Česlovas Kudaba: VARNIAI   „Pačiame Žemaičių žemės viduryje aukšta, kalvota. Čia susibūrė netoli viens kito iškiliausi šio krašto sostakalniai ir dievkalniai. Žemaičių aukštuma nuo šešėlių vakare išrodo kiek panaši į didžiulį lėkštą piliakalnį. Ir staiga... Čia, aukštai, kur pūpso visi medvėgaliai, girgždutės ir sprūdės, randi erdvų paviršiaus įdubimą. Lyg kas ne taip – visą pusdienį kopęs į aukštumą, negali nenustebti – tvyro pelkynai, pamiškės ir debesuotą padangę savo žydriu tvieskia ežerai. Tai didžioji Varnių loma.” (...) „Būtent šioje vietoje aptūpė mažą Varnelę Varniai. Seniai jau. Spėjo čia per tą laiką sugriūti kelios bažnyčios, miestas ne kartą degė ir vėl iškilo, medžiais sužaliavo. O Varnelė teka.” (...)

• „Vakarų įsaulio kelyje. Tai senasis Tverų kelias, prasidedantis čia, mieste, Medininkų aikštėje, šalia medinės Varnių bažnyčios. Bažnyčia nuo pokario uždaryta, nuniokiota, tačiau išliko. (...) Tyrinėjama jos vertė – kaip bebūtų, statyta XVIII amžiuje; suprantama per du šimtmečius tekę taisyti, iš dalies perstatyti. Toje vietoje stovėjo dar senesnė Varnių bažnyčia, pastatyta 1417 m. Vytauto rūpesčiu Šv. Aleksandro garbei (Vytauto Didžiojo krikšto vardas Aleksandras). Šalia prasidedanti gatvė vadinama Vytauto vardu. Viena ilgesniųjų Varniuose. Jos pabaigoje tiltas per Varnelę, beje, pirmas šio upelio tėkmėje. Kaip tik čia Varnelė iš plačiosios Debesnų pelkės įeina į Varnius.
• Debesnos čia pat, nuo gatvės į kairę, užu daržų plyti. Dar po karo Debesnose nebuvo tiek krūmų priaugę, platu – matėsi plyna žema pieva, tik kur ne kur nykštukiniai krūmokšniai. (...)

• Pirmasis kalnelis už Varnelės iškyla priešais, net mūsų kelias priverstas jį apeiti – tai šiandieniniai Varnių kapai. Rodos, ne patys seniausi. Juose ir dabar laidojama. Užėję aptiksime senų paminklų, tarp jų žinomesnių žemaičių, net nuo senesnės Varnių gadynės. Palaidoti arba manoma, kad čia atgulę: Bonaventūras Gailevičius (1752-1834) – konsistorijos sekretorius, labai daug rašto darbuose padėjęs vysk. St. Giedraičiui ir vysk. J. A. Giedraičiui; Tadas Juzumas (1810-1851) – raštingas dvasiškis, seminarijos profesorius; Vincentas Juzumas (1819-1901) – rašęs bažnyčiai ir mokyklai; kažkur Varniuose turėtų būti palaidotas Stanislovas Čerskis (1777-1833), rašęs apie Žemaitiją. Manoma, kad šiose kapinėse palaidoti Žemaitės tėvai, seserys, M. Valančiaus sesuo Petronelė Beresnevičienė, taip pat jųjų abiejų motina (spėjama, kad palaidota katedros požemiuose arba šventoriuje).

