Angliškai

BETYGALOS KRAŠTAS MIKALOJAUS DAUKŠOS LAIKAIS

Nemažai Žemaitijoje gyvenviečių, minimų jau žiloje senovėje.

Betygalos kraštas pirmą kartą paminėtas Mindaugo 1253 m. rašte, kai Lietuvos karalius Livonijos ordinui, be kitų valdų, užrašė ir pusę Betygalos žemės (Betegalle meddietatem). Po metų antrą pusę Betygalos žemių Mindaugas paskyrė vyskupui Kristijonui. Taip Betygala tapo pirmosios Lietuvos vyskupystės dalimi.

XVI a. pabaigos kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymai rodo, kad šis kraštas buvo gana tankiai apgyvendintas. Nors ir apsuptas didelių, sunkiai įžengiamų miškų, jis turėjo neblogą susisiekimą su kitomis gyvenvietėmis. 1384-1385 m. minimi keliai, jungę Betygalą su Leščiais, Ariogala, Raseiniais, Svilainiais. Sunkiau buvo pasiekiama Tendžiogala.

Matyt jau XIII a. viduryje Betygala buvo valsčiaus centras. Tai lėmė stipri pilis, nebloga geografinė padėtis. Vėliau Betygalos, kaip administracinio centro, reikšmė sumenko, nors 1492 m. šis valsčius dar minimas dokumentuose. XVI a. gyvenvietė jau priklausė Josvainių valsčiui, nors 1528 m. kariuomenės surašyme išvardijama 20 betygaliečių bajorų, kurie į Josvainių valsčiaus sąrašą neįtraukti.

J. Sprogio „Senosios Žemaitijos geografiniame žodyne” užfiksuota, kad XVI a. Betygala minima ne tik Josvainių, bet ir Ariogalos bei Raseinių valsčiuose.

Nuo XVI a. antrosios pusės miestelis buvo vaitystės centras. Betygalos vaitas prižiūrėjo Adikaičių, Jegelaičių, Keistaičių, Krišmantų (gal Kymantų), Kudonių, Medkampių, Milgaudaičių kaimų valstiečius. Žinoma, kad tuo metu Medkampiuose buvo 19 apgyvendintų valakų ir 3 užusieniai, o Milgaudaičiuose – 16 apgyvendintų valakų ir 2 užusieniai.

1592 m. rugpjūčio 24 d. aktu Vaitiekus Stanislovaitis Žemaičių pakamariui Vaitiekui Radziminskiui dovanojo Betygalos dvarelį ir vieną trečdalį Talaitiškės dvaro, t. y. Medkampius su Apyrubio užusieniu, kuriuos paveldėjo iš senelio Motiejaus Bagdonavičiaus. Radziminskis valdė ir kitą netoli Betygalos buvusį Liktėnų dvarą, kurį 1595 m. sausio 20 d. pardavė žemininkui Jonui Kampai.

Parduodant buvo surašytas dvaro inventorius, iš kurio sužinome, kad Liktėnų dvarui priklausė Jagučionių, Gedvidų, Jonaičių, Kupsčių, Norgėliškių, Jurtrakių, Skovidų, Vandžių, Juražiškių, Žemygalos, ir Jasnovščiznos kaimai bei laukai ir gyventojai. Pavyzdžiui, Žemygaloje gyveno Ambrazas ir Jonas Vaičaičiai bei Jasiulis Šimkaitis su šeimomis. Be to, Žemygaloje buvo du tušti laukai, vadinami Bukauskyne.Žemaitija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje (1735 m.)

Talaitiškės valda kartais minima kaip Betygalos dvaro dalis, tačiau dažniausiai Raseinių žemės teismo įrašuose minimas Talaitiškės (kartais Tolaitiškės) dvaras, be minėto Medkampio kaimo, dvarui priklausė Juražiškių laukas, Ilgoji, Šetkaimio, Upės pievos, kurias drėkino Verdelės ir Velšupio upeliai, kitos valdos. Per dvaro žemes ėjo kelias iš Ugionių į Betygalą. Teismo knygose minima ir daugiau to meto Betygalos apylinkių vietovardžių. Štai 1591 m. minima pieva, esanti Plikalniuose, netoli Betygalos miestelio. Gal būt tai senosios pilies atminimas, nes P. Tarasenka 1928 m. apie Betygalos piliakalnį rašė, kad „už parapijos kapinių Dubysos ir jos intako Vaikupio santakos sudarytame kyšulyje yra aukštai iškilęs Plikakalnis, kuris vadinamas dar ir Pilale. Į rytus nuo jo vienas Dubysos kranto kyšulys taip pat vadinamas Pilale”.

