinti V. Urbutis (1967, 209–218), pavadinimą šį tą sužinome iš XVII a. jėzuitų istorikų ir bibliografų. Deja, jų nurodomi pavadinimai ne visai vienodi: P. Alegambės „Dictionarium Latino-Polono-Lithuanicum“, N. Sotvelo ir vėliau S. Rostovskio „Dictionarium Polono-Latino-Lithuanicum“. [Pasinaudota K. Pakalkos (1997, 17–18) paskelbtomis šaltinių faksimilėmis]. I. Lukšaitė (1983, 31) paskelbė dar vieno bibliografo S. Risinskio knygų sąrašą su visai kitokiu žodyno, kurį galima priskirti K. Sirvydui, pavadinimu – „Promptarium dictionum Polonicarum Latinarum et Lituanicarum“. Greičiausiai to meto bibliografams (ypač S. Risinskiui, kuris nurodinėjęs pirmiausia knygų kainas) rūpėję nurodyti tik kur kokia knyga, o ne tikslų jos pavadinimą pateikti. Kad toks visų seniai cituojamas bibliografas P. Alegambė sukeitė vietomis K. Sirvydo žodyno kalbas, kad šiek tiek skirtingai kalbos įvardijamos ir kitų bibliografų, leidžia spėti, jog pačiame ir pirmojo leidimo (senojo) žodyno pavadinime kalbos nebuvusios įvardytos.

 

Apie antrąjį K. Sirvydo žodyno leidimą (1631 m.) žinome tik iš trečiojo leidimo (1642 m.) titulinio lapo ir prakalbos. Tad tiesiogiai pateikiamų kalbų padėtį K. Sirvydo žodyne galime aiškintis tik nuo trečiojo leidimo (toliau – SD3). Gerai žinoma, kad SD3 pavadinimas apibendrintas, be įvardytų aprašomųjų kalbų, – „Dictionarium trium linguarum“. G. Knapskio žodyno, kuriuo K. Sirvydas naudojosi, pavadinime išvardytos lenkų, lotynų, graikų kalbos. Kalbas randame nurodytas M. Folkmaro-B. Fontano lotynų, germanų ir lenkų (su priblokuota graikų kalba) žodyne, buvusiame pamatu K. Sirvydo žodyno pirmajam leidimui (senajam žodynui). Pačiam pavadinimui, žinoma, galima būtų ir neteikti tokios didelės reikšmės, jeigu su juo nebūtų susiję ir kiti duomenys.
Apie aptariamąsias kalbas neužsimenama nė visame tituliniame SD3 lape, kuriame, to meto knygų pavyzdžiu, nurodoma daug kas: kad SD3 skiriamas studijuojančiam jaunimui, kad knygos autorius jėzuitų ordino narys Konstantinas Sirvydas, kad gautas vyresnybės sutikimas ją leisti, kad tai esąs peržiūrėtas ir pataisytas leidimas ir kad spausdinta Vilniuje, jėzuitų akademijos spaustuvėje, 1642 m. (viskas nurodyta lotynų kalba). Beveik neįtikėtina, kad knygos pavadinimą ir titulinį lapą būtų iš esmės taisęs šį leidimą po K. Sirvydo mirties išleidęs tikriausiai autoriaus padėjėjas ir darbų tęsėjas Jonas Jaknavičius. Juo labiau, kad 4-ojo (1677 m.) ir 5-ojo (1713 m.) leidimo tituliniai lapai iš esmės irgi nekeičiami.
Apie lietuvių kalbą nė žodžiu neužsimenama ir SD3 prakalboje „Ad studiosum iuventutem“, nors čia kalbama apie žodyno paskirtį, nurodomi motyvai, kodėl leidžiamas trečiasis leidimas. Prakalboje ypač pabrėžiama, kad studijuojantis jaunimas žodyne galėsiąs rasti lotyniškų žodžių, kurių jiems reikėsią rengiantis gramatikos (gal iš viso rašto darbų?) pratyboms, ypač šnekamosios kalbos, paprastųjų žodžių ir pasakymų, bet ir vėl tiesiogiai įvardijama – lotynų kalbos.
Prakalboje nepaminėta nė lenkų kalba, bet tai, matyt, visai kas kita nei lietuvių kalbos nutylėjimas: žodynas skirtas mokytis ne lenkų kalbos, o tą kalbą mokantiems žmonėms; lenkų kalbos žodžiai ir konstrukcijos pateikta kaip antraštiniai vienetai, aiškinama pirmiausia šios kalbos žodžių vartosena, nurodomi tų žodžių atitikmenys lotynų ir galiausiai lietuvių kalba. Jėzuitų akademijoje bei kolegijoje buvo laikomasi nuomonės, kad čia besimokantys jaunuoliai moką lenkų kalbą. Taigi žodyno prakalboje tiesiogiai nurodoma, jog jis skiriamas mokytis lotynų kalbos.