• Rodos, mažiau minimas, nors Varniams nusipelnęs, kun. Antanas Juozapavičius (1872-1940), nuo 1909 m. iki mirties čia klebonavęs. Raiškus buvo viešajame gyvenime, rodos, žemaičių ir pamėgtas – neveltui prisimindami vadino žemaitiškai – kunigu Juozapavyčia. Buvo rašto žmogus, pasirašinėjęs Poškėčių Antanu: rašė laikraščiams, rinko duomenis apie Žemaitiją, vysk. M. Valančių, rašė šio krašto kultūros istorijos apybraižą. Rankraštis saugomas Telšių „Alkos” muziejuje. Įdomūs buvę jo pamokslai, kurių pasiklausyti rinkdavęsi daug žmonių. A. Juozapavičius padėjo kitiems. Daugelio tvirtinama, jog prieš karą pas jį gavęs prieglobstį žinomas rašytojas ir pedagogas J. Lindė-Dobilas, kuris čia, klebonijoje, 1911 m. parašęs savo romaną „Blūdas”. Buvo drąsus, laisvos dvasios, kaipo kunigas keistas tūlam atrodė per tuos klausinėjimus, prisiminimų rankiojimus. Besistebėjusiųjų neįtikino. „Davatkos šaukia, ką aš dirbu po dvylikos. Nesijaudinkite! Sužinosit po mano mirties”. Gal atsiras, kas tą knygą išleistų, kad išties žinotume neveltui Varniuose gyvenus, vargus tą darbštų žmogų.
• Čia, miesto kapinėse, ilsisi netikėtai anksti miręs Adolis Sprindis (1921-1986). Varniškis, gimtoji troba Dariaus ir Girėno gatvėje (sienoje įrašytas priminimas apie jį). Universiteto docentas, literatūros tyrinėtojas, rašytojas. Savo neilgo amžiaus pabaigoje įsigilino į didžiųjų žemaičių gyvenimus, vieną po kitos išleido įdomias ir prasmingas knygas apie P. Višinskį, Žemaitę, rašė (nespėjo baigti) apie M. Valančių. Vis daugiau ir daugiau atrasdamas apie senąją Žemaitiją, Varnių kraštą. Sakydavo sutiktas, jog gaila – vėlai supratęs, kas jam reikėję nuo pradžių tyrinėti, rašyti; džiaugėsi, kad sekasi. Kalbėdavo lyg dėkodamas likimui už džiaugsmą savo darbais grįžti į tėvų atminimų padangę. Netikėtai ir pats grįžo prie tėvų ir kaimynų, į gimtinės kapų kalnelį.” (...)

• „Dėl patrauklios senovės, dėl išlikusių juose paminklų Varniai yra žinomi. O ta Varnių gilioji praeitis... Juk žmonių įsikūrimo šioje vietoje pradžia sena ir neaiški. P. Dusburgiečio, V. Marburgiečio kronikose, kryžiuočių karo kelių į Žemaitiją aprašymuose minima Medininkų žemė, kurioje buvę pilių, o tos žemės svarbiausioji sostapilė galbūt buvęs Medvėgalis. Čia, prie Varnelės, taip pat galėjo būti kokia sena Medininkų gyvenvietė, prie upelės galėjo būti žinomas koks Varnių kaimelis. Juk ir čia, šalia Šv. Aleksandro bažnyčios, taip pat buvusios seminarijos aplinkoje, gal ir dar kur kitur – senkapiai, kitos žmogaus buvimo žymės. Medininkų žemė kryžiuočių ne kartą puldinėta, plėšta; minima, kad 1320 m. vasarą netoli dabartinių ežerų buvęs mūšis, kurio metu užpuolėjų jėgos išblaškytos, nemažai nukauta, paimta į nelaisvę vadų.

• Pagal M. Valančiaus surašytus, beje, surankiotus iš istorikų raštų įvykius, kryžiuočiai čia patyrė ne vieną pralaimėjimą; žemaičiai su jais elgėsi be nuolaidos, jų riterius ar vadus, paimtus į nelaisvę, kitkart, anot Valančiaus, sudegindami savo dievų garbei.

