Angliškai

KRAŽIAI

 

 

 


Iš Kražių istorijos (svarbiausios datos, skaičiai, faktai)

 

Pamąstymai M. Daukšos, M. Giedraičio ir M. Strijkovskio kelyje

Žemaičių žemė... Kai leki greitkeliu ar autostrada, būtum prie Kauno ar Klaipėdos, skirtumą mažai kur jausi, tačiau pasuk vieškeliu nuo Medingėnų link Plungės, užkopk į Medvėgalį, Šatriją, Moteraitį ar Girgždutę, ir keistas jausmas apima tave – esi Lietuvoje ir kartu jauti, kad čia kitokia erdvė. Čia žemaičiui lyg lengviau kvėpuoti. Ir tos didingos juodai žalios eglės čia tokios paslaptingos, lyg jose būtų įsikūnijusi piliakalnių požemiuose nuo bado mirusių, tačiau garbės nepraradusių žemaičių moterų sielos. XIX a. pabaigos Kražių skerdynės

Žemaitija...

Svaiginančiai kvepiančios pamiškių pievos, šimtamečiais medžiais apaugusios didingos senosios sodybos ir stulbinanti ramybė bei rimtis bažnyčių šventoriuose. Sukame pro vartus, atveriame bažnyčios duris…

Kunigas nuo amžių Žemaičiuose visiems buvo ne tik Dievo žodžio nešėjas, bet ir Mokytojas. Šimtmečiai mus atskyrė nuo Merkelio Giedraičio, Mikalojaus Daukšos, Arnulfo Giedraičio, į praeitį nuėjo ir Jurgio Pabrėžos, Antano Starzdo, Maironio laikmetis, o mes gręžiojamės atgal ir čia, toje erdvėje, už storų bažnyčios sienų, tikimės susitikti šių dienų giedraičius, daukšas ir maironius.

Ir Kražiuose, vienoje iš garsiausių Žemaičių gyvenviečių, ieškome praėjusio laiko pėdsakų.

Šiandien gyvenimas Kražiuose eina kaip ir daugelyje kitų Žemaitijos miestelių. Apie Kražius labiausiai išgarsinusį laikmetį mums bene daugiausiai galėtų papasakoti miestelyje vietinio muziejėlio globėjas mokytojas, kraštotyrininkas Edvardas Dirmeikis.

Muziejėlis mediniame name, kuris, žiūrint nuo Vilniaus mūrų ar pro ministerijų langus, taip pat jau muziejinė relikvija.

Na, o kražiškiai? Apie garsiąsias XIX a. pabaigos Kražių skerdynes čia dar daug kas tau gali papasakoti – iš tėvų ir senelių bus girdėjęs, o štai apie Mikalojų Daukšą…

Per šimtmečius sunyko senosios Kražių bažnyčios, neatpažįstamai pasikeitė ir pats miestelis, nedaug kas čia jau ir žino, kad XVI a. pabaigoje mietelyje būta turtingos, Mikalojui Daukšai pavestos altarijos. O Kražiuose tais laikais rinkdavosi bajorų seimeliai, į miestelį šventadieniais, per prekymečius ir turgaus dienomis suplaukdavo galybė žmonių. 1528 m. vien Kražių valsčiuje buvo 13 stambių bajorų ir 171 smulkus. Nuo 1568 m. Kražiai priklausė Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai, kuris kartais Kražių grafu ir tituluodavosi. Laiptai į kalną, ant kurio stovėjo senoji Kražių bažnyčia

