DĖL MIKALOJAUS DAUKŠOS RAŠOMOSIOS KALBOS KILMĖS
Zigmas Zinkevičius, Vilnius
Nėra abejonės, kad pagrindinis M. Daukšos rašomosios kalbos šaltinis buvo jo gimtoji Babėnų (dabar Kėdainių miesto ribose) ano meto šnekta, kurios ištirti šiandien neįmanoma, nes neliko jos tęsinio. Kaip Daukša tos šnektos pagrindu kūrė rašomąją kalbą, tyrė prieš daugiau negu pusę šimtmečio Pranas Skardžius. Jo išvados aktualios ir šiandien. Tačiau jis Daukšos rašomosios kalbos ištakų ieškojo vien gyvojoje (šnekamojoje) to krašto kalboje. Skardžius dar nežinojo apie lietuvių kalbos vartojimą raštu prieš Daukšą. Jam tebuvo žinomas vienintelis Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje prieš Daukšą spausdintas lietuviškas tekstas 1589 m. hegzametras, kuriam didesnės reikšmės jis neskyrė. Rankraštiniai tekstai, senesni už minėtą hegzametrą, Skardžiui dar nebuvo žinomi. Nors ir iki šiol tie tekstai tebėra ne visi surankioti ir ištirti, bet jau iš to, ką apie juos žinome, matyti, jog Daukšai senoji rankraštinė raštija buvo pažįstama ir jo kuriamai rašomajai kalbai darė tam tikrą poveikį. Tasai poveikis labiausiai ryškus ir neabejotinas rašybos srityje. Ypač akivaizdžiai jį rodo Daukšos vartojama raidė e su tam tikru diakritiku, panašiu į dabartinį diakritiką buvusiam balsių nosiniam rezonansui žymėti, raidę, Daukšos vartotą plačiajam balsiui e reikšti. Tą raidę Daukša vartojo nusižiūrėjęs į ankstesnius tekstus. Ir kiti ankstyvųjų tekstų diakritikai primena Daukšos vartojamuosius, ypač jų taikymas kirčio vietai žymėti, nusižiūrėtas Daukšos iš rankraštinės raštijos.