• Po žemaičių krikšto čia, prie Varnelės, telkiasi šio krašto katalikybės sostavietė: apsigyvena vyskupas, apie 1414-1416 m. pastatoma pirmoji bažnyčia, 1464 m. – katedra; kuriasi vyskupo dvaras. 1417 m. vyskupui ir kapitulai užrašoma nemažai turtų; tarp kitko, 1421 m. Vytautas užrašo Varnius, pusę Biržulio. Kalnelyje, kur dabar tovi buvusi kunigų seminarija, stovėta bažnyčios, prie jos būta kapų. Kasinėjant senkapius nustatyta, kad juose laidota nuo XV-XVI a., dargi ilgai laikantis senojo tikėjimo papročių. Varniai – senas žemaičių religinio gyvenimo židinys. Čia 450 metų buvo vyskupija, 124 metus – dvasinė seminarija, gyventa žymių ir šviesių žmonių, skalbta išmintis.

• Medininkų pavadinimas, be abejo, senesnis, nes besikurianti vyskupija jį rado. Kurioje Varnelės pusėje toji seniausioji gyvenama vieta buvo? Gal ten, kur iš pradžių kryžiavosi keliai, taigi Varnelės dešinėje, kur dabartinė Madininkų aikštė. Kitapus Varnelės – Varniai. (...) O kadangi vyskupijos rezidencija (katedra, vyskupo dvaras) buvo anapus, t. y. Varniuose, tai ir vietovardis vartotas tas, kuris spėjo pagarsėti, net nustelbti Medininkus iki tol, kai nuo XVI a. įsiteisino Žemaičių vyskupijos pavadinimas.

• XVII a. Varniai – jau miestelis, kuriame buvo vyskupo dvaras, kapitula su katedra. Z. Genienė, pasiremdama senais inventoriais („Žemaičių praeitis”, 1990, t. 1, p. 110-115), rašo, jog Varnių vyskupo dvaras iki XVII a. pabaigos buvo įsikūręs Varnelės ir jos atšakos, iškastos XV a. gale-XVI a. pradžioje, saloje. Būta užtvankos. Atidžiau apžiūrėjus paviršių, tą buvusią salą galima atpažinti. Užtektų šiandieną ties tiltu prie buvusios seminarijos vėl pastatyti užtvanką, ir pamatytume, kad kildamas vanduo užlietų pailgą lomą, nusitęsiančią nuo šio tilto link Aleksandro bažnyčios ir toliau į vakarus, o katedra ir Valančiaus gatvės dalis vėl atsidurtų saloje.

• Senoji katedra stovėjo dabartinės seminarijos vietoje. Joje, kaip rašoma minėtame inventoriuje, būta vertingų paveikslų, brangių liturginių dirbinių. 1680 m. sudegė miestas, kartu ir katedra (Šv. Aleksandrio bažnyčia nesudegė). Po to naujoji katedra (1680-1691) statyta buvusio dvaro vietoje, t. y. ten, kur ją ir tebematome.

• XVII a. Varnių gyvenime buvo reikšmingas: 1635 m. vysk. Jurgio Tiškevičiaus prašymu karalius Vladislovas Vaza Varniams suteikė Magdeburgo privilegiją, kurią patvirtino ir Romos popiežius. Yra teiginių dėl Kulmo miesto savivaldos teisių suteikimo 1491 m., bet yra ir abejonių. XVII a. Varniai jau turėjo herbą, kuriame vaizduojamas šv. Jurgis ant žirgo. Spėjama, jog kažkur arčiau Šv. Aleksandro bažnyčios stovėjo rotušė; minima (yra prielaidų, kad nuo XV a.) Varnių mokykla. Pagal minėtą inventorių 1633 m. Varniuose stovėjo 125 namai, gyveno apie 800 žmonių.

