Angliškai

DVI NEBAIGTOS PALAIMINTŲJŲ BYLOS:
ATGAILOS KANAUNINKŲ BROLIS MYKOLAS GIEDRAITIS
IR ŽEMAIČIŲ VYSKUPAS MERKELIS GIEDRAITIS

Istorijos susigrąžinimas paskatino Videniškius atgaivinti palaimintojo Mykolo Giedraičio atminimą. Čia susikūrė Baltadvario atkūrimo fondas, kuris kartu su savivaldybe ir parapija 1997 metų gegužyje suorganizavo palaimintojo Mykolo Giedraičio dienas, vykusias Molėtuose ir Videniškiuose. Dar nebaigtame restauruoti Infulatų name kapitulos salėje Giedraičių giminės fondo „The Videniskiai project” (atstovas prof. Mykolas Giedraitis iš Oksfordo) lėšų dėka buvo restauruotos freskos, čia pradėtas kurti Videniškių parapijos istorijos muziejus, saugoma liturginių reikmenų, rūbų kolekcija. Tikimasi kartu su krokuviečiais iškilmingai pažymėti taip artimą Mykolo Giedraičio palaimintojo vardo oficialų įteisinimą, relikvijų peršventinimą.

Savo eilės lauktų ir antrasis su šventumo ženklu miręs Giedraitis – Žemaičių vyskupas Merkelis, Videniškių mokyklos įkūrėjas. Dar 1900 m. Amerikos lietuvių vardu popiežiui Leonui XIII buvo įteiktas raštas dėl vyskupo Merkelio Giedraičio paskelbimo šventuoju. Prašymas buvo atnaujintas 1907 m., 1909 m. plačiai paminėtas Merkelio Giedraičio 300 metų mirties sukaktis. Dabar sulaukėme 390-ųjų metinių. Ar sulauks Merkelis Giedraitis atkaklių savo darbų ir pasišventimo vertintojų, besirūpinančių jo nuopelnų įteisinimu?

Plačiau apie tai – tolimesniame tekste:

Straipsnio autorė. Istorikė Arimeta Vojevodskaitė Mikalojaus Daukšos globėjas, Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, rūpindamasis bendraisiais visos Lietuvos kultūros ir valstybės reikalais, niekados nebuvo praradęs ryšio su savo tėviške Aukštaitijoje, Videniškių tėvonijoje likusiu jaunesniuoju broliu Martynu Marcelijumi Giedraičiu (1545-1621). Būdamas Videniškių žemių dalininku, skatino brolį rūpintis tėviškės dvasinio gyvenimo bei švietimo reikalais. Artimus brolių santykius ir bendradarbiavimą paliudija tas faktas, kad Žemaičių vyskupas pats brolį Martyną paskyrė savo testamento vykdytoju. Videniškių tėvono Martyno Giedraičio karjeros pradžia beveik sutapo su vyresniojo brolio Merkelio vyskupavimo laiku, ir vyskupo veikla aidu atsišaukė Videniškyje. Jaunesnysis brolis – kunigaikštis Mūriniame Videniškyje (Baltadvaryje) Martynas Giedraitis, šioje giminėje buvo vieninteliu pasaulietiniu senatoriumi. 1586 m. tapo Obelių laikytoju, 1588 m. Ukmergės seniūnu, 1601-1605 m. aktyviai dalyvavo Livonijos kare, Salaspilio mūšyje, vadovaudamas savo pulkui, 1617 m. gavo Mstislavo vaivados pareigas.

Šalia valstybinės ir ūkinės veiklos, brolio pavyzdžio skatinamas Martynas Giedraitis rėmė Vilniaus Akademiją, buvo uolus katalikas ir, pagerbdamas giminaičio palaimintojo Mykolo Giedraičio atminimą, sumanė tėviškėje pastatyti naująPalaimintojo Mykolo Giedraičio portretas bažnyčią. Apie šį sumanymą Merkelis Giedraitis 1600 m. kalba savo testamente, paskirdamas naujai statomai bažnyčiai pajamų mokyklos išlaikymui. Naujos bažnyčios statymo idėja neabejotinai buvo susijusi su Giedraičių giminės atstovo palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto patvirtinimo byla, antrą kartą pradėta XVI-XVII a. sandūroje, Krokuvos dieceziją valdant kardinolui Jurgiui Radvilai, Videniškių kaimynui ir Merkelio Giedraičio bičiuliui bei bendradarbiui.

