Angliškai

VARNIŲ ISTORIJOS FRAGMENTAI

Varnių herbas

M. Daukšos „Postilės” 400 metų jubiliejinių renginių organizavimo komisijos priimtoje programoje numatyta 1999 m. išleisti knygą apie Varnių kunigų seminariją. Jos autoriai – istorikai Zita ir Jonas Geniai. Knygą spaudai rengia Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras. Šiame leidinyje, kurio skaitytojai turėtų sulaukti apie lapkričio mėnesį, skaitytojas ras ne tik naujausių istorinių tyrinėjimų duomenis apie Varniuose veikusios, Žemaičių vyskupijai kunigus daugelį metų rengusios kunigų seminarijos istoriją, bet ir įdomią medžiagą apie paskutiniųjų dešimtmečių archeologinius tyrinėjimus Varniuose ir tų tyrinėjimų rezultatus.

Svetainės lankytojams, besidomintiems Varnių istorija, siūlome fragmentą iš spaudai rengiamos knygos.

 

VARNIAI IKI MEDININKŲ VYSKUPIJOS ĮKŪRIMO

Jonas Genys


Senųjų Varnių pavadinimo ir lokalizacijos problematika

Daugelio miestų ir miestelių istorijoje neaiškiausias, mažiausiai rašytiniuose šaltiniuose atsispindintis yra gyvenvietės įkūrimo faktas, taip pat ir seniausias jos raidos etapas. Varniai šia prasme nėra išimtis. Galima teigti, kad, tyrinėdami Varnių įkūrimo ir ankstyviausios genezės laikotarpį, istorikai atsiduria nepalyginamai sudėtingesnėje situacijoje, negu aiškindamiesi daugelio kitų Lietuvos miestų ir miestelių istoriją.
Jau nuo pat seniausio šios gyvenvietės vardo paminėjimo rašytiniuose dokumentuose susiduriama su interpretavimo, lokalizavimo įvairove. Viena iš svarbiausių priežasčių yra dvigubo pavadinimo – Varniai ir Medininkai – taikymas tai pačiai vietovei pažymėti. Tik XVI a. pabaigoje Varniai nustelbia Medininkus. Beje, analogiška tradicija pastebima ir su vyskupystės vardo naudojimu. Medininkų vyskupystės pavadinimas istoriniuose šaltiniuose dominuoja XV-XVI a. Nuo XVI a. vidurio itin dažnai Žemaitijos vyskupai pradedami tituluoti kitaip – Medininkų arba Žemaitijos, Žemaitijos vyskupais (Blasczyk G. 1993. S. 34). Yra pagrindo teigti, kad šią istorinių interpretacijų įvairovę lėmė Žemaitijos politinės, kultūrinės raidos ypatumai.
Pačiuose seniausiuose mus pasiekusiuose rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė buvo vadinama Medininkų vardu. Dalis autorių, ypač rašiusių XIX a., nurodo 1255-uosius metus kaip pirmąjį Medininkų paminėjimą (Balinski M., Lipinski T. 1850. S. 514; EP, 1864. S. 549). Šį faktą nurodantys autoriai vadovaujasi 1255 m. Mindaugo dovanojimo Ordinui raštu, kuriame paminėta Medenės (Meddene) žemė. Deja, autoriai, tapatindami Medenę su Medininkais, klydo. K. Būga 1255 m. paminėtą Medenę (tebeminimą ir vėliau – dar 1392 m.) priskiria sėliams, o ne žemaičiams (Būga K. 1961. P. 270-274). Beje, K. Būga pateikia ir kitų šaltinių ištraukas, kuriuose ta pati Medenė paminėta 1254 m. šaltinyje (Būga K. 1961. P. 270).
Ankstyviausias Žemaičių Medininkų vardo paminėjimas yra P. Dusburgiečio “Prūsijos žemės kronikoje” 1314 m. (Dusburgietis P. 1988. P. 264). Kronikoje rašoma, kad “1314 viešpaties metais, po jo (Kristaus) apipjaustymo dienos, tas pats brolis Henrikas, maršalas, su broliais ir Sembos ir Notangos vyrais žygiavo į Medininkų valsčių. ” Po mėnesio (1314 m. vasario 2 d.) “…maršalas, dar kartą nužygiavo su visa savo kariuomene į Medininkų valsčių ir ten užpuolė pilį, vardu Sizditė “ (Dusburgietis P. 1988. P. 264). Kronikininkas Medininkų vardą mini dar ne kartą ir vėlyvesnių įvykių aprašymuose. Nėra abejonių, kad šie Medininkai yra tikrai Žemaičių teritorijoje, tačiau akivaizdu ir tai, kad nė viename iš P. Dusburgiečio paminėjimų jie netapatintini su konkrečia pilimi, gyvenviete. Tai politinio-teritorinio junginio – valsčiaus, į kurį Ordinas ne kartą rengė grobiamuosius žygius, paminėjimai. Be abejo, ordino žygių į Medininkų valsčių aprašymai yra svarbus istorinis šaltinis, bet jis mažai ką tepasako apie XIV a. Varnius. Istorikų rekonstruotos Medininkų valsčiaus ribos patvirtino, kad Varnių (gyvenvietės prie Varnelės upelio) vietovė (nors Varniai XIV a. pirmos pusės rašytiniuose šaltiniuose dar neminimi) įėjo į Medininkų valsčiaus, kuris susiformavo XIV a. pradžioje, ribas (Nikžentaitis A. 1996. P. 61).
Iš to, ką iki šiol istorikams pavyko surasti, galime sakyti, kad seniausias Medininkų vardo, kurį galima vertinti kaip konkrečios vietovės pavadinimą, paminėjimas yra Hermano Vartbergės “Livonijos kronikoje”. Su tokia nuomone sutinka ir A. Salys (Salys A. 1930. P. 226). Tiesa, kai kurie autoriai (neaišku tik dėl kokių priežasčių) tai vertina kaip nepatikimą informaciją (Blaszczyk G. 1993. S. 29).
Kronikininkas, aprašydamas 1370 m. įvykius, nurodo, kad kovo 9 d. “Goldingos komtūras su saviškiais iš Kuršo įsiveržė į Lietuvą, būtent: į Pluteną, Malovę, Varnius ir Medininkus, vadinamojo Pludo ežero kryptimi, pernakvojo Versevene (Viešvienuose) ir 320 žmonių, abiejų lyčių, 430 stambiųjų galvijų ir arklių išsivarė, neskaitant užmuštųjų” (LK. 1991. P. 195).
Toje pačioje kronikoje, aprašant 1372 m. žygį, Medininkai paminėti dar kartą, tačiau nurodoma, kad kalbama apie Medininkų žemę (LK. 1991. P. 197). Vertinant žinutę apie Medininkus, kaip vietovę, yra svarūs keli momentai. Pirmiausia, išvardintų vietovių seka ir galima jų lokalizacija. Visas vietoves galima gana tiksliai lokalizuoti. Originale šios vietovės rašomos taip: Plutin, Malove, Warnen, Medeniken, Versevene. Prieš lokalizuojant Livonijos ordino nusiaubtas vietoves reikia atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų dalyką – žygis (kaip tai įprasta – raitelių) nuo pirmos paminėtos vietovės iki paskutinės (ten, kur apsistota nakvynės) truko trumpai. Taigi Pluteną galima sieti su Pluotinės kaimu Žarėnų apylinkėje (LATSŽ. 1976. P. 246). Čia yra ir Maluvės ežeras, kurio apylinkės gali būti tapatinama su Malavėnais prie Laukuvos ar Malovėnais, esančiais prie Šatrijos (Patumšalės apyl.) (Salys A. 1930. P. 222; LATSŽ. 1976. P. 168). Neaišku kodėl kronikos vertėjas Versevene tapatina su Viešvienais, o ne su Viržuvėnais, kurie tik nuo XVIII a. antros pusės buvo pradėti vadinti Janapole (TLE. 1986. P96). Plūdo ežeras – tai Gludas (Vanagas A. 1981. P. 118) ar Bludas (taip nurodoma XVI a. aktuose), esantis netoli Pavandenės (Sprogis I. 1888. S. 25). Jeigu mūsų lokalizacija teisinga, 1370 metų Ordino žygis apima kompaktišką Žemaitijos arealą. Minėtos vietovės (žiūrint iš žygio dalyvių pozicijų) apiplešiamos nuoseklia tvarka ir bendras maršruto ilgis nuo Pluotinės iki Viržuvėnų (sukant pro Malovėnus ir Varnius) sudaro apie 40 kilometrų. Visos paminėtos vietovės pagal istorikų nustatytas Medininkų valsčiaus ribas priklauso minėtam valsčiui (Nikžentaitis A. 1996. P. 61, 62). Minint Medininkus nurodoma, kad jie yra po Varnių “vadinamojo Pludeno ežero kryptimi”. Tai leistų spėti, kad 1370 metais Medininkai buvo į šiaurę nuo Varnių (Viržuvėnų-Janapolės) kryptimi. Gana aiškus aprašyme Varnių ir Medininkų atskyrimas ir krypties nurodymas leidžia manyti, kad kronikoje paminėti Medininkai nėra prie pat Varnių, tai yra kitoje Varnelės pusėje.
Šios prielaidos aptarimui svarbus ir kitas XIV a. pabaigos šaltinis – kryžiuočių kelių aprašymai (LKA. 1983). Čia nurodomi net keli maršrutai, kuriais Ordino kariuomenė naudojosi plėšikaudama ir niokiodama žemaičių pilis. Vienas iš jų veda pro Biržulio-Varnių ežerų rajoną. Šiame gana detaliame šaltinyje (aprašymuose 1-4, 8, 16) ne vieną kartą minimi Warlen ir Warnestilten, neabejotinai gali būti tapatinami su Varniais. Keista tai, kad nė vienas informatorių, pateikęs kelio pro Varnius aprašymą, nepaminėjo Medininkų gyvenvietės ar pilies pavadinimo. Realiausia prielaida, kad čia, prie Varnelės upelio, buvo tik viena gyvenvietė –Varniai. Tuo tarpu Medininkų (pagal 1370 m. aprašymą) reikia ieškoti teritorijoje į šiaurę nuo Varnių.
Atskiro dėmesio vertas kitas, jau vėlyvesnis, šaltinis – XVI a. aktai, kuriuose yra Medininkų dvaro aprašymas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tą faktą, kad mechaniškas XVI a. dvaro lokalizacijos susiejimas su XIV a. situacija yra negalimas. Vis dėlto ir minėtuose aktuose paskelbtų duomenų neturėtume palikti be dėmesio.
Pats Medininkų dvaro centras, kaip nurodo Sprogis, buvo Žarėnų valsčiuje, Piteliškės kaime (Sprogis I. 1888. P. 183, 232), kurio, deja, tiksliai lokalizuoti dar nera pavykę. Aktuose nurodomi pievų, laukų, upių vardai leidžia apytikriai lokalizuoti dvarui priklausiusią teritoriją. Laukai: Kalnėja, Antakalnio prūdai, Antlausčių Kespjaunis, Vaitginių plecgaliai, Molanai, Žvirbliškės, Išdagės. Pievos: Kesija, Lenkė, Baginiškės, Rudija, Eglės Kelmas (Sprogis I. 1888. P. 9, 16, 34, 108, 111, 113, 122, 126, 165, 183, 193, 200, 201, 232, 254, 271). Per Medininkų dvaro laukus tekėjo Nevada (Tverų apylinkė), Rešketa (prasidėjo 3 km. į pietus nuo Žarėnų ir įtekėjo į Virvyčią – 6 km. į šiaurę nuo Varnių), Lendrupis. Apibendrinus šiuos duomenis galima daryti išvadą, kad XVI a. Medininkų dvaro žemės plytėjo į šiaurę, šiaurės vakarus, šiaurės rytus nuo Varnių. Dvaro centras galėjo būti 8-10 km. atstumu į šiaurės vakarus nuo Varnių. Akivaizdu, kad XVI a. dvaro žemių ir centro lokalizacija bent iš dalies sutampa su 1370 m. Livonijos ordino nusiaubta teritorija. Pasitvirtina ir prielaida apie galimą Medininkų vietovės lokalizaciją Plūdo ežero kryptimi.
Paminėtinas dar vienas sutapimas, kuris yra taip pat svarbus sprendžiant Medininkų lokalizacijos klausimą. Ne kartą karų su Ordinu aprašymuose minima stipri žemaičių Žiesdytės pilis. Ji dažniausia tapatinama su Girgždūtės piliakalniu. Istorikas A. Nikžentaitis iškėlė prielaidą, kad ji turėtų būti lokalizuojama Žiesdžio ežero ir upelio baseine, t. y. Žarėnų apylinkėse (Nikžentaitis A. 1986. P. 54). Tai dar kartą patvirtina mūsų aptariamo rajono istorinę svarbą.
Turimi duomenys leidžia daryti gana patikimą prielaidą: Varniai ir Medininkai XIV amžiuje buvo dvi atskiros gyvenvietės. Varniai buvo įsikūrę prie Varnelės upelio, Medininkai – Žarėnų, Medingėnų apylinkėse. Abi jos priklausė tam pačiam Medininkų valsčiui. Belieka konstatuoti, kad abu vietovardžiai, žymintys konkrečią vietovę, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti tais pačiais 1370 metais Hermano Vartbergės kronikoje. Pirmas Medininkų vardo paminėjimas 1314 metais reiškia valsčiaus pavadinimą. Yra pagrindo manyti, kad tuo metu egzistavo ir Medininkų centras, žimomas tuo pačiu – Medininkų – vardu. Tad vargu ar teisinga Medininkų žemės centru laikyti Medvėgalį, kaip kad tvirtina kai kurie tyrinėtojai (Lowmianski H. 1932. P. 81-82).