• „Svarbiausius to laikmečio pasikeitimus liudija M. Valančius savo veikale „Žemaičių vyskupystė”, kur rašo: „Varniuose, toj pačioj vietoj, kurioj šiandien matom seminariją, senose dienose buvo medžio katedros bažnyčia. Tai sudegus (1680), vietoj bažnyčios paliko kapai katedros bažnyčios, kuriose užvis kunigai laidodavosi. Metuose 1725 m. ant tų kapų vyskupas Horainas pastatydino bažnyčią šventos Troicės, kurią vieni skaitė už dukterį katedros bažnyčios, kiti už kapų koplyčią. Bažnyčia ta neturėjo nei indų, nei apdarų, nei ypatingo kunigo. Norėdami čia mišias laikyti, nešiojo tuos dalykus iš katedros bažnyčios. Paskui tą bažnyčią Antanas Tiškevičia, vyskupas, pavedė rokitams. Pagaliau vyskupas Lopacinskis, ketindamas seminariją toj vietoj statyti, ją sugriovė.” (M. Valančius „Raštai”, t. 2. Vilnius, 1972. P. 153-154.)
• Tuo tarpu vyskupas Pacas, pasitaisęs dešiniojoj pusėj upelio Varnelės, ant kalvelės pastrūnijo mūro katedros bažnyčią, nes norėjo, kad bent pirmoji Žemaičių vyskupystės bažnyčia liuosa būtų nuo ugnies” (Ten pat. P. 141). Ta statyba baigta 1691 m.” (...)

• „Abu XIX a. sukilimai, ypač 1863-ųjų, praėjo audringai: netoliese buvo susirėmimų, galiausiai sukilėliai buvo užėmę ir miestą, baudė carinius valdininkus, naikino valdžios knygas, paėmė kapitulos pinigus. Štai ką apie senus įvykius Varniuose sako savo raštuose L. A. Jucevičius (Raštai, 1959. P. 400-401):

• „1425 metais čia siautė maras ir išnaikino tris ketvirčius gyventojų.
• 1430 metais Varnių apylinkėse lijo akmenimis (gal krito meteoritų? – Č. K.).
• 1680 m. buvo didelis gaisras.
• 1710 metais maras iškrėtė labai daug žmonių, jų tarpe – tris kapitulos narius.
• 1713 metų pradžioje švedai pusę miesto sudegino.
• 1817 metais taip pat buvo gaisras, kuriame apdegė katedra”.

• Varniuose nuo seno telkėsi žemaičių dvasinio gyvenimo židinys, ypač nuo XVIII a. pabaigos, XIX -ame amžiuje, gyvenant čia ir veikiant vysk. M. Valančiui, kuris daug kuo rūpinosi, siekė, globojo. Štai jo paties žodžiai apie Varnius: „Garsus Varnių miestelis, man ten 1850-1864 metais gyvenant, buvo kiek-tiek laimingas. Mano rūpesčiu vidaus reikalų ministeris, jo mylista Perovskis leido Varniuose įsteigti aptieką; ją tuoj įsteigė Kražių vokietis; jo pavardės nebatmenu. Ano rūpesčiu čia apsigyveno ir daktaras Vladimiras Andriejauskis. Iš paštų valdžios išprašiau, kad per Varnius paštas eitų. Mano pakviestas ponas Adomas Zavadskis iš Vilniaus įsteigė Varniuose knygų pardavimą. Ta įstaiga vyskupijai buvo labai naudinga, nes žemaitiškos knygos į visas šalis ėjo taip gausiai, jog pramonininkas vos galėjo patenkinti žmonių reikalavimus. Į seminariją priėmiau 120 auklėtinių. Savo lėšomis sušelpiau iš senų laikų čia buvusią parapinę mokyklą, kur mokė vaikus skaityti ir rašyti žemaitiškai, maskoliškai ir lenkiškai. Pelkėtą miestelį pradėjo labiau žvyru pilti, nes to reikalavo pašto kelias. Pastačiau naują vandens malūną savo ir viso miestelio patogumui”. (Raštai, I t. 1972. P. 491).“ (...)

• „Varnių žeme, tose pačiose Varnelės pakrantėse, vaikščiojo daugiau nei bet kur kitur Žemaitijoje žymių žmonių. Jie matė šį kraštą, mąstė, gimdė siekius, daug ką skelbė ir darė. Vienas seniausių, vardu Petras Roizijus (XVI a. pr.-1571). Jis buvo Medininkų vyskupijos prelatas. Tai žymus teisininkas, prisidėjęs prie Lietuvos Statuto II leidimo, redagavimo. Žinomas ir kaip poetas, eiliavęs apie Medininkų kraštą, jo žmones. Kilęs buvo iš Ispanijos.

