DĖL PRIESAGINIŲ DAIKTAVARDŽIŲ KIRČIAVIMO RAIDOS
Danguolė Mikulėnienė, Lietuvių kalbos institutas
- 1. M. Daukšos variantai akivaizdžiai liudija apie abu darinių kirčiavimo tipus, būdingus lietuvių kalbai: 1) kai darinio kirtį lemia darybos tipas ar darybos formantas ir 2) kai darinio kirtis priklauso nuo pamatinio žodžio paradigmos, plg. dvejopai kirčiuojamus baritoninės šaknies vedinius, pavyzdžiui, bjaurybė / bjaurybė, sunkybė / sunkybė, tamsybė / tamsybė ir tik priesagos kirtį turėjusius oksitoninės šaknies daiktavardžius, pavyzdžiui, gerybė, jaunybė, teisybė.
- Pirminis darinių kirčiavimas aiškiai susijęs su pamatiniais žodžiais, o vėliau išlaikęs pastovaus kirčiavimo paradigmą su apibendrintu priesagos kirčiu.
2. Gali būti, kad tuo metu lietuvių kalboje egzistavo ne tik ši darinių kirčiavimo sistema: 1605 m. katekizme paliudyta kilnojamojo kirčio paradigma, būdinga oksitoninės šaknies daiktavardžiams, plg. didybė, gėrybė, stiprybė (šalia stiprybė). Vėlesniuose senuosiuose raštuose užrašyta tamsybė (3a) LKŽ XV 791.
3. Galima manyti, kad pastovus stipriosios priesagos kirtis formavosi dvejopai: 1) dėl Sosiūro ir Fortunatovo dėsnio poveikio slinko iš baritoninės šaknies į priesagą pastovaus kirčiavimo vediniuose; 2) iš oksitoninės šaknies į priesagą kilnojamojo kirčio vediniuose, žr. schemą (Pamatinio žodžio šaknis baritoninė B, oksitoninė O. Pastovaus šakninio kirčiavimo dariniai Pš, pastovaus priesaginio kirčiavimo Ppr, kilnojamojo kirčio K):