Archeologiniai duomenys apie Varnių kūrimosi pradžią

Archeologiniai tyrinėjimai Varniuose buvo pradėti 1981 metais. Tada buvo stengiamasi surinkti kuo daugiau duomenų, kurie padėtų papildyti Aleksandro bažnyčios istoriją. Tyrinėjimai buvo atliekami bažnyčios viduje ir šventoriuje. Velesniais metais archeologai tyrinėjimus pratęsė ir kitose Varnių miestelio vietose. Daugiausia tyrinėta buvusios Varnių kunigų seminarijos teritorija. Kasinėta ir miestelio centre – prie senosios Turgaus aikštės, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios rajone. Suvestinis tyrinėtų vietų planas pateiktas pav. 1.
Nors archeologiniai tyrinėjimai dar ir neapima visų mus dominančių Varnių miestelio vietų, tačiau turima archeloginė medžiaga jau leidžia daryti kai kurias išvadas, iškelti naujas prielaidas, galinčias paaiškinti kai kuriuos svarbius miestelio istorijos momentus.
Minėti archeologiniai tyrinėjimai ir surinkta istorinė medžiaga sudaro galimybę bent fragmentiškai rekonstruoti pirminę Varnių topografinę padėtį, kuri padeda geriau suprasti kai kuriuos Varnių struktūros elementus.
Tuo laiku pradėti kurtis gyvenvietei čia buvo ne pačios geriausios sąlygos. Varnelės pakraščiai užpelkėję. Dabartinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios rajone, į pietų pusę nuo seminarijos kalvelės, taip pat ir M. Valančiaus skverelio teritorijoje telkšojo vanduo, buvo didžiuliai užutekiai. Žema pelkėta vieta buvo ir į šiaurės pusę nuo Šv. Aleksandro bažnyčios. Matyt, XV a. pradžioje, šioje vietoje kuriant vyskupo dvarą, buvo iškasta nauja upės vaga, sujungusi dvi Varnelės kilpos dalis. 1766 m. Varnių plane ji pavadinta “kopanica” (LVA. F. 1671. Ap. 4. B. 488. L. 222). Pirminės topografinės padėties analizė rodo, kad gyvenvietei kurtis tinkamų vietų šioje Varnelės upės atkarpoje buvo nedaug. Į pietų pusę nuo Varnių taip pat plytėjo užpelkėjusi žemuma.
Archeologinių, istorinių duomenų nuotrupos rodo, kad dar neolite ar žalvario amžiuje Varnelės dešinėje pusėje būta stovyklavietės, gal ir gyvenvietės. Kasinėjimų metu surasta nemažai titnaginių skelčių ir nuoskalų, gulėjusių kultūrinio sluoksnio apačioje. Vėlyvesnio laikotarpio gyvenimo pėdsakų aptikta kiek atokiau nuo miestelio – kalvelėje prie Lukšto ežero (Zabiela G., 1988. P. 187). Be abejo, visi šie faktai svarbūs tyrinėjant Varnių priešistorę. Tačiau, kaip parodė archeologiniai kasinėjimai miestelio ribose, apie nepertraukiamą Varnių raidą galima kalbėti tik nuo II tūkstantmečio pirmosios pusės.
Norėdami nustatyti Varnių gyvenvietės kūrimosi pradžią, pirmiausia turime įvertinti senkapio tyrinėjimų duomenis.
Dabar jau aišku, kad seniausia varniškių laidojimo vieta buvo įrengta kairėje Varnelės upės pusėje, ant kalvelės. Čia XVIII a. buvo pastatyta dabar restauruojama kunigų seminarija. Šioje teritorijoje mirusieji buvo laidojami nuo gyvenvietės įsikūrimo pradžios iki pat XVII-XVIII a. Kapinaitėms vietos čia nebuvo daug, todėl ankstyvesnieji kapai buvo perkasami vėlesnių laidojimų metu. Dėl šios priežasties labiausiai nukentėjo ankstyviausi (pirmieji) kapai, kurie itin svarbūs ir iškalbingi atliekant istorinius tyrinėjimus. Varniuose šie kapai dažniausiai suardyti, tad iš jų yra aptinkami tik atsitiktiniai radiniai. Šių archeologinių radinių grupė nėra gausi, tačiau ir iš to, ką turime, akivaizdu, kad radiniai charakteringi vėlyvojo geležies amžiaus senkapiams. Iš aptiktų įkapių reikia paminėti puodą, miniatiūrines įkapes, kai kurias seges.
Puodas buvo rastas suardytame kape kartu su šalia jo gulėjusiu geležiniu įtveriamuoju peiliuku. Indas aprūkęs, prastai išdegtas, deformuotas. Galima spėti, kad jis skirtas ne utilitarinei, o apeiginei funkcijai. Puodas lipdytas, po to apžiestas ant rankomis pasukamos lentelės, gausiai dekoruotas tiesiomis ir vingiuotomis rievelėmis. Jo briaunelės viršus papuoštas įstrižomis įkartėlėmis. Įvertinus indo gamybos būdą, dekorą, analogijas, jis gali būti datuojamas XII-XIV a.
Kiti radiniai šiek tiek patikslina ankstyvųjų kapų, taip pat ir Varnių miestelio įkūrimo laiką.
Iš jų paminėtinos miniatiūrinės įkapės, kurios ypač dažnai aptinkamos vėlyvajojo geležies amžiaus kuršių kapuose. Jas specialiai gamindavo tam, kad į mirusiųjų kapus nebūtų dedami originalūs daiktai. Tai miniatiūrinės daiktų, dažniausiai darbo įrankių, kopijos. Šiai įkapių grupei priklauso maži kirvukai ir verpstukų miniatiūros. Varniuose rasti kirvukai pagaminti iš prasto metalo, maži, primityviai padaryta pentimi. Pagal tai juos reikia skirti būtent simbolinių įrankių grupei ir datuoti IX-XIII a. Maži kirvukai randami ir vėlyvesniuose kapuose. Juos V. Urbanavičius laiko juvelyro įrankiais (Urbanavičius V., 1967. P. 57). Tačiau varniškių kirvukai pagal mūsų paminėtus požymius darbui vargu ar tiktų. Juos, kaip ir verpstukų miniatiūras, manau, reikėtų datuoti vėlyvuoju geležies amžiumi. Vienas verpstukas pagamintas iš gintaro. Jis 1,7 cm skersmens, 0,4 cm storio. Briaunelėje yra 12 duobučių, plokščias paviršius papuoštas koncentriniais ratais. Dekoras, be abejo, turi mitologinę prasmę. Kita verpstuko miniatiūra – 3,5 cm skersmens apskrita žalvarinė skardelė. Tokios miniatiūros būdingos kuršiams ir datuojamos IX-XIII a. (Nakaitė L. 1965. P. 58-59).
Apibendrinant paminėtus faktus, nesigilinant į kitas įkapes, galima pasakyti, kad:
Labiausia tikėtina, jog Varniai pradėjo kurtis XIII a. ar XIII-XIV a. riboje. Tai, kad čia būta gyvenvietės 1370 m., patvirtina ir rašytiniai šaltiniai;
Aptarti radiniai leidžia iškelti prielaidą, kad XIII-XIV a. čia įsikūrę žmonės galėjo būti ne tik žemaičiai, bet ir kuršiai (arba tik kuršiai), kurių migraciją į vakarinę žemaičių dalį XIII-XIV a. patvirtina ir netoli nuo Varnių esančio Kuršų kapinyno tyrinėjimai (Valatkienė L., 1988. P. 161-165).