Jau XIV a. pabaigoje Betygala, turėjusi neblogą susisiekimą su kitomis Žemaitijos vietovėmis, ir vėliau išsaugojo šias pozicijas. XVI a. minimi keliai, jungę miestelį su Raseiniais, Ariogala, Ugioniais, Šiluva. Deja, kelionės anuo metu buvo gana nesaugios ir dažnai nebūdavo išvengiama nemalonių nuotykių. Štai 1588 m. Raseinių žemės teisme buvo nagrinėjamas žemininko Stanislovo Grigorevičiaus skundas prieš žemininką Mykolą Mickevičių-Mišeikavičių. Iš viešnagės pas kaimyną į savo ūkį, vadinamą Ugioniais, grįžtantis S. Grigorevičius kelyje Ariogala-Betygala buvo užpultas minėto M. Mickevičiaus-Mišeikavičiaus ir sumuštas. Be to, neteko arklio ir kitų daiktų. Įdomu, kad užpuolime dalyvavo ir Mickevičiaus žmona.

1599 m. žemininkas Mykolas Galijonas skundėsi teismui, kad kelyje iš Raseinių turgaus Betygalos miestelėną Grigą Tamoševičių netoli miestelio užpuolė Motiejaus Gratauskio valdinys su padėjėjais, sumušė ir pagrobė 26 kapas grašių. Plėšikavimas keliuose buvo neatskiriama to meto gyvenimo dalis.

XV a. pabaigoje-XVI a. pradžioje įvyko žymūs pokyčiai Lietuvos ūkyje. Po ilgų karų su kryžiuočiais šalis ėmė atsigauti, pagyvėjo prekyba, iškilo prekymečių reikšmė, o tai skatino plėsti gyvenviečių, turinčių privilegijas juos rengti, tinklą. Svarbi data Betygalos istorijoje yra 1516 m. gegužės 15 d. Tada Žygimantas Senasis, paprašius klebonui Martynui Stockiui ir Trakų kaštelionui Stanislovui Janavičiui, leido Betygaloje sekmadieniais rengti turgus. Be to, klebonas gavo teisę miestelyje laikyti 5 karčiamas ir iš jų bažnyčiai imti pelną. Ši privilegija įteisino Betygalos kaip miestelio teises, užtikrino didesnes bažnyčios ir miestelėnų pajamas. Po dviejų šimtų metų, 1723 m. sausio 4 d., Betygalai buvo suteikta nauja privilegija, nes per to meto sunkmečius sunyko miestelyje sekmadieniais vykę turgūs. Be to, buvo leista statyti tiltą per Dubysą ir imti jo rinkliavą.

Minėtos penkios klebonui priklausiusios karčiamos matyt, nebuvo vienintelis miestelėnų pajamų šaltinis. Čia prisidėdavo ir turgaus rinkliava. Be to, tuo metu miesteliuose būdavo žymiai daugiau šių įstaigų, atlikusių ir tam tikras juridines funkcijas, nes stambesnio pirkinio įsigijimą reikėdavo patvirtinti su pirkimo liudininkais karčiamoje išgeriant magaryčias.

Atsiradus turgui, miestelyje ėmė kurtis ir amatininkai. Deja, to meto istoriniuose šaltiniuose gana retai randama nurodytus miesteliuose gyvenusius meistrus. Betygaloje žinomas 1596 m. gyvenęs kriaučius, miestelėnas Stanislovas Tamoševičius. Tikriausiai miestelyje buvo kalvių, batsiuvių, galėjo būti malūnas.

Apsukresnių miestelėnų netenkino „savo” turgaus pirkėjai. Tiek pačių pagamintas prekes, tiek kitų amatininkų gaminius ar žemės ūkio produktus betygaliečiai veždavo parduoti į kitų miestų turgus. Tai liudija minėtas Grigo Tamoševičiaus užpuolimo atvejis. Šis, grįždamas iš turgaus, turėjo nemažai pinigų, o tai rodo, kad į Raseinius jis, matyt, buvo nuvykęs paprekiauti.