Specialių ekspozicijų, skirtų M. Daukšai, Edvardo Dirmeikio globojamame muziejėlyje nerasime. Primiršo Kražiai M. Daukšą. Kaip ten bebūtų, bet sutikti su teiginiu, kad Kražiai M. Daukšos gyvenime buvo tik trumpalaikis epizodas, nesinori. Ne kas nors kitas, o M. Daukša net 15 metų rūpinosi, kad katalikai atgautų turtą, kurį neteisėtai buvo pasisavinę protestantai. Vaclovas Biržiška „Aleksandryne” (T. 1, p. 123-130) pažymi, kad M. Daukša, „1580 m., pasilikdamas Krakių klebonu, gavo ir turtingą altariją Kražiuose, kuri, matyti, dėl to ir buvo jam duota, kad jis jau ir anksčiau parodė sugebąs kovoti už grąžinimą pasigrobtų turtų, nes tai altarijai priklausančius du palivarkus buvo pasigrobę turtingi Šemetos. Juos Daukša iš Šemetų atgavo tik po penkiolika metų trukusios bylos Lietuvos teismuose”. Tai rodo, kad M. Daukša, net ir į lietuvių kalbą versdamas „Katekizmą” (išleista 1595 m.), „Postilę” (išleista 1599 m.) rūpinosi Kražių reikalais.

Stasys Maziliauskas 1976 m. išleistoje knygoje „Merkelis Giedraitis”, pasakodamas apie ką tik Žemaičių vyskupu paskirto (1576 m. pradžioje) M. Giedraičio kelionę į Medininkus (dabar Varnius), įtaigiai apibūdina tuometinę katalikų bažnyčios situaciją Kražiuose: (…) Kitose vietose jų niekas nepriėmė: bažnyčios buvo užrakintos, viskas buvo pono nusavinta ir kunigas išvarytas, o kai kur jos jau buvo paverstos kitokio tikėjimo maldos namais. Vis tiek vysk. Giedraitis norėjo užsukti į Kražius, nors ten jiems nakvynės ir nebus. Apvažiavo atimtąją bažnyčią ir antroje miestelio pusėje atimtą gražią koplyčią.. Visoks bažnytinis turtas čia buvo atimtas.

Nebeliko čia nei to galingojo Žemaičių seniūno Kęsgailos, kurio giminė 122 metus kieta ranka valdė Žemaičius, sukrovusi daug turto, kurį jau išsidalino giminės, jų paskutiniajam, Stasiui Kęsgailai, mirus.” Būtent tokiuose Kražiuose turtingą altariją ir gavo M. Daukša. Plačiau apie tai, kokie buvo Kražiai XVI a. pabaigoje, publikaciją yra parengęs kunigas K. Pajaujis. Ji išspausdinta 1998 m. išleistoje „Žemaičių praeities” aštuntoje knygoje.

 

Kražiai XVI-XVII a. pradžioje

Kun. K. Pajaujis

Kražiams, kaip nė vienam kitam Žemaitijos miesteliui, yra skirta labai daug istorikų dėmesio. Čia užtektų paminėti, kad ir paskutiniu metu išleistą straipsnių rinkinį, skirtą Kražių istorijai „Kražiai” [1]. Kražiai svarbūs ŽemaitijosTomas Žebrauskas kunigaikštystės XVII-XVIII a. gyvenime tuo, kad čia nuo 1616 m. atidaryta jėzuitų kolegija. Savaime suprantama, kad ir toliau istorikų, kultūrologų, literatų darbuose šie Kražių gyvenimo puslapiai bus aktualiausi ir šilčiausi. Antra vertus, istorikų darbuose neužmirštama nurodyti ir Kražių svarbos administraciniame Žemaitijos gyvenime, ypač XV-XVI a. pr., t. y. tuo laikotarpiu, kai Kražiai buvo tapę Žemaitijos seniūnų, Kęsgailų, centrine valda. Apie tai ne taip seniai rašė lenkų istorikas Krzystof’as Pietkiewicz’ius [2]. Kadangi istorikui labiausiai rūpejo Kęsgalų valdos, tai suprantama, kad detaliau Kražių praeitis XV-XVI a. pr. nebuvo nagrinėta. Tačiau jau ir iš Kražių valdžios dydžio duomenų, kuriuos pateikė K. Pietkiewiez’ius, galima suprasti šios vietovės, dvaro, miestelio svarbą ne tik Kęsgailų valdų kontekste. Ir nors apie Kražių istoriją jau yra daug rašyta, tačiau vis dėlto norėtųsi pabandyti dar kartą grįžti, patyrinėti mums žinomus šaltinius ir juos dar kartą palyginti su istoriografijoje pasirodžiusiais vertinimais apie Kražių praeitį XV-XVI a., nes šis laikotarpis istorikų dar pakankamai menkai aprašytas.

