Angliškai

IŠKILŪS KĖDAINIŲ KRAŠTO ŽMONĖS

 

Kazys Binkis

Lietuvių poetas, dramaturgas. Gimė jis 1893 m. lapkričio 16 d. Gudeliuose (Biržų rajonas). 1908-1911 metais mokėsi Biržų ketuklasėje mokykloje, Voroneco (Baltarusija) žemės ūkio mokykloje. 1915 m. baigęs Vilniuje mokytojų kursus, mokytojavo Papilyje (Biržų rajonas). 1918-1919 K. Binkis prisidėjo prie Lietuvos revoliucinių socialistų liaudininkų (kairiųjų eserų) vadovaujamų tarybų kūrimo Biržų apskrityje. 1919 m. jis dirbo Vilniuje steigiamo literatūros žurnalo "Liepsnos" redakcijoje.
1920-1923 metais K. Binkis gyveno Kalnaberžėje. Čia jis kūrė, Kėdainiuose organizuodavo literatūros vakarus. Jose Binkis dažnai grieždavo smuiku, skaitydavo savo eiles, rengdavo vaidinimus. 1920-1923 metais su pertraukomis Berlyno universitete studijavo literatūrą ir filosofiją. Vertėsi žurnalistika, redagavo įvairius straipsnius. Buvo avangardistinės keturvėjininkų literatūrinės grupuotės iniciatorius ir vadovas, Lietuvos rašytojų draugijos valdybos narys, prisidėjo prie laikraščio "Literatūros naujienos" leidybos. Mirė 1942 m. balandžio 27 d. Kaune.
Savo eilėraščius pradėjo publikuoti 1913 m. Bendradarbiavo žurnale "Vaivorykštė", almanache "Pirmasai baras".
Pirmasis jo rinkinys "Eilėraščiai" išleistas 1920 m.. "Keturių vėjų" periodo rinkinys - "100 pavasarių" (1923, 1926). Alijošiaus slapyvardžiu rašė satyros ir humoro eiliuotus pasakojimus ir feljetonus - rinkiniai "Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos"(1928), "Ir t. t." (1931). Išleistos jos poemos "Kriaučius Motiejus", "Sparnuota Matas" (abi 1928), parodijinė poema "Jauniausia Lietuva" (1930), pjesė "Atžalynas" ( išleista ir pastatyta 1938 m.). Pastarasis veikalas buvo statomas Lietuvos, Latvijos, Estijos teatruose. 1940 m. jis parašė antikarinę pjesę "Generalinė repeticija" (išspausdinta 1958, pastatyta 1959). K. Binkis išleido keletą poemėlių vaikams - "Atsiskyrėlis Antanėlis" (1930), Meškeriotojas" (1935), "Dirbk ir baiki" (1936), "Jonas pas čigonus" (1937), "Kiškių sukilimas" (1937), "Keistutis pas Gediminą" (1940). Jis sudarė lietuvių poezijos antologijas "Sniegams tirpstant" (1913), "Vainikai" (1921), "Mūsų žemė" (1928), "Antrieji vainikai" (1936), išvertė A. Puškino eilėraščių, dramų.

Mikalojus Daukša

Žinomų pirmųjų lietuviškų knygų, išleistų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, autorius – vienas iš lietuvių raštijos pradininkų. Mikalojus Daukša gimė tarp apie 1527-uosius metus Babėnuose (dabar Kėdainių miesto dalis), mirė 1613 m. vasario mėnesį Varniuose. Mokėsi, kaip spėjama, kuriame nors Vakarų Europos universitete. 1570-1572 metais klebonavo Krakėse, vėliau, gavęs kanauninko vietą, gyveno Varniuose. Nuo 1609 metų administravo Žemaičių vyskupiją. Buvo humanistinio išsilavinimo, turėjo nemažą biblioteką. Iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos „Katekizmą” („Katechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus”, 1595) ir mažąją J. Vujeko postilę („Postill katolicka”, 1599). „Katechizmas” – pirmoji lietuviška knyga, išleista Lietuvoje.
M. Daukšos vertimas tikslus ir kūrybiškas; jo kalbai būdingas žodingumas, vaizdingumas, sakinių sklandumas. Originalioje „Postilės” prakalboje, kuri parašyta lenkų kalba, M. Daukša aukštino gimtąją kalbą, pabrėžė jos vaidmenį tautos gyvenime, išsakė pageidavimą, kad lietuvių kalba taptų viešosios vartosenos ir rašto kalba.