Aktyvesni pirkliai nesitenkino vietine rinka. Štai 1606 m. Jurbarko mutinės knygos rodo, kad betygaliečiai rasdavo ką išvežti parduoti į gana tolimą Prūsiją. Vilnius betygaliečiams taip pat nebuvo kažkur už devynių jūrų, devynių girių, nors jį pasiekti nepatyrus nemalonumų buvo beveik neįmanoma. Štai 1593 m. Mikalojų Daukšą ir su juo keliavusius miestelėnus užpuolė tuose pačiuose užvažiuojamuosiuose namuose apsistojęs Liktėnų dvaro savininkas, žemaičių pakamaris Vaitiekus Radziminskis. Jis M. Daukšai ir jo valdiniams grasino: „Sodini mano tarnus Betygaloje, bet matysi, kas iš to bus, ir dabar žinok: baubtum pas mane, gavęs lazdų, kaip jautis, o tavuosius Betygalos miestiečius, tuos chamus, liepsiu užmušti ir užmušęs užmokėsiu už juos”. Aistras pakaitinti galėjo ir tai, kad V. Radziminskis, skirtingai nei betygaliečiai, buvo ne katalikas, o evangelikas.

Tai, kad XVI a. Betygala nebuvo Dievo ir žmonių užmirštas užkampis, liudija toks įdomus faktas:

1570 m. lenkų kartografo Vaclovo Grodeckio išleistame „Lenkijos ir gretimų žemių žemėlapyje” bene pirmą kartą Lietuvos kartografijos žemėlapyje pažymėta Betygala. Ypač svarbu tai, kad, specialistų nuomone, Betygalos geografinė platuma nustatyta astronomiškai ir tais laikais gana tiksliai. Nežinia, ar tuos matavimus atliko koks nors vietinis šviesuolis, kas vis dėlto mažai tikėtina, ar čia užklydo koks nors su astronomija gerai susipažinęs keliautojas.

Dabar sunku pasakyti, kiek gyventojų prieš 400 metų buvo Betygaloje. Žinoma, kad 1690 m. čia buvo 30 dūmų, 1775 m. – 23 (be daržininkų, trobelninkų, karčiamų), 1842 m. – 26 kiemai. Tikėtina, kad M. Daukšos laikais čia buvo apie 20-30 kiemų, kuriuose gyveno 100-150 gyventojų.

Miestelio gyvenimo centras tais laikais buvo bažnyčia. Tradiciškai visuose žinynuose rašoma, kad bažnyčią 1416 m. pastatė Vytautas, nors istoriniai šaltiniai Betygalos bažnyčią pradeda minėti tik nuo 1466 m., kai klebonas Paulius su bajoru Vižginu susikeitė žemės sklypais. Beje, dar 1457 m. Betygalos klebonas minimas Šiluvos bažnyčios steigimo akte. Lenkų istoriko G. Blaščeko nuomone, vėlesnis Betygalos bažnyčios įkūrimo datavimas nepaneigia galimybės, kad šios bažnyčios fundatorius galėjo būti Lietuvos Didysis kunigaikštis, nes 1503 m. sausio 5 d. raštu LDK ir Lenkijos karalius Aleksandras Medininkų vyskupui perleido savo patrono teisę skirti klebonus į Veliuonos, Raseinių, Viduklės, Šiaulių, Varnių, Kaltinėnų ir Betygalos parapijas. Tiesa, iškėlė sąlygą – skiriami kunigai turėjo mokėti lietuviškai.

Betygalos parapija buvo viena iš turtingiausių Žemaitijoje. Kaip minėta, jau 1466 m. bažnyčia turėjo žemės, o ir vėliau buvo gauta ne viena dosni auka. Štai 1504 m. balandžio 7 d. broliai Valentinas ir Bartolomėjus Jurgelevičiai apdovanojo altariją – nepagailėjo vaismedžių sodo, apsėtų laukų, įvairių javų. Tų pačių metų spalio antrą dieną minėto Vižgino dukra Mila dar padidino bažnyčios turtus. Tai buvo vienos iš pirmųjų Žemaičių vyskupijos bažnyčiose įsteigtų altarijų.

1517 m. altariją žeme, esančia Žemygaloje, apdovanojo Bartolomėjus Ivanavičius. Nemažos aistros įsiplieskė 1523 m., kai Padubysės dvaro savininkas Stanislovas Kibortaitis, nepaisydamas giminaičų interesų, mirdamas užrašė savo dvarą Betygalos bažnyčiai. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismas panaikino neteisėtą testamentą.

