Angliškai

BETYGALA

 

 

Betygala – miestelis Raseinių rajone, netoli Dubysos kranto, prie mažo Vieversos upelio, apie 16 km į rytus nuo Raseinių.
Daugelį metų Betygalos parapija priklausė Žemaičių vyskupijai

Istorinės žinios

 

Bažnyčia

 

Bažnyčios architektūra

 


Du ąžuolai

Emilija Skudrienė

1999-ųjų sausio 24 diena. Pats viduržiemis, tačiau oras drėgnas, jau kelinta savaitė beveik kasdien dulka lietus. Einu pagrindine Betygalos miestelio gatve. Ja prieš keturis šimtus metų vaikščiojo ir klebonas Mikalojus Daukša, „Postilės” ir „Katekizmo” vertėjas į lietuvių kalbą, garsiosios „Postilės” pratarmės ir lietuviškų pamokslų autorius. Priešais – Betygalos senelių namai. Jie pastatyti dar 1903 m. daug kuo prie to prisidėjo ir bažnyčia. Netoli – taupomasis bankas, statytas dar 1894 m., Vytauto Didžiojo skulptūra, kurią 1903 m. sukūrė P. Aleksandravičius. O ant Vėviršės, Dubysos intako, upelio skardžio baltuoja graži katalikų bažnyčia, pašventinta 1930 m. Tada, per iškilmes, šv. Mišias aukojo poetas Maironis. Betygalos apylinkės

Prie šventoriaus stovi keletas lengvųjų ir bažnyčios išlaikomas daugiavietis automobilis, kuriuo iš atokesnių kaimų į šv. Mišias čia suvažiuoja parapijiečiai. Bažnyčioje kvepia švara, vašku, šviečia elektros girliandos. Priklaupiu ir susimąstau. Bandau įsivaizduoti, kad esu anoje, pirmojoje, medinėje, mažutėlėje Betygalos bažnytėlėje, o ten, prie altoriaus, žvakių šviesa nutviekstas klebonas Mikalojus Daukša. Nesiseka. Dėmesį blaško ryškus altoriaus apšvietimas, stipriai išsikvėpinusi kaimynė ir apytuštė bažnyčia. Daugeliui žmonių šiandien ne dvasios reikalai svarbiausia. Mažai kas jau ir besistebi, kad net ir šventą dieną žmogus išsiruošia malkų kirsti ar į svečius išvažiuoja, sujauktose trobose parkritę televizorių žiūri.

Jūs domitės Mikalojaus Daukšos atminimo išsaugojimu Betygaloje?

Gerai… Pabandysiu kai ką papasakoti.

Ten, už bažnyčios, ant jau minėto upelio šlaito, beveik pačioje jo apačioje, auga Mikalojaus Daukšos ąžuolas. Gyvastį ir vandenį jis šaknimis ima iš Vėviržės upelio. Tas upeliukas, neišdžiūnantis net per didžiausius karštymečius, atgarma iš Kudonių laukų. Šlaitas gana status. Čia ąžuolui draugystę palaiko buvęs klebonijos sodas. Obelys senos, susiklaipiusiom šakom. Jų net trisdešimt. Mažai, labai mažai šios obelys beveda vaisių. Zigmas Sutkevičius pasakoja, kad jo tėvas Jonas apie 1930-uosius metus bažnyčioje dirbo maršalka. Jis vis pasakodavo, kaip kanauninkas Pranciškus Janulaitis sodino naujas obelis, skiepijo senąsias ir užveisė sodą net kitoje upelio pusėje. P. Janulaitis tėvą įtikinėdavo, kad čia augančiam ąžuolynui greitai bus 400 metų. Kur buvęs, kur nebuvęs jis vis užvesdavo kalbą ir apie Mikalojų Daukšą bei jo ąžuolą. Sunku šiandien jau ir pasakyti, ar Mikalojus Daukša pats jį sodino, ar jo garbei kiti pasodino, bet aišku viena – ąžuolas šioje atšlaitėje atsirado kartu su lietuviško žodžio puoselėtoju Mikalojumi Daukša Betygaloje. Žmonės pasakoja, kad šis iškilus žmogus labai mėgdavo pasėdėti ant Vėviržės upelio skardžio. Nuo kalnelio, ant kurio stovėjo ir klebonija, į šiaurės pusę atsiverdavo graži panorama. Iš čia akim galėdavai aprėpti Kudonių kaimo laukus, tai rečiau, tai tankiau išsibarsčiusias šiaudastoges gryčiutes, iš čia matydavai ir Pikčiūnų keliu dardančius bajorus, plikbajorius, lietuvaičius, sekmadieniais skubančius į Betygalos bažnyčią pasiklausyti kunigo Mikalojaus Daukšos sakomų pamokslų. Betygalos žmonės gerbė šį iškilų vyrą. Svarbus ir tas faktas, kad M. Daukšai dirbant Betygalos parapijoje, jis išvertė ir „Postilę”.