Tad vis dėlto, kodėl K. Sirvydas, kurio žodyną dabar laikome ne vien pirmuoju spausdintu lietuvių kalbos žodynu, bet ir tikrai labai vertingu lietuvių leksikografijos darbu, daugiau kaip tris šimtus metų (iki F. Kuršaičio žodyno) buvusiu pagrindiniu lietuvių kalbos žodynu, lyg ir vengė tiesiogiai ką nors pasakyti apie šio žodyno lietuviškąją dalį? Tiksliai atsakyti į šį klausimą, matyt, neįmanoma, todėl jo tiesiogiai nekėlė nei tokie senųjų raštų specialistai kaip V. Biržiška, J. Lebedys, P. Jonikas, J. Palionis, Z. Zinkevičius, A. Sabaliauskas, nei kruopštus K. Sirvydo žodyno tyrinėtojas K. Pakalka. Tam tikrų samprotavimų šiuo klausimu vis dėlto verta išsakyti.
Studijuojantis jaunimas, kuriam pirmiausia SD3 prakalboje adresuojamas K. Sirvydo žodynas, – tai Vilniaus akademijos bei kolegijos ir kitų kolegijų ir jėzuitų noviciatų (naujokynų) auklėtiniai. Jiems XVII a. pirmojoje pusėje jau buvo keliamas uždavinys mokėti ir lietuvių kalbos, sugebėti pamokslus sakyti ir lietuviškai. Be to, Vilniaus akademijoje veikė lietuvių kalbos būrelis (vadintas ir akademija), kur buvo pratinamasi versti tekstus iš lenkų ir lotynų kalbos, rašomi lietuviški pamokslai (žr. Lebedys, 1963, 203–204; Jonikas, 1987, 72–73; Zinkevičius, 1988, 248).
Pripažįstančiai reikalą pramokti (ypač jaunimui) lietuvių kalbos jėzuitų akademijos vadovybei ir kitiems aukštiesiems dvasininkams (dažniausiai ne lietuviams) vis dėlto sunku buvo sutikti, kad lietuvių kalba esanti lygiavertė su lotynų ir lenkų kalbomis. Vienas dalykas buvo išleisti lietuvių kalba katekizmą, postilę ar giesmyną, o visai kitas – stambų žodyną su aiškiai įvardyta lietuvių kalba. Jeigu K. Sirvydo žodyne lietuvių kalba būtų buvusi tiesiogiai įvardyta šalia lotynų ir lenkų kalbų, tai būtų rodę šių kalbų lygiavertiškumą, kas, matyt, žodyno leidėjams buvo dar nepriimtina. Kadangi K. Sirvydui buvo svarbiausia, kad žodynas būtų išleistas, tai jam reikėjo pasitenkinti nekonkrečiu pavadinimu „Trijų kalbų žodynas“ ir visur diplomatiškai nutylint žodyno straipsnių pabaigoje pridurti lietuvių kalbos atitikmenis.
Būdamas ne tik išsilavinęs, bet ir sąžiningas, labai darbštus žmogus, K. Sirvydas kruopščiai rengė visas tris savo žodyno (naujojo žodyno – SD3) straipsnių dalis. SD3 prakalboje nurodyti leidimo motyvai gausiai pateikti šnekamosios lotynų kalbos žodžių bei posakių, turėjusių šį žodyną skirti nuo kitų to meto žodynų, nebuvo vien deklaracija. O ryškiau papildyti antrosios dalies žodyno straipsnių turinį sunku tikėtis nekoreguojant antraštinių žodžių „repertuaro“. Jau fragmentiškai palyginus, matyti, jog SD3 turi nemaža skirtumų nuo G. Knapskio žodyno, kuriuo K. Sirvydas naudojosi, ir lenkiškojoje straipsnių dalyje.
Kad SD3 (tiksliau – naujojo žodyno) lotyniškoji ir iš dalies lenkiškoji dalis turėjo nemaža originalumo ir buvo vertinama, remia ir tas faktas, jog 1641 m. Varšuvoje skyrium buvo išleistas dvikalbis K. Sirvydo lenkų–lotynų kalbų žodynas, šį kartą jau tiesiogiai įvardijant abi kalbas. Greičiausiai ir Vilniuje K. Sirvydo žodynas pakartotinai buvo leidžiamas pirmiausia (bent XVII a.) dėl vertingos lotyniškosios dalies, o tik vėliau svarbiausiąja imta laikyti lietuviškoji jo dalis. V. Urbutis (1967, 212) neabejoja, jog lietuviškoje SD3 dalyje buvo atsižvelgiama ir į lotyniškus aiškinimus.