Jau vien todėl, kad Žemaičių seniūno rezidencija nuo XV a., kaip kad nurodo K. Pietkiewicz’ius greičiausiai nuo 1412 m. [3], t. y. nuo to laiko, kai Kęsgaila Valimantaitis gavo valdyti Žemaičių seniūnystę, buvo Kražiai – verta atkreipti dėmesį į šios vietovės svarbą visam Žemaitijos gyvenimui. Juo labiau, kad LDK-oje nuo XV a. vidurio vis daugiau atsirado mecenatų, galinčių paremti bažnyčių statybą. Tuo laiku Žemaitijoje giminių, galėjusių įsitraukti į panašią veiklą, nebuvo. Tad pačio įtakingiausio pareigūno ir turtingiausios Žemaitijos giminės praeities tyrimas tampa labai svarbus ir norintiems geriau susipažinti su Kražių praeitimi ir svarba regiono istorijai. Be to, visą laiką reikia atminti, kad Kražiai Žemaitijoje buvo viena pirmųjų vietų, parinktų katalikų bažnyčioms statyti. Tad Kražiai jau nuo XV a. pirmos pusės juto dviejų svarbiausių institucijų – pasaulietinės valdžios ir dvasiškių, aptarnavusių vieną iš pirmųjų katalikų bažnyčių, poveikį. Toks bendradarbiavimas labai svarbus,. Gaila tik, kad iš šio laikotarpio yra labai mažai išlikusių šaltinių. Jau XV a. mes turėtume tikėtis turtingesnės šios vietos istorijos. Apie tai gali liudyti ir Krokuvos universiteto studentų sąrašai. Nors istorinėje literatūroje dar nėra minima, kad Kražiuose XV-XVI a. pr. buvo mokykla, tačiau vien daugybė kražiškių (net 12) Krokuvos universitete (jei išskirtume kražiškius iš visų kitų žemaičių, jų čia nuo XV a. pradžios iki 1600 m. studijavo 36) rodytų, kad pakankamai gera mokykla tuo metu Kražiuose turėjo būti ar bent jau čia dirbo gerai pasirengę mokytojai. Tad logiška būtų tikėtis, kad Kražiuose Žemaičių seniūnas, greičiausiai padedamas čia atvykstančių dirbti kunigų, rūpinosi ir jaunosios kartos švietimu. Tai jį turėjo versti daryti ne tik mecenato šlovė. Žemaitijos seniūnijoje darbo, kurį turėjo atlikti pakankamai išsilavinę žmonės, t. y. rašyti valstybinių žemių apskaitą, fiksuoti didžiojo kunigaikščio dovanojimus ir pan., į XV a. antrą pusę buvo vis daugiau. Šis praktinis tuometinis gyvenimas turėjo skatinti seniūną.Kražių kolegijos burso koridoriai