Į Betygalą skelbti Dievo žodžio jis atvyko jau gerokai atvėsus žynio Gintauto buveinės pelenams. 1413 m. buvo išdaužyti betygaliečių pagoniški dievai, išvarytas Gintautas. Prisiglaudė jis pas gerus žmones. Čia, sulaukęs 74 metų amžiaus, jis 1414 m. liepos 28 dieną ir mirė.

Manoma, kad katalikų bažnyčia 1416 metais pastatyta ant pagoniškos buveinės pamatų. Tai buvo mažutė medinė bažnytėlė. Vėliau vietoje jos iškilo didesnė bažnyčia. Būtent joje  ir Mikalojus Daukša klebonavo.

Turtinga buvo Betygalos parapija. Ja rūpinosi patsai karalius Žygimantas II. Būtent jis 1516 m. Betygalos parapijos klebonui suteikė teisę įvesti sekmadieninius turgus ir leido karališkoje žemėje pastatyti 5 smukles. Visa tai nešė parapijai pelną, todėl per ilgesnį laiką, kol čia pradėjo dirbti M. Daukša, ji vien dėl to galėjo praturtėti. Tačiau smuklės blaiviai mąstantiems žmonėms kėlė ir nerimą. To metų įvykių Betygalos parapijoje niekas nėra smulkiau užfiksavęs. Nežinome ir kiek dėmesio šiems reikalams skyrė M. Daukša, ar populiarindamas blaivybę jis naudodavosi sakykla.

O tai, kad degtinė žemaičiams nieko gero ir tada neduodavo, įrodo ir šis dar iš M. Daukšos laikų mus pasiekęs pasakojimas:Mikalojaus Daukšos ąžuolas

Važiuojant Ilgižių keliu, penki kilometrai nuo Betygalos, Sokaičių kaime gyveno žemvaldys Sokas. Jis samdė vaikį pakinktams siūti, remontuoti. Pinigų už darbą nemokėdavo. Ir taip visus septynerius metus. Šeimininkas vaikį vadino rimoriumi. Sumanė tas rimorius palikti savo poną ir sako: „Užmokėk man už visus septynerius metus. Aš išeisiu. Gal kur savo kampą nusipirksiu”. Ponas buvo didelis šykštuolis. Nenorėjo jis vaikiui atlyginimo mokėti, tad nusivedė jį į smuklę, privaišino, vos bepaeinantį nutempė prie akivaro ir įstūmė į jį. Po kurio laiko žmonės rimorių rado į viršų išplaukusį. Soką teisė, į Sibirą ištrėmė, tačiau jaunam žmogui gyvybės jau niekas sugrąžinti nebegalėjo.

Daukšos laikmetis – jau istorija. Praėjo keli šimtmečiai, tačiau, kaip ir anuomet, dažnai grįžtame vis prie tų pačių bėdų. Šiandien kaimuose klestinti girtuoklystė vėl neramina Betygalos inteligentus, taip pat ir kleboną A. Staniulį.

Turi kuo Betygala ir pasigirti. Garsi čia 1939 m. įkurta biblioteka. Anksčiau ji knygynėliu vadinta. Eidami iš mišių žmonės čia užsukdavo ir knygų paskaityti pasiimdavo. 1945 m. biblioteka perėjo valdžios žinion.

Pramogų ieškantys jaunuoliai šiandien Betygaloje eina jau į kavines, tik jų dabar čia kiek mažiau negu M. Daukšos laikais smuklių.

Miestelio kultūros namai paskutiniais metais tapo pramogų centru ir pakibo tarp švietėjiškos kultūros ir pramogų verslo.

Jau trylika metų miestelyje veikia muziejus (Raseinių krašto istorijos muziejaus filialas), kuris dažniausiai vadinamas „įžymių žmonių muziejumi”. Lankytojai čia gali susipažinti su gana originalia geneologijos ekspozicija, kurią parengė mokytoja Birutė Navakauskienė. Betygalos krašto istorijos ekspoziciją nuolat naujais eksponatais praturtina kraštotyrininkė Emilija Skudrienė ir Betygalos šviesuolis Antanas Juška. Maironio vidurinėje mokykloje įsikūręs Maironio muziejus. Žmonių čia atvyksta nemažai – ir ekskursaudami, ir šiaip individualiai keliaudami po kraštą. Minėtuose muziejuose vyksta pamokos jaunimui, įvairūs susitikimai, literatūriniai vakarai, dailininkų kūrybos parodos.

Betygala mena M. Daukšą. Paminklų, pastatytų šiam didžiavyriui, čia nerasime. M. Daukša dar gyvas būdamas pats sau paminklą pasistatė – išleido „Katekizmą” ir „Postilę”. Ir tas ąžuolas Vėviršės upelio šlaite… Jis lyg pats M. Daukša, kuris savo darbais visai Lietuvai ąžuolu tapo.


[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15