1524 m. pirmą kartą paminėtas Šv. Mikalojaus bažnyčios vardas, kai Pajūrio tijūnas Mikalojus Voločkavičius įsteigė bažnyčioje altariją ir dovanojo jai žemių Milašaičiuose. Tais metais Betygaloje buvo net trys kunigai, nors vėliau, XVI a. viduryje, kai Žemaitijoje sustiprėjo reformacija, anot M. Valančiaus, daug bažnyčių, tarp jų ir Betygalos, buvo „uždarytos ir apleistos be klebono šmėksojo”.

Susigrąžinti prarastas katalikų bažnyčios pozicijas Žemaitijoje pavyko energingam vyskupui Merkeliui Giedraičiui.

Kokioje apgailėtinoje padėtyje tuo metu buvo Betygalos bažnyčia, rodo 1579 m. Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos aprašymas. Anot jo, bažnyčioje lijo pro stogą, išdaužytus langus, paveikslai buvo visai išblukę. Tuo metu čia klebonavęs Petras Petkevičius viešėjo Vilniuje, kur nesivaržydamas vėjais leido bažnyčios turtą – lošė kauliukais. Buvo tuo laiku čia ir vienas šviesos spindulys – vizitatorius Betygaloje rado veikiančią mokyklą. Jos mokytojas vizitatoriui ir aprodė apleistą bažnyčią. Taigi Betygala gali pasigirti viena iš seniausių Žemaitijos mokyklų. Tikėtina, kad Betygaloje, kunigaujant M. Daukšai, ir vėliau, mokykla čia taip pat buvo. Vyskupas Jurgis Tiškevičius savo 1646 m. realiacijoje pažymėjo, kad Žemaičių vyskupijoje prie visų parapinių bažnyčių veikė mokyklos.

Gaila, bet T. Pekulas nepaliko pačios Betygalos bažnyčios išsamesnio aprašymo. Iš vizitatoriaus pastabų sužinome, kad bažnyčia buvo labai apleista, nors turėjo, kad ir išdaužytus, bet stiklinius langus. Pagal menotyrininkės A. Jankevičienės paskelbtus duomenis, 1670 m. prie medinės bažnyčios fasado buvo du maži bokšteliai, o tai buvo gana retas reiškinys tuo metu Žemaitijoje. Tikėtina, kad taip Betygalos bažnyčia atrodė tada, kai čia Dievo žodį skelbė „Postilės” vertėjas.

Mikalojus Daukša, anot Valančiaus, „žemaitis, Varnių kanauninkas, Betygalos klebonas ir Kražių altarista, vyras buklus ir dievobaimingas” Betygaloje pastoviai negyveno, o laikė vikarą, nors tai jo neapsaugojo nuo įvairių rūpesčių. Čia kalti ne tik įtempti santykiai su kaimynais (konfliktas su Liktėnų savininku V. Radziminskiu). Štai 1593 m. Jonas Richlikas, komendorius, kuriam M. Daukša buvo patikėjęs Betygalos bažnyčią, pabėgo, padarydamas nuostolių. Tokioje situacijoje M. Daukša galėjo remtis tik, jo manymu, patikimais žmonėmis. Kurį laiką miestelyje ūkvedžiu buvo tolimas giminaitis Jeronimas Skirvainis, vėliau Betygaloje tvarką prižiūrėjo ir klebono valią vykdė jo brolis Stanislovas Daukša.

Nors Mikalojus Daukša Betygalos klebonu buvo gana ilgą laiką (nuo 1592 iki 1609 metų), atrodo, kad gilesnio pėdsako čia jis nepaliko – reikėjo rūpintis tėviške, spaudė įprastiniai aukšto dvasininko rūpesčiai. Ir vis dėlto šie metai Betygalos istorijoje svarbūs. Gal tikrai tas plačiašakis ąžuolas mena patį garbųjį kanauninką. Kaip ten bebūtų, čia gyvenantys žmonės su pasididžiavimu gali sakyti: Betygalos klebonu daug metų buvo vienas iškiliausių lietuvių raštijos kūrėjų ir kalbos puoselėtojų – Mikalojus Daukša.

 Jurgis Brigys


[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15