• Turime prisiminti Varniuose Giedraičių kunigaikštiškąją gentį. Iš jų keli buvo čia vyskupai. Ypač išskirtinas vysk. Merkelis Giedraitis (1536-1609), kurį dažnas pavadina lietuviškos raštijos pradininku, tiksliau globėju, rūpintojėliu: buvo pavyzdys kalbant, pamokslus sakant žemaitiškai. M. Giedraičio didžiulis nuopelnas, kad jam valdant Žemaičių vyskupiją čia, Varniuose, padaryta daug gero lietuviškai raštijai, lietuvių kalbai, buvo skatinami ir globojami dvasininkai. Todėl daug padarė kanauninkai M. Strijkovskis ir M. Daukša.

• Motiejus Strijkovskis (1547-XVI a. pab.) pagal kilmę mozūras. Į Lietuvą atvyko išsimokslinęs ir čia gilinosi į krašto istoriją. Apsigyvenęs Varniuose, gavo vysk. M. Giedraičio prašymą parašyti Lietuvos kroniką arba istoriją, ką ir padarė. Atspausdinta 1582 m. Karaliaučiuje. M. Stryjkovskis pažino Lietuvą, Žemaitiją, yra prielaidų, jog net kalbą suprato. Kaip spėjama, gal Varniuose mirė ir palaidotas.

• Ilgą laiką, gal net kelias dešimtis metų, Varniuose gyveno, uoliai dirbo, čia mirė kapitulos kanauninkas Mikalojus Daukša (1527-1613). Daug padarė ugdydamas bažnyčios lietuviškumą, ragindamas švietimo globai kunigus, būdamas to pavyzdys kitiems. Vertė bažnyčiai reikalingiausius veikalus: 1595 m. išleido savo išverstą „Katechizmą arba Mokslą kiekvienam krikščioniui privalomą”, o 1599 m. – Vujeko „Postilę”, t. y. Šv. Rašto, Evangelių aiškinimų knygą. Knygos prakalboje skelbiami tie nepaprasti žodžiai – manifestas gimtajai kalbai, kuriuos turbūt daugelis dar kartą norėtume perskaityti.

• „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą... Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.

• Sunaikink ją, – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę (...). Tai ne dėl to sakau, kad peikčiau kitas kalbas, bet kad savo nuosavos ir prigimtos neniekintume”.

• Tą didžią priegulmę M. Daukša matė deramą visoms pasaulio kalboms jų tėvynėse. O tauta, pasak M. Daukšos, tai ne dvarai, ne turtai, ne kas dar, o žmonės, jų būvio dvasia. Rodos, galima spręsti, jog čia, Varniuose, pirmą kartą suformuluota kalbos valstybingumo mintis. Per gimtąją kalbą žmogus savo gentyje jaučia amžinybę. „Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais bažnyčioje, tarnyboje, namie”.

• XIX a. Varniuose gyveno ir mūsų kultūros, kalbos naudai daug nuveikė vyskupai Juozapas Arnulfas Giedraitis (1754-1838) ir Simonas Giedraitis (1764-1844). Varnių kapitulos kanauninkas buvo St. Čerskis (1777-1833), kuris, gyvendamas Salantuose ir kitose Žemaitijos vietose, ne tik pramoko kalbėti , bet sukaupė nemaža žinių apie šį kraštą, parašė knygą, kurią iliustravo savo paties raižytais žemėlapiais. Varniuose mirė ir turėtų būti čia palaidotas.