Mikalojus Katkus

Etnografas, literatas, liaudies švietėjas, knygnešys, pirmasis Lietuvos agronomas. Gimė 1852 m. gruodžio 17 d. Krakių apylinkės Ažytėnų kaime (Kėdainių rajonas). Mirė 1944 metais. Palaidotas Ažytėnų kaime. 1873 metais baigė Šiaulių gimnaziją, o 1878 metais - Petrovsko žemdirbystės ir miškų akademiją (Petrovsko Razumovskojėje, prie Maskvos). Nuo 1885 m. su pertraukomis gyveno ir dirbo savo ūkyje gimtuosiuose Ažytėnuose. Spaudos draudimo metais platino "Aušrą" ir kitą draudžiamąją lietuvių spaudą, rinko tautosaką. Už politinę veiklą ne kartą buvo kalintas. 1919 m. Ažytėnuose įsteigė pradžios mokyklą, vėliau dėstė Plungės gimnazijoje (už demokratinių idėjų propagavimą iš šių pareigų vėliau atleistas). 1921 m. išrinktas Krakių valsčiaus Tarybos pirmininku. Tuo metu buvo pradėjęs rinkti aukas, skirtas badaujantiems Rusijoje žmonėms.
M. Katkus daugelio buvo vadinamas "lietuviškuoju Tolstojumi". Jis parašė nemažai pasakėčių, apsakymų, atsiminimus apie Joną Basanavičių, 1863 metų sukilimą. Svarbiausias M. Katkaus kūrinys – etnografinė apybraiža "Balanos gadynė”, išspausdinta 1931 metais.

Jurgis Lebedys

Lietuvių literatūros istorikas Jurgis Lebedys gimė 1913 m. Kėdainių apskrities Gudžiūnų valsčiaus Devynduonių kaime.
1931 m. jis baigė Panevėžio mokytojų seminariją ir pradėjo studijuoti lituanistiką Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultete.
1935 m. baigęs studijas ir atlikęs karinę prievolę, nuo 1937 m. mokytojavo Utenos gimnazijoje. Lietuvoje įvedus sovietinę valdžią, kurį laiką dirbo Skuodo gimnazijos direktoriumi.
1946-1948 metais dirbo Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių literatūros institute, nuo 1946 m. – Vilniaus universitete. 1953-1954 ir 1967-1970 metais buvo šio Universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjas, nuo 1968 m. – profesorius.
Pirmieji jo mokslo darbai buvo publikuoti dar nepriklausomos Lietuvos metais („Kraševskio lietuviškoji trilogija 100 metų perspektyvoje”. Židinys. 1940 m., Nr. 4, p. 437-452). Iš pirmaisiais pokario metais paskelbtų reikšmingesnių jo straipsnių– „Simono Daukanto biblioteka” (išspausdintas 1947 m. „Lietuvių literatūros instituto darbuose”, knyga I).
Dideli J. Lebedžio nuopelnai tyrinėjant ir populiarinant S. Stanevičiaus darbus. 1948 m. jis išleido S. Stanevičiaus „Pasakėčias”, vėliau (1954 m.) – „Dainas žemaičių”. 1953 m. birželio 26 d. apgynė mokslų kandidato disertaciją (apie Simoną Stanevičių), 1955 m. paskelbė monografiją „Simonas Stanevičius”, 1967 m. išleido S. Stanevičiaus „Raštus”.
Ir vėlesniais metais Jurgis Lebedys savo tyrinėjimams pasirinkdavo senąją lietuvių literatūros istoriją. Ypač daug nuveikė studijuodamas Mikalojaus Daukšos gyvenimą ir rašytinį palikimą. 1963 m. išleista jo parengta monografija „Mikalojus Daukša”, 1971 m. jo paties sudaryta „M. Daukšos bibliografija”.
Spaudai parengė tekstų rinkinį „Smulkioji lietuvių tautosaka XVII-XVIII a.” (išleistas 1956 m.). Jurgis Lebedys buvo vienas iš K. Korsako redaguotos knygos „Lietuvių literatūros istorija”autorių (pirmasis tomas išleistas 1957 m.).
1958 m. parengė S. Slavočinskio „Giesmes tikėjimui katalickam priderančias”.
Reikšmingų straipsnių, studijų įvairiais senosios lietuvių literatūros klausimais paskelbė ir 1972 m. išleistame „Lituanistikos barų” 2-ame tome, kituose to meto leidiniuose.
1966 m. Jurgiui Lebedžiui suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis.
Mirė Jurgis Lebedys 1970 m. liepos 12 d. Ščiuryje, Molėtų rajone. Palaidotas gimtinėje. Jau po jo mirties, 1976 m., išspausdintas Jurgio Lebedžio archyvinės medžiagos rinkinys „Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime”, o 1977 m. – paskaitos „Senoji lietuvių literatūra”.