Palaimintojo Mykolo Giedraičio vienuolija – Palaimintųjų atgailos kankinių regulinių kanauninkų ordinas, populiariai vadinamas Atgailos kanauninkais arba Baltaisiais augustinjonais, Lietuvoje atsirado neatsitiktinai. Nuo XIII a. sėkmingai veikęs Čekijoje ir Lenkijoje, kur 1257 m. buvo įkurdintas Krokuvoje prie Šv. Morkaus bažnyčios, Prahos vienuolių dėka suaktyvėjęs XIV-XV amžiaus sandūroje, jis tapo pirmuoju savarankiškai funduotu ordinu Lietuvoje. Morkiečius į Lietuvą 1390 m. pasikvietė Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila, vėlesniojo Vilniaus vyskupo Mikalojaus iš Gožkovo (Gorzkowa) iniciatyva, įkurdindamas juos Bistryčioje ir Medininkuose prie Vilniaus. Bistryčia buvo netoli Giedraičiams priklausiusių žemių, kurias vėliau paveldėjo Videniškių Giedraičių šaka. Čia, Bistryčioje, anot biografų, „netoli tėvo pilies” į vienuolyną įstojo Mykolas Giedraitis (1425-1485 05 04), XVI a. tradicinėse geneologijose laikomas tiesioginiu XIV a. Giedraičių kunigaikščio, Videniškių medinės pilies statytojo Daumanto palikuoniu. To paties Daumanto palikuonimis laikė save ir Videniškių kunigaikščiai Giedraičiai, tad neatsitiktinai ėmėsi iniciatyvos atnaujinti palaimintojo Mykolo Giedraičio kultą Lietuvoje, dar XVI a. pradžioje Giedraičių Vargalavičių linijos pradėtą Tverečiuje (trečiasis atgailos kanauninkų vienuolynas įsteigtas Tverečiuje 1501 metais Vaitiekaus Viežgailos-Vargailos (Virgailos) ir Jurgio bei Mikolojaus Vargalavičių. Tai Tverečiaus klebonas Laurynas kartu su Medininkų klebonu buvo liudytojais 1545 04 15 Mykolo Giedraičio biografijos faktų notariniame akte.

Videniškių tėvonų Giedraičių fundacija palaimintojo Mykolo Giedraičio garbei, sutapusi su nauja kulto pakilimo banga, užsitęsė dėl Livonijos karo bei Šv. Morkaus bažnyčios Krokuvoje rekonstrukcijos ir ryšium su ja prailgusio iškilmingo Mykolo Giedraičio relikvijų pagerbimo ceremonija.

Nauja kulto banga XVII a. pradžioje buvo baltųjų augustinjonų vienuolijos reformavimo pasekmė. Reformacijos iniciatorius buvo generalinis prioras Ipolitas Žepnickis, siekęs atgaivinti vienuolijos veiklą, atkūręs Šv. Sofijos broliją, išplėtęs pasaulietinę Videniškių bažnyčios restauravimo iniciatorių kunigą Mykolą Balnį sveikina (iš kairės): A. Vojevodskaitė ir Ž. Simonavičiusbendruomeninę veiklą. Jo rūpesčiu 1608-1612 metais buvo įvesta atskiros Baltųjų augustijonų regulos konstitucija, prasidėjo palaimintojo Mykolo Giedraičio palaikų iškėlimo ir kapo įrengimo darbai. Šią iniciatyvą labai palaikė Krokuvos akademija bei vyskupija ir Merkelis Giedraitis, kaip ir Vilniaus vyskupas, be abejo buvo suinteresuoti palaimintojo Mykolo Giedraičio byla bei tuos įvykius sekė. Šis rūpestis buvo perteiktas visai Giedraičių giminei, tačiau prie kulto įtvirtinimo aktyviausiai prisidėjo Martynas Giedraitis. Dar prieš 1616 metus Martynas Giedraitis pradeda kviesti Ipolitą Žepnickį į Lietuvą. Tuo pačiu metu Martynas Giedraitis, jau palaidojęs savo vaikų motiną Kotryną Rudaminaitę, brolį Merkelį bei žmoną Oną Aleknaitę Krivcaitę, kunigaikščio Jurgio Masalskio našlę, pasitaręs su šeimos draugu Vilniaus vyskupu Eustachiju Valavičiu (prisiminkim pirmąjį Merkelio Giedraičio kūrinį „Elegija in mortem Catharinae Wallowicz…”, išleistą Karaliaučiuje 1561 m. ), padėjusiam suformuluoti vienuolyno fundacijos idėją. 1617 m. palaimintojo Mykolo Giedraičio atminčiai pagerbti įkuria Videniškyje baltųjų augustinjonų vienuolyną, jo viršininku paskirdamas Ipolitą Žepnickį. 1618 m. Videniškių vienuolynas gauna infulalinės prepozitūros teisę, tapdamas Lietuvos baltųjų augustijonų vyskupine viršininkija. Martynas Giedraitis 1620 m. savo žmonos Masalskienės tėvonijoje Panemunyje funduoja antrąjį baltųjų augustinjonų vienuolyną ir pradeda mūrinės Videniškių bažnyčios statybą.Fragmentas iš Videniškių bažnyčios interjero

Naujos bažnyčios užbaigimo Martynas Giedraitis nebesulaukė – mirė 1621 m. liepos 10 d., palaidotas Videniškių bažnyčios rūsyje, kur po palaimintojo Mykolo Giedraičio koplyčia yra atskiras Giedraičių giminės mauzoliejus (paskutiniais metais mauzoliejus labai apleistas – redaktoriaus pastaba). Išsipildė Vilniaus vyskupo E. Valavičiaus žodžiai, išsakyti Martynui Giedraičiui 1617 05 04 (palaimintojo Mykolo mirties dieną!) laiške, rašytame ryšium su vienuolyno steigimu ir jo pakėlimu į vyskupinę prepozitūrą: „didelį dvasinį atpildą, mano maloningasis pone, gausi bei milžinišką paguodą, dar gyvas būdamas amžinojo apdovanojimo vardan sudėjęs Viešpačiui Dievui puikią savo pamaldumo auką”.

Vienuolyną kūrė ir bažnyčią užbaigė statyti bei ją įrengė pirmasis infulatas Ipolitas Žepnickis, miręs 1640 metais, prieš savo mirtį 1639 m. spėjęs įrengti bažnyčios fundatoriams epitafines lentas. Videniškius valdant Ipolitui Žepnickiui ir vėliau iki šiol išlikusiame infulato name (medinis vienuolyno pastatas sunyko XIX a. viduryje) vykdavo baltųjų augustinjonų provincijų kapitulos suvažiavimai, iš čia buvo vadovaujama dvasiniam ordino gyvenimui. Į Videniškį iš Krokuvos buvo atsiųstas 1625 m. palaimintojo Mykolo Giedraičio relikvijų pakėlimo dokumentas, rašytas pergamente su kabančiu antspaudu. Ipolito Žepnickio nuopelnai buvo pagerbti Vilniaus Universiteto profesoriaus, poeto Kazimiero Kojelavičiaus panegirikoje, skirtoje „gerbiamo Videniškių prepozito, infulato Pono Ipolito Žepnickio ir jo laidotuvių garbei 1640 metais akademijos vardu”.Videniskių folkloro ansamblis "Ievužė"

Videniškių ryšiai su Vilniaus Akademija, pradėti Merkelio Giedraičio ir tęsti Martyno Giedraičio, davė vaisių ir vėliau – vienuolynas tapo dvasinės kultūros židiniu. Čia veikė noviciatas, davęs Lietuvai ne vieną šviesuolį. Vienuolynui vadovavo Vilniaus Akademijos auklėtiniai. Tai Melchioras Nižynskis Kleyszner (1681-1703), Liberijus Jonas Glinda, 1717 m. jau iš Lietuvos vėl pradėjęs rūpintis palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto įteisinimu, filosofijos magistras Aleksandras Deborovskis, Tomas Stšeševskis, 1741 m. Vilniuje išleidęs plačią palaimintojo Mykolo Giedraičio biografiją, Aleksandras Andrius Rymavičius, generalinis Lenkijos ir Lietuvos provincijų komisorius, kurio dėka apie 1762 metus Videniškių infulato namo kapitulos salė buvo dekoruota visų buvusių infulatų portretinėmis freskomis. Įdomu pažymėti, kad vadovaujant Vilniaus Akademijos auklėtiniams, visada pagyvėdavo vienuolyno dvasinis ir kultūrinis gyvenimas.

Ypač vaisinga buvo pamokslininko, komisoriaus ir generalinio abiejų provincijų vizitatoriaus, Videniškių noviciato magistro ir teologijos profesoriaus Mykolo Ališausko (Olšausko) veikla. Jo parašyta „Historia święta, trumpay surinkta”, išspausdinta 1765 m., žinoma tik iš Jurgio Plioterio registro. 1753 m. užbaigta ir 1755 m. išspausdinta meditacijųMartyno Giedraičio parašas knyga „Miasto uspokojenie serc ludzkich…”, kur gegužės 4 d. skiltyje rašoma: „Šiandien mūsų vienuolynas mini didžio šventumo vyrą, garbingąjį Mykolą Giedraitį, kuris, į vienuolyną įstojęs Lietuvoje, norėdamas atitolti nuo giminių išsiprašė į Krokuvą. Būdamas kunigaikščiu, vienuolystėje taip nusižemino, kad netapo kunigu, tačiau baigė mokslus Krokuvos akademijoje. Štai todėl Krokuvos akademikai švenčia jo mirties metines, sakydami oracijas Šv. Morkaus bažnyčioje, kur ilsisis garbingojo vyro palaikai. Kentėjo Mykolas nuo brolių ir šėtono, kurio plakamas krauju sruvo. Vieną kartą, besimelsdamas Šv. Morkaus bažnyčioje prieš Nukryžiuotąjį, užgirdo balsą: Mykolai, būk kantrus iki mirties ir gausi karūną. Jis padeda žmonėms, sergantiems karštlige.” Videniškių vienuolyne buvo parašyta ir populiarioji „Broma atwerta ing wiecznasti…”, sulaukusi 20 leidimų. Čia pat Mykolas Ališauskas rūpinosi žemaitiško katekizmo spausdinimu pranciškonų leidykloje, kur iš Videniškių veždavo įmokas.

1753 m. išleido „Visų šventų dienos pamokslą” (lenkų kalba), skirtą A. A. Rymavičiaus inauguracijai į Videniškių infulatūrą. A. Rymavičius labai palaikė M. Ališausko leidybinę veiklą, padėjo išleisti jo knygas, apmokėjo žemaitiško katekizmo spausdinimą.

Videniškių vienuolyno veikloje visą laiką buvo gerai derinami Atgailos kanauninkų ordino svarbiausi bruožai – vienuoliška teologija, liturgijos kultūra, mokslas ir menas. Ši dermė, kaip būdinga ir Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui, Videniškyje įgavo gerą tęstinumą.

1832 m. uždarius Videniškių vienuolyną, parapijinė veikla labai pasikeitė, tačiau apylinkės žmonių atmintyje yra gerai išlikę padavimai apie vienuolių iškilmes, auksą, palaidojimų prabangą, giesmes ir eisenas. Nepamiršo Videniškiai ir Baltadvario pilies statytojo Martyno Giedraičio, tačiau išbluko atmintis apie jo brolį, nublanko bažnyčios intensijos pagrindas – palaimintojo Mykolo Giedraičio šlovės saugojimas, išnyko jo kultas, nebelaikomos šv. Mišios fundatorių atminimui, nebeminima gegužės 4-oji – palaimintojo Mykolo Giedraičio mirties diena.Infulato Ipolito Žepnickio freska prieš restauraciją

Mūsų amžiuje palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto atgaivinimu ir jo įteisinimo byla buvo susirūpinta Krokuvoje, pradėjus Šv. Morkaus bažnyčios restauraciją (1970 m., rektorius kun. prof. Lucjan Bielas) ir iš naujo susidūrus su bažnyčios istoriją menančiais reliktais. Surasta ir restauruota palaimintojo Mykolo Giedraičio madona, sutvarkytas lobynas. Kelis metus tęsėsi pasirengimas jubiliejiniams 1985-iesiems metams. Dabar Vatikane yra baigiama palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto oficialaus patvirtinimo byla. Tikimasi, kad 1999-aisiais metais Mykolas Giedraitis bus iš „žmonių pripažintų” įtrauktas į Romos aprobuotų palaimintųjų sąrašą.

Laimingo sutapimo dėka 1984 m. buvo pradėti Videniškių mūrinės pilies Baltadvaryje tyrimai, kurie iš užmaršties naujai prikėlė šio krašto istoriją. To meto Lietuvos Kultūros ministerijai atsisakius pripažinti pilį architektūros paminklu, Paminklų restauravimo instituto kraštotyros draugijos nariai, padedant Kultūros fondui, „Talkos” klubui, visiems Videniškiams, atliko visus architektūros apmatavimo ir tyrimo darbus, išrūpino piliai kultūros paminklo statusą.

1987 m. buvo pradėta buvusio vienuolyno infulatų namo restauracija.Palaimintojo Mykolo Giedraičio sarkofagas šv. Morkaus bažnyčioje Krokuvoje

Istorijos susigrąžinimas paskatino Videniškius atgaivinti palaimintojo Mykolo Giedraičio atminimą. Čia susikūrė Baltadvario atkūrimo fondas, kuris kartu su savivaldybe ir parapija 1997 metų gegužyje suorganizavo palaimintojo Mykolo Giedraičio dienas, vykusias Molėtuose ir Videniškiuose. Dar nebaigtame restauruoti Infulatų name kapitulos salėje Giedraičių giminės fondo „The Videniskiai project” (atstovas prof. Mykolas Giedraitis iš Oksfordo) lėšų dėka buvo restauruotos freskos, čia pradėtas kurti Videniškių parapijos istorijos muziejus, saugoma liturginių reikmenų, rūbų kolekcija. Tikimasi kartu su krokuviečiais iškilmingai pažymėti taip artimą Mykolo Giedraičio palaimintojo vardo oficialų įteisinimą, relikvijų peršventinimą.

Savo eilės lauktų ir antrasis su šventumo ženklu miręs Giedraitis – Žemaičių vyskupas Merkelis, Videniškių mokyklos įkūrėjas. Dar 1900 m. Amerikos lietuvių vardu popiežiui Leonui XIII buvo įteiktas raštas dėl vyskupo Merkelio Giedraičio paskelbimo šventuoju. Prašymas buvo atnaujintas 1907 m., 1909 m. plačiai paminėtas Merkelio Giedraičio 300 metų mirties sukaktis. Dabar sulaukėme 390-ųjų metinių. Ar sulauks Merkelis Giedraitis atkaklių savo darbų ir pasišventimo vertintojų, besirūpinančių jo nuopelnų įteisinimu?

Prisiminkime K. Kojelavičiaus žodžius, ištartus prie Ipolito Žepnickio kapo: „Viską, išskyrus kūną, mirtingiesiems palikai. Žinoma, tavo dorybės ir dorų darbų atminimą namo nešimės, kad gyventumei su mumis nemirtingas”.

Arimeta Vojevodskaitė
Iliustracijos iš Arimetos Vojevodskaitės archyvo

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15