ziniasklaida.jpg (15023 bytes)

PRAŽUVUSI RAŠTIJA

Apie Mikalojaus Daukšos raštų kalbos ištakas

1995 m. sukako 400 metų nuo pirmosios lietuviškos knygos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – Mikalojaus Daukšos „Katekizmo” – pasirodymo. Sukaktis praėjoPostilė beveik nepastebėta, paminėjo, rodos, tik lituanistai. Užgožė rengimasis svarbesniam jubiliejui – Martyno Mažvydo „Katekizmo”, taigi iš viso pirmosios lietuviškos knygos, pasirodžiusios ne Lietuvoje, bet ano meto Prūsijos kunigaikštystėje, 450 metų sukakčiai.

Šiemet sukanka 400 metų nuo Mikalojaus Daukšos „Postilės”, kuri yra vienas didžiausių XVI amžiaus lietuvių kalbos paminklų, išleidimo. Beje, „Postilė” buvo parengta anksčiau už „Katekizmą”, tik vėliau išleista. Jos jubiliejui skiriamas kur kas didesnis dėmesys. 1998 m. gegužės 11 d. Vyriausybė jubiliejui parengti sudarė Valstybinę komisiją, kuriai vadovauja Seimo pirmininko pavaduotojas lituanistas Arvydas Vidžiūnas. Komisija priėmė priemonių planą, kuris apima jubiliejinių renginių ir Daukšos asmenybės įamžinimo programas.

Numatyta tarptautinė mokslinė konferencija Vilniaus universitete, šviečiamosios konferencijos Kėdainiuose ir Varniuose, mokinių rašinių ir aktorių skaitovų konkursai. Rengiamas spaudai mokslinis Daukšos „Postilės” ir jos šaltinių leidinys, kitos mokslo ir populiarios knygos. Pasirodys sukakčiai skirtas vokas, pašto ženklas, moneta, plakatas, populiarus lankstinukas, mokyklinis sąsiuvinis. „Internete” rengiama ši svetainė apie Daukšą, planuojama sukurti specialų dokumentinį filmą.Komisija nutarė paremti Žemaičių kultūros draugijos leidybinę programą. Varniuose bus baigtas statyti paminklas M. Daukšai ir M. Giedraičiui. Restauruojama Varnių katedra. Kuriamas Žemaičių vyskupystės muziejus. Neužmiršta ir Daukšos tėviškė Kėdainių rajone – bus tvarkoma aplinka, kapinaitės, Krakėse numatyta pastatyti koplytstulpį. Visa tai rodo, kad Daukšos, kaip lietuviškos raštijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradininko, įvertinimą ir gerbimą.

Iš kairės: akademikas Z. Zinkevičius ir Klaipėdos miesto meras E. GentvilasLituanistai kalbininkai ta proga ėmė skirti daugiau dėmesio Daukšos raštų kalbos tyrimui. Vienas iš labiausiai mokslininkams rūpimų klausimų yra tos kalbos ištakų nušvietimas. Populiariai kalbant, reikia išsiaiškinti, kodėl Daukša rašė taip, o ne kitaip. Juk jis pirmasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuviškai spausdino knygas. Protestantu Martynu Mažvydu tikrai nesekė. Lietuvių kalbos tarmės XVI amžiuje jau buvo gerokai nutolusios viena nuo kitos. Tiriant šią problemą pirmiausia ir iškyla tarmės pasirinkimo klausimas. Mūsų akys natūraliai krypsta į Vidurio Lietuvą, iš kur Daukša buvo kilęs. Bet ar vien gimtoji tarmė sudarė jo rašomosios kalbos pagrindą? Gal buvo ir kitokių kalbos ištakų? Pirmasis šiuos klausimus bandė spręsti dar daugiau negu prieš pusę šimtmečio prof. Pranas Skardžius. 1933 m. pasirodė jo straipsnis „Archivum philologicum” leidinio 4-ajame tome. Tame straipsnyje Skardžius nagrinėjo Daukšos gimtąją šnektą Kėdainių apylinkėse ir stengėsi nustatyti, kaip jos pagrindu Daukša kūrė savo rašomąją kalbą. Skardžius iškojo tos kalbos ištakų vien ano meto gyvojoje (šnekamojoje) Vidurio Lietuvos kalboje. Jis dar nežinojo apie lietuvių kalbos vartojimą raštu prieš Daukšą. To vartojimo palaikų – rankraštinių nuotrupų – buvo rasta tik pastaraisiais dešimtmečiais ir dabar vis naujų randama. Skardžiui tebuvo žinomas prieš Daukšą vienintelis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje spausdintas tekstelis – 1589 m. hegzametras. Dėl to šiam teksteliui didesnės reikšmės jis neteikė. Dabar atrandama vis naujų lietuviškų įrašų senose lotyniškose knygose. Tik tokie įrašai tegalėjo išlikti, nes, pradėjus spausdinti knygas lietuviškai, rankraštiniai tekstai nebebuvo reikalingi, niekas jų nerinko ir nesaugojo, todėl jie greitai nusimetė. Išliko tik įrašyti į lotyniškų knygų (šios buvo labai brangios ir saugomos) tuščius puslapius ar paraštes.

Dabar mums iškyla klausimas: ar Daukša patyrė pražuvusios rankraštinės raštijos įtaką ir kokia toji įtaka galėjo būti? Išsamiai ir tiksliai atsakyti į šį klausimą dar neįmanoma dėl išlikusių ir mums prieinamų tos raštijos nuotrupų negausumo, jų atsitiktinio pobūdžio. Dabartinės išvados tegali būti tik apytikrės, taigi tam tikri spėliojimai. Ateityje teks jas tikslinti, kai atsiras daugiau lietuviškų rankraštinių įrašų (tuo autorius neabejoja) ir gerai ištirsime jų kalbą bei rašybą. Vis dėlto jau dabar jubiliejaus proga norisi pareikšti šiuo klausimu kai kurias pastabas.

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad kalbos požiūriu tarp Daukšos ir rankraštinių įrašų autorių yra vienas principinis skirtumas: rankraštinės raštijos nuotrupos reprezentuoja ano meto Vilniaus krašto kalbą, o Daukša rašė Vidurio Lietuvos kalba, tada vartota Žemaičių vyskupystėje, kurioje jis dirbo. Taigi abiejų rašomųjų kalbų tarminis pagrindas buvo skirtingas. Ar prieš Daukšą būta rankraštinių tekstų Vidurio Lietuvos tarme, kuriais Daukša būtų galėjęs pasinaudoti, mes nežinome. Iki šiol tokių tekstų nerasta.

Lyginant mums žinomus rankraštinius įrašus (jie aptarti „Dienovidyje” 1955 m., Nr. 23, ir 1997 m., Nr. 2) su Daukšos raštais, išryškėja keli stebėtini kalbos ir rašybos sutapimai, kurie negali būti atsitiktiniai, bet gana įtikinamai rodo, kad Daukša buvo susipažinęs su ano meto rankraštine raštija ir toji raštija galėjo turėti jam įtakos.

Visų pirma į akis krinta tai, kad Daukša savo tekstą kirčiavo. Kirčio vietos žymėjimas būdingas ir rankraštiniams teksteliams, tarp jų minėtajam 1589 m. hegzametrui. Taigi Daukša ne pirmas susigalvojo tekstą kirčiuoti, bet taip darė sekdamas rankraštine raštija. Be Daukšos, spausdintose knygose tekstą kirčiavo dar nežinomas 1605 m. katekizmo vertėjas, rašęs ta pačia ano meto Vilniaus lietuvių kalba, kaip ir rankraštinių įrašų autoriai, taigi natūraliai jų patirtį pratęsęs. Tačiau vėlesni lietuviškų spausdintų knygų autoriai liovėsi tekstus kirčiavę. Greičiausiai taip darė dėl techninių spaustuvės sunkumų. Tokią išvadą paremia Konstantino Sirvydo „Punktų sakymų” lenkiška pratarmė, kurioje skaitytojai atsiprašomi, kad pamokslų tekstas nekirčiuotas, nors kirčiai „palengvintų taisyklingai tarti ir skaityti”, bet „tam reikia naujo specialaus šrifto, o kartu ir išlaidų, kurių dar negalėčiau padengti”. Taip aiškinosi Sirvydas ir skaitytojams patarė įsiklausyti, kaip lietuviškus žodžius ištaria gerai lietuvių kalbą mokantys žmonės, ir iš jų mokytis taisyklingo kirčiavimo.

Antras į akis krintantis dalykas, į kurį norisi atkreipti dėmesį, tai Daukšos vartojama speciali raidė atvirajam balsiui e žymėti, turinti diakritiką, panašų į dabartinių vadinamųjų nosinių raidžių „uodegėlę”, tačiau šiek tiek kitokį. Ši specifinė raidė irgi nebuvo Daukšos išradimas, nes tokią pačią raidę vartojo ir rankraštinių įrašų autoriai, nuo kurių Daukša bus ją nusižiūrėjęs. Taigi ir šiuo atveju turime konstatuoti rankraštinės raštijos įtaką.

Įdomu, kad Daukša nesekė rankraštinių įrašų tradicija skirti ilguosius balsius nuo trumpųjų. Rankraštiniuose įrašuose tokio skyrimo tendencija labai akivaizdi. Ten ilgieji balsiai neretai žymimi dvigubinant raidę, pvz., žodis tėvystė rašomas su dviem i raidėmis ir t. t. Tačiau spausdintose Daukšos ir kitų autorių knygose šios tendencijos nebėra. Matyt, lėmė lenkų kalbos, neturinčios trumpųjų ir ilgųjų balsių skirtumo, įtaka. Maždaug per šimtmetį, skiriantį Daukšą nuo pirmųjų išlikusių rankraštinės raštijos nuotrupų atsiradimo, lenkų kalbos poveikis Lietuvoje labai sustiprėjo. Rankraštiniuose įrašuose dar buvo aiškiai sekama ano meto lotynų kalbos rašyba, o Daukša, kaip ir Mažvydas, jau orientuojasi į lenkiškąją ortografiją. Tačiau senasis įprotis žymėti ilguosius balsius dvigubinant raidę sporadiškai dar prasikišdavo. Antai Mažvydas savo „Katekizme” net porą kartų taip pasielgė, parašė „praschiikiet” „prašykite” ir suunaus” „sūnaus” . Gana sistemingai taip elgėsi nežinomas giesmių, pridėtų prie 1677 m. Belarmino katekizmo, vertėjas, beje, kilęs iš Vilniaus apylinkių. Ar tokių pavyzdžių yra Daukšos raštuose, reikėtų dar gerai patikrinti.

Iš to, kas pasakyta, matyti, jog, ieškant Daukšos rašomosios kalbos ištakų, negalima ignoruoti senesnių už Daukšos raštus rankraštinių įrašų. Tikėtina, kad jų išliko daugiau negu dabar turime, tik jie tebėra nesurankioti. Tai padaryti nelengva, nes sunku atskirti lietuviškus įrašus tarp daugybės lotyniškų ir lenkiškų, esančių tose pačiose lotyniškose knygose. Be to, niekas lietuviškų įrašų iki šiol specialiai neieškojo. Tai, ką turime, rasta atsitiktinai, daugiausia Sigito Narbuto, kuris bene vienintelis šioje srityje dirba. Reikia suintensyvinti paieškas. Manau, kad galėtų padėti klasikinės filologijos specialistai, apsipratę su lotyniškais tekstais. Jiems lengviau pastebėti. Šis darbas tikrai perspektyvus.

Zigmas Zinkevičius
(Dienovidis. 1999 m. Nr. 8., vasario 26-kovo 4 d.)

[Pasikloniojimas] [Postilė] [M. Daukša ir M. Giedraitis] [Tėvų žemė] [Papročiai] [Kalba] [Istorija] [Meno svetainė] [Valstybinė programa] [Renginiai] [Žiniasklaida] [Naujienos] [Informacija] [Turinys] [Atsiliepimai] [Pradžia]


© Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, 1998
Pastabas, pasiūlymus siųskite adresu: samogitia@mch.mii.lt.

Tinklalapis atnaujintas 2003.05.15