Spėliojimai, kad Kražiuose buvo mokykla, kol kas dar nėra paremtas istoriniu šaltiniu. Tačiau, mano supratimu, tai negali būti atsitiktinis dalykas, nesutapatinamas su mūsų spėjimu, kad Krokuvoje tiek daug studijavo kražiškių. Tad nors ir hipotetiškai, bet pakankamai pagrįstai galima tikėtis, kad iš tuo metu Kražiuose dirbusių dvasiškių buvo ir mokytojų. Apie juos informacijos iš XV-XVI a. laikotarpio nėra daug. Pats nuosekliausias šaltinis šiuo atveju lieka Romoje 1984 m. serijoje „Fontes Historiae Lituaniae” paskelbtas „Medininkų vyskupystės kodeksas” [4]. Deja ir šiame šaltinyje Kražių klebonas Jonas paminėtas tik 1490 m. Medininkų vyskupystės kanauninko Motiejaus sudarytame testamente [5]. Pavardė nebuvo nurodyta. Deja, nuoseklesnių duomenų apie Kražiuose dirbusius dvasiškius kol kas neturime. Tik tame pačiame Medininkų kodekse 1509 m., t. y. praėjus 19 metų po klebono Jono paminėjimo, Žemaičių seniūno Stanislovo Jonavičiaus dotacijoje Batakių bažnyčiai šalia Albrechto Goštauto ir jo kapelionų Simono bei Alekso nurodytas Kražių klebonas Jokūbas bei Kražių kapelionas Motiejus [6]. Po šio paminėjimo Medininkų kodeksas apie Kražių dvasiškius neberašo iki pat 1578 m., kai juo buvo Vilniaus kanauninkas Mikalojus Korizna [7]. Aišku, kad remiantis tokiais skurdžiais duomenimis labai sunku daryti svaresnes išvadas. Tačiau galima bent jau pabandyti sugretinti Krokuvos universiteto imatrikuliacijų albumo informaciją. Įdomu, kad 1512 m. čia įsimatrikuliavo kražiškiu prisistatęs Valentinas Motiejaitis, o 1513 m. – Albertas Steponaitis [8]. Tad pakankamai didelė tikimybė, kad minėti studentai daugiau ar mažiau buvo bendravę su Kražių klebonu Jokūbu ar kapelionu Motiejumi. Kadangi trūksta informacijos apie Kražių dvasiškius 1509 m.-1578 m., nieko negalime pasakyti apie 1528 m. Krokuvoje įsimatrikuliavusį Abraomą Petraitį, 1530 m. – Motiejų Jurgaitį, 1540 m. – Joną Timotiejaitį. Iš minėtų imatrikuliacijų labai kompaktiškai, tiesiog pamečiui išdėstyti Valentino Motiejaičio bei Alberto Steponaičio įrašai. Vos dveji metai skiria Abraomo Petraičio bei Valentino Matiejaičio imatrikuliacijas. Suprantama, kad mes čia paminėjome tik tas imatrikuliacijas, kuriose prie studento vardo vietovė buvo nurodoma betarpiškai. Be jų dar buvo studentų, Kražių varpinėkurie savo atvykimo vietos nenurodė, tad iš jų taip pat vienas kitas gali būti kražiškis ar bent jau ten mokęsis. Jei sakytume, kad imatrikuliacijų skaičius Krokuvoje daugiau mažiau atitinka ryškesnius etapus tose vietose, iš kurių studentai buvo atvykę, tai galėtume manyti, kad apie 1507-1508 m. ir apie 1532-1533 m. Kražiai švietimo prasme turėjo justi didesnį pagyvėjimą. Tai labai priklausė nuo ten dirbančių mokytojų pasirengimo ir nuo mecenavimo galimybių. Paskutinysis iš mūsų minėtų pakilimo laikotarpių, ko gero, šiek tiek užtruko. Kaip jau minėjome, 1540 m. Krokuvos universitete įsimatrikuliavo kražiškis Jonas Timotiejaitis. Tiesa, galėjo būti ir taip, kad 1540 m. rodo dar vieną pagyvėjimo laikotarpį. Tačiau bet kuriuo atveju 1578 m. vysk. Merkelio Giedraičio rašytame rašte Kelmės, Kražių ir kitų vietovių klebonams, vikarams, mokytojams, rektoriams jau aiškiai yra sakoma, kad Kražių gyventojai nepatenkinti savo klebonu Vilniaus kanauninku Mikalojumi Korizna, kuris ir pats retai jam priskirtose parapijose būdavo ir mokytojo nelaikė, o jaunimas išsisklaidė ir leidžia laiką be jokios naudos [9]. Tad M. Koriznos laikais Kražiuose švietimo pagyvėjimo laikotarpis jau buvo praėjęs. Sunku pasakyti, kada šis laikotarpis prasidėjo ir kokios priežastys galėjo būti jį nulėmusios. Vieną iš jų mes jau aptarėme, tačiau vargu ar ją galėtume laikyti vienintele. Juo labiau, kad iš M. Koriznos reakcijos į vysk. M. Giedraičio raštą matome, kad jau kitais t. y. 1579 metais, kai Žemaitijos vyskupystę vizitavo popiežiaus nuncijus Kaligario auditorius Tarkvinijus Pekulas, Kražiuose mokytojavo Krokuvos universiteto bakalauras [10]. Tai rodytų, kad panašios situacijos Mikalojus Korizna pats nelaukė. Greičiausiai tokia situacija susiklostė po Kęsgailų giminės 1554 m. Kražiai iš pradžių perėjo į Šemetų ir Zavišų rankas, o šie tais pačiais metais juos perdavė LDK Žygimantui Augustui. Bet šis šeimininkų pasikeitimas buvo ne paskutinis. 1559 m. Žygimantas Augustas Kražius už 1613 kapų lietuviškų grašių perdavė pabėgėliams iš Anglijos Suffolk’ams. Po to, kai Suffolk’ai grįžo į Angliją, 1569 m. birželio 1 d. Žygimantas Augustas Kražius patvirtino kaip Mikalojaus Kristupo Radvilos tėvonionę valdą [11]. Matyt, būtent su šiuo permainų laikotarpiu reikėtų sieti ir anksčiau minėtą švietimo nuosmūkį. Be to, Kęsgailų valdomais metais Kražiai reprezentavo ne tik Žemaitijos administracinį centrą, bet ir šios giminės centrinę valdą seniūnijoje. Tad Kęsgailų valdymo laikotarpiu Kražių situacija buvo palankesnė. Po Kęsgailų giminės mirties, ypač po administracinių XVI a. septinto dešimtmečio reformų, administraciniu Žemaitijos centru pamažu tapo Raseiniai. Neaišku, kokią įtaką Kražių gyvenimui galėjo daryti Kotrynos Suffolk ir jos vyro Bert’o valdymo laikotarpis. Konkretesnės informacijos apie šį laikotarpį, išskyrus tai, ką jau yra pasakęs M. Valančius [12], kol kas neturime.