Varniai XIII-XIV amžiuje

Rašytiniai šaltiniai apie šio laikotarpio Varnius nieko konkretaus nepasako. Juose randame tik šios gyvenvietės vardo paminėjimą. Todėl, tyrinėjant XIII-XIV a. Varnių istoriją, galime remtis tik archeologiniais duomenimis. Seniausią Varnių gyvenvietę reikia apibūdinti kaip atviro tipo gyvenvietę, kuri kūrėsi ne piliakalnio papėdėje (jo čia nebuvo), o lygioje, gerai gamtos kliūčių apsaugotoje vietoje. Pasirinkta vieta prie Varnelės upelio, kuris jungė Lukšto ir Biržulio ežerus. Matyt, vienas iš svarbiausų veiksnių, įtakojusių konkrečios vietos parinkimą, buvo vėlyvajame geležies amžiuje šioje vietoje Varnelės upę kirtęs sausumos prekybos kelias (Genys J., 1996. P. 103). Svarbu prisiminti tai, kad kryžiuočių kelių aprašymuose ši vieta minima Varnės tiltu (Warnestilten). Jis vedė iš kuršių apgyvendintos teritorijos, Lietuvos, Latvijos pajūrio centrų, Kaltinėnų, Betygalos kryptimi. Atlikti archeologiniai kasinėjimai sudaro galimybę patikimai rekonstruoti seniausios gyvenvietės struktūros dalis. Varnelė jau iš pat pradžių buvo tapusi ne skiriančiąja kelių gyvenviečių riba, o apjungė vienos gyvenvietės skirtingas funkcijas turinčias dalis. Gyvenamiesiems, ūkiniams pastatams (gyvenvietė siauraja prasme) buvo pasirinkta dešinioji Varnelės pusė. Vėliau čia formavosi faktiškasis Varnių prekybos ir amatų branduolys su trikampe Turgaus aikšte centre. Priešais gyvenvietę, tik kitoje upelio pusėje (vėliau čia buvo pastatyta kunigų seminarija), varniškiai pasirinko vietą kapinėms. Trečioji senųjų Varnių dalis – alkvietė. Jai parinkta aukštesnė vieta, kurią iš trijų pusių juosia Varnelės kilpa (ši teritorija buvo 200 m. į šiaurės vakarų pusę nuo gyvenvietės ir apie 100 m. į vakarų pusę nuo senkapių, netoli dabartinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Visos šios dalys išsidėsčiusios kompaktiškame trikampyje.
Gyvenvietės pagrindas ankstyvajame jos raidos etape formavosi prie kelio, vedančio Kaltinėnų kryptimi. Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Tverų kryptimi ankstyvojo kultūrinio sluoksnio nėra. Tyrinėtos gyvenvietės kultūrinis sluoksnis intensyvus, su buvusių senųjų statinių liekanomis.
Apatiniame (seniausiame) užstatymo horizonte atkastos pastato su akmenimis prikrautu židiniu rentinės konstrukcijos liekanos. Šio tyrinėto pastato savininkas savo sklypą buvo apsitvėręs tvora. Židinys 0,85-0,9 m. skersmens, negilus, pjūvyje – dubens formos. Akmenys žydinyje perdegę, suskilę nuo karščio. Židinys šiame pastate buvo vienintelis šilumos šaltinis. Jame žmonės gamindavosi ir maistą. Tokios konstrukcijos židiniai baltų gentyse buvo pradėti naudoti nuo II tūkstantmečio pr. Kr. pradžios (Daugudis V.
1978. P. 42-43) ir, kaip rodo Varnių pavyzdys, buvo žinomi dar ir XIII-XIV a.
Tvora įrengta iš 5-10 cm skersmens kuoliukų, kurie perpinti vytelėmis. Kuolai įkalti į prieš tai iškastą griovelį. Mūsų tyrinėtoje vietoje aptiktos net dvi tvoros, einančios statmenai upelio. Jos chronologiškai vienalaikės, tokios pat konstrukcijos. Galima manyti, kad čia tarp dviejų sklypų praėjo takas upelio link.
Alkvietė buvo įkurta ant Varnelės kranto. Čia rasta 1,1x0,8 m dydžio laužavietė. Įdomiausia ir svarbiausia tai, kad po degėsiais buvo aptikta duobė, kurios dugne ant plokščio akmens buvo pastatytas puodas su degėsiais ir tamsia žeme. Neabejotina, kad puodas užkastas sąmoningai ir jo apeiginė prasmė nekelia abejonių. Juolab, kad patyrinėjus upelio, esančio šalia laužavietės, dugną aptikta degėsių, nuo kranto įmestų indų šukių. Tai dar labiau sustiprina teiginį apie šios vietos pagonišką sakralinę funkciją. Puodo forma, dekoras, gamybos technologija rodo alkvietės chronologiją. Puodas apžiestas, gausiai papuoštas tiesių ir vinguotų rievelių ornamentu. Jis tik 8,7 cm aukščio, angos skersmuo – 20 cm.
Sprendžiant iš analogijų (Urbanavičius V., Urbanavičienė S., 1988. P. 21) puodas galėtų būti datuojamas XIV amžiumi. Taigi Varnių alkvietę taip pat galime datuoti XIV a.
Mirusiųjų laidojimui buvo parinkta kalvelė šalia kelio, vedančio Tverų kryptimi. Iš šiaurės pusės telkšojo pelkė (dabartinė M. Valančiaus skverelio teritorija), iš pietų ir pietryčių pusės kapines juosė Varnelės upė. Seniausi kapai Varnių senkapiuose buvo sunaikinti vėlesniais šimtmečiais, todėl detaliau apibūdinti Varnius įkūrusių žmonių laidojimo tradicijas šiandien negalime – trūksta duomenų. Galimi tik keli pastebėjimai apie XIII-XIV a. varniškių laidoseną.
Žemaičiai I m. e. tūkstantmečio pab.-II tūkstantmečio pr. tradiciškai mirusiuosius laidodavo nedegintus plokštiniuose kapinynuose. Kaimynai kuršiai mirusiuosius degindavo ir laidodavo taip pat plokštiniuose kapinynuose. Kuršų plokštinio kapinyno, kuris tiek chronologiškai, tiek ir atstumu artimas Varnių senkapiams, tyrinėjimai parodė, kad ten iš 56 XIII-XV a. kapų tik du buvo degintiniai (kuršių tradicijų reliktai) (Valatkienė L., 1988. P. 162). Varniškiai mirusiuosius laidojo nedegintus, skobtiniuose ir lentiniuose karstuose, prisilaikydami visų pagoniškų laidojimo tradicijų. Be jau mūsų aptartų miniatiūrinių įkapių, keramikos, mirusiesiems įdėdavo dar ir peilį, ietį. Drabužį susegdavo ir papuošdavo pasaginėmis, iš žalvario pagamintomis segėmis, ant mirusiųjų rankų pirštų būdavo žiedų.
Toks įkapių “paketas” tradicinis daugeliui to laikotarpio baltų.
Tačiau tyrinėjimų metu aptikta ir smulkių sudegusių kaulų fragmentų, degėsių. Dar didesnė paslaptis gaubia šiaurės rytinėje senkapio dalyje aptikta 1 x1,2 m dydžio stačiakampė duobė plokščiu dugnu su sudegintų (ar sudegusių) žmonių kaulais. Galima pasakyti tik tiek, kad duobė įkasta nuo XVIII a. paviršiaus ir kad tarp kaulų rastos kaltinės vinys be galvučių būdingos XIV-XVI amžiams. Kaip interpratuoti “kapą” neaišku. Jeigu tai būtų pagonių varniškių palaidojimas (perlaidoti XVIII a.) tai turėtų būti skiriamas ne vėlyvesniam kaip XIV a. Tačiau negalima atmesti paprastesnės versijos: tai priverstinė kremacija, kuri galėjo atsirasti pavyzdžiui vieno iš XV-XVI a. katedros gaisrų metu.
Reziumuojant archeologinių tyrinėjimų rezultatus darome išvadą, kad pradiniame gyvenvietės raidos etape egzistavo viena gyvenvietė, turėjusi kapinyną bei alkvietę. Svarbu tai, kad kairėje upelio pusėje buvusio miesto ar stambesnės gyvenvietės nemini net vėlyvesni šaltiniai. Miesto terminu 1662 m. ir vėlyvesniuose šaltiniuose suprantama tik gyvenama vieta dešinėje Varnelės pusėje, t. y. ten, kur yra mūsų lokalizuojama ankstyvoji gyvenvietė. Tyrinėjant rašytinius šaltinius susidarė įspūdis, kad juose sąmoningai akcentuojama, jog miestas yra dešinėje upelio pusėje, o kitur yra ”ne miestas”. Taikant tokį Varnių – vienos gyvenvietės, įsikūrusios XIII-XIV a., modelį išlieka Medininkų vardo taikymo Varniams prasmės ir laiko problema.

Varniai-Medininkai: privilegijuotas miestas, vyskupystės centras. XV-XVII a.)

Medininkų vyskupija įkurta 1417 m. Tų pačių metų spalio 24 d. Vilniaus katedros klebonas Motiejus iš Trakų konsekruotas Žemaičių (Medininkų) vyskupu (Ivinskis Z. 1972. P. 96). Kadangi Žemaitijoje, anot legatų, nebuvo nė vieno miesto, Vytautas, atvykęs į kraštą, “Medininkų srityje paskyrė gana tinkamą miestui vietovę, vadinamą Varniais, ir jiems suteikė Medininkų vardą (Rimša E., 1996. P. 30). Po 1418 m. Žemaitijos valstiečių sukilimo 1421 m naujai įkurtai Medininkų vyskupijai buvo paskirtos nemažos žemės valdos. Dokumente rašoma: „Mes Vytautas (…) Tomui Motiejui Medininkų bažnyčios vyskupui ir jo kapitulai davėme žemiau pažymėtas sritis, žemes, žmones, kaimus, būtent: Viržuvėnų sritį, taip pat Maivėnų sritį, taip pat Krakių sritį, taip pat Medininkų srityje žmones, vadinamus Varniais, kurių viena dalis vyskupui, o kita mažesnė kanauninkams (…)”. (LIŠ. 1955. P. 67). Šie šaltiniai lyg ir būtų tinkamiausi naujo Varnių raidos etapo pradžiai apibūdinti, o tuo pačiu grįžti prie Medininkų-Varnių problemos.
Pirmiausia reikia pasakyti, kad Medininkų vardo tapatinimas su Varniais ir pirmojo dominavimas istorinėje tradicijoje tapo lyg jų tapatumo ar lygiavertiškumo pavyzdys.
Istorikai, bandydami paaiškinti šių dviejų vardų atsiradimą ir vartojimą, iš esmės turint galvoje vieną Žemaitijos vietovę, susiskirstė į dvi ar daugiau stovyklų. Vieni teigė, kad tai paaiškinama tuo, jog čia, kairėje ir dešinėje Varnelės pusėse, būta dviejų gyvenviečių, iš kurių Medininkai dominavo iki XVI a., o nuo XVI a. – Varniai (A. Salys 1930. P. 224; B. Kviklys 1968. P. 104; A. Miškinis 1971. P. 24; LAI, 1987 P. 85). Yra dar viena tyrinėtojų grupė. Jos atstovai linkę manyti, kad čia buvo tik viena gyvenvietė Varniai, kurie parinkti vyskupijos centru gavo ir apskrities – Medininkų – pavadinimą (M. Andziulytė-Ruginienė 1937. P. 66; LE 1959, P. 92). Dar didesnė nuomonių įvairovė atsiranda tada, kai tyrinėtojai bando konkretizuoti Varnių ir Medininkų vardais minimas atskiras miestelio dalis arba imamasi lokalizuoti katedros, vyskupo kurijos ar kanauninkų gyvenamosios vietos teritoriją. Visas šis nuomonių spektras gana detaliai pateiktas G. Blaszczyk’o knygoje (G. Blaszczyk 1993. P. 28-32).
Tačiau grįžkime prie turimų archeologinių ir istorinių šaltinių. Žemaičių vyskupystės kūrimo šaltiniai, kaip ir archeologija, nurodo vieną gyvenvietę – Varnius, kuri ir tapo svarbiausiu naujai steigiamos vyskupystės centru. Tas faktas, kad kairėje upelio pusėje yra senkapiai, neduoda jokio pagrindo teigti, kad toje upelio pusėje būta ir gyvenvietės. Senieji varniškiai, apie kuriuos ir kalba Vytautas savo 1417 ir 1421 metų raštuose, gyveno dešnėje upelio pusėje, prie tilto ir kelio, ėjusio nuo Žarėnų pusės Kaltinėnų kryptimi. O kitoje upelio pusėje, “už vandens”, ant kalvelės, varniškiai laidojo mirusiuosius. Beje, archeologinių tyrinėjimų metu kairėje Varnelės pusėje nė vienoje vietoje neaptikta kultūrinio sluoksnio iš viduramžių laikotarpio, kurį galima būtų interpretuoti kaip gyvenvietės liekanas. Taigi XV a. pradžioje senkapių pusėje (dabartiniame buvusios kunigų seminarijos rajone), be laidojimo vietos, nebuvo jokių gyvenamosios ar kitokios paskirties pastatų. Tuo laiku tai buvo gera, didesnių pertvarkymų nereikalaujanti teritorija, tinkanti naujiems vyskupystės projektams realizuoti (katedrai, kanauninkų gyvenamai zonai kurti ir kt.). Dėl to šiai daliai ir pradėtas taikyti Medininkų vardas. Medininkų gyventojais dažnai buvo vadinami ir dešinėje Varnelės upelio pusėje – istoriniuose Varniuose – įsikūrę miestelėnai. Tai logiška, nes Varnių miestelis ir jo žmonės priklausė vyskupui. Vėlyvevesnio laikotarpio archeologiniai sluoksniai, inventoriai, XVIII a. planai rodo tą patį – Varnių miestas, šio miesto teritorija yra dešinėje Varnelės pusėje. Štai 1637-1639 metų inventoriuje, pradedant miestelio aprašymą, taip konkretizuojama jo vieta “einant į miestą nuo bažnyčios “(MRB RS, F. R.-311). Seniausiame dabar žinomame Varnių plane, datuojamame 1766 m. (CVA, F. 1671, Ap. 4, B. 488, L. 222), Varnių miestas parodytas dešinėje Varnelės ir perkasos (kopanica), sujungusios upelio kilpos galus, pusėje. Kairėje pusėje nurodoma kurija, kanauninkų namai, sklypai (prętele). Taigi ir toliau (XVIII a.) kairėje Varnelės pusėje vystomo rajono specifika – dvasinė, kultūrinė, administracinė.
Iš to darosi gana aišku, kad Medininkų vardas į Varnius atėjo tik XV a. pradžioje, susiklosčius jau aptartai kultūrinei, administracinei situacijai. Kitaip tariant, Medininkai tuo laiku ėmė dubliuoti Varnių pavadinimą, o XVI a. Medininkų vyskupystės pavadinimas šioje teritorijoje ėmė net ir dominuoti. Tai ne išskirtinis atvejis šiame krašte. Štai XVI a. Kvėdarna šaltiniuose taip pat dažnai minima Pajūrio valsčiaus, į kurį ji įėjo, vardu (Šenavičius A. 1985. P. 90).
Kodėl Varniai buvo parinkti vyskupystės centru? Tai vėlgi įvairių atsakymų susilaukęs klausimas. Logiška būtų manyti, kad, be gana nedidelės Varnių gyvenvietės, Medininkų valsčiuje buvo žymiai solidesnių, gerai įtvirtintų vietovių. Apie tai liudija didžiuliai Girgždūtės, Paršpilio ir kiti piliakalniai. Tačiau faktas toks – Vytautas Medininkų vyskupijos centru paskelbė būtent Varnius.
Rašytiniai šaltiniai į šį klausimą neduoda atsakymo, jie šio fakto, tokios apsisprendimo priežasties nepaaiškina. Todėl mums lieka kelti tik prielaidas.
Pirma. Piliakalniai XV a. pradžioje netenka savo gynybinės funkcijos ir jie pradedami apleisti. Išryškėja tendencija, kad naujai besikuriančios gyvenvietės, prekybos ir amatų centrai pradeda formuotis naujose, atokiau nuo piliakalnių pasirinktose vietose. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti Luokė, kuriai pradžią, reikia manyti, davė Šatrijos piliakalnį palikę žmonės. Panašių pavyzdžių būtų galima nurodyti ir daugiau.
Šia prasme Varnių kūrimasis ir raida nėra netikėta išimtis.
Antra. Kuriant Žemaitijos vyskupijos centrą, svarbiausi buvo politiniai-bažnytiniai argumentai. Reikia prisiminti, kad iki pat Melno taikos (1422 m.) Žemaitijos politinis likimas nebuvo galutinai aiškus. Dar pagal Torunės taikos (1411 m.) dokumentus ji turėjo būti sugrąžinta Ordinui (Ivinskis Z. 1972. P. 94). Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į Ordino nustatytas sienas tarp Prūsijos ir Lietuvos. 1328 m. siena mus dominančiame rajone praėjo šiek tiek vakariau nuo Biržulio ir Lukšto ežerų, o 1392-1398 m. nežymiai pasistūmėjo į rytų pusę. (Žulkus V., Klimka L. 1989. Pav. 30.). Akivaizdu, kad šiame politinių sienų kontekste Varniai atsiduria labiausiai į vakarus nutolusiame taške, t. y. tampa vietove, užimančia lyg ir pasienio gyvenvietės padėtį. Sunku pasakyti, kiek šis faktas turėjo įtakos Varnių parinkimui vyskupijos centru, tačiau ryšys matomas. Kaip žinia, Melno sutartis, pasirašyta 1422 m., politiškai išplėtė Žemaičių ribas iki jūros (nors Klaipėdos atgauti ir nepavyko). Tada Varniai tapo geografiniu Žemaičių centru. Gal ir tai Vytautas buvo numatęs?
H. Lowmianskis yra teigęs, kad pirmąsias bažnyčias Žemaitijoje Vytautas kūrė parinkdamas joms vietas, buvusias netoli sienos su Ordinu, ir išdėstydamas išilgai pasienio. Tai ypač pasakytina apie sieną su Ordino žemėmis, ėjusiomis Nemuno upės rajone. Šia prasme Varnių bažnyčios vietos parinkimas būtų ne išimtis, o tų pačių principų laikymąsis.
Trečia, jau XIV a. pirmoje pusėje-XV a. pradžioje pastebima nemenka Lietuvos didžiųjų kunigaikščių įtaka Medininkų žemei. Tai pailiustruoja ir toks faktas: Jurgį Galminą,Vytauto bajorą, kilusį nuo Ariogalos ar Viduklės, 1409 metais kartu su keliais bajorais Vytautas pasiuntė į Žemaičius organizuoti sukilimo prieš Ordiną. Vėliau Galminas dalyvavo Didžiojo kunigaikščio paskirtoje Žemaičių žemės administracijoje, buvo Medininkų žemės viršininku, o Žemaičių seniūnui Kęsgailai tapus Didžiojo kunigaikščio Žygimanto priešininku, vietoje jo buvo paskirtas Žemaičių žemės seniūnu (LE. T. IX. P. 877). Šie istoriniai faktai patvirtina teiginį, kad Žemaičių vyskupija buvo įkurta Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui patikimoje žemėje.
Ketvirta, Varniai – vietovė, kuri prekybos kelių požiūriu buvo strategiškai geroje vietoje. Šiame rajone kirtosi senieji prekybos keliai, jungę kuršių regiono ir Baltijos pakrantėje įsikūrusius centrus su Vidurio Lietuva, ėję Betygalos kryptimi. Kitas atsišakojęs kelias nuo Varnių vedė Laukuvos-Tverų kryptimi. Tai sudarė geras sąlygas Varniams vystytis ne tik kaip religijos, kultūros, bet ir kaip amatų ir prekybos centrui.
XV amžius yra svarbus Varnių istorijos etapas ne tik kultūros, bet ir urbanistikos, gyvenvietės tapsmo miestu požiūriu. 1491 m. Varniams suteikta Kulmo savivaldos teisė [Baltinski M., Lipinski T., 1846, P. 421]. Istorikas E. Rimša mano, kad vargu ar toks svarbus religinis centras buvo įsteigtas jokių teisių neturinčioje gyvenvietėje, todėl Varniai tokias teises galėjo gauti dar Vytauto laikais. Tikėtina, kad 1491 m. vyskupas Martynas jas galėjo tik patvirtinti iš naujo (Rimša E. 1996. P. 31). Jeigu prielaida apie miesto savivaldos teisių suteikimą XV a. pradžioje dar reikalauja papildomų šaltinių, tai 1491 m. privilegija niekam nebekelia diskusijų. Šie įvykiai spartino Varnių raidą, lėmė naujas statybas gyvenvietės teritorijoje.
XV a. miesto planas keitėsi, nuolat buvo papildomas. Varniai tuo laiku daugiausiai plėtėsi prie kelio į Kaltinėnų pusę rajone. Tuo laiku gyventojai jau kūrėsi ir teritorijoje, esančioje prie kelio į Tverus. Kultūrinis sluoksnis rodo, kad teritorija prie Kaltinėnų kelio XV a. buvo tankiai apgyvendinta, čia stovėjo daugiau pastatų negu kitose gyvenvietės vietose.
XV a. Varnių urbanistinę struktūrą papildė keletas Varniams ir visai Žemaitijai reikšmingų statinių. 1416 m. ar kiek vėliau pastatyta parapinė Šv. Aleksandro bažnyčia, 1421 m. katedra [Valančius M., 1972. P222 (lentelė)] ir Vyskupo dvaras bei kanauninkų kurijos pastatai, apie kuriuos seniausias žinias randame dar iš 1469 m., nors jie buvo pradėti kurti anksčiau [Blaszczcyk G., 1993. S. 31]. Šių objektų statyba ne tik išplėtė miestelį, bet ir formavo visai kitokį, žymiai turtingesnį, jo siluetą.
Reikėtų pažymėti, kad XV a. buvo iškasta nauja upės vaga, kuri sujungė Varnelės kilpos galus [LAI. 1978. P. 85]. Naujai pakitusi miestelio topografinė situacija gerai matoma 1766 m. plane. Anksčiau mūsų aptarta alkavietės kalvelė, buvusi Varnelės kilpoje, po minėtų pertvarkymų atsidūrė saloje, kurią dabar jau iš visų pusių juosė Varnelės vandenys.
Pirmosios katedros, pradėtos statyti 1421 m., pėdsakų archeologinių tyrinėjimų metu nerasta. Istorikai dažniausiai teigia, kad katedra iki 1680 m. gaisro, nežiūrint kelių perstatymų, stovėjo toje vietoje, kur dabar stūkso buvusios Varnių kunigų seminarijos rūmai [LE. 1965. P 159; Valančius M., 1972. P. 140-141; Kviklys B. 1991. P. 106 ir kiti). 1987 m. išleistoje “Lietuvos architektūros istorijoje” pirmoji katedra lokalizuojama Varnelės kilpoje, dabartinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietoje [LAI. 1987. P. 85]. Neturint konkretesnės archeologinės medžiagos, kategoriškai pritarti vienai ar kitai tezei gana sunku. Kalbant apie pirmąją versiją, reikėtų prisiminti, kad autoriai dažnai mini katedros perkėlimą į naują vietą po 1680 m. gaisro, o kalbėdami apie senąją, pamini, kad ji stovėjo ten, kur vėliau buvo pastatyta kunigų seminarija. M. Valančius pažymi dar daugiau: ”Tai sudegus, vietoj bažnyčios paliko kapai katedros bažnyčios, kuriuose užvis kunigai laidodavosi” [Valančius M., 1972. P 153].
Aptariant antrąją nuostatą, norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad trumpame enciklopedinio pobūdžio apibūdinime tiksliai nenurodoma, kokiu šaltiniu remtasi teigiant, kad katedra buvo būtent netoli vėliau pastatytos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Lietuvos architektūros istorijos autorių nurodytame M. Valančiaus “Žemaičių vyskupystės” puslapyje [LAI. 1987. P. 85, nuoroda 158] teiginio, kad tarp 1519 m. ir 1555 m. statoma katedros bažnyčia būtent naujoje vietoje (t. y. perkeliama iš dešinės Varnelės pusės, t. y. salos, į teritoriją prie Kunigų seminarijos), nėra.
Aptariant hipotezę apie katedros vietą Varnelės kilpoje, reikėtų paminėti du dalykus. Pirma, Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio laikų altarijos sklypų planą [ CVA. F. 1671. AP. 4. B. 488. I. L. 222]. Jame nurodyta, kad Varnelė (kilpoje) keitė savo vagą. Naujai iškasta vaga, išlikusi iki mūsų dienų, vadinama naująja Varnele, o senoji buvo gerokai toliau į šiaurės rytus nuo jos. Teritorija tarp senosios ir naujosios vagų plane vadinama pelkėta ir nepraeinama. Šią vietą vyskupo leidimu XVIII a. viduryje ir antrojoje pusėje užpylė ir nusausino Martynas Mavlevičius (Marcin Mawlewicza). Archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, kad užpelkėjęs upės krantas siekė beveik dabartinę M. Valančiaus gatvę. Sprendžiant iš piltinio grunto radinių, ši vieta galėjo būti pradėta užpilti ne anksčiau kaip XVI-XVII a., galbūt prieš statant naują mūrinę katedros bažnyčią. Peršasi išvada, kad didžioji dirbtinės salos dalis, bent jau XV-XVI a. buvo pelkėta ir vargu ar dabartinės katedros vieta buvo patogi kokiai nors statybai. Reikia atkreipti dėmesį į dar vieną faktą: XV a. vyskupas Varniuose įkūrė dvarą. 1635-1637 m. inventoriuje labai detaliai nurodoma jo vieta, t. y. dabartinis Šv Petro ir Povilo bažnyčios rajonas [Genienė Z., 1990. P. 110]. Sprendžiant iš dvaro aprašymo, į jį patenkama per pagrindinius vartus, iš karto perkirtus upę. Taigi dvaro pastatų kompleksas tikriausiai turėjo būti rytiniame salos gale, prie tilto. Kad dvaras XV, XVI ar XVII a. būtų perkeltas į kitą vietą, duomenų neturime. Tad labiausiai tikėtina, kad pirmajai katedrai buvo parinkta vieta prie senkapių, t. y. ant kalvos, rytinėje kelio į Žarėnus pusėje, o ne Varnelės kilpos pelkėtoje teritorijoje. Sausesnė pastarosios pietinė pusė, matyt, buvo pasirinkta dvaro statybai. Prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kasinėjimų metu aptikta XV-XVI a. datuojamų puodyninių koklių su rozėtės ir stačiakampio formos angomis, kuriuos galima sieti su buvusiais vyskupo rūmais.
Palyginimui reikėtų nurodyti, kad prie Turgaus aikštės stovėjusiuose XVI a. Varnių pastatuose gana primityvių puodinių koklių krosnių buvo dar nedaug, nes apšildymui tebebuvo naudojami židiniai ir molinės kuopolinės krosnys. Tad koklinės krosnys, matyt, pirmiausia buvo pradėtos statyti vyskupo dvare. XVI a. jų pastatyta ir kanauninkų namuose. Jų gyvenamame rajone taip pat rasta puodynių koklių su kvadratinėmis angomis ir plokščiųjų, papuoštų augaliniais ornamentais.
Taigi tuo metu Varnelės kairioji pusė, kur buvo senkapiai, katedra, kanauninkų namai, taip pat ir Varnelės kilpoje besikuriantis vyskupo dvaras gauna Medininkų pavadinimą.
Nustatinėjant 1519-1555 m. pastatytos katedros vietą, taip pat yra ginčytinų klausimų. Nors visi tyrinėtojai sutinka, kad ji stovėjo netoli Varnių senkapio, tačiau jos liekanų per archeologinius tyrinėjimus nerasta. Šio laikotarpio katedros perstatymas svarbus tuo, kad buvo planuojama pastatyti mūrinę katedrą, tačiau dėl lėšų stokos pasitenkinta medine. Iš plytų buvo sumūrytas tik rūsys. Kodėl gana plačių tyrinėjimų metu šios katedros liekanų dabartinių Varnių teritorijoje nerasta?
Galimi du variantai:
1. Statant seminarijos pastatą ir kasant gilias rūsių duobes, katedra buvo visiškai sunaikinta;
2. Katedra buvo ne pačiose kapinaitėse, o truputį toliau nuo jų.
Svarbi šia prasme žinutė buvo aptikta V. Valatkos užrašuose, saugomuose Telšių muziejuje “Alka”. Jis užrašė pasakojimą, kad, kasant pamatus žemės ūkio mokyklos bendrabučiams, buvo rastas mūrinis “tunelis” su žmonių kaulais. Jeigu vadinamasis “tunelis” sietinas su XVI a. viduryje pastatytos katedros pamatais ir rūsiais, tai ji tūrėtų būti lokalizuojama keliasdešimt metrų į šiaurę nuo senkapio.
Parapinės bažnyčios, pastatytos 1416 m., vieta aiškesnė – ji, matyt, niekada nesikaitė. XVII a. pirmoje pusėje pro ją nutiesta gatvė buvo vadinama Aleksandro gatve (Genienė Z., 1990. P. 113). Pavienių parapinės bažnyčios pamatų akmenų rasta ir per kasinėjimus.
Gana aiški ir Vyskupo dvaro vieta. Jis buvo dešinėje Varnelės kilpos pusėje, vėliau pateko į dirbtinai sukurtą salą. Detalus, tiesa, vėlesnis jo aprašymas yra 1637 m. inventoriuje (Genienė Z., 1990. P. 100-111).
XVI amžius didesnių pakitimų miesto struktūroje nelėmė. Pagal archeologinius duomenis naujas miesto augimo etapas prasideda XVI a. antroje pusėje-XVII a. pradžioje. Miesto kultūriniame sluoksnyje glazūruotų indų padaugėja nuo 2 procentų XVI a. viduryje iki 18 procentų XVII a.
XVII a. labai padidėjo miestiečių buityje vartotų indų įvairovė – greta nuo seno naudotų puodų atsirado dubenys, lėkštės, keptuvės. Daugiau miestiečių trobose pradėta statyti koklinių krosnių.
XVI-XVII a. nusistovėjo miesto dydis ir gyventojų kiekis. XVI a. Varniuose buvo nuo 60 iki 100 gyvenamųjų namų (Lebedys J. 1963. P. 122). Iš detalaus 1637 m. inventoriaus matome, kad mieste buvo 70 sklypų su 82 gyvenamaisiais namais. Jie telkėsi prie turgaus aikštės, Aleksandro gatvės ir kelio, vedusio Kaltinėnų kryptimi.
Tam tikrą impulsą miesto augimui davė 1552 m. Žemaičių seniūno J. Chodkevičiaus įsakas, įteiktas Žarėnų vietininkui (Miškinis A. 1978. P. 146). Juo Žarėnuose buvo uždrausti turgūs. Šis įsakas buvo palankus Varnių-Medininkų prekybos plėtrai.
Svarbiausias XVII a. Varnių raidos veiksnys buvo Magdeburgo teisė, kurią 1635 metais miestui suteikė Vladislavas Vaza – Varniai šią teisę išlaikė iki pat XVIII a. pabaigos (Rimša E., 1996. P. 33).
Šiuo dokumentu Varniams suteiktas herbas, nustatyta pareigūnų rinkimo tvarka, miestiečiai įpareigoti Turgaus aikštėje pastatyti rotušę ir joje įrengti laikrodį. Privilegija skelbė, kad leidžiama kas savaitę antradieniais rengti turgus, dvi muges – savaitinę nuo šv. Petro (06 29) ir dvisavaitinę – nuo Švč. Mergelės Marijos gimimo dienos (rugpjūčio 9 d.) (LMMPA, 1997. P. 162-164). Miestui suteiktame herbe buvo pavaizduotas šventas Jurgis su skydu ant žirgo. Anot istoriko E Rimšos, tokį herbo simbolikos parinkimą lėmė įtempta politinė ideologinė situacija, susiklosčiusi katalikų kovų su protestantizmu laikotarpyje, o jos konkretų turinį apsprendė Žemaitijos vyskupo Jurgio Tiškevičiaus šventasis globėjas (Rimša E., 1996. P. 44).
Sunku pasakyti, ar visi privilegijoje iškelti reikalavimai dėl miesto reikalų buvo įgyvendinti, bet tai, kad privilegija skatino miesto augimą, neabejotina.
Patikimų žinių apie XVII a. Varnius pateikia keletas žinomų inventorių. Jie rodo, kad Varnius sudaro vyskupo dvaras, kapitula su katedra ir miestelis su Šv. Aleksandro bažnyčia. 1622 m. Varniuose įkuriama kunigų seminarija (Genienė Z. 1990. P. 110-111) – detalesnė seminarijos istorija pateikta kituose knygos skyriuose.
Dabar prasminga kiek detaliau aptarti kitas Varnių miesto dalis, t. y bendrą Varnių XVII a. architektūrinę-urbanistinę erdvę, juolab, kad vėlesniais šimtmečiais ji nebesikeitė arba dėl karų ir gaisrų tik nyko.
Pagal 1637 m. inventorių Varnių mieste 88 dūmuose galėjo gyventi 580-677 gyventojai, o 1793 m. užregistruoti 78 dūmai, atitinkamai 515-601 gyventojas (Meilus E. 1996. 2 lentelė).
1637 m. inventorius (NMB RS. PR 311. L. 690-694) nurodo, kad į vyskupo dvarą buvo įvažiuojama nuo katedros pusės. Dvarą sudarė gerasis kiemas su gyvenamaisiais ir pagalbiniais pastatais – virtuve, svirnu, pirtimi – ir palivarkas, kuriame stovėjo kiti ūkiniai pagalbiniai pastatai, kepykla, arklidės, daržinė ir buvo įrengtas daržas. Palivarką juosė žiogrių tvora, gerąjį kiemą – dalies statinių, dalies žiogrių tvora. Šalia būta užtvankos, prie tilto (nuo miestelio pusės link katedros) – dvi užtvaros žuvims žvejoti. Kairėje nuo pagrindinių vartų stovėjo seni dviejų aukštų mediniai, gontais dengti vyskupo rūmai. Dešinėje nuo vartų buvo neseniai pastatytas naujas namas su dideliais po visu namu išmūrytais rūsiais ir dviem prieangiais. Už šio namo buvo virtuvės pastatas su nauja priemene. Už virtuvės – dar vienas gyvenamas namas, kurio planinė struktūra panaši į kitų pastatų.
Už senųjų rūmų (kairėje pusėje) stovėjo svirnas, šalia jo – vežiminė. Kiek toliau buvo dvaro ūkvedžio namas ir pirtis. Taigi vyskupo dvarą sudarė didelis kompleksas įvairios paskirties pastatų.
Istoriniuose šaltiniuose labai fragmentiškai aprašoma katedra. Lyginant katedros apibūdinimą su tuo, kuris yra išlikęs iš 1579 m. Tarvijaus Pekulo vizitacijos (ŽVV, 1998. P. 285-299), matosi, kad Varniuose reikalai yra žymiai pagerėję. T. Pekulo vizitacijoje akcentuota, kad bažnyčios koplyčioje su Švenčiausios Trejybės titulo altoriumi lyja, pūva suolai ir kėdės, koplyčios altorius labai nešvarus ir kt. Tuo tarpu XVII a. šaltiniuose katedra apibūdinama taip: medinė, gerai prižiūrėta, puošta senoviniais paveikslais, turinti gerą išlaikymą (Relationes…, 1971. P. 234-235, 248, 277). Tai 1519-1555 m. statytos katedros, stovėjusios dabartinio kunigų seminarijos pastato vietoje, du apibūdinimai.
Didžiulių nuostolių Varniai patyrė per 1680 m. gaisrą. Po jo katedrą buvo nuspręsta perkelti į saugesnę, labiau nuo gaisrų apsaugotą vietą – buvusią vyskupo dvaro teritoriją (Genienė Z. 1990. P. 112). Naujoji mūrinė baroko stiliaus katedra statyta 1680-1691 m. Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco lėšomis. Vykstant katedros statybai pamažu netoli jos ėmė kurtis katedros tarnautojai, prelatai, mokykla.
Dešinėje Varnelės pusėje toliau plėtėsi miestas. Jo centras buvo turgaus aikštė su jos pakraščiuose užstatytais sklypais bei dar kelios gatvelės. Tai Aleksandro gatvė ir gatvelė, einanti ganyklų link, buvusi greičiausiai dabartinės Medvėgalio gatvės vietoje. 1621 m. Varnių miestietės K. Duinovskos testamente yra nurodyta dar viena – Kražių gatvė (Genienė Z. 1990. P. 113).
Tuo laiku Varniuose veikė dvi karčemos, per muges papildomai dar trys asmenys prekiavo gėrimais. Yra paminėti du miesto burmistrai – Jonas Stanislovičius Volskis bei Jonas Ratanovičius. Minimas taip pat raštininkas, pirklys, stalius, šikšnius. Be abejo, amatininkų turėjo būti kur kas daugiau.
Inventoriuje daugiau negu pusė paminėtų pavardžių yra lietuviškos: Kazimieras Žvirblis, Stanislovas Petraitis, Jonas Mišeikis, Mykolas Pukis ir kt.
Iš viso mieste buvo 70 sėdimų sklypų (kai kurie iš jų turėjo du šeimininkus), 82 gyvenamieji namai. Daugiausia gyventojų buvo įsikūrę prie turgaus aikštės.
Kasinėjant turgaus aikštės rajoną paaiškėjo, kad jau XVII a. viduryje miestiečiai ją ar bent jos dalį buvo išgrindę lauko akmenimi. Grindinio atsiradimo laiką gana patikimai galima nustatyti pagal to laikmečio varniškio pamestą ir tarp akmenų įstrigusį 1660-1666 metais nukaldintą šilingą.
Verta prisiminti miesto nuostatus, kurie buvo apibūdinti 1637 m. inventoriuje (NMB RS. PR 311. L. 700-731). Juose daug dėmesio skirta praktiniams darbams. Nurodoma, kad prie kiekvieno namo privalėjo būti grindinys su vandens nutekėjimo grioviu. Archeologiniai tyrinėjimai patvirtina, kad mieselėnai vykdė jiems iškeltus reikalavimus.
Miestiečių namai buvo mediniai. Ištirtas pastatas prie turgaus aikštės stovėjo iki 1680 m. gaisro. Jis buvo dviejų patalpų su prieangiu iš pietryčių pusės, galu atsisukęs į aikštę. Asla plūkto molio, vienoje iš patalpų stovėjo plūkto molio kupolinė krosnis.
XVII a. buvo ne tik miesto pakilimo laikotarpis. Varniai labai nukentėjo 1655-1656 metais, per Lietuvos ir Lenkijos karą su švedais. Dėl maro epidemijos, kilusios 1655-1658 metais ir vėliau prasidėjusio bado Žemaitijos kunigaikštystė neteko apie 50 tūkst. ?????? gyventojų (Dundulis B., 1977. P. 92).
Šių įvykų padariniai matosi 1662 m. Varnių inventoriuje (NMB RS F. 93. B. 2019. L. 1-35). Iš 1637 m. paminėtų 82 gyventojų pavardžių 1662 m. sutinkame tik 23. Pagal 1662 m. inventoriaus suvestinę buvo 76 sklypai, iš jų 35 užstatyti, 7 pastatai sudegę, 4 laisvi nuo mokesčių užstatyti, 14 tuščių, 6 priimtinės žemės. Pagal istoriko E. Meilaus paskaičiavimus, Varnių gyventojų, lyginant su 1637 metais, sumažėjo maždaug dviem šimtais. 1680 m. gaisras pakenkė ne tik katedrai, kuri po jo buvo perkelta į naują vietą, bet ir miestui. Gaisras aplenkė tik pietinę varnių dalį, Aleksandro bažnyčią ir kleboniją.
XVII amžiuje didesnių pasikeitimų miesto planinėje struktūroje neįvyko, pasikeitė tik sklypų skaičius. Jų daugėjo pirmiausia prie turgaus aikštės (Genienė Z. 1990. P. 114). Pasikeitė katedros vieta.

XV-XVII a. varniškių laidojimo tradicijos, antropologiniai duomenys

Kaip jau minėta, seniausi varniškių senkapiai yra kairėje Varnelės upės pusėje, ant 70x100 m dydžio kalvelės, prie seno kelio, jungusio Žemaitijos karinius, administracinius centrus. Čia mirusieji buvo laidojami iki XVII a. pab.-XVIII a. pr. Šiuose senkapiuose palaidotas ne vienas Varnių, Žemaitijos ir Lietuvos šviesuolis, manoma, kad čia ilsisi ir Mikalojaus Daukšos palaikai.
XVIII-XIX a. kapus aptinkame Šv. Aleksandro bažnyčios teritorijoje ir šventoriuje. Gali būti, kad tuo metu Varniuose tai buvo vienintelė veikusi mirusiųjų laidojimo vieta. Tikėtina, kad kapinaitės prie Tverų kelio galėjo būti atidarytos XVIII a. pabaigoje. Jose esantys seniausi akmeniniai paminklai datuoti XIX a. pradžia (Sprindis A. 1987. P. 56-57).
XVIII a. pabaigoje jau nebeveikiančių senųjų kapinaičių teritorijoje iškilo didžiulis kunigų seminarijos mūrinis pastatas. Seminarijos statybų metu buvo pradėti ardyti senkapiai. Tyrinėjant paaiškėjo, kad ribota senkapių teritorija (iš vakarų pusės – kelias, iš šiaurės – kanauninkų sklypai ir sodybos, iš rytų ir vakarų – upės slėnis) ir didelis mirusiųjų skaičius vertė kelis kartus laidoti vis toje pačioje vietoje. Bemaž visi seniausi kapai yra sunaikinti per vėlyvesnius palaidojimus, todėl aptikta tik kiek daugiau negu 60 geriau išsilaikiusių kapų.
Duomenys apie radinius seniausiuse šių senkapių kapavietėse buvo pateikti skyrelyje “Archeologiniai duomenys apie Varnių kūrimosi pradžią”. Dabar pateikiame turimus faktus, išvadas apie varniškių laidoseną XV-XVII a.
Aptikti kapai – griautiniai. Mirusieji palaidoti 1,9-2, 0x0, 6-0,8 m. dydžio (griaučių lygyje) duobėse, 0,63-2,7 m gylyje, matuojant nuo dabartinio žemės paviršiaus, dažniausiai lentiniuose, vinimis sukaltuose, rečiau skobtiniuose (kapas Nr. 21) karstuose. Mirusiųjų orentacija gana įvairi. Vieni paguldyti galva į pietvakarių, vakarų, šiaurės vakarų, kiti – į pietų, pietryčių pusę. Krikščioniška vakarų orientavimo kryptis Lietuvoje įsivyravo tik apie XVI a. vidurį [Urbanavičius V. 1978. P. 36].
Nustatyta, kad Varnių senkapiuose buvo laidojami įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių žmonės. Retas iš suaugusiųjų būdavo sulaukęs 55 metų amžiaus. Patyrinėjus griaučius paleopatologijos aspektu paaiškėjo, kad senuosius varniškius kamavo klubų, alkūnių, kelio sąnarių ligos (deformuojanti osteoartrozė, sluoksniuojantysis osteochondritas), jie turėjo kaulo lūžimų.
Štai kape Nr. 4 palaidoto 40-45 m. vyro abu peties ir klubo sąnariai pakenkti deformuojančios osteoartrozės, o abu alkūnės sąnariai – atsluoksniuojančio osteochondrito. Kape Nr. 9 palaidotas vyras turėjo sugijusią muštą žaizdą kairėje kaktikaulio pusėje. Bendras paleopopuliacijos ilgųjų kaulų lūžimo dažnumas sudaro 1,72 ± 1,21 % , peties sąnario sunkios deformuojančiuos osteoartrozės – 8,0-5,43, o klubo ir kelio sąnarių – po 8,7 ± 5,88 % [Česnys G., Jankauskas R. 1988. P. 312]. Šios ligos vargu ar galėjo būti kai kurių žmonių ankstyvos mirties priežastimi, tačiau jos liudija apie tuo metu žmonėms tekusį nemažą fizinį krūvį.
Prof. G. Česnio duomenimis, vidutinis varniškių vyrų ūgis buvo 168,7 ± 1,6 cm, o moterų – 157,0 ± 1,1 cm, svoris atitinkamai 63,5 ± 1,0 kg ir 58,5 ± 1,1 kg. Vidurkiai artimi visos Lietuvos XV-XVII a. gyventojų vidurkiui.
Bent iki XVI a. pradžios mirusiuosius varniškiai laidojo su papuošalais, įkapėmis. Vyrui, palaidotam kape Nr. 40, pagal senus pagoniškus papročius kairėje pusėje buvo įdėta ietis, prie diržo prikabintas peilis, matyt, odinėje piniginėje buvo skustuvas. Toje pat vietoje gulėjo ir dvinariai žąslai, galąstuvo dalis, ties kojomis – trys žiedai. Iš diržo išliko tik geležinės sagtelės.
Su įkapėmis į pomirtinį gyvenimą buvo palydėta ir moteris, surasta kape Nr. 41. Įkapės gulėjo kairėje jos pusėje, prie dubens, sudėtos į krūvelę ar į maišelį. Čia rastas verpstukas, žalvarinis žvangutis, pasaginė segė, žalvarinė kryžinė segė ar kryžinio smeigtuko galvutė, žalvarinis karolis, du žiedai ir moneta. E. Ivanausko nuomone, ši moneta yra Kazimiero Jogailaičio denaras, kuris leidžia gana tiksliai datuoti kapą – XV a. paskutinis ketvirtis.
Įkapių, papuošalų rasta ir kituose kapuose. Sunaikintame kape Nr. 11 rasti net septyni žiedai. Kituose kapuose daugiausia rasta vien peilių ir žiedų.
Tas faktas, kad žemaičiai ir XVI a. pradžioje buvo išlaikę pagoniškas laidojimo tradicijas, nėra naujas. Pagonybės liekanos kaimo kapinaitėse ryškios ir XVII a., o atskirų daiktų dėjimas į kapą yra žinomas net ir iš XIX-XX a. [Urbanavičius V., 1966. P. 113, 116].
Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad mūsų tyrinėtas senkapis yra pačiame krikščionybės skleidimo centre. Pagonybės liekanas kaimuose galima aiškinti ne tik papročių gyvybingumu, bet ir tuo, kad trūko bažnyčių, dvasininkų, kad atskiros gyvenvietė buvo toli nuo miestų, turėjusių bažnyčias, ir kt. Varniams šis argumentas netinka. Krikščionybės situaciją Varniuose atspindi 1579 m. vizitatorių ataskaita. Iš jos matyti, kad kanauninkai nesirūpina bažnyčios reikalais, realiginėmis apeigomis, tikybos propagavimu, pamokslų sakymu. Varnių žmonės vizitatoriui konkrečiai nurodė, kad jų parapijos bažnyčioje niekas niekada nekvietė mokytis krikščioniškojo mokslo [Lebedys J., 1963. P. 119].
Tad mūsų tyrimų duomenys, rašytinės žinios leidžia teigti, kad ne tik kaimo bendruomenės nariai, bet ir Varnių žmonės XV a. pabaigoje-XVI a. pradžioje buvo daugiau pagonys nei krikščionys. Mūsų tyrinėtuose senkapiuose, esančiuose prie buvusios kunigų seminarijos, krikščioniškų sakramentalijų (išskyrus žiedą) nerasta. Šis faktas daugiau negu netikėtas, tačiau labai iliustratyviai patvirtina mūsų teigimą.
Pastebėta ir kita. Tyrinėjimų metu iškasti radiniai leidžia manyti, kad čia gyveno ne vien savo tradicijas išlaikę žemaičiai, bet ir iš Rytų Lietuvos atvykę bei senųjų kuršių tradicijas prisimenantys žmonės. Toks populiacijos įvairumas – jau miestui, centrui, būdingas bruožas.
 
Radiniai. Seankapiuose surasti archeologiniai radiniai yra ne tik šaltinis laidojimo papročiams, apeigoms pažinti. Jie parodo ir kokia buvo to meto vietos gyventojų buitis, meninis skonis. Dalis radinių priskiriama mirusiųjų kostiumams, kiti – jų papuošimui, o treti buvo įdėti kaip įkapės, skirtos laidojamų žmonių pomirtiniam gyvenimui.
 
Ginklai. Ilgą laiką populiariausias ir dažniausiai vyrų kapuose randamas ginklas buvo ietis (kape – ietigalis). XIV-XVI a. kapuose ietgaliai kur kas rečiau aptinkami nei ankstesniais amžiais [Urbonavičius V., 1974. P. 73-74]. Varniuose rasti 4 ietgaliai: 3 iš suardytų kapų ir vienas vyro kape Nr. 40. Du ietgaliai yra įmoviniai su karklo ir lauro lapų formos plunksnomis. Tokios formos ietgaliai žinomi iš I m. e. tūkstantmečio [Kazakevičius V., 1979, Pav 1:10, 11]. Kiti du taip pat įmoviniai, su tvirta, nuo įmovos pamažu smailėjančia rombo ar stačiakampio pjūvio plunksna. Vienas iš jų net 20,6 cm ilgio. Tokios formos ietgaliai randami retai ir žinomi tik iš XIV-XVI amžių [Urbonavičius V., 1967a; Žulkus V., 1986. Pav. 3:7].
 
Darbo įrankiai. Dažnas radinys mūsų aptariamojo laikotarpio kapuose – peilis. Tai vyro, moters, vaiko darbo įrankis, kurį dažniausiai nešiodavo prikabintą prie diržo. Dėl to kapuose peilis dažniausiai guli mirusiojo dubens srityje. Varniuose rasta apie 50 įtveriamų ir kriauninių peilių. Pastarieji pasirodė tik apie XIV a. [Urbonavičius V., 1967. P. 54] ir pamažu pakeitė įtveriamuosius.
Peilių nugarėlė lygi, ašmenys pjūvyje pleišto formos, kriaunos medinės ar kaulinės, makštys pagamintos iš odos. Kriauninių peilių gale dažnai būna skylutė, skirta jam pakabinti prie diržo bei žalvarinė skardelė-apkaustas kriaunų gale.
Įdomus kriauninis peilis buvo rastas kape Nr. 40. Jo kaulinės kriaunos gale išplatėja. Ant peilio iš kapo Nr. 42 buvo užmauti du žalvariniai žiedai. Toks peilio ir žiedų derinys – naujas archeologinėje medžiagoje, ir jų prasmė neaiški.
Prie darbo įrankių priklauso ir galąstuvai. Vieni jų plokšti, kiti pailgi su skylute gale. Varniuose, kape Nr. 40, galąstuvas gulėjo kartu su peiliu, žąslais (?) kairėje dubens pusėje. Galėjo jis būti prikabintas ant diržo, tačiau galėjo būti įdėtas ir į piniginę, kurios odinės liekanos rastos toje pat vietoje.
 
Piniginės. Piniginė, rasta kape Nr. 40, buvo su žalvariniu apkaustu, kilpele, sagtele, skirta užsegimui. Tuo pat metu į kapus buvo dedami ir odiniai, o gal ir medžiaginiai (kapas Nr. 41) kapšeliai. Atsitiktinai rastas odinis kapšelis su sidabriniu Aleksandro (1492-1506) denaru turėjo cilindrėliais ir karoliu iš žalvario puoštą odinę juostelę, kuri skirta prisirišti kitą daiktą.
 
Diržai, dirželiai. Diržus ir dirželius tuo metu gyvenę žmonės susegdavo geležinėmis ir žalvarinėmis sagtimis. Pinigines ir kitus daiktus jie prikabindavo prie diržo geležinėmis grandimis. Tokių radinių aptikta ir Varnių sekapiuse.
 
Papuošalai. Meniškiausia, senas dekoravimo tradicijas išlaikiusi radinių grupė – papuošalai. Vieni jų turėjo pritaikomąją funkciją – jais susegdavo drabužį (segės), prisegdavo galvos apdangalą (smeigtukai), kiti tik puošdavo drabužį (kai kurios segės), atskiras kūno dalis (žiedai).
Mūsų tyrinėjamo laikotarpio senkapiuose mirusiųjų galvos srityje randami maži žalvariniai smeigtukai su rutulio formos galvute (3,8-4,8 cm ilgio). Varniuose tokie aptikti du. Jais buvo prisegamas galvos padangalas.
Žalvarinis auskaro žiedas rodo, kad Varnių moterys puošėsi ir tokiais papuošalais. Beje, žiedo ar klaustuko formos auskarais daugiausia puošėsi Rytų bei Vidurio Lietuvos moterys, o Vakarų Lietuvos moterims jie nebūdingi [Svetikas S., 1988. Žemėl. 3-5]. Pagal E. Svetiko klasifikaciją varniškis auskaras būtų iš XV-XVI a. pirmos pusės.
Kaklo papuošalų įvairovė didelė. Antkaklės XIV-XVI a. senkapiuose retos, todėl ir Varniuose rasti tik dviejų žalvarinių antkaklių, užsibaigiančių plona pailga plokštele, ir antkaklių, pintų iš plonų vielučių, fragmentai. Tradiciškai karoliai, žvangučiai laikomi kaklo papuošalu, bet mūsų tyrinėjamo laikotarpio žmonės jais puošė ir kapšelius, nešiojo pakabintus prie diržo. Varniuose surasti žalvariniai trigubi ir keturgubi karoliai, kriaušės formos pakabučiai buvo naudoti būtent šiam tikslui. Jie rasti prie kapšelio tarp kitų moters įkapių. Gintaro karoliai (statinaitės ir plokščio cilindro formos) rasti atsitiktinai, todėl nustatyti, ką jie puošė, negalima.
Pakabučiu laikomi ir žalvariniai raktai. Varniuose rasta vieno tokio rakto ažūrinė galvutė. Ką simbolizavo šie dirbiniai, tyrinėtojai aiškina įvairiai. Aišku tik tai, kad praktiniam reikalui – spynai užrakinti – jie netiko, nes yra padaryti iš minkšto metalo. Tad vieni juos laiko papuošalais, kiti – ištekėjusos namų valdytojos simboliu, treti – labai turtingos namų šeimininės daiktu ar saugumo, pilnumo simboliu. Reikia akcentuoti tai, kad nors šie raktai ir simboliniai, bet jie atkartojo tikrąją paskirtį turinčių raktų formą, kuri žinoma jau nuo X-XI a. Raktai-pakabučiai, kaip ir žvangučiai bei kiti kaklo papuošalai, buvo nešiojami ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose.
Kaklo papuošalas yra ir žalvariu kaustytas žvėries nagas-amuletas. Vienas toks dirbinys Varniuose rastas taip pat atsitiktinai. Žinoma, kad tokius papuošalus nešiodavo moterys (dažniausiai jaunos).
Dažnai šio, kaip ir ankstyvesnio, laikotario kapuose randamos segės. Jos įvairių tipų, dydžių. Segėmis buvo susegami viršutiniai ir apatiniai drabužiai. Apatiniams buvo naudojamos mažesnės. Varnių senkapiuose rastos 24 žalvarinės segės. Meniškumu išsiskiria pasaginės segės gyvuliniais galais, su tordiruotu ar lygiu lankeliu. Tokios segės Lietuvoje pradėtos nešioti nuo XI a. [Volkaitė-Kulikauskienė R., 1970, P. 164]. Jas nešiojo dar ir XIV a. [Urbanavičius V. 1969. P. 114]. Palyginti su seniausiomis, Varnių segės mažesnės (skersmuo iki 3,5-4 cm), tačiau jos taip pat kruopščiai dekoruotos kaip ir pirmosios. Kitos pasaginės sagės buvo papuoštos cilindriniais buoželiniais galais. Tik viena iš šių segių rasta kape Nr. 41 ir patikimai datuojama XV a. pabaiga. Retesnė pasaginė segė taip pat yra cilindriniais galais, tačiau turi plokščią trikampėlių eilėmis puoštą lankelį. Savo forma, dekoru ši segė panaši į žiedines seges.
Žiedinės su plokščiu lankeliu segės rastos dvi. Jos papuoštos taškučiais, rozetės motyvais, įkartėlėmis. Atrodo, kad kaip ir X-XIII a. [Sadauskaitė I. 1959. P. 65], žiedinės segės ir XIV-XVI a. būdingesnės taip pat vakarų Lietuvai.
Prie šių segių skiriame ir žiedo formos segę, pagamintą iš dviejų susuktų žalvarinių vielų, sukabintų kilpele ir kabliuku. Segė maža – vos 2,7-2,8 cm skersmens ir galėjo tikti tik ploniems drabužiams susegti.
Labai populiarios XIV-XVI a. Lietuvos žemėje buvo apskritos skardinės segės. Varniuose rastos yra vienodo ornamento ir skiriasi tik dydžiu (5,9-6,9 cm skersmens). Jų pakraštėlis puoštas dviem spurgelių eilėmis, iškili centrinė dalis – keturiomis. Manoma, kad tokios segės atlikdavo tik papuošalo funkcijas [Urbanavičius V., Urbanavičienė S., 1988. P. 55].
Ne visai aiškus žalvarinis papuošalas, rastas XV a. pabaiga datuojamame moters kape Nr. 41 (pav. 3:1). Tai kryžinio smeigtuko galvutę primenantis (5,0X5,1 cm dydžio) dirbinys, tik be adatos. Tai galėjo būti ir kryžinė segė, IX-XII a. kuršiams ypač būdingas papuošalas [LAA, 1987. P. 68-69]. Deja, čia nėra užkabos žymių.
Paskutinė gausiausia papuošalų grupė – žiedai. Jų Varniuose archeologinių kasinėjimų metu rasta 102. Žiedai paparastai būna ant rankų pirštų. Mirusysis, palaidotas kape Nr. 11, ant rankų turėjo net septynis žiedus, iš kurių ant kairės rankos buvo keturi. Mirusiųjų rankų padėtis – tradicinė žiedų vieta kape. Rečiau pasitaiko, kad žiedai būtų sukrauti į krūvelę (kapai Nr. 28, 41) arba užmauti ant peilio (kapas Nr. 42). Atsitiktiniai radiniai rodo, kad būta dar ir kitokių, žymiai paslaptingesnių, žiedų dėjimo į kapą būdų. Perkasoje Nr. 13 rasti vienas į kitą sumauti žiedai – ant žalvarinio žiedo sukeistais galais ir rombo formos priekine nedekoruota dalimi užmautas juostinis žiedas. Akivaizdu, kad tokia dviejų žiedų kombinacija nėra atsitiktinė. Perkasoje Nr. 14 rastas dar įdomesnis atsitiktinis radinys – tarp vienas ant kito užmautų dviejų žiedų (vienas juostinis, kitas su inicialais “IHS”) buvo įspraustos dvi sidabrinės monetos – Zigmanto Vazos šilingai, kaldinti Rygoje 1616 m. Monetų skersmuo tokio dydžio, kaip ir žiedų vidurinė dalis. Galima manyti, kad toks žiedų ir monetų sudėjimas taip pat nėra atsitiktinis. Žiedų ir monetų tarpusavio ryšių bando ieškoti bei juos yra pastebėję ir numizmatai [Senapėdis R., 1987. P. 44-45], tik kol kas nuo išvadų jie dar susilaiko.
Žiedai, aptikti Varnių senkapiuose, dažniausiai yra žalvariniai, nors rasti ir keli alaviniai bei sidabruoti. Gausiausia grupė – žiedai sukeistais galais su rombo formos priekine dalimi, dekoruota įvairiomis geometrinėmis kombinacijomis. Yra žalvarinių žiedų užkeistais galais, tik su tordiruota priekine dalimi. Jie niekuo nesisikiria nuo kitų Lietuvos senkapių to paties laikotarpio žiedų.
Žalvariniai juostiniai uždari žiedai puošti negilia, tiesia rievele ar visai nedekoruoti. Kiti uždari žiedai turi dekoruotą tokio pat pločio ar ovalo formos priekinę dalį, kuri papuošta nago įspaudais, įkartomis, ar yra turėję stiklinę (?) akutę, raides “IHS”. Keli atsitiktinai rasti žiedai turėjo pastorintą priekinę dalį, papuoštą pynimo imitacija. Šie žiedai lieti, su aštriais pakraštėliais. Nešioti ant piršto jie netiko. Matyt, tai specialūs žiedai, pagaminti įkapėms.
Kai kurie surasti žiedai turi karpytą priekinę dalį, kuri buvo dekoruota įgręžtų duobučių ornamentu. Vienas žiedas atkreipia dėmesį tuo, kad yra pagamintas grubiai, iš trijų suvytų vielų, kurios priekyje perkištos viena per kitą sudarė savotišką akutę. Matyt, šis žiedas darytas mėgdžiojant žiedus su kruopščiai išpinta priekine dalimi – tokių žiedų rasta Jakštaičių, Obelių ir kituose senkapiuose [Urbanavičius V., Urbanavičienė S., 1988. Pav. 77:12, 14, 17]
 
Monetos. Senajame geležies amžiuje gyvavo paprotys dėti į kapą monetas [Michelberas M., 1986. P. 189-191]. Jis išliko ir XIV-XVII a., net ir vėliau [Urbanavičius V., 1967b. P. 61]. Jos į kapus buvo dedamos kaip papuošalai, įkapės. Kiekvienos monetos perkamoji galia atitiko tam tikros prekės vertę (pavyzdžiui, vištos). Varnių monetos yra be skylučių ir kilpelių, todėl jos negalėjo būti papuošalai, jų nešiojo ant kaklo. Reikia manyti, kad tai įkapės.
Varniuose iš viso rasta penkiolika XV-XVII a. monetų. Seniausia, kaip nustatė E. Ivanauskas, yra lietuviškas Kazimiero Jogailaičio denaras (atmaina C). Jis buvo rastas kape Nr. 41. (Atrodo, kad dar viena tokia moneta rasta atsitiktinai.) Kitos Varnių senkapio monetėlės – tai 1599, 1616, 1618 metais kaldinti Zigmanto Vazos Rygos šilingai, 1637 m. Kristinos Rygos šilingas, Karolio X Rygos šilingas, 1621 m. ir 1660 m. data pažymėtos Karolio XI Rygos šilingų klastotės, kaldintos Sučavoje, ten pat nukaldinta Karolio X Rygos šilingo klastotė, 1559 m. lietuviškas pusgrašis, du Aleksandro denarai be datos su gotiška “A”, 1616 m. lenkiškas pusantrokas bei 1633 m. prūsiškas šilingas [Balčius M., Ivanauskas E., 1988. P. 196]. Tikrosios monetos, be abejonės, buvo padėtos prie mirusiojo kaip įkapės, o klastotės galėjo būti įdėtos taip pat kaip įkapės arba išmestos tai pastebėjus.
Taigi archeologiniai kasinėjimai parodė, kad XV-XVII a. varniškiai savo fiziniais duomenimis, ligomis, kostiumo puošyba, laidojimo tradicijomis labai artimi kitiems XV-XVII a. žemaičiams, lietuviams. Kai kurių miestelio teritorijoje surastų papuošalų tipai leidžia sakyti, kad varniškių bendruomenę sudarė ne vien žemaičiai. Čia taip pat yra kuršiams ir aukštaičiams būdingų to laikotarpio papuošalų. Žinome, kad Varniai nuo XV a. buvo vyskupijos centras, turėjo miesto statusą, todėl minėti faktai neturėtų stebinti.

Varniai XVIII a. -XIX a. pirmoje pusėje

XVIII a. pirmoje pusėje Lietuva patyrė keletą didelių nelaimių. Šiaurės karas, badas, maras Varnių taip pat neaplenkė. 1710 m. miestelyje iš 300 anksčiau čia gyvenusių žmonių beliko tik 30 (CVA, F. 1671, Ap. 4. B. 294, L. 31). 1713 m. iš viso Varniuose buvo 20 sklypų ir tik 13 užstatytų (CVIA, F. 525. Ap. 8. B. 1485, l. 52-53). Pagal 1719 m. duomenis, tuo laiku gyventojų skaičius varniuose pradeda nežymiai augti. Tais metais čia jau buvo 30 užstatytų sklypų (CVIA, F. 525. Ap. 8. B. 1485. L. 98-100). Gyvenvietė augo lėtai ir tik XVIII a. antroje pusėje Varniai pasiekė XVII a. antros pusės lygį.
1766 m. čia buvo 59 užstatyti ir 16 tuščių sklypų (CVIA, F. 525. Ap. 8. B. 618. L. 3-6). Pastebima didelė gyventojų kaita. Iš 1733 m. surašytų gyventojų 1766 m. liko tik keturi.
1778 m. inventorius suteikia žinių apie tolesnį miestelio vystymąsi (CVIA, F. 525. Ap. 8. B. 623. L. 5-6). Tuo metu varniuose buvo 61 mokesčių mokėtojas, 58 miestiečių dūmai, 6 – valstiečių ir 3 žydų.
1776 m. Seimo nutarimu buvo panaikintos Magdeburgo miesto teisės. Privačių miestų savininkams buvo leista palikti jų miestų savivaldą. Šia teise pasinaudojo vyskupas J. Lopacinskis, kuris 1777 m. Varniams paliko seniau turėtas teises, tik labiau apkarpytas (CVIA, F. 525. Ap. 8. B. 623. L. 6). Miesto savivaldybės nariai: prezidentas, viceprezidentas, du tarėjai ir raštininkas buvo tvirtinami vyskupo. Išduodami dokumentai turėjo būti patvirtinami jau ne miesto, bet vyskupo antspaudu. Miestiečiai mokėjo činšo mokestį vyskupui ir propinarinį mokestį valstybės iždui. Nors vėliau, po prijungimo prie Rusijos, šie nuostatai neteko juridinės galios, tačiau jų buvo laikomasi ir toliau. 1790 m. Varniams buvo suteikta atskira prekybinė privilegija: teisė antradieniais rengti kassavaitinius turgus ir tris metines muges (per Užgavėnes, Šv. Petro ir Povilo, Šv. Marijos gimimo atlaidus (CVIA, SA. B. 14978. L. 1281-1282).
Miestelis augo, tiesa, labiausiai žydų dėka. 1802-1803 m. iš 76 sklypų 27 priklausė žydams, minima špitolė (VUB. RS. F. 4. B. 39377. L. 39-40). 1812 m. miestelio gyventojų sąrašuose minimos 98 šeimos, iš jų 28 – žydų (VUB. RS. F. 4. B. 39376. L. 21-23). 1833 m. mieste jau gyveno 1155 gyventojai (MLTE, 1971. P. 689).
Miesto planinė struktūra XVIII-XIX a. nepakito. Didesnės XVIII a. statybos susijusios su šv. Aleksandro bažnyčios rekonstrukcijomis ir kunigų seminarijos rūmų senųjų kapinaičių vietoje statyba.
Šio laikotarpio inventoriai pateikia žinių apie kai kuriuos kitus miesto pastatus. Pagal 1766 m. inventorių turgaus aikštės kampe (rytiniame?) stovėjo rotušė. Miestelėnų sklypų dydis pagal tą patį inventorių buvo įvairus. Plotis – nuo 2 iki 8 prentų (prentas – apie 4,5 m.). Ilgis priklausė nuo sklypo padėties. Miestiečio sklype stovėjo gyvenamasis namas bei ūkiniai pastatai: svirnai, tvartai gyvuliams, daržinės (pastatų skaičius ir įvairovė priklausė nuo ūkinės veiklos pobūdžio). Sprendžiant iš šio inventoriaus, agrarinė veikla po karų ir marų nukentėjusiam miestui buvo nesvetima. Pagal V. Kryževičių 1789 m. mieste buvo 70 kiemų, iš jų 36 – žemdirbių (Kryževičius V. 1981. P. 133).
1778 m. nurodomos tokios miestiečių profesijos: stalius, dailidė, 2 siuvėjai ir generolas (?) Kristupas Vasilevskis. Minimi miesto magistrato nariai: burmistras, viceburmistras, raštininkas (CVIA, F. 525. Ap. 8. B. 623. L. 5-6). Iš XIX a. pradžios mus pasiekusi informacija apie amatininkus įvairesnė. Mieste veikė 5 smuklės, vandens malūnas, buvo fortepijonų ir vargonų meistras, 2 varpų liejikai, 2 laikrodininkai, 2 auksakaliai, 2 odininkai, 2 staliai, 3 tekintojai, 6 batsiuviai, 12 siuvėjų, 1 gydytojas (VUB, F. 104. B. 271. L. 16).
Šiaurinė miesto dalis (kairėje Varnelės pusėje) ir toliau vystėsi kaip religinis-administracinis centras. Detalus šios Varnių dalies vaizdas matomas 1839 m. miesto plane. Čia buvo įsikūręs vyskupo dvaras ir kapitula. 1725 m. buvusios senosios katedros (ir kapinaičių) vietoje pastatyta šv. Trejybės bažnyčia. 1748 m. vyskupo pranešime Romai nurodoma, kad ji stovi apie 200 žingsnių nuo katedros, jos rūsiuose yra keletas žemaičių vyskupų ir kapitulos narių palaikų (Relationes status, 1971. P. 312). 1765-1770 šioje vietoje, nugriovus šv. Trejybės bažnyčią, buvo pastatyti nauji kunigų seminarijos rūmai. 1777 m. pastatomi mūriniai vikariato namai, kuriuose įsikūrė mokykla (Czerski S. 1830. S. 85).
Daugiausia rašytinių žinių yra išlikę apie vyskupo dvarą. 1778 m. dvare stovėjo rūmai ir keletas pagalbinių pastatų (CVA, F. 1622. Ap. 4. B. 488. T. II. L. 59-63). Vyskupo rūmai – mediniai, laužytu stogu, dengti gontais, su prieangiu. Čia buvo salė, šalia jos indauja, bufetas ir kabinetas. Kitoje pusėje buvo vyskupo reprezentaciniai kambariai. Viename iš jų stovėjo glazūruotų polichrominių koklių krosnis. Kartu su rūmais šiam kompleksui priklausė dar ir pastatas, skirtas tarnams, klėtis su mūriniais rūsiais, arklidė, vežiminė. Už rūmų buvo įrengtas daržas.
Kadangi vyskupas XVIII a. I pusėje-XIX a. pradžioje Varniuose negyveno (Vyskupas J. Lapacinskis rezidencijai pasirinko Viržuvėnus, kurie jo garbei pavadinti Janapole), dvaro ansamblis tuo laikotarpiu labai sunyko. XIX a. pradžioje vyskupo namas niekuo nesiskyrė nuo kitų miestiečių namų. Apie XIX a. trečią dešimtmetį buvo pastatyti nauji vyskupo rūmai, tebestovintys iki šiol (TAM, A. 55).
Yra žinoma ir apie kapitulos narių čia buvusius sklypus bei pastatus. Jie gana dideli. Štai Mykolo Mikošiaus sklype 1763 m. stovėjo gyvenamasis namas, svirnas su priesvirniu, arklidė, daržinė (CVA, F. 1671. Ap. 4. B. 297. L. 136). Panašiai 1762 m. buvo užstatytas ir kanauninko Motiejaus Steckio bei kitų kanauninkų sklypai (CVA, F. 1671. Ap. 4. B. 488. T. I. L. 222, 283).
Literatūroje dažnai aprašomas 1785 m. gaisras, kurio metu nukentėjo seminarija, katedra, kanauninkų namai. Iš išlikusių Raseinių teismo aktų nuorašų galima spręsti, kad gaisras palietė tik altarijos sklypą (CVIA, F. 696. Ap. 2. B. 800. L. 10-11). Altarijoje buvo visas vyskupystės archyvas.
1817 m. gaisro metu nukentėjo visa šiaurinė miesto dalis, tačiau ji greit vėl buvo atstatyta.
Po 1863 m. sukilimo įvykę pasiketimai visų pirma palietė šiaurinę miesto dalį. Seminarija buvo iškelta į Kauną, o jos pastatas bei kurijos namai perduoti carinės Rusijos kariuomenės žinion. Vyskupo rūmai, iškėlus vyskupystės centrą į Telšius, atiteko paštui ir vaistinei. Po kurio laiko tikinčiųjų didelių pastangų dėka buvo įkurta nauja parapija, kuriai perduota ir buvusi katedros bažnyčia.

[Angliškai][Pasikloniojimas][Postilė][M. Daukša ir M. Giedraitis][Tėvų žemė][Papročiai][Kalba][Istorija][Meno svetainė][Valstybinė programa][Renginiai][Žiniasklaida][Naujienos][Informacija][Turinys][Atsiliepimai][Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15