• Devynioliktojo amžiaus vidurį – nuo 1845 iki 1864 m. – turbūt galima pavadinti „Valančiaus metais”. Žemaičių gyvenimo reformatorius, gimęs toje pačioje žemėje (prie Salantų), Žemaičių Kalvarijoje ir Varnių kunigų seminarijoje mokęsis, čia, Varniuose, buvęs rektorius, vyskupas; mirė Kaune. Motiejus Valančius (1801-1874) – tai nepailstamo kūrybinio darbštumo, tvirto reiklumo, geradarystės savo Žemaitijai ir Lietuvai pavyzdys, net šiandieną daugelio gerų savybių mumyse priežastis. Rašto pažinimui, blaivystės gyvybingumui, dorai palaikyti jo įdėtas darbas iki šiol nepranoktas. M. Valančius buvo ne tik vyskupas, uoliai ėjęs savo ganytojiškas pareigas. Kartu yra nusipelnęs krašto istorijai, etnografijai, parašydamas tos srities mokslo veikalų. Ypač reikia dar kartą priminti jo nuveiktą švietimo telkimo, mokyklos kūrimo darbą. Tiek steigiant ir kuriant parapines mokyklas, rašant (dargi spaudos draudimo sąlygomis) ir išleidžiant didaktinę literatūrą, beje, labai tikusią namų (šeimų) lavinimuisi.

• Stebino amžininkus, o dabar istorikus jo blaivystės darbas, pradėtas 1858 m. Steigė brolijas, kėlė sąmoningumą ir sulaukė gerų pasekmių – kaimo žmonės tiesiog sąmoningai nusigręžė nuo žalingo įpročio – svaiginimosi.

• Iki šiol yra mįslių jo galiose padaryti didžius darbus, žmones patraukti doron, švieson, į garbingesnį gyvenimą. Mįslė yra jo diplomatiškai sunki politinė veikla, vieta 1863-ųjų metų sukilime. Anot biografų, kartuvėmis grasino ir imperiniai engėjai, ir sukilėliai. O jis sergėjo žmones, ieškojo būdų matyti kas svarbiausia. Išeina visgi, jog jis su dideliu būriu (per šimtą) kunigų dalyvavo tame sukilime (6 kunigai nužudyti, 67 ištremti).

• Valančiaus metais Varnius surado, į čia atėjo ne vienas. Ar ne penkerius metus (1850-1855) apsistojęs Varniuose gyveno S. Daukantas, kartu su M. Valančiumi svajojo apie laikraštį, gal net spaustuvę. Ar ne tų pačių siekių viliojamas Varniuose būdavo L. Ivinskis, tas žinomas Žemaičių švietėjas ir tyrinėtojas, garsiųjų kalendorių sudarytojas ir leidėjas.

• Rinktasi jų visų čia, anot Valančiaus, „... dėl smagesnio darbštumo ant lietuvystės lauko”. Svajota ir tikėta parašyti veikalų, leisti laikraštį, galiausiai įkurti Žemaičių akademiją.” (...)
• „Varnių seminarijoje mokėsi A. Strazdas, A. Pabrėža, Kipr. Nezabitauskis, A. Vienažindis, A. Kašarauskis, Silv. Dovydaitis-Šaulėniškis Senelis, Kl. Kairys ir nemažai kitų. Pagaliau pats M. Valančius. Čia subrendo kunigų, žuvusių 1863 m. sukilime: A. Mackevičius, A. Gargasas, I. Noreika ir kiti.

• Nepaminėjome A. Baranausko, kuris 1856 m., eidamas 21-uosius metus, čia pradėjo mokytis kunigystės. Varnių seminarijoje praleido 1857-uosius ir 1858 metus. Čia eiliuoti pradėjo lietuviškai, 1857 m. parašydamas reikšmingą savo kūrinį „Dainų dainelė”. Netrukus atsirado poema „Anykščių šilelis”. Ar ne Varniuose budo ši giesmė gimtinės gamtai?” (...)

  (Fragmentai iš Česlovo Kudabos knygos „Septyni keliai iš Varnių”. K., 1993. Parengė Danutė Mukienė)

Jono Danausko nuotraukos

[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]