Diplomatiškai nutylima SD3 (ir kitų naujojo žodyno leidimų) pavadinime, tituliniame lape ir prakalboje lietuviškoji šio žodyno dalis K. Sirvydui, žinoma, nebuvo paprastas pirmųjų dviejų dalių priedas. Tai gimtoji autoriaus kalba, kuria jis apie dešimtį metų sakė lietuviškus pamokslus, išleido jų rinkinį ir kurios svarbą jis, matyt, suvokė kur kas plačiau nei tai, ko reikėjo studijuojančio jaunimo pratyboms. Lietuviškosios SD3 dalies turtingumas, sinonimija (ne vien leksinė, o ir gramatinė), gausa kasdieninės buities žodžių bei posakių leidžia manyti, jog K. Sirvydui rūpėję ir lietuvių kalbos nemokantys ar silpnai ja kalbantys kunigai, vikarai bei kiti bažnyčios tarnai, kad jie galėtų sakyti pamokslus ir aiškinti tikėjimo dalykus lietuvių kalba žmonėms, kitaip nesuprantantiems, ir dar kad galėtų su tais žmonėmis susikalbėti ir apie buities reikalus. Galima net spėti, jog lietuviškas realijas įvardijantys žodžiai (saviti giminystės, valgių, drabužių ir pan. pavadinimai) galėję daryti poveikį ir lenkiškajai bei lotyniškajai žodyno daliai kaip tie šnekamosios kalbos elementai, kurie turėti galvoje lotynų kalbą pabrėžiant prakalboje. Visa tai verta kruopščių studijų, kaip jų vertas ir išsamus SD3 palyginimas su G. Knapskio žodynu ir kitais to meto lenkų ir lotynų kalbų žodynais.
Pagrindinei mūsų išvadai, kad K. Sirvydo žodyno pavadinime ir tituliniame lape kalbos neįvardytos sąmoningai – nenorint pabrėžtinai parodyti lietuvių kalbos lygiavertiškumo su lotynų ir lenkų kalbomis, galėtų šiek tiek kliudyti jėzuitų bibliografų nurodomas dar vienas K. Sirvydo darbas – „Clavis lingue Lithuanicae“, kurio pavadinime jau matome lietuvių kalbą. Yra pagrindo manyti, kad toks darbas buvęs ne tik parašytas, bet ir išleistas (Zinkevičius, 1988, 253–254). Tačiau šio lotynų kalba parašyto darbo pavadinime lietuvių kalba nesudėta į vieną gretą su lotynų ir lenkų kalbomis, be to, tas „Lietuvių kalbos raktas“ tikriausiai nei apimtimi, nei svarba negalėjo lygintis su K. Sirvydo žodynu.
Specialiai tyrinėjusio K. Sirvydo žodyną K. Pakalkos jau daug nuveikta: paskelbti moksliškai parengti fotografuotiniai trečiojo leidimo, o vėliau ir pirmojo leidimo (senojo žodyno) tekstai, aptarti visų leidimų lietuviškieji žodžiai, sudaryti jų registrai ir kt., tačiau K. Sirvydo žodynas dar laukia visapusiško leksikografinio įvertinimo, jį būtina išanalizuoti ir gramatikos, ypač sintaksės, atžvilgiu.
 
Literatūra
Jonikas P., 1987, Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje, Chicago, 1987.
Lebedys J., 1963, Mikalojus Daukša, Vilnius, 1963.
Lukšaitė I., 1983, Humanistinė S. Risinskio biblioteka Vilniuje, – Bibliotekų darbas, Nr. 1, 30–31.
Pakalka K., 1997, Pastabos apie senąjį Konstantino Sirvydo trikalbį žodyną, – Senasis Konstantino Sirvydo žodynas, Vilnius, 6–31.
SD3 – Szyrwid C. Dictionarium trium linguarum… Tertia ed…. Wilnae… 1642.
Urbutis V., 1967, Pirmasis lietuvių kalbos žodynas ir keletas jo retų žodžių, – Baltistica, III(2), 209–218.
Zinkevičius Z., 1988, Lietuvių kalbos istorija, III: Senųjų raštų kalba, Vilnius, 1988.

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15