Šeimininkų keitimosi laikotarpiu kražiškių greičiausiai nebuvo apėmę protestantizmo mintys. 1579 m. jau minėtos T. Pekulo vizitacijos metu paklaustas apie parapijiečius, Kražių vikaras pasakė, kad nors yra ir protestantų, tačiau dauguma parapijos gyventojų katalikai [13]. Tad vargu ar galėtume manyti, kad reformacijos idėjų plitimas buvo toks svarbus švietimo nuosmūkiui Kražiuose. Antra vertus, mes turėtume prisiminti, kad Kražiuose sarbų vaidmenį turėjo atlikti ir katalikų dvasininkai. Juo labiau, kad bažnyčia buvo pakankamai turtinga, aprūpinta įvairiomis fundacijomis, nors 1579 m. dalis jų įvairių bajorų užimta. Medininkų kodekse yra pateiktas gana didelis anksčiau Kražių klebonijai ir atskiroms altarijoms priklausiusių žemių sąrašas. Ir nors pasitaikė protestantų, kaip Vaitiekus / Albertas Bilevičius [14], Kiškos [15], tačiau negalėtume teigti, kad į protestantizmą buvo linkę visi išvardinti asmenys. Juo labiau, kad išvardintųjų sąraše yra ir turėję savas altarijas. Tad ar galima būtų nuosmūkį tapatinti su katalikų dvasiškijos neveiklumu?

