MIKALOJAUS DAUKŠOS "POSTILĖ"TRIJŲ KALBŲ IR KULTŪRŲ SĄVEIKA
Eugenija Ulčinaitė, Vilniaus universitetas
- Mikalojaus Daukšos Postilėje, turint galvoje visą knygos sandarą, galima įžvelgti trijų kultūrų klodus: Antikos, Renesanso, Baroko.
- Sekimas Antikos literatūra, jos žanrais ir topika, aiškiai matomas Venclovo Daujoto-Labunauskio epigramose Merkelio Giedraičio herbui, Mikalojaus Daukšos lotyniškoje pratarmėje, dedikuotoje tam pačiam žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui, Postilės vertimo stilistikoje ir sintaksėje.
- Sekimas Antika kartu yra ir Renesanso epochos ženklas. Renesansinis yra M. Daukšos išsilavinimas, gimtosios kalbos aukštinimas, tautos samprata.
- Renesansinė buvo ir pati situacija, susiklosčiusi Varniuose XVI a. paskutiniaisiais dešimtmečiais: vyskupo Merkelio Giedraičio siekis sutelkti aplink save žmones, kurie paliudytų Europai lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės esatį. Šį siekį realizavo Motiejus Strijkovskis, Varniuose parašęs pirmąją Lietuvos istoriją (Kronika, 1582), ir Mikalojus Daukša, išvertęs J. Vujeko Postilę (1599).
- Tačiau M. Daukšos Postilė yra ir barokinis kūrinys, išreiškiantis patridentines Katalikų Bažnyčios nuostatas. Tai kovojanti Bažnyčia, negailestinga jos reformatoriams M. Liuterio ir J. Kalvino pasekėjams. M. Daukšos vaidmuo verčiant Postilę prilygsta Petro Skargos vaidmeniui. Katalikų Bažnyčios galybės ir vienybės idėjas, kurias P. Skarga skelbė lotynų ir lenkų kalbomis, M. Daukša pirmasis išsakė lietuviškai. Retorinė ir emocinė M. Daukšos Postilės įtaiga pranoksta intelektualinę J. Vujeko Postilės argumentaciją. Siekimas paveikti skaitytoją afektais ir vaizdais, o ne argumentais tai Baroko literatūros ir estetikos raiškos būdai.