Česlovas Milošas

Poetas, romanistas ir eseistas. Gimė 1911 m. Šateiniuose, Surviliškio vls., Kėdainių apskrityje. Brandos atestatas jam įteiktas Žygimanto Augusto gimnazijoje, Vilniuje. Vilniaus universiteto teisių fakultetą baigė 1934 m.
1934-1935 m. Č. Milošas gyveno Paryžiuje. 1936-1938 m. dirbo Varšuvos radiofono literatūros skyriuje. Karo metu gyveno Varšuvoje ir dalyvavo rezistenciniame sąjūdyje. Po karo Varšuvos vyriausybė jį paskyrė kultūros atašė prie lenkų ambasados Niujorke, vėliau – Paryžiuje. 1951 m. Č. Milošas pasirinko emigranto dalią ir apsigyveno Prancūzijoje.
Pirmuosius eilėraščius Č. Milošas pradėjo spausdinti Vilniaus studentų laikraštyje "Žagary". 1932 m. jis debiutavo eilėraščių rinkiniu "Poemat o czasie zastyglym". Antroji Č. Milošo poezijos knyga – "Trzy zimy" – pasirodė 1936 m. Tuoj po karo jis parašė ciklą "Swiat (poema naiwna). 1945 m. išleido rinktinę "Ocalenie". Vėliau išėjo poezijos knygos "Swiatlo dzienne" (1953) ir "Traktat poetycki"(1957).
1954 m. Č. Milošas prancūzų kalba parašė dokumentinį istorinės trancendencijos romaną "Le prise du pauvoir", už kurį gavo Prix-Europeen literatūros premiją. 1953 m. išleistoje knygoje "La Pensee captive" (įvadą parašė K. Jaspers) rašoma apie intelektualų tragediją demokratijos kraštuose. Romane "Dolina Issy" (1955) pavaizduotas sulenkėjusios smulkiosios lietuvių bajorijos irimas. Čia ryškus lietuviško gamtovaizdžio ir žmonių papročių autentiškumas. Č. Milošo kūryba spausdinama ir gerai žinoma daugelyje pasaulio šalių. Nenutraukia jis ryšių ir su savo gimtine. 1999 m. Kėdainiuose duris atvėrė Č. Milošo kultūros centras. Šiame mieste itin branginamas rašytojas ir jo kūryba.
Č. Milošas yra vienas iš pagrindinių Paryžiaus lenkų intelektualų grupės "Kultura" narių. Jis yra bendradarbiavęs "Naujojoje Romuvoje". Lietuvių kalba išleista Č. Milošo poezijos rinktinė "Epochos sąmoningumo poezija" (1955). Ją išvertė ir redagavo J. Kėkštas, išleido "Literatūros lankai".

Vytautas Montvila

Poetas Vytautas Montvila gimė 1902 m. vasario 4 d. Čikagoje. Nuo 1906 m. jis gyveno Lietuvoje. 1922-1924 metais mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje. Už dalyvavimą politinėje veikloje iš jos buvo pašalintas. 1925-1926 metais mokėsi Kėdainių mokytojų seminarijoje. 1928 m., baigęs Marijampolės mokytojų seminariją, pradėjo studijuoti Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultete. 1929 metais sudarė kūrybos almanachą "Raketa". Už antifašistinę veiklą 1929-1931 metais buvo įkalintas. Vėliau kurį laiką dirbo Kretingos knygyne, spaustuvėje, Kauno "Atžalos" knygyne. 1935-1936 metais gyveno tremtyje Marijampolėje. Paskutiniais gyvenimo metais buvo atsidėjęs literatūros darbui, dalyvavo tuo metu pradėjusios kurtis Lietuvos rašytojų sąjungos veikloje.
V. Montvilą 1941 metais Kauno VII forte sušaudės hitlerininkai.
Pirmieji V. Montvilos eilėraščiai pasirodė 1923 metais, jam dar besimokant Marijampolės mokytojų seminarijoje. Iki karo poetas bendradarbiavo vienkartiniame leidinyje "Mūsų skurdas", žurnaluose "Aušrinė", "Mūsų jaunimas", "Kultūra", almanachuose "Darbas", "Prošvaistė". 1933 metais jis išleido eilėraščių rinkinį "Naktys be nakvynės".
Be eilėraščių jis yra parašęs ir apsakymų, romanų fragmentų. V. Montvila išvertė M. Gorkio "Motiną"( 1934-1935, 2 t.) ir "Buvusiuosius žmones" (1937), E. Zolia "Žlugimas" (antrašte "Sąmyšis", 1936), P. Bak, K. Hamsūno kūrinių.
Reikšmingiausia V. Montvilos kūrybos dalis parašyta paskutiniaisiais jo gyvenimo metais. 1940 m. V. Montvila išleido poezijos rinktinę "Į plačią žemę" bei paskelbė nemažai eilėraščių periodinėje spaudoje. Apie V. Montvilą sukurtas dokumentinis filmas (1972).

Juozas Paukštelis

Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1969), Lietuvos liaudies rašytojas (1974). Gimė jis 1899 m. kovo 2 d. Pakruojo rajone, Titoniuose. 1927 m. baigė Kauno universiteto teologijos ir filosofijos fakultetą (literatūros specialybę). 1926-1946 metais mokytojavo Kėdainių gimnazijoje. Savo kūrybą J. Paukštelis pradėjo spausdinti 1922 m. Jaunystėje bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje.
1926 m. J. Paukštelis pradėjo mokytojauti Kėdainių gimnazijoje. Kėdainiuose parašyti visi svarbiausi jo romanai, dramos, apsakymai. Čia jis įkūrė literatų būrelį ir jam vadovavo.
Gyvendamas Kėdainiuose jis artimai bendravo su kitose Lietuvos vietose gyvenusiais rašytojais ir poetais. Daugelis iš jų lankėsi ir pas J. Paukštelį, dalyvaudavo jo suorganizuotose literatūrinėse popietėse ir kituose renginiuose.
„Jei nori ką pasiekti, jei nenori eiti į kapą be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs, turi daug dirbti, turi daug ką nugalėti”, – šiuos rašytojo žodžius kėdainiškiai gerai atsimena.
Mirė rašytojas 1981 m. liepos 20 d. Kėdainiuose, palaidotas Vilniuje.
Ankstyvoji J. Paukštelio kūryba - apsakymai (rinkinys "Vidurnakčių baladė",1928), drama "Užgrobtoj žemėj" (1931), romanas "Našlės vaikas"(1932). Pirmas brandesnis kūrinys - romanas "Pirmieji metai" (1936, antrasis pataisytas leidimas – 1958). Reikšmingiausias ikitarybinio laikotarpio romanas - "Kaimynai" (1939, televizijos filmas – 1980). Už pokario metais parašytą romanų trilogiją "Jaunystė"(1959), "Netekėk, saulele?"(1963), "Čia mūsų namai"(1969) J. Paukštelis 1969 gavo Lietuvos valstybinę premiją. 1971 m. pasirodė jo apsakymų rinkinys "Apyniai kvepėjo". Vaikystės atsiminimai aprašyti jo kūrinyje "Kaip sapnas" (" Raštai". V., 1983, t.6). J. Paukštelis parašė ir apybraižą "Kelionė po Užkaukazę"(1948), pjeses "Audra ateina" (pastatyta 1949, išleista 1956), "Vaiduokliai" (1953), atsiminimų apie lietuvių rašytojus, kultūros veikėjus knygą "Dažnai atmenu juos" (1979), išvertė A. Čechovo, N. Leskovo, K. Sadycho, I. Olbrachto kūrinių.
J. Paukštelio kūryba neblogai pažįstama ir užsienio šalių skaitytojams. Sovietinės valdžios metais jo "Kaimynai" buvo išversti į rusų, kazachų kalbas, trilogija - į rusų, "Vaiduokliai" - į lenkų kalbą.

Vilija Šulcaitė

Poetė, Lietuvos nusipelniusi kultūros veikėja. Gimė 1929 m. balandžio 5 d. Jonavoje. 1941-1948 metais mokėsi Kėdainių miesto II-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią ir baigė. 1953 m. baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. 1956-1964 metais mokytojavo Kaune.
Savo eilėraščius pradėjo spausdinti 1948 m. Išėjo jos poezijos rinkiniai "Kalba moteris" (1956), "Sauja kmynų" (1970), "Laukinės vynuogės" (1973), "Volungė jaučia lietų" (1974), "Kraitis" (1976), "Tu ir dangus" (1982), "Duona ir liepsna", "Gulbine, krentantis" (abu 1985), poema "Raudonas sniegas" (1967), poezijos rinktinė "Norėčiau būti žuvėdra" (1979), poemų rinkiniai "Svirtis" (1980), "Žaibas gimdo griaustinį" (1986), eilėraščių vaikams rinkinys "Piešiniai ant asfalto" (1983). Du poezijos rinkiniai išleisti rusų kalba.

Laimutis Telksnys

Kibernetikas, technikos mokslų daktaras (1972), Lietuvos Mokslų Akademijos narys korespondentas (1980), Lietuvos nusipelnęs mokslo ir technikos veikėjas (1980), profesorius (1977).
L. Telksnys gimė 1930 m. lapkričio 24 d. Runionyse (Molėtų rajonas). Mokėsi Kėdainių rajone, Krakėse. 1953 metais baigė Kauno politechnikos institutą. 1959-1965 metais dirbo Specialaus konstravimo biuro prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi, o nuo 1965 metų - Lietuvos Mokslų Akademijoje. 1967-1977 metais paskirtas Fizikos ir matematikos instituto, nuo 1977 metų – Matematikos ir kibernetikos instituto (MKI) direktoriaus pavaduotoju. Nuo 1965 m. dirbo šio instituto Atpažinimo procesų skyriaus vadovu. Nuo 1969 m. L. Telksnys buvo Tarptautinio automatinio valdymo federacijos (IFAC) TSRS automatinio komiteto nacionalinio komiteto Lietuvos teritorinės grupės pirmininkas. Jis daugelio išradimų, mokslinių straipsnių autorius.
Už skaičiavimo technikos prietaisų, rašto ženklų skaitymo aparato, nestacionarių atsitiktinių procesų atpažinimo teorijos ir metodų sukūrimą L. Telksnys yra gavęs S. Vavilovo premiją (1963, 1968), Lietuvos valstybinę premiją (1968, 1980).
Prof. L. Telksnys – Lietuvos Mokslų akademijos narys, jis vadovauja Lietuvos matematikos ir informatikos instituto UNESCO katedrai „Parama humanitarams”.

Vygandas Telksnys

Kompozitorius, Lietuvos nusipelnęs kultūros veikėjas (1984). Gimė V. Telksnys 1934 m. birželio 24 d. Saldutiškyje. Sukūrė televizijos operetę "Girnų muziejus" (1974), keletą miuziklų vaikams, iš kurių labiausiai populiarūs šie: "Didysis burtininkas", "Karlsonas, kuris gyvena ant stogo" (abu 1978), "Raganiukė" (1981). Nuo 1958 metų daugiausia kūrė pramogines dainas, muziką videofilmams, dramos spektakliams.

Kazys Ulvydas

Kalbininkas, filologijos mokslų kandidatas (1955), Lietuvos MA narys korespondentas (1972), Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas (1970).
Gimė jis 1910 m. rugpjūčio 15 d. Bagotėlėje (Kedainių rajone, prie Kruosto ir Nevėžio santakos). 1940 m. baigė Vilniaus universitetą, 1942-1949 dėstė Kauno universitete (1946-1948 m. buvo šio universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1949 m. – dekanas). 1949-1956 m. dėstė Vilniaus universitete (1951-1953 metais buvo Lietuvių kalbos katedros vedėjas). Nuo 1951 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (1953-1955 m. buvo šio instituto direktoriaus pavaduotojas, 1955-1960 ir 1976-1987 metais – žodynų, 1960-1976 metais – dabartinės literatūrinės lietuvių kalbos skyriaus vadovas, nuo 1987 m. – patarėjas prie instituto direkcijos). Parašė darbų apie lietuvių kalbos prieveiksmį (išspausdinti 1955-1974), studiją "Lietuvių literatūrinės kalbos leksikos praturtėjimas tarybinės santvarkos metais" (su A. Lyberiu, išspausdinta 1958 m.). "Lietuvių kalbos žodyno" t.3-5 (1956-1959, Lietuvos valstybinė premija 1965), t.11-14 (1978-86), "Lietuvių kalbos gramatikos" (1965-1976, 3 t., Lietuvos valstybinė premija 1977), tęstinio leidinio "Kalbos kultūra" (nuo 1961) vyriausias redaktorius. Paskelbė straipsnių iš lietuvių kalbos gramatikos, lietuvių kalbos istorijos, kalbos kultūros, lietuvių-rusų ir rusų-lietuvių kalbų transkripcijos, klasikinės filologijos. 1957-1985 m. Lietuvos radijo laidose kas savaitę aiškino kalbos kultūros ir norminimo dalykus.

Aleksandras Žirgulis

Literatūros tyrinėtojas, tekstologas, vertėjas, Lietuvos nusipelnęs kultūros ir švietimo darbuotojas (1969). Gimė jis 1909 m. gegužės 28 d. Liepojoje. Baigė Kėdainių gimnaziją. 1937 m. – Kauno universiteto teologijos ir filosofijos fakultetą, kur įsigijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1935-1945 m. mokytojavo Šakiuose, Kybartuose, Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose. 1946-1970 metais dirbo "Vagos" leidyklos redaktoriumi. Vertė knygas iš latvių ir rusų kalbų. Išvertė V. Lacio "Į naują krantą" (1953), "Žvejo sūnus" (1956), "Zytarų šeima" (1958), A. Upyčio "Praeities šešėliai" (1955), "Paskutinis lašas" (1966), R. ir M. Kaudzyčių "Matininkų laikai" (1963), J. Jaunsudrabinio "Baltoji knyga" (1959), "Aija" (1960), R. Blaumanio "Vyndedzėse greit vestuvės. " (1969), A. Brigaderės, A. Jansono, J. Klaninio ir kitų latvių rašytojų kūrinių. Iš rusų kalbos išvertė K. Simonovo romanus "Gyvieji ir mirusieji" (1962), "Kareiviu niekas negimsta" (1965). Parašė memuarinių apybraižų rinkinius "Litertūros keliuose" (1976) ir "Prie redaktoriaus stalo" (1979) bei nemažai straipsnių kalbos kultūros, stilistikos, vertimo klausimais. Parengė spaudai Žemaitės, Vaižganto, Lazdynų Pelėdos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Mikalojaus Katkaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Dionizo Poškos, Antano Baranausko ir kitų rašytojų raštų rinkinius.


[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15