Į šį klausimą galėtume atsakyti ir taip, ir ne. Kodėl taip?Istorinės Kražių apylinkių vietos

Jau 1578 m. M. Giedraičio rašte galima įžiūrėti nesirūpinimą, kad dvi parapijas gavęs aptarnauti kunigas, Vilniaus vyskupystės kanauninkas Mikalojus Korizna, paviršutiniškai dirbo ne tik pastoracinį, bet ir švietimo darbą. Į tai vyskupas reagavo griežtai, nurodė ištaisyti susiklosčiusią padėtį. Į tai buvo sureaguota. Jau kitais metais vykusios vizitacijos metu matome, kad bent jau švietimo reikalai taisėsi. Tačiau apskritai dar buvo likę daug aplaidumo žymių. Geriausiai tai iliustruoja 1579 m. vizitacijoje pateiktas Kražių bažnyčios aprašymas. Nors vizitatorius, pats būdamas italas, gėrėjosi meniškais darbais, bet, antra vertus, aiškiai parodoma, kad visam šitam turtui yra iškilęs didelis pavojus – bažnyčios stogas kiauras, langai išdužę, bažnyčioje drėgna ir pan. Suprantama, kad M. Korizna per vienerius metus negalėjo sutvarkyti iki 1578 m. buvusios apleistos bažnyčios. Šia prasme, savaime suprantama, Kražių bažnyčioje dirbę dvasiškiai buvo kalti. Tačiau ar juos būtų galima kiek pateisinti? Jau minėjome, kad kurį laiką Kražiai buvo likę be šeimininko. Suprantama, kol Kęsgailos globojo Kražius, tol pakankamai turėjo rūpintis ir bažnyčia. Turėjo nusistovėti ir pakankamai tvirtas gyvenimo bei rūpinimosi atskirais Kražių dvaro ir miestelio reikalais stereotipas. Po paskutiniųjų Kęsgailų mirties dvasininkija galėjo nepastebėti lemiamo bažnyčios posūkio, taip pat ir dvasinių Kražių reikalų. Ji nesugebėjo, ypač padažnėjusiu šeimininkų kaitos laikotarpiu, perimti pagrindinių Kražių gyvenimo sferų, kurios galėjo priderėti bažnyčiai, į savo rankas. Šia prasme dvasininkiją galima būtų ir kaltinti ir bent jau bandyti suprasti pasikeitusias to laikotarpio sąlygas. Antra vertus, nereikėtų pamiršti ir to fakto, kad tuo laikotarpiu kunigai dažnai gaudavo aprūpinti po dvi ar net tris parapijas. Iš dalies istorikai tai aiškina kunigų trūkumu, iš dalies – bandymu geriau sutvarkyti kunigų aprūpinimą, padidinti jų pajamas.

Tik XVI a. viduryje dalis Kražių dvaro perėjo Didžiajam kunigaikščiui, kita – Šemetoms. Antra vertus, Kražiuose buvo labai gerai aprūpinta bažnyčia – šalia funkcijos bažnyčiai čia dar buvo trys XV-XVI a. funduotos altarijos.

___________________

Kražiai. Vilnius, Kaunas, 1993.
K. Pietkiewicz. Kiezgajlowie I ich latyfundium do polowy XVI wieku. Poznan, 1982.
Ten pat. P. 108.
Codex Mednicensis seu Samogitiae Dioecesis, prs. I. Romae, 1984.
Ten pat. P. 124.
Ten patr. P. 175.
Ten pat. P. 414-415.
J. Lebedys. Mikalojus Daukša. Vilnius, 1963. P. 81,82.
Codex Mednicensis. P. 414,415; J. Lebedys. Mikalojus Daukša. P. 66,67.
Ten pat. P. 475.
Pietkiewicz. Kiezgajlowie. P. 108.
Polski slownik biograficzny. T. XX/2, z. 125 (Wroclaw-Warszawa-Krakow-Gdansk-Lodz, 1987. P. 356.
M. Valančius. Žemaičių vyskupystė. Raštai. T. 2. Vilnius, 1972. P. 278.
Codex Mednicensis. P. 473.
Ten pat. P. 481.
Ten pat